Įvadas
Anglijos futbolo rinktinės marškinėliai - tai ne tik sportinė apranga, bet ir svarbi šalies istorijos, kultūros bei tapatybės dalis. Šiame straipsnyje panagrinėsime Anglijos futbolo rinktinės marškinėlių istoriją, jų simboliką ir reikšmę, taip pat aptarsime atskirų Jungtinės Karalystės futbolo komandų egzistavimą ir jų dalyvavimą tarptautiniuose turnyruose.
Futbolo Šaknys Anglijoje ir Atskirų Komandų Formavimasis
Futbolas, kaip sporto šaka, gimė Anglijoje XIX amžiuje. Anglijos futbolo asociacija (FA) 1863 m. parengė pirmąsias visuotines futbolo žaidimo taisykles. Būtent Anglija ir Škotija 1872 m. sužaidė pirmąsias tarptautines futbolo varžybas. Nulinėmis lygiosiomis pasibaigusios rungtynės surengtos Glazge. Vėliau, 1873 m. buvo įkurta Škotijos futbolo asociacija (SFA), 1876 m. Velso futbolo asociacija (FAW) ir 1880 m. - Airijos futbolo asociacija (IFA). Nuo 1884 m. šios šalys pradėjo varžytis tarpusavyje. XIX a. pabaigoje futbolą pradėjo žaisti ir kitos šalys. Didžiosios Britanijos įtaka futbolui dar labiau sustiprėjo 1886 m., kai keturios šalies nacionalinės federacijos bendrai sudarė Tarptautinės futbolo asociacijos valdybą (IFAB), atsakingą už futbolo taisyklių pokyčių rengimą ir patvirtinimą.
Jungtinės Karalystės Komandų Statusas FIFA
Išskirtinis JK keturių komandų, kaip atskirų futbolo šalių, statusas įrašytas į FIFA įstatus. FA, SFA, FAW ir IFA (vėliau tapusi Šiaurės Airijos asociacija po Airijos padalijimo 1921 m.) tapo FIFA narėmis 1946 m. Jungtinė Karalystė olimpinių žaidynių futbolo vyrų turnyre dešimt kartų žaidė kaip jungtinė komanda, paskutinį kartą 2012 m. Tačiau tai buvo vienintelis kartas nuo 1960 m. dėl Didžiosios Britanijos nuogąstavimų, kad tai gali būti panaudota kaip precedentas priversti JK žaisti kaip vienai komandai visose varžybose. 2012 m. FIFA prezidentas Gianni Infantino patikino Didžiosios Britanijos futbolo asociacijas, kad Didžiosios Britanijos komandos dalyvavimas vyrų olimpiniame turnyre „tikrai jokiu būdu nepakenktų JK keturių komandų futbolo istorijai“.
Anglijos Futbolo Rinktinės Vėliava ir Simbolika
Nėra vienos oficialios Anglijos futbolo rinktinės vėliavos. Dažniausiai naudojamas simbolis yra trys liūtai ant balto fono, paimti iš Anglijos karališkojo herbo. Šis simbolis siejamas su Anglijos rinktine jau daugiau nei 100 metų ir yra gerai atpažįstamas visame pasaulyje. Kita dažnai naudojama vėliava yra Šv. Jurgio kryžius - raudonas kryžius baltame fone. Šv. Jurgis yra Anglijos globėjas, o jo kryžius yra Anglijos simbolis. Ši vėliava dažnai naudojama Anglijos rinktinės sirgalių. Anglijos futbolo rinktinės spalvos yra baltos, raudonos ir mėlynos. Balti marškinėliai yra tradicinė namų apranga, o raudona ir mėlyna dažnai naudojamos kaip išvykos aprangos spalvos.
Futbolas Kaip Tapatybės Išraiška: Čagoso Salų Pavyzdys
Futbolas gali būti ne tik sportas, bet ir svarbi tapatybės išraiškos priemonė. Puikus pavyzdys yra Čagoso salų futbolo komanda. Čagoso salos - tai salynas Indijos vandenyne, kurio gyventojai 1968-1973 m. Čagoso salų futbolo komanda buvo suburta Anglijoje, Krolyje, kur gyvena dauguma iš 3000 čagosiečių JK. Ši komanda tapo „NF-Board“ nare - taip vadinama Tarptautinės futbolo federacijų asociacijos (FIFA) nepripažintas rinktines jungianti organizacija. Komandos įkūrėja Sabrina Jean teigia, kad futbolo komanda yra būdas čagosiečių bendruomenei išreikšti savo tapatybę ir priminti pasauliui apie jų prarastą tėvynę.
Taip pat skaitykite: Atlyginimai ir skandalai
Aprangų Spalvų Pasirinkimo Istorija
Kaip ir brazilai ar argentiniečiai, ne viena kita valstybė įkvėpimo nacionalinės vienuolikės marškinėliams ieškojo šalies vėliavoje ar kitoje nacionalinėje simbolikoje. Tačiau 1911 metais prieš rungtynes su Vengrija italai nusprendė į marškinėlius įtraukti ir mėlyną juostą. Pastaroji turėjo simbolizuoti karališkuosius Savojos rūmus, iš kurių kilo visa Italijos karališkoji šeima. Nemažos dalies klubų marškinėlių istorija taip pat yra itin įdomi. Štai Turino „Juventus“ ekipa yra neatsiejama nuo juodai-baltų aprangų. Tačiau daugelį veikiausiai nustebins faktas, kad savo gyvavimo pradžioje „Senoji senjora“ žaidė rožiniais marškinėliais. O buvo taip - juodai-balti marškinėliai turėjo keliauti į Notinghemą, kur naujų aprangų laukė „Notts County“ ekipa. Tačiau per klaidą marškinėliai buvo išsiųsti į Turiną. Italai paskaičiavo, kad grąžinti siuntinį ir laukti naujų aprangų jiems kainuos per brangiai, tad nusprendė pasilikti per klaidą pas juos atsidūrusius marškinėlius. Įdomu tai, kad „Juve“ nėra vienintelis klubas, kuris už savo spalvas turi būti dėkingas Notingemui. Iki ketvirtojo dešimtmečio Londono „Arsenal“ klubas rungtyniavo raudonais marškinėliais, kurie buvo skirti pagerbti „Nottingham Forest“ ekipą, kuri skyrė pinigų dviems savo buvusiems žaidėjams, kad šie Londone galėtų įkurti savo klubą. „Southampton“ taip pat yra laikomas klubu, kuris kūrė marškinėlių madą ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. Savo istorijos pradžioje Bilbao „Athletic“ klubas ir jo padalinys Madride „Atletico“ rungtyniavo mėlynai-baltais marškinėliais, kokiais rungtyniavo Anglijos „Blackburn Rovers“ ekipa. Tiesa, yra ir kita šios istorijos versija. Pasakojama, kad raudonai-baltus marškinėlius pasigaminti buvo pigiausia, nes būtent tokia spalva vyravo ant masiškai gaminamų čiužinių. Spalvos buvo pasiskolintos iš Bazelio klubo - tamsiai raudona ir mėlyna.
„Real“ nėra vienintelė Europos elito ekipa, pasirinkusi baltą spalvą. Marselio „Olympique“ vienuolikė nusprendė rungtyniauti baltos spalvos marškinėliais norėdama išsiskirti nuo kitos to paties miesto ekipos „FC Marseille“, kuri rungtyniavo juodais marškinėliais. Be to, balta spalva „Olympique“ norėjo pabrėžti ir barono Pierre‘o de Coubertino pradėto olimpinio judėjimo tyrumą. Klubas paprasčiausiai pasiekė atletų, dalyvavusių 1896 metų Atėnų žaidynėse pavyzdžiu. Dar vienas prancūzų klubas „Auxerre“ iš pradžių vilkėjo juodus marškinėlius, tačiau vėliau šią spalvą iškeitė į baltą. Dvasininko Abbe‘o Deschampso įkurta ekipa juodą spalvą pasirinko, nes ši atspindi juodą dvasininko sutaną. Tačiau, komandai rungtyniaujant vėlyvais vakarais, stadiono apšvietimas buvo toks prastas, kad juodai vilkinčius žaidėjus buvo sunku įžiūrėti. Savo ruožtu Amsterdamo „Ajax“ klubas marškinėlių dizainą keitė norėdamas atsiriboti nuo pagrindinių konkurentų „PSV Eindhoven“ ir Roterdamo „Feyenoord“, kurie irgi rungtyniavo dryžuotais raudonai-baltais marškinėliais. Argentinos „Boca Juniors“ klubo mėlyni marškinėliai su geltona horizontalia juosta gimė iš esmės atsitiktinai. Negalėdami sutarti dėl to, kokios spalvos marškinėliais turi rungtyniauti, klubo įkūrėjai sutarė bent dėl to, kad jie turi keliauti į uostą ir spalvas naujiems marškinėliams pasirinkti pagal pirmo horizonte pamatyto laivo vėliavą. Aršūs „Boca Juniors“ priešai „River Plate“ dėl savo marškinėlių dizaino turi būti dėkingi muzikos grupei „The Inhabitants of Hell“, kurie vilkėjo kostiumais, simbolizuojančiais velnią. Per pirmąsias savo rungtynes „River Plate“ futbolininkai atsiplėšė po gabalą muzikantų aprangos ir prisisiuvo prie savų marškinėlių. Taip ir gimė legendiniai klubo marškinėliai su skersai einančia raudona juosta. Tačiau galima rasti ir istorijų, kai marškinėlių keitimas visiškai neatsiperka. Puikus pavyzdys čia yra Lakorunijos „Deportivo“. Ši ekipa 2003 metais žaisti Čempionų lygos mačo su „Monako“ nuvyko savo tradicinę dryžuotą mėlinai-baltą aprangą iškeitusi į ryškiai oranžinę.
Marškinėlių Gamintojai ir Rėmėjai
Šiais laikais dauguma klubų „lenktyniauja“ dėl didesnio fanų skaičiaus ar trokštamo įsigyti futbolininko, tačiau nė vieno iš šių tikslų nepavyktų įgyvendinti be didelio kiekio pinigų. Pirmą kartą Europoje rėmėjų pavadinimai ant rungtynių aprangos atsirado dar 1973-aisiais Vokietijoje, kai alkoholinio gėrimo „Jägermeister“ logotipą ant marškinėlių patalpino Braunšveigo „Eintracht“ ekipa. Štai keletas pavyzdžių, kokie gamintojai ir rėmėjai vyrauja šiuolaikiniame futbole:
- Manchester United: Marškinėlių gamintojas: „Adidas“ - 148 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Chevrolet“ - 76 mln.
- Real Madrid: Marškinėlių gamintojas: „Adidas“ - 101 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Chevrolet“ - 76 mln.
- Bayern Munich: Marškinėlių gamintojas: „Adidas“ - 64 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Deutsche Telekom“ - 32 mln.
- Chelsea: Marškinėlių gamintojas: „Adidas“ - 39 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Yokohama Rubber“ - 54 mln.
- Arsenal: Marškinėlių gamintojas: „Puma“ - 41 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Emirates“ - 41 mln.
- Liverpool: Marškinėlių gamintojas: „New Balance“ - 35 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Standard Chartered“ - 41 mln.
- Manchester City: Marškinėlių gamintojas: „Nike“ - 16 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Etihad Airways“ - 54 mln.
- Juventus: Marškinėlių gamintojas: „Adidas“ - 24 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Jeep“ - 18 mln.
- Paris Saint-Germain: Marškinėlių gamintojas: „Nike“ - 22 mln. Pagrindinis rėmėjas: „Emirates“ - 27 mln.
- FC Barcelona: Marškinėlių gamintojas: „Nike“ - 38 mln.
Futbolo Marškinėlių Taisyklių Istorija
Grįžtant prie taisyklių temos, tai istorinis kontekstas paprastas - aprangų nebuvo, tapo sunku atskirti skirtingų komandų žaidėjus, todėl ieškota įvairių būdų: pradžioje tai buvo kepuraitės, vėliau - įvairūs raiščiai ant rankų (kapitono raiščio tradicija kilo būtent iš čia), o tada - marškiniai, skirtingos spalvos, numeracija ir t. Futbolo šortų atsiradimas irgi grynai gyvenimiškas - 1879 m. darbininkų komanda „Darwen“ žaidė FA taurės pusfinalio rungtynes su džentelmenais „Old Etonians“. Skirtingų futbolo marškinių tradicijos pradėjo formuotis aplink 1870 m. Pradžią tam davė mokyklinės uniformos (pvz., „Blackburn Rovers“ pirmiausia nešiojo baltus megztinius, puoštus mėlynu Šrousberio mokyklos Maltos kryžiumi). Darbininkai ir katalikų mažuma dėvėjo baltos ir žalios spalvų derinius („Hibernian“ FC - 1875), džentelmenai ir unionistai - kraujas ir širdys - mėlynos, raudonos, bordo („Heart of Midlothian“ - 1874). Populiariausias variantas - dryžuoti marškiniai, nes taip lengviau juos pagaminti (skirtingos audinio juostos būdavo tiesiog susiuvamos). Pramonės revoliucija atvėrė naujas galimybes. 1890 m. EFL rungtynėse tarp „Sunderland“ ir „Wolverhampton“ abi komandos žaidė vienoda apranga, todėl jau 1891 m. FA nusprendžia, kad klubai spalvas deklaruoja dar prieš prasidedant sezonui, atsargai privalo turėti paprastus baltos spalvos marškinius (atsarginis aprangos komplektas klubams buvo didelės prabangos reikalas), o esant reikalui juos keičia „namų“ komanda (1921 m. 1891 m.
Iš įdomesnių detalių apie spalvas reikėtų paminėti, kad Anglijos FA 1969 m. uždraudė komandoms naudoti juodą ar tamsiai mėlyną spalvas, nes jas naudojo rungtynių teisėjai. Škotijos FA tokius reikalavimus atmetė ir niekada jų nepaisė, nes tamsiai mėlyna - jų nacionalinės rinktinės spalva. Reikia pažymėti, kad Škotijoje neretas dalykas būdavo truputį kitaip (pvz., numeriai ant marškinėlių buvo neprivalomi net iki 1995 m.). Būtent dėl Škotijos FA spaudimo FIFA kitokios spalvos marškinėlių apie 1990 m. Kaip žinote, iki pat 1912 m. vartininkai kamuolį rankomis galėjo imti savo aikštės pusėje, šia teise ir tokiu pranašumu jie plačiai naudojosi. Iš pradžių futbolo taisyklėse buvo sugriežtinta žaidėjo ir vartininko apsikeitimo vietomis procedūra (tik informavus teisėją), paskui 1909 m. atsiranda reikalavimas, kad vartininko apranga turi skirtis nuo jo komandos žaidėjų, o 1921 m. IFAB nurodo, kad vartininkai turi dėvėti tamsiai geltonos spalvos marškinius. Tradiciniai Viktorijos laikų džentelmenų marškiniai padarė įtaką ir futbolo aprangos kultūrai. (pvz., apykaklės kai kurių gamintojų modeliuose buvo naudojamos net iki 20 amžiaus pabaigos). Tik 1904 m. Trumpos futbolo marškinių rankovės, pirmą kartą pasirodžiusios ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, po Antrojo pasaulinio karo tampa dažniau matomos, o apie 1950 m. atsiranda dirbtinio pluošto audiniai. Toliau viskas vystėsi įprasta schema - lengvumas, patvarumas, dizainas, funkcionalumas, sintetinės medžiagos, technologijos ir t. Reikia paminėti ir faktą, kad futbolo taisyklėse marškiniai su rankovėmis („with sleaves“) atsirado po 2002 m. Kamerūno rinktinės bandymų Afrikos nacijų taurėje ir pasaulio čempionate žaisti su netradicine apranga, kurią FIFA vadovas Josepas Blatteris pavadino liemenėmis. Imituodami rankoves ir siekdami sušvelninti konfliktą su FIFA, Kamerūno futbolininkai po „liemenėmis“ dėvėjo aptemptus juodus apatinius marškinėlius.
Taip pat skaitykite: Pasekmės Anglijos sirgaliams
Numeriai ant Marškinėlių
Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmą kartą numeriai ant žaidėjų marškinėlių nugaros buvo užrašyti 1911 m. Australijoje. Vėliau, rodos, 1923 m., jie buvo pastebėti Argentinoje, kai ten blaškėsi škotų mėgėjų komanda ir mokė vietinius žaidimo paslapčių, o 1924 m. Nepaisant anksčiau paminėtų pavienių atvejų, laikoma, kad futbolo aprangų ženklinimas numeriais atsirado 1928 m. Anglijoje, kuomet „Arsenal“ treneris Herbertas Chapmanas juos užrašė ant žaidėjų marškinėlių EFL rungtynėse tarp „Arsenal“ ir „Sheffield Wednesday“, o 30 tūkst. Oficialiai numeriai pirmą kartą panaudoti 1933 m. per FA taurės finalą tarp „Everton“ ir „Manchester City“. Įdomu tai, kad „Everton“ žaidėjai buvo pažymėti numeriais nuo 1 iki 11, o „Man City“ - nuo 12 iki 22. Nuo 1939 m. Numerių idėjos esmė paprasta - žymėti žaidėjo poziciją aikštėje, todėl #1 įsitvirtino ant vartininko marškinėlių nugaros, gynėjai užvaldė #2-4 ir t. t. 1965 m., kuomet atsirado žaidėjų keitimai, #12 simbolizavo „pirmas ant suolo“, todėl jis nebuvo labai mėgstamas, o #13 daugeliui kėlė neigiamas emocijas dėl prietarų. 1962 m. pasaulio čempionate visi Urugvajaus rinktinės žaidėjai atsisakė dėvėti #13, todėl Urugvajaus FA kreipėsi į FIFA ir pateikė 22-iejų žaidėjų paraišką su numeriais nuo 1 iki 12 ir nuo 14 iki 23. Taip urugvajietis G. Vėliau kai kurie klubai (pvz., „Bayern“) iš viso atsisakė naudoti #12, pareiškę, kad dvyliktas žaidėjas yra jų sirgaliai.
Numerių istorijoje suirutę pirmi bandė sukelti mažieji argentiniečiai. Galbūt nežinodami angliškų tradicijų arba todėl, kad virš Folklando salų pradėjo tvenktis konflikto debesys, 1978-1986 m. pasaulio čempionatuose jie žaidėjams numerius nutarė priskirti pagal abėcėlę (pirmieji tokį būdą 1974 m. Tokiu būdu saugai N. Alonso (1978 m.), O. Ardiles (1982 m.) ir kt. rungtyniavo #1 pažymėtais marškinėliais. Išimtis buvo padaryta tik 1982 m., kai #10 jie leido rinktis vieninteliam komandos žaidėjui - D. Po to, kai 1986 m. tas #10 „su Dievo ranka“ išmetė anglus iš pasaulio čempionato ketvirtfinalio, o argentiniečiai nusigavo iki finalo ir jį laimėjo, Argentinos FA paskelbė, kad joks kitas žaidėjas daugiau nenešios šio numerio, bet čia jau teko įsikišti ir pačiai FIFA. 21 amžiaus pradžioje prasidėjo nedidelė netvarka. Buvo pastebėta įdomių numerių variantų: #88 (Gianluigi Buffonas), #1+8 (Ivanas Zamorano), #188 (Sergio Vargas, „Universidad de Chile“), #100 ir kitokių, bet čia ilga ir atskira tema.
Logotipas ir Reklama
1958 m. Turino „Juventus“ ant marškinėlių prisiuvo vieną žvaigždę, taip pažymėdami iškovotą šalies čempionų titulą. Idėja greitai paplito, ir dvi žvaigždės jau 1968 m. puošė Brazilijos rinktinės aprangas, simbolizuodamos du pasaulio čempionų titulus. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmą reklamą ant marškinėlių 1966 m. pasidarė Vienos „Austria“ klubas (bravoras „Schwechater“), o 1973 m. 1976 m. mėgėjiškas kažkelintos Anglijos lygos klubas „FC Kettering Town“ sulaukė sankcijų iš Anglijos FA už užrašo „Kettering Tyres“ naudojimą, o archyvinėse nuotraukose galima rasti faktą, kad 1977 m. Bet šių nereikšmingų vietinio bravoro ar autoserviso bandymų reklamuotis greičiausiai nereikėtų laikyti rimtomis reklaminėmis sutartimis, todėl manoma, kad proveržį rinkodaros srityje padarė „Liverpool“, jis 1979 m. pasirašė dvejų metų reklamos sutartį su „Hitachi“. Ir nors metinė tos sutarties vertė (50 tūkst. svarų) pagal šios dienos standartus atrodo nerimtai („Chevrolet“ užrašas 2019 m. ant „Manchester United“ marškinėlių kainavo apie 40 mln.
Futbolo Marškinėlių Psichologinė Reikšmė
Mes visi matėme filmą, kuriame futbolo komanda ketina išeiti į aikštę savo "mirk-gyvenk" rungtynėse. Jų futbolo apranga nesutampa ir jų veido išraiškos nusako pralaimėjimą. Tuomet, paskutinę sekundę, jiems yra pristatoma tinkama futbolo apranga ir staiga jie yra paruošti kovai. Skamba stereotipiškai, tačiau šis scenarijus nėra per daug nutolęs nuo realybės. 35-44 metų žaidėjai įgavo daugiau pasitikėjimo iš kitų komandų kurios neatrodė profesionalia negu iš to jog patys turėjo tvarkingą apranga. Kalbant apie komandos komplektus, nėra griežtų taisyklių, išskyrus užtikrinimą, kad visi komandos narių komplektai yra suderinami ir pakankamai geros kokybės, kad ištvertų neišvengiamą purvą ir prakaitą. Tačiau yra ir kitų elementų, kurie dar labiau pagrindžia komandų profesionalumą:
- Vardiniai ir sunumeruoti marškinėliai - tokia papildoma informacija, kaip skaičiai ir vardai, padeda užtikrinti komandos sukūrimą, kai atsidavę žaidėjai reguliariai treniruojasi ir žaidžia kartu, todėl kiekvienas nori turėti personalizuotus marškinėliųs.
- Rėmėjai - Rėmėjai taip pat yra dalis, kad komanda atrodytų profesionali.
Propocija komandų, laimėjusių Anglijos futbolo lygą 1947-2003, kiekvienoje marškinių spalvų kategorijoje - „Sports Sciences Journal“, 2008 m. Balandžio mėn. Šios išvados gali padėti paaiškinti, kodėl geriausi britų klubai „Manchester United“, „Liverpool“ ir „Arsenal“ nuolat sėkmingai žaidžia kiekvieną sezoną. Įdomu tai, kad ne visai gerai žaidžiama, kai netenkama raudonų marškinių. „Manchester United“ patyrė pralaimėjimą 3:0 prieš „Southampton“, kai dėvėjo savo „nematomą“ pilką aprangos rinkinį, 96-iais metais. Komanda tiesiog negalėjo pamatyti vienas kito aikštėje, todėl Fergie liepė komandai pakeisti marškinėlius įpusėjus rungtynių laikui. Tarptautiniu lygiu nelieka nepastebėti, kad 1966 m. pergalinga Anglijos komanda taurėse dėvėjo raudonas, o ne įprastas baltas.
Taip pat skaitykite: Futbolo lygos raida
Vartininkų Marškinėlių Spalvos
Vartininkai dėvi skirtingų spalvų marškinėlius lyginant su likusia komandos dalimi, kad juos būtų lengva atskirti nuo aikštės žaidėjų. Nėra griežtos taisyklės, kokia turėtų būti ši spalva, nors yra dvi priešingos stovyklos šia tema. Tradiciškai komandos laikėsi nuomonės, kad vartininkai turi būti kiek įmanoma nepastebimesni, kad aikštės žaidėjams būtų sunkiau pastebėti vartininką ir todėl būtų sunkiau atlikti taiklų smūgį. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl žalia yra viena populiariausių vartininkų marškinėlių spalvų, nes žalią gali būti sunku pastebėti prieš žolę. Tačiau priešingą požiūrį iškėlė sporto ir mankštos psichologijos skaitytojo dr. Iain Greenlees atlikti tyrimai. Greenlees tyrimas atskleidė, kad vartininkui, vilkinčiam raudonais marškinėliais, palyginti su žaliais, geltonais ar mėlynais marškinėliais, buvo įmušta žymiai mažiau įvarčių.
Garsios Pasaulio Futbolo Čempionato Istorijos
Renkantis aprangas, yra daug daugiau niuansų, nei jūs galite manyti, tai rodo šios garsios Pasaulio Futbolo Čempionato istorijos:
- Brazilija nusprendusi, kad jų žydri marškiniai yra prakeikti, surengė laikraščių konkursą perdaryti jų aprangas su Brazilijos vėliavos spalvomis. Aštuoniolikos metų rašytojas ir iliustratorius laimėjo konkursą, sukūręs dabar legendines aprangas, kurios padėjo Brazilijai laimėti penkiuose pasaulio čempionatuose.
- Kai Anglija 1970 m. Pasaulio futbolo čempionato finaliniame etape Meksikoje žaidė su Čekoslovakijos rinktine, jie išėjo su šviesiai mėlynos spalvos marškinėliais. Tačiau čekoslavakai žaidė balta spalva, todėl buvo beveik neįmanoma atskirti dviejų komandų, ypač juodai baltame televizoriuje.
- Maradona pasirinko šviesiai mėlynus marškinėlius, kuriuos vilkėjo savo garsiąją „Dievo rankos“ akimirką, sakydamas: „Tai gražus marškinėliai.
- Aprangų panašumai taip pat sukėlė problemų tarp Prancūzijos ir Vengrijos 1978 m., Dėl to žaidimas buvo atidėtas ir „Les Bleus“ pasiskolino iš vietinio klubo „Atletico Kimberley“ skubiai pakeistąs žaliai ir baltai dryžuotas aprangas. Žaliai-geltoni Brazilijos futbolo rinktinės apranga yra viena populiariausių visame pasaulyje.
tags: #anglijos #futbolo #rinktines #marskineliai