Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos Seimo istorija, atkreipiant dėmesį į tarpukario laikotarpį, taip pat įvairūs politiniai ir socialiniai aspektai, susiję su Seimo veikla. Aptariami Seimo narių rinkimai, jų vaidmuo valstybėje, politinių partijų įtaka, tautinių mažumų atstovavimas ir moterų dalyvavimas politikoje. Taip pat paliečiamos šiuolaikinės Seimo aktualijos, įskaitant krepšinio pasaulio atstovų dalyvavimą politinėje veikloje.
Tarpukario Lietuvos Seimas: istorinis kontekstas
Tarpukario Lietuvos Seimas buvo svarbus valstybės politinio gyvenimo elementas. Pirmasis iš Seimų, veikusių Lietuvoje tarpukariu, buvo 1920-1922 m. Steigiamasis Seimas, kuriam pirmininkavo Aleksandras Stulginskis, tuo pačiu metu ėjęs ir šalies prezidento pareigas. Gausiausia partija jame buvo Lietuvių krikščionių demokratų partija. Būtent šis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, įvykdė Žemės reformą, įvedė litą.
1922 m. buvo išrinktas pirmasis nuolatinis Seimas, kurio prezidentu tapo A. Stulginskis. Jame taip pat daugiausiai atstovų turėjo krikščionys demokratai. Vis dėlto, šis Seimas jau 1923 m. kovą buvo paleistas. Valdant šiam Seimui, prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas.
1923 m. gegužę buvo išrinktas Antrasis Seimas, kuriame krikščionys demokratai jau turėjo absoliučią daugumą. Nors jis savo darbo metu patyrė daug sunkumų, jam pavyko užbaigti įstatymais numatytą kadenciją. Prezidentu šis Seimas išrinko A. Stulginskį.
1926 m. buvo išrinktas Trečiasis Seimas, kuriame daugumą sudarė ir koaliciją formavo kairieji - valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Prisijungę tautines mažumas, kartu jie turėjo 46 mandatus iš 85. Šis Seimas prezidentu išrinko dr. Kazį Grinių. Lietuvos parlamentarizmo vystymosi laikotarpį nutraukė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, po kurio prezidentas Antanas Smetona paleido Seimą, o nauji rinkimai neįvyko iki pat 1936 m. Bet 1936 m. išrinktas Seimas nebuvo demokratiškas, buvo priklausomas nuo A. Smetonos (jis neretai dar vadinamas „Smetoniniu Seimu“).
Taip pat skaitykite: Komiteto ataskaita
Rinkimų sistema tarpukariu
Tarpukariu rinkimų sistema buvo panaši į dabartinę. Žmonės balsuodavo už partijas ir sąrašus. Tik reitingavimo tokio, kaip dabar, nebuvo, spręsdavo pačios partijos. Kartais netgi pasitaikydavo situacijų, kad partijos atšaukdavo savo atstovus iš Seimo, jei matydavo, kad šie nesusitvarko su pareigomis. Tiesiog paprašydavo išeiti jų iš Seimo ir pakeisdavo žemiau sąraše esančiais nariais, jei jie, pavyzdžiui, buvo geriau apsišvietę teisės ar švietimo klausimais. Buvo suvokiama - būti vien geru žmogum norint dirbti Seime neužtenka. .Buvo ir tokių nuomonių, kad balsavimas turi būti ne už partijas, o tik už pavienius asmenis. Pavyzdžiui, taip manė Antanas Smetona. Bet tokia nuomonė nebuvo populiari.
Beje, tuometinės partijos truputėlį gudravo. Jos steigdavo dukterinius judėjimus, grupes ir taip mėgindavo ateiti į valdžią. Tarkime, krikščionys demokratai dar buvo įsteigę Lietuvos ūkininkų sąjungą ir Lietuvos darbo federaciją. Jos ėjo atskirais sąrašais, bet Seime iš karto susivienydavo ir turėdavo daugumą. Tai buvo tam tikras gudravimas. Nes reikėjo ir kaimo žmones patraukti, ir darbininkus. Seimo nariai būdavo labai jauni, lyginant su dabartiniais: jų amžiaus vidurkis buvo maždaug 30-35 metai. Beveik trečdalis Steigiamojo Seimo atstovų neturėjo netgi 30 metų.
Rinkimų kampanijos
Rinkimų kampanijos tarpukariu pasižymėjo aktyvia agitacija ir įvairiomis priemonėmis. Būdavo daug šaukimo ir rėkimo. Natūralu, kad skirtingų partijų jėgos buvo netolygios. Tarkime, krikščionys demokratai buvo artimi su bažnyčia, o bažnyčia tada buvo neatsiejama nuo politikos. Tos partijos veikloje dalyvavo daug kunigų. Todėl krikščionys demokratai turėjo labai gerą startinę poziciją. Būdavo tokių atvejų, kad socialdemokratai ar valstiečiai liaudininkai, nuvažiavę į provinciją agituoti, neturėdavo kur atsistoti. Vietiniai žmonės būdavo taip sukurstyti kunigų, kad nei stalo, nei kėdės neduodavo.
Daugiausia rinkiminei agitacijai buvo naudojama spauda. Ir diskusijos vykdavo spaudoje. Bet skirtingai negu dabar, tada beveik visa spauda buvo aiškiai partinė. Socialdemokratai skaitydavo vienokią spaudą, valstiečiai liaudininkai - kitokią, tautininkai - dar kitokią. Visiems būdavo aišku, kas už ką. Kai vykdavo rinkimai, situacija paaštrėdavo. Partinėje spaudoje pasitaikydavo ir grūmojimų, ir neapykantos. Pavyzdžiui, III Seimo rinkimų metu 1926 m. buvo sudarytas savotiškas frontas prieš krikščionių demokratų bloką. Juos tiesiog vadino fašistais.
Egzistavo rinkiminės programos. Ir bukletai būdavo leidžiami, ir plakatų būdavo, ir atsišaukimus partijos platino. Partijos leisdavo savo 15-20 puslapių storio knygutes. Vykdavo ir ėjimas po namus, stengiantis supažindinti gyventojus su partijos idėjomis, ir rinkiminė agitacija, sakysime, turguje. Partijos pasitelkdavo savo narius regionuose kaip informacijos platintojus.
Taip pat skaitykite: Krepšinis Joniškyje
Rinkimų aktyvumas
Rinkimų aktyvumas tarpukariu buvo didesnis negu dabar. Steigiamojo Seimo rinkimuose dalyvavo arti 90 proc. piliečių. Vėliau pradėjo reikštis nusivylimas politika, ir aktyvumas sumažėjo. Ypač daugelis nepatenkinti liko 1922-1923 m. Seimu, kuris taip ir nesugebėjo suformuoti daugumos ir teko skelbti naujus rinkimus. Kai kurie žmonės prarado viltį ir aktyvumas mažėjo, bet niekada nenukrito iki dabartinio lygio, kai jis sukasi vos apie 50 proc. Tuo metu žmonės aiškiai suvokė - Seimas yra viskas. Seimas renka prezidentą, Seimas formuoja politiką. Todėl svarbu, kokį Seimą turėsime. Vaidmenį vaidino ir mažumų baimė. Kartais net vykdavo agitacija balsuoti prieš tautines mažumas, nesvarbu, ar tu kairysis, ar dešinysis. Buvo gąsdinama, kad antraip Seimas taps nelietuviškas.
Tautinių mažumų vaidmuo Seime
Tautinių mažumų pasiskirstymas Seime daugmaž atspindėjo Lietuvos demografinę padėtį. Žydai, lenkai, vokiečiai turėdavo po kelias vietas Seime. Žydai ypač prisidėjo ir prie Steigiamojo Seimo veiklos, ir prie Konstitucijos kūrimo. 1926 m., K.Griniui pusmetį esant prezidentu, tautinės mažumos netgi dalyvavo valdančiosios koalicijos veikloje. Tą koaliciją sudarė socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai ir tautinių mažumų atstovai - žydai, lenkai, vokiečiai ir Klaipėdos krašto gyventojai, taip pat save suvokę kaip atskirą grupę nuo lietuvių.
Tautinės mažumos linko balsuoti už savo atstovus. Taip buvo todėl, kad jie suvokė, kad tik jų pačių tautos atstovai pirmiausiai tikrai gins jų interesus. Be to, ir nacionalizmas Lietuvoje tuo metu buvo stiprus. Geras to įrodymas - Lietuvių krikščionių demokratų partijos pavadinimas. Jis rodė, kad partija žada atstovauti būtent lietuvių interesams. Suprantama, kad tautinių mažumų atstovai už tokią partiją balsuoti nelabai norėjo.
Ideologijos svarba
Partijos stengėsi atstovauti savo ideologijoms. Bet problema, pavyzdžiui, pas valstiečius liaudininkus buvo, apsispręsti, kokiems būtent valstiečiams atstovauti - ar visiems, ar pirmiausia stambiesiems ūkininkams, o gal kaip tik smulkiems valstiečiams? Jie patys to gerai nežinojo. Kalbant apie socialdemokratus, dažnai išryškėdavo jų radikalumas. Jie pirmiausiai atstovavo darbininkams, jų profsąjungoms, bet kai kurios jų nuostatos buvo radikalios, artimos komunistams. Pavyzdžiui, Steigiamajame Seime, kada buvo diskutuojama dėl žemės reformos įstatymo, jie sakė, kad iš dvarininkų reikia viską atimti ir išdalinti.
Kita vertus, krikščionys demokratai irgi nebuvo tokie jau dešinieji ekonomine prasme. Kalbant apie religiją, taip, jie ją labai akcentavo. Tačiau kalbant apie žemės reformą, sunku įsivaizduoti, kad dabar dešinioji partija siūlytų kažką nusavinti. O jie pasisakė už tai, kad stambiems ūkininkams liktų po 80 ha, o visa kita būtų nusavinta. Tautininkai buvo gal labiausiai nuosekliai dešinioji partija - pasisakė prieš žemės reformą, prieš stambios žemėvaldos naikinimą. Vis dėlto ideologijos bent kažkiek tada tikrai atsispindėjo.
Taip pat skaitykite: Krepšinio klubo „Bronza“ pasiekimai
Nebuvo tokių dalykų kaip dabar, kai daugelio partijų neįmanoma apibrėžti ideologiškai ir ne visada aišku, ar kairė, ar dešinė valdo. Ideologijos bent kažkiek tada tikrai atsispindėjo. Nebuvo tokių dalykų kaip dabar, kai daugelio partijų neįmanoma apibrėžti ideologiškai ir ne visada aišku, ar kairė, ar dešinė valdo. Tuo metu buvo kelios ideologinės srovės - socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai, tautininkai, krikščionys demokratai. Ir viskas. Sąrašų galėjo būti daug, bet iš esmės egzistavo keturios jėgos. Buvo galima žinoti, už ką balsuoji. Ir apskritai partinė sistema buvo stabilesnė negu dabar. Neatsirasdavo tokių neaiškių pažiūrų naujadarų kaip Tautos prisikėlimo partija ar „Drąsos kelias“. Paradoksalu: visuomenė buvo daug mažiau išsilavinusi, bet brandumo ir pasirinkimo prasme Lietuvos rinkėjai buvo praktiškesni ir sąmoningesni negu dabar.
Tuo metu, jei padarydavai kažką blogo, susikompromituodavai, tai baigdavosi tavo politinė karjera. Lietuvoje šiais laikais dažnai vartojame sąvoką „politinės prostitutės“, kalbėdami apie politikus, kurie keičia partijas kaip pirštines, priklausomai nuo situacijos. Anais laikais to nebuvo. Žmonės būdavo labai principingi. Partijos irgi: jei matydavo, kad negalės išpildyti rinkiminių pažadų, net nesistengdavo skirti savo žmonių į postus. Pavyzdžiui, socialdemokratai. 1920-1926 m. jiems ne kartą buvo siūlyti įvairūs postai, bet jie atsisakydavo, teigdami, kad nemato galimybės įgyvendinti savo rinkiminių planų. Iki pat 1926 m. perversmo perbėgėlių faktiškai nebuvo. Po perversmo situacija šiek tiek pasikeitė. Tautininkai iki perversmo buvo gana nedidelė partija. Bet po perversmo A.Smetonos partijos gretos sparčiai augo ir joje atsirado nemažai prisiplakėlių, karjeristų.
Skandalai Seime
Yra buvę, bet nedaug. Vienas pavyzdžių - į Pirmąjį Seimą išrinkta Darbininkų kuopa, kuri faktiškai buvo komunistai. Komunistų partijos tada nebuvo, ji įstatymu buvo uždrausta, tad į valdžią pateko kaip Darbininkų kuopa. Patekę į Seimą jie nesistodavo, kada būdavo giedamas Lietuvos himnas. Toks Kazys Dominas tada netgi buvo pašalintas iš Seimo. Jam buvo surengta apkalta, buvo pašalintas, atėjo kitas dirbti.
Įvairių nesutarimų būdavo nemažai. Ypač ryškūs jie buvo 1922 m., renkant prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Daug jo išrinkimu nepatenkintų parlamentarų nepasitenkinimą reiškė garsiai. Už tai jie būdavo išvejami iš posėdžio bei gaudavo nuobaudas - turėdavo praleisti dar 10 posėdžių. Taip pat nesutarimai tarp krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų ypač paaštrėjo prieš pat perversmą. Daug krikščionių demokratų net atvirai kalbėjo, kad valdžią reikia versti. Būdavo skiriamos baudos, pašalinimai iš Seimo. Gruodį prieš perversmą Seimas beveik nieko nedirbo, tik svarstė interpeliacijas. Tiesa, muštynių ar kažko panašaus nebūdavo. Jei Seimo nariai imdavo ypač šūkauti ir rėkauti, dažniausiai problemas išspręsdavo Seimo pirmininkas, tiesiog baigdamas posėdį ir liepdamas visiems išsiskirstyti. Nebūdavo taip, kaip matome Gruzijoje ar Ukrainoje, kad parlamentarai susimuštų. Lietuvių temperamentas vis dėlto kitoks.
Požiūris į Seimą
Lietuviams Seimas buvo labai svarbus. Daugelis lietuvių suvokė norintys būtent demokratiškai išrinkto Seimo, tai įrodė ir didžiulis rinkimų aktyvumas. Kurį laiką Lietuvoje buvo didžiulė euforija. Atrodė, kad Seimas - kažkas nerealaus. Vėliau, „atsikandus“ to Seimo, požiūris kažkiek keitėsi. Prie Seimo diskreditavimo ypač prisidėjo į jį nepatekusios jėgos, ypač A.Smetona ir tautininkai, apie perversmą galvoję nuo 1923 m.
Įdomu tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje iki pat valstybės perversmo gegužės 15-oji, kai įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, buvo svarbi valstybinė šventė. Ta diena buvo suvokiama kaip labai svarbi Lietuvos valstybingumui. Vykdavo eisenos, minėjimai Seime. Šventė buvo tolygi Vasario 16-ajai. Bet A.Smetonai atėjus į valdžią, ši šventė pamažu prarado reikšmę. Nenuostabu - A.Smetonai pati parlamentarizmo sąvoka skambėjo kaip koks keiksmažodis. Vasario 16 d. A.Smetona vertino, nes pats buvo akto signataras, o Seimas jam teigiamų minčių nekėlė. Tad po perversmo pasikeitus politikai gegužės 15 d. kaip valstybinė šventė buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Ją didele dalimi pakeitė perversmo diena - gruodžio 17 d. Tai dar labiau skaldė pačią tautą.
Gana teigiamas požiūris į Seimą išliko netgi 1927-1936 m. Pagrindinės politinės jėgos, kurios nepritarė A.Smetonai, kaip vienintelį išsigelbėjimą matė būtent grįžimą prie parlamentinės demokratijos ir naujo Seimo sušaukimo. Tauta sveikai mąstė ir galvojo, kad demokratinis Seimas gali šalį išvesti iš blogos situacijos. Daugelis suvokė, kad žmogus, koks gabus jis bebūtų, negali valdyti vienas, kaip tai darė A.Smetona. Bet tautai spręsti A.Smetona neleido.
Lyčių atstovavimas
Moterų emancipacija Lietuvoje prasidėjo XIX a. pab. - XX a. pr. Tačiau jau laikinoji Konstitucija numatė, kad moterys gali tiek balsuoti, tiek būti renkamos, tą numatė ir nuolatinė Konstitucija. Europos mastu mes taip nusprendėme vieni iš pirmųjų. Aišku, pasižiūrėjus į rinkiminius sąrašus matyti, kad realiai tų moterų nebuvo tiek daug. Nes vis dėlto to meto šeimos daugiausia buvo daugiavaikės ir moterys prižiūrėdavo vaikus. Joms būdavo sunkiau gauti išprusimą, išsilavinimą. Todėl moterų Seimuose būdavo vos keli procentai.
1926 m., kai buvo renkamas prezidentas K.Grinius, tarp kandidatų į Prezidentus buvo ir dvi moterys - Felicija Bortkevičienė bei Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Bet aš to nesureikšminčiau - abi jos gavo tik po vieną balsą. Vis dėlto reikia suprasti, kad tuometinė Lietuva buvo vyrų visuomenė. Keli valdžios veikėjai, kaip Stasys Šilingas, prie IV Seimo, išrinkto nedemokratiškai 1936 m., netgi buvo iškėlę mintį, kad iš moterų reikia atimti balsavimo teisę.
Prezidento ir Seimo santykiai
Prezidento vaidmuo iki perversmo buvo simbolinis. Juo buvo renkamas valdančiųjų atstovas ir jo pareigos faktiškai dubliavo Seimo pirmininko pareigas. 1923-26 metais būdamas prezidentu A.Stulginskis vetavo tik 6 įstatymus. O K.Grinius 1926 metais nevetavo nei vieno per 6 mėnesius. Nes jam valstiečių liaudininkų koalicijos partneriai socialdemokratai pasakė: jei vetuosi, prezidentu tu nebūsi išrinktas. Prezidentu rinkdavo asmenį, kuris buvo linkęs į kompromisus. Nelinkusio į kompromisus nerinkdavo, nes žmogus turėjo savo valią, galėjo būti neprognozuojamas ir kelti papildomų rūpesčių. Pavyzdžiui, krikščionys d…
15min ir Seimo aktualijos
Pastaruoju metu 15min.lt naujienų portale pasirodė straipsnių, susijusių su Seimo veikla ir įvairiais politiniais procesais. Štai keletas pavyzdžių:
- Krepšininkų žingsniai į politiką: Straipsnyje aprašoma, kaip žinomi krepšininkai, tokie kaip Steponas Babrauskas, Tomas Pačėsas ir Valdemaras Chomičius, nusprendė dalyvauti politinėje veikloje. Jie prisijungė prie partijos „Lietuva - visų“ ir siekė patekti į Seimą. S. Babrauskas teigė, kad į politiką eina norėdamas padėti ir matydamas trūkumus valstybės valdymo procesuose.
- Sergejaus Jovaišos sugrįžimas į Seimą: Buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša vėl pateko į Seimą. Jis teigė, kad jam svarbiausias noras buvo, kad pasikeistų valdžia, o jo partija būtų vedančioji ir perimtų valdžios naštą. S. Jovaiša taip pat pabrėžė, kad sieks didinti federacijų finansavimą ir kad jos gautų didesnę atsakomybę.
- Seimo narių nuomonės apie Konstitucinį Teismą: Straipsnyje pateikiamos Seimo narių nuomonės apie Konstitucinio Teismo (KT) veiklą. Remigijus Žemaitaitis teigė, kad KT neturėtų kištis į Seimo priimamus sprendimus ir kad KT vis labiau pereina į įstatymų leidybos teisę, o ne į įstatymų aiškinimo teisę ar atitikimą Konstitucijai.
- LRT finansavimo klausimai: Seimo opozicinės frakcijos kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) įstatymo, numatančio skiriamo finansavimo įšaldymą 2026-2028 metų laikotarpiui. Buvo pabrėžiama, jog iš nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos kyla ir jo nepriklausomumo reikalavimo užtikrinimas, o nepriklausomumo reikalavimas tiesiogiai susijęs su valstybės finansavimu, kuris yra vienintelis LRT finansavimo šaltinis, nustatytas įstatymiškai.
Nebyliojo Seimo istorija
Nebyliojo Seimo sprendimai baigė vidaus kovas. Tai, kad Seimas be svarstymų priims iš anksto parengtus nutarimus, išvakarėse sutarė karalius Augustas II ir prieš jo vykdytą politiką sukilusios bajorijos vadovai. Taip norėta baigti ATR 1715-1716 m. Augustas II buvo ne tik ATR valdovas, bet ir Saksonijos kunigaikštystės didysis kunigaikštis. Saksonijos ir ATR sąjungininkė buvo caro Petro I valdyta Rusija. Švedai iš ATR buvo išstumti 1709 m. pabaigoje, tačiau kaimynystėje buvo neramu. Norėdamas užtikrinti ATR teritorijos saugumą, Augustas II čia išdėstė dalį Saksonijos kariuomenės. Jis siekė, kad ateityje ATR valdovo sostas atitektų jo sūnui, todėl ketino suvaržyti bajorijos teisę laisvai rinkti savo karalius. Augustas II ketino sustiprinti ryšį tarp Saksonijos, į kurią turėjo paveldėjimo teisę, ir ATR taip, kad šis ryšys taptų nuolatinis ir nepriklausytų nuo karaliaus rinkimų ATR. Lenkijos bajorija, nepatenkinta Saksonijos kariuomenės piktnaudžiavimais ir įtardama, kad ketinama suvaržyti bajorijos laisves bei ATR suverenumą, 1715 m. Tarnogrodo mieste lapkričio 26 d. buvo sudaryta sukilusios bajorijos politinė ir karinė sąjunga - konfederacija. Prasidėjo ginkluoti susidūrimai su Saksonijos kariuomene. 1716 metų kovo 23 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacija. Karalius suprato, kad primesti savo valios ATR bajorijai nepajėgs. Tarpininkauti derybose buvo pakviesta Rusija, kuri taip pat nusiuntė į ATR 18 tūkst. savo karių. 1716 metų lapkričio 3 d. Varšuvoje buvo sudarytas susitarimas. Taip ir buvo padaryta 1717 m. vasario 1-ąją susirinkusiame seime. Karalius įsipareigojo išvesti iš ATR Saksonijos kariuomenę. Buvo leista pasilikti tik 1 200 saksų gvardiją jo asmens apsaugai. Saksonijos ministrams buvo uždrausta kištis į ATR vidaus ir užsienio politikos reikalus. Seimas reformavo kariuomenę ir iždą. Apribojo kariuomenės vadų (etmonų) galias, jie negalėjo savo nuožiūra skirstyti kariuomenei lėšų. Buvo įvesti nuolatiniai mokesčiai, kurie nepriklausė nuo to, ar bus patvirtinami eiliniame Seime, ar ne. Tai buvo svarbu, nes vis dažniau imta seimus nutraukinėti. Seimas nutarė, kad ATR privalo turėti nuolatinę kariuomenę - Lenkijoje 18 000, o Lietuvoje - 6 200. Karių algų skaičiavimo savitumai lėmė, kad iš tiesų Lenkijos kariuomenėje buvo apie 12 000 karių, o Lietuvos - tik apie 4 000. Įstatymas skelbė, kad seimai galės laisvai „didinti arba mažinti“ kariuomenę, keisti algų dydžius ir mokesčius. Rusija nebuvo pripažinta Nebyliojo seimo nutarimų garante, tačiau ji pati, remdamasi tuo, kad tarpininkavo pasirašant 1716 m.
Moterys Seime 1920-1940 metais
1920-1940 m. Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigas ėjo 319 Lietuvos Respublikos piliečiai, iš jų tik 11 buvo moterys. 1920-1927 m. Seimo nariais buvo renkami Lietuvos piliečiai nuo 24 metų amžiaus Pagal 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, Lietuvos Respublikos Seimo nariu galėjo būti renkami 24 metų visateisiai Lietuvos Respublikos piliečiai vyrai ir moterys. Pagal 1928 ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijas, Seimo nariu galėjo būti renkamas Lietuvos pilietis, kuriam rinkimų dieną buvo sukakę 30 metų. Palyginimui: šių dienų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme įtvirtinta, kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų.
Seimo pirmininkai 1920-1940 metais
1920-1940 m. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas ėjo: Aleksandras Stulginskis, Justinas Staugaitis, Leonas Bistras, Antanas Tumėnas, Vytautas Petrulis, Jonas Staugaitis, Konstantinas Šakenis. 1920-1940 m. nebuvo nė vienos Seimo pirmininkės moters. Palyginimui: 1990-2019 m. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pareigas ėjo 10 asmenų, iš jų 8 vyrai: Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Česlovas Juršėnas, Artūras Paulauskas, Vydas Gedvilas, Viktoras Muntianas, Arūnas Valinskas, Viktoras Pranckietis ir 2 moterys: Irena Degutienė ir Loreta Graužinienė.