Futbolas Gargžduose - tai beveik šimtą metų trunkanti istorija, tampriai susijusi su miesto raida. Šis straipsnis apžvelgia Gargždų futbolo raidą, pradedant nuo pirmųjų komandų tarpukariu iki dabartinių pasiekimų, įskaitant futbolo klubo „Banga“ istoriją ir Uosių šeimos sąsajas su airiškuoju futbolu.
Futbolo Užuomazgos Tarpukario Gargžduose
Apie futbolą Gargžduose XX amžiaus pirmoje pusėje randame tik informacijos nuotrupas. Tačiau Gargžduose gyva legenda, kad tarpukariu mieste gyvavo dvi futbolo komandos - „Ąžuolas“ ir „Makabi“, atstovavusios dvi didžiausias tautines grupes - lietuvius ir žydus. Iš dalies tai tiesa, nes tarpukariu Gargžduose žydai ir lietuviai iš tiesų formavo atskiras futbolo komandas. Vis dėlto, tai lėmė ne tik tautiniai skirtumai.
Tarpukario futbolo paveikslą Gargžduose reikėtų pradėti nuo žydų klubų. Būtent žinutė apie Gargždų „Makabi“ žaistas rungtynes yra ta pirmoji dėlionės detalė, kurią dedame į tą paveikslą. 1925 m. liepos 26 d. Gargždų „Makabi“ II komanda Rietave žaidė draugiškas rungtynes su vietos „Makabi“. Liūtuku pasivadinęs rietaviškis pranešė, kad „lošimas prasidėjo gana puikiu svečių tempu. Pirmajame havtaime rietaviečiai gauna vieną golą ir pendelį, kuris liko atmuštas, ir tuo viskas baigėsi. Antrame havtaime svečiai gauna pendelį, kurį atmušo, ir lošimo gale rietaviečiai, persilaužę pro centrą, įmušė svečiams vieną golą".
Skirtingai nei dabartiniais laikas, to meto pirmąją komandą sudarydavo vienuolika pajėgiausių futbolininkų. Tuo tarpu visi kiti futbolininkai jau buvo įvardijami antrąja komanda. Be minėtos žinutės tarpukariu apie Gargždų „Makabi“ galime rasti tik dar kelis pranešimus lietuviškuose laikraščiuose ir žurnaluose.
Šią prielaidą patvirtina ir Gargžduose tarpukariu gyvenusių žydų prisiminimai: „Sekmadieniais su nekantrumu laukdavome atvykstančių komandų iš Klaipėdos ar kitų miestų. Tada visi bėgiodavome į miesto sodą, kur buvo įrengta futbolo aikštė, ir sodas būdavo pilnas žmonių, jaunų ir senų, ir visi buvo susirūpinę, kad tik neduok dieve, mūsų Gargždų „Makabi“ nepralaimėtų“. Šiuose amžininkų liudijimuose mes randame ne tik „Makabi“ vardą: „Makabi futbolo komanda, o vėliau ir Hapoel buvo gerai žinomos visiems gargždiškiams“. Tą patį patvirtina ir kiti tarpukario Gargždų gyventojai žydai: „čia buvo labdaros, filantropinės organizacijos … 1923 metais žydai sudarė beveik 50 procentų visų Gargždų gyventojų, miestui išaugus 1939 metais - apie 30 procentų (gyventojų apie 3100, iš jų žydų - apie 1000). Senieji gargždiškiai savo prisiminimuose dažnai mini Gargždų žydų ir lietuvių futbolo komandų akistatas futbolo aikštėje. - Jaunalietuviai ir „Makabi“ tarpusavyje žaisdavo per metus porą kartų tikrai. Šiuos prisiminimus patvirtina ir informacija tarpukario spaudoje.
Taip pat skaitykite: Futbolo akademijų vertinimas
Gargždų lietuvių ir žydų komandos ne tik rungtyniaudavo viena prieš kitą, bet kartais futbolo aikštėje suvienydavo jėgas. Įdomios futbolo rungtynės Gargžduose vyko 1938 birželio 19 dieną, kai Gargždų rinktinė 3:1 įveikė Naumiesčio rinktinę. 1939 metų liepos 20 dieną Ž. Paskutinį kartą tarpukario Gargždų futbolininkai nepriklausomos Lietuvos spaudoje paminėti 1940 metais. Be bėgimo per miestą, kuriame dalyvavo 24 bėgikai, dar buvo žaidžiamos draugiškos krepšinio ir futbolo rungtynės. Įdomu, jog abiem atvejais žaidžiama buvo „tarp JSO ir kombinuotos Šaulio - Makabi komandų“.
Pirmųjų Futbolo Klubų Žlugimas ir Atgimimas
Pirmuosius Gargždų futbolo klubus sugriovė sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija ir atūžusi Antrojo pasaulinio karo banga. Taip per kiek daugiau nei mėnesį formaliai neliko nei vienos organizacijos, ilgesnį ar trumpesnį laiką turėjusios savo futbolo komandą Gargžduose. Tragiško likimo gargždiškis Antanas Stalmokas, 1946 metais NKVD nuteistas mirties bausme už priklausymą Lietuvos laisvės armijai ir pasipriešinimą okupantams, 1940 metais savo dienoraštyje taip aprašė niūrią Gargždų futbolo padangę: „dabar tik retkarčiais su buvusia komanda Šaulių sporto aikštėje dar pažaisdavome futbolą, nes į Gargždus mažai kas atvažiuodavo, o mes tai niekur neišvykdavom. Juoda diena Gargždų miesto istorijoje tapo 1941 metų birželio 24 diena, kai vokiečių kariniai daliniai atrinko ir sušaudė beveik visus Gargždų miestelio žydus vyrus.
Futbolo istorija nutrūksta po Antrojo pasaulinio karo, vietos spaudoje aptinkamos tik retos nuotrupos. 1960 m. pastačius silikatinių plytų gamyklą kartu prasidėjo ir futbolo atgimimas. 1961 m. įrengta futbolo aikštė ir suburta komanda „Silikatininkas“.
Gargždų "Banga": Nuo Įkūrimo Iki Šių Dienų
Gargždų futbolo klubo „Banga“ istorija prasidėjo 1966 metais, nors futbolas Gargžduose pradėtas žaisti gerokai anksčiau. Prieš gimstant „Bangai“ futbolo kamuolį Gargžduose gainiojo tokios komandos kaip „Makabi“, „JSO“, „Ąžuolas“, „Silikatininkas“.
Svarbų vaidmenį suvaidino ir 1970 m. įkurta Klaipėdos rajono vaikų ir jaunių sporto mokykla, kurioje savo sportininko kelią pradėjo vienas geriausių Lietuvos futbolininkų Arminas Narbekovas: „Futbolo manija mane užkrėtė kiemo draugai, jei ir nusitempė mane į treniruotes. Prisimenu, kad buvau pirmoje klasėje kai kiemo draugas, toks Kasputis, kartą man sako: „Ei, mažas, važiuojam į stadioną“.
Taip pat skaitykite: Mitybos ir sporto svarba
Vaikų Futbolo Mokyklos Įkūrimas
1970 metais buvo žengtas svarbus žingsnis, nulėmęs visą Gargždų futbolo ateitį - įkurta Klaipėdos rajono vaikų ir jaunių sporto mokykla, o nuo pirmųjų dienų mokykloje pradėjo dirbti iš Mažeikių atvykęs bei per keletą dešimtmečių geriausiu Gargždų futbolo talentų treneriu tapęs Amžinybėn iškeliavęs M. Terentjevas. Jo išauginti A.Narbekovas, R.Mažeikis - patys pirmieji, į kuriuos mes, vaikai, lygiuodavomės.
Debiutas Lietuvos Aukščiausioje Lygoje
1975 metais „Banga“ debiutavo Lietuvos aukščiausioje lygoje, o 1976 m. M. Terentjevas tapo komandos treneriu.
Svarbiausi Laimėjimai
Turbūt svarbiausi laimėjimai buvo pasiekti per pastarąjį dešimtmetį, kai 2006 metais buvo įsteigta VšĮ „Gargždų futbolas“. 2014 metais pirmą kartą VšĮ „Gargždų futbolas“ istorijoje „Bangos“ vaikai gimę 2002 metais, vadovaujami trenerio D. Afonso ir trenerio asistento O. Pliuškio tapo Lietuvos čempionais, o 2016 metais istorinį pasiekimą pakartojo 2004 metais gimę vaikai, treniruojami V.
Ypatinga pergalė iškovota 2024 m., kuomet Gargždų futbolo klubas „Banga“ tapo FPRO LFF čempionais. Įspūdingą pergalę pasiekti pavyko dėka stiprios komandos, vyriausiojo trenerio Davido Afonso bei ištikimų klubo sirgalių, miesto bendruomenės palaikymo.
Žymūs Žaidėjai
Per ilgą „Bangos“ istoriją komandoje žaidė daug žymių futbolininkų: Petras Mickus, Gintaras Balčiauskas, Viktoras Kirmėlas, Jonas Šlioža, Eugenijus Kundrotas, Antanas Blinstrubas, Bronius Kelpša, Zenonas Normanas, Sigitas Mordasas, Gediminas Šatas, Michailas Terenjevas (a.a.), Edvardas Gedrimas (a.a.), Edvardas Mazalas (a.a.), Kazimieras Repšys, Jonas Kairys, Rimas Simonavičius, Artūras Mickus, Laimonas Mickus, Gediminas Stončius, Rimantas Šarūnas, Romas Šileika, Vaidas Liutikas, Artūras Uosis, Romas Petkevičius, Genadijus Samsonik, Saulius Jokumaitis, Rimvydas Rudys, Kęstutis Nazarovas, Mindaugas Vijeikis, Petras Rauktys, Vaidas Žutautas, Andrius Mikalauskas, Rimvydas Grudys, Aurimas Slušnys, Aurelijus Staponka, Mantas Gudauskas, Mikas Kura, Karolis Urbaitis, Aleksandras Ivanauskas, Vytautas Lukošius.
Taip pat skaitykite: Sporto vadybos teorija ir praktika
Futbolo Klubo Jubiliejus
„Kas laimės, kas laimės? Gargždų „Banga“!“ - su garsiausia futbolo klubo skanduote pradėta ketvirtadienio vakarą vykusi iškilminga futbolo klubo „Banga“ 50-ies metų jubiliejaus šventė. Gargždų kultūros centras tokio dalyvių antplūdžio seniai nebuvo regėjęs. Renginio metu pristatyta knyga „Gargždai. Futbolas. Taip pat renginio dalyviai dalinosi prisiminimais apie klubą. „Daugelis šeimų, žmonių yra prisilietę prie „Bangos“ vienaip ar kitaip: kas treniravosi, žaidė nuo mažens iki pagrindinės komandos, kas remia, savanoriškai padeda.
Artūro Uosio Prisiminimai Apie "Bangą"
Artūras Uosis dalinosi prisiminimais apie savo karjerą „Bangos“ klube. Į futbolą atėjo nuo antros klasės. Mes, 1968 metų grupė, esame Lietuvoje ir antrąją vietą iškovoję. Daugiausiai iš mūsų grupės pasiekė Gyrius Kalvaitis. „Banga“ pradėjo kviesti mus dar vaikus - nuo šešiolikos metų. Nėra paslaptis, kokia tuo metu buvo „Banga“. Rimčiau žaisti pradėjau jau būdamas studentu. To meto komandoje visada būdavo po keletą klaipėdiečių. Labai gerai sutardavome. Nebuvo jokių problemų. Jauni buvome, visi draugavome.
Gana anksti baigėte žaisti? Traumos. Patyriau Telšiuose traumą, ją gydžiausi apie tris mėnesius. Išėjau į aikštę - ir vėl tas pats. Taip kelis kartus pasikartojo ir nusprendžiau, kad reikia baigti.
Visais laikais stiprus buvo vaikų futbolas. Aišku, čia didžiulis M.Terentjevo nuopelnas. Jo išauginti A.Narbekovas, R.Mažeikis - patys pirmieji, į kuriuos mes, vaikai, lygiuodavomės. Vėliau kas į Panevėžį išvažiuodavo, kas po aštuntos klasės į profesines mokyklas įstodavo ir nebesitreniruodavo.
Ankstesniais laikais žiūrovų labai daug yra buvę tik vieną kartą - per Pasaulio lietuvių žaidynes. Tada senosios tribūnos buvo pilnos ir aplink aikštę buvo daug žmonių. O paprastai susirinkdavo koks šimtas žiūrovų.
To, kas vyksta dabar, anksčiau tikrai nebuvo. Tai, kad klubas su vaikais kaip vienas vienetas atsirado. Anksčiau „Banga“ ir vaikai arba Sporto mokykla atskirai būdavo. Tas sujungimas buvo vienas iš didžiausių pliusų.
Įsiminė pirmosios rungtynės aukščiausioje lygoje - Mažeikiuose su „Romar“. Futbolo bumas tada buvo Mažeikiuose, o dar čempionato atidarymas. Prieš rungtynes lėktuvai skraido, išėjome į aikštę - žiūrovų pilna. Buvome pakraupę, nematę nei tiek žiūrovų, nei tokio atidarymo.
Važiavome po rungtynių namo ir sugedo autobusas. Atėjo naktis, pradėjome pakeleivingas mašinas stabdyti. Sustabdo autobusą visa chebra. Pats pirmas įšokau, nubėgau, atsisėdau gale. Važiuoju, važiuoju, žiūriu - nei vieno mūsiškio nelikę. Klausiu vairuotojo: o kur važiuojam? Sako: į Rietavą. Taip ir atsidūriau Rietave. Vėlu, autobusų nėra. Nuėjau prie benzino kolonėlės (dabar jos jau nebėra). Galvojau: užvažiuos link Klaipėdos važiuojanti mašina benzino ir iki Gargždų paveš. Pirma mašina atvažiavo tik kokią penktą valandą ryto.
Zenono Normano prisiminimai
Beveik kiekvienas, matęs aštuntojo dešimtmečio „Bangą“, minėjo Zenoną Normaną - jei ne geriausią, tai tikrai vieną iš geriausių Gargžduose išugdytų vartininkų.
Kai buvau vaikas, gyvenau Liepų gatvėje. Kai mes iš Sibiro parvažiavome, tai buvo paskutinė miesto gatvė. O paskui - pievos ir tokie „prūdukai“ kaip ežeriukai. Ten žiemą naktimis ledą valydavau ir vartus statydavau, kai įšaldavo, o dienomis ledo ritulį žaisdavome. Pavasarį, kai atleido, vartus pats pastačiau. Ir pats į tuos vartus stojau. Nuo ten aš ir pradėjau. Savamokslis. 1970 metais pasirodė Michailas Terentjevas. Sporto mokykloje buvo M.Terentjevas ir J.Petrauskas - futbolas ir lengvoji atletika. Aš buvau futbolo fanatikas, tai automatiškai - į futbolą. Pirmoje vidurinėje visi berniukai perėjome tą futbolo sekciją. Tokia mada buvo. Pirma sporto mokykla, pirmas užsiėmimas. Galų gale likome tiek, kad tik ant pirštų skaičiuoti. Labai geri atsiminimai apie trenerį Mišą. Jis visko mane išmokė, nes iki tol buvau savamokslis. Išdėstė visą abėcėlę. Išmokė tikslingiau dirbti. Po vienų treniruočių ėjome persirengti į sporto salę ir Petras Mickus pasirodė. Jis mane ir pradėjo kalbinti į „Bangą“. Dabar jau tiksliai nepamenu - penkiolikos ar šešiolikos metų buvau. Galėjo būti 1971 metai. Ne taip seniai buvo „pasibaigę“ visi rusai iš Klaipėdos, Kaliningrado, kuriuos treniravo A.Gorelovas. Išėjo tie klaipėdiškiai ir krito „Banga“ į lygą, kurią mūsų laikais vadindavome Ž lyga. M.Terentjevas, matydamas, kad mane kviečia, sakė: „Neik niekur, nes netobulėsi „Bangoje“, ateisi penkiolikos-šešiolikos metų - tave ant suolo pasodins“. Žadėjo treneris pats kurti jauną komandą ir pradėti nuo tos Ž lygos. Bet „Banga“ yra „Banga“. Išėjau. Tais metais ir pradėjau. Klaipėdiečių nebuvo, o vartininkų buvo deficitas. Konkurentų ne tiek daug ir turėjau. Senoji karta jau buvo išėjusi. Surinko Petras Mickus gargždiškius ir dar kažkiek iš Klaipėdos kviesdavo. Keturi-penki visą laiką būdavo. Išėjome iš tos Ž lygos. Trys metai aukštesnėje lygoje ir važiavome į turnyrą Marijampolėje (tada - Kapsukas). Tais laikais mane dar Kapsuko „Sūduvos“ treneris kalbino, kvietė pasilikti. Buvau devyniolikos, jau turėjau į armiją išeiti. Petras Mickus sako: „Neik niekur, atidėsime armiją“. Petras buvo kaip tėvas mums. Net daugiau nei tėvas. Jis visur mus auklėjo, armijas atidėdavo. Jauni buvome, tai ir iš milicijos reikėjo traukti. Pirmas sezonas aukščiausioje lygoje buvo sunkus. Ypač sunku buvo pradžioje. Vienas rungtynes atsimenu labai gerai. Mažeikiuose žaidėme su „Atmosfera“, kurioje buvo daug meistrų. Ten tokie Barasos žaidė. Jie mus nuo pirmos minutės spaudė ir spaudė. Beveik neišėjome iš savo aikštės pusės. Dar ir vienuolikos metrų baudinį davė į mūsų vartus už nieką. Aš atlaikiau. Sekėsi su vienuolikos metrų baudiniais, tais metais tikriausiai keturis iš penkių atlaikiau. Mažeikių vartininkas beveik iki centro išėjęs stovėjo. Ir pavyko mums kažkaip vienas skersas. Vartininkas išėjęs, tai pamušė balionuką ir įkrito. Bet paskui Gargžduose atsiėmėme. Aš jau ruošiausi į armiją, tai tik pirmą kėlinį laikiau. Kai išėjau, buvo 1:3. Nusileidau į apačią nusimaudyti ir girdžiu, kaip tribūnose „u-u-u“ šūkauja ir šūkauja. Pareinu - 2:8. Tiesiog sumušė. Išėjau į armiją, o po armijos grįžau į „Bangą“. Dar armijoje būdamas per radiją, per spaudą stebėjau, kaip „Bangai“ sekasi. Kai iš armijos grįžau, tai F.Finkelis „Granitą“ treniravo. Norėjo ir mane į „Granitą“ kviesti. Klausė Petro: „Kaip Zenius?“ Bet Petras nenorėjo, kad išeičiau: „Ai, pijokauja parėjęs“. Po armijos dar tris sezonus „Bangoje“ vartus laikiau. 1980 metais, kai Maskvoje olimpiada vyko, vedžiau. Ir išvažiavau gyventi į Kretingą. Teko ir iš „Bangos“ išeiti, nes tuo metu transporto nebuvo, važinėti negalėjai. Jei nebūčiau vedęs, tai būčiau buvęs čia iki galo. Tiesa, Kazimieras Repšys dar skambino ir kvietė. Net ir į dvejas rungtynes dar buvo mane pagavęs. Važiavome į Radviliškį, paskui Silikatinyje su Akmenės komanda žaidėme. Kai išėjau į Kretingą, galvojau: „Viskas jau“. Šeimą sukūrėme, vaikai pasipylė. Galvojau, kad gyvensiu normaliai, bet „Minija“ vėl įtraukė į futbolą. Sužinojo, kad vartininkas, o jų deficitas buvo visą laiką. Kretingoje dar ir į motobolą įtraukė. Tuo metu Skuodo motobolo komanda išsitempė pas save Kretingos motobolo komandos vartininką. Tai kretingiškiai ėjo ir ėjo pas mane, kad tik sutikčiau. Penkis sezonus žaidžiau motobolą. Motobole iš pradžių buvo sunku - ir kamuolys didesnis, ir motociklai. Paskui perpratau. 1986 metais Sąjungoje laimėjome bronzos medalius. Du atsitikimai įstrigo iš rungtynių Jurbarke. Žaidėme su „Mituva“. Ten pirmą sykį gyvenime dalyvavau rungtynėse, kai įmušamas įvartis iš centro po pirmo perdavimo. O kitas, tik nepamenu, ar tose pačiose rungtynėse, ar kitose - juokingas. Per aikštę toks takelis ėjo, tai per rungtynes žiūrime, kad močiutė pareina su ožkele. Ir tiesiai į aikštę, nors mes žaidžiame. Teisėjas stabdo, o senutė: „Ką čia suaugę vyrai žaidžiat ir trukdot man“. Ir turėjome praleisti. Dar vienas nutikimas buvo Ž lygoje, bet ne su „Banga“. Priekulė turėjo tokią komandą „Vingis“. Kai „Banga“ jau žaidė aukščiausioje, tai jie žaidė toje žemiausioje lygoje. R.Simonavičius prašydavo, kad važiuočiau Priekulei padėti. Aš vartuose labai „lermuodavau“. Tai Priekulėje su Tauragės antra komanda žaidėme ir aš ten labai „lermavau“. Ir teisėjui kilo įtarimų: „Kur tas artistas matytas?“ Bet neprisiminė.
Paroda "Gargždai. Futbolas. Banga"
Gargždų krašto muziejuje pristatyta paroda „Gargždai. Futbolas. Banga“. Paroda, dedikuota 772-ajam Gargždų miesto gimtadieniui, sulaukė futbolo žaidėjų, trenerių, sirgalių ir besidominčių miesto gyventojų dėmesio. Susirinkusiuosius miesto šventės ir parodos atidarymo proga sveikino Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas ir vicemerė Violeta Riaukienė. Paroda muziejuje veiks iki liepos 30 dienos.
Parodos atidarymas tapo išskirtine proga susitikti su garsiausiais Gargždų futbolininkais. Juos pakvietė ir pristatė VšĮ „Gargždų futbolas“ direktorius Rimantas Mikalauskas, pasidalijęs įžvalgomis ir ateities planais apie futbolą Gargžduose.
Savo kelią sporte prisiminė Arminas Narbekovas - olimpinis ir universiados čempionas, Austrijos Bundeslygos nugalėtojas, tituluotas geriausias Lietuvos futbolininkas. Jis pasakojo, kaip vaikystėje pirmą kartą draugų buvo pakviestas į stadioną ir kaip tai pakeitė jo gyvenimą. Buvęs rinktinės narys Tomas Tamošauskas pabrėžė senelio paskatinimą pradėti žaisti futbolą, o garsusis Vaidas Žutautas, buvęs Lietuvos rinktinės vartininkas, 2005 m. laimėjęs Baltijos taurę ir šiuo metu dirbantis treneriu, pasakojo, kad ir šiomis dienomis malonu sutikti jį ugdžiusį trenerį Kazimierą Repšį. Ne vieną futbolo talentą išugdęs K. Repšys, pakviestas pasidalyti savo prisiminimais, pasakojo, kad nuo antros klasės svajojo žaisti futbolą. Apie pirmuosius žingsnius futbole dalijosi atidaryme dalyvavęs buvęs nacionalinės rinktinės narys Darius Žutautas ir ilgametis sporto mokyklos direktorius Antanas Blinstrubas.
Kalbinti legendiniai futbolo žaidėjai ir treneriai jaunajai kartai linkėjo tikėjimo savimi, užsispyrimo ir ryžto siekti pergalių. Dalyvavęs jaunimas ne tik rinko futbolo legendų, trenerių, šiuo metu žaidžiančių futbolininkų autografus, bet ir rašė linkėjimus, fotografavosi, improvizuotoje atrakcijoje galėjo išbandyti savo taiklumą spyriu į vartus.
Parodą „Gargždai. Futbolas. Banga“ sudaro informaciniai stendai ir specialiai parodai atrinkti eksponatai. Čia pateikiama daugiau nei 100 metų istorija apie pirmąsias futbolo komandas, aikštes Gargžduose, pasiekimų raidą ir garsiausius futbolininkus, kilusius iš Gargždų. Dalyje stendų pateikiami ir futbolo klubo „Banga“ pasiekimai, komandos simbolikos reikšmės, sirgalių veikla. Paroda parengta pagal Remigijaus Riekašiaus knygą „GARGŽDAI. FUTBOLAS. BANGA“, kurioje sukaupta istorinė medžaga, nuotraukos bei interviu atspindi spalvingą futbolo raidą Gargžduose.
Paroda muziejuje veiks iki liepos 30 dienos, - tai viena paskutinių galimybių apžiūrėti ir nusifotografuoti šalia FPRO LFF taurės, Gargždų „Bangos“ klubo iškovotos 2024 metais.
Uosių Šeimos Istorija ir Airiškasis Futbolas
Šis straipsnis taip pat atskleidžia Uosių šeimos istoriją, kuri susijusi su airiškuoju futbolu. Šeima iš Kvėdarnos atsidūrė Airijoje dėl sūnaus Deivido futbolo karjeros. Jo žmona Inga, mokyklos laikų meilė, neplanavo palikti gimtosios Kvėdarnos Šilalės rajone, kur dirbo pašte, augino sūnų ir laukėsi antrojo. Bet Deividas pradėjo lankyti darželį, paskui mokyklą. Augo antrasis sūnus Aivaras. „Pradžioje kasdien verkdavau. Ilgai tylėjau, buvo tokia depresija, kad baisu, - dabar jau su šypsena pasakojo I.Uosienė. - Atrodė, vaikai paaugs, važiuosime atgal.
Airiškasis futbolas man buvo pirmasis sportas. Vyko 2017 metų airiškojo futbolo finalas - kovėsi „Kerry“ ir „Derry“ komandų jaunimas. „To jausmo nėra su kuo palyginti, - prisimindama vieną įsimintiniausių dienų sakė I.Uosienė. - Tada prisiminiau, kaip kažkada važiavome į tą stadioną žiūrėti airiškojo futbolo rungtynių ir sakiau Deividui - o įsivaizduoji, jei tu čia žaistum? Nepraėjo nė trejų metų ir jis žaidė! Gal kažkas panašaus į Kauno „Žalgirio“ rungtynes, bet žmonių - aštuoniasdešimt tūkstančių! Airijoje daugybės emigrantų iš Lietuvos atžalos airiškąjį futbolą pradeda žaisti mokykloje ar net darželyje.
„Jei ką nors labai mėgsti ir ko nors labai nori, tuos 400 kilometrų nesunku nuvažiuoti. Jei nematytume talento, taip nesistengtume, - sakė I.Uosienė. - Dabar lengviau, nes Deividas jau vairuoja ir gali pats važinėti į treniruotes.
„Mane pradžioje pasikvietė pagal duomenis, turėjau gerą ištvermę. O paskui jau atrinko ir į peržiūrą. „Visada pirmavau trumpose distancijose ir šuolis mano geras natūraliai.
O airiškojo futbolo esmė yra ta, kad tai visiškai mėgėjų sportas.
„Manęs to klausiama kiekvieną kartą. Aišku, esu gimęs Lietuvoje ir mano pilietybė yra Lietuvos, todėl nesakysiu, kad esu airis. „Kai kurie draugai stebisi, kaip mano vaikai moka žemaitiškai. Bet svarbiausia - bendrauti su savo vaiku.
Ji sako suvokianti, kad į Lietuvą kol kas grįžti nepavyks, nes norisi gyventi ten, kur jau įsuktas vaikų gyvenimas. Dinglyje pažįstama kiekviena gatvė, įlankoje šeima turi nedidelį laivelį ir laisvalaikiu išplaukia pažvejoti. „Namai yra ten, kur gimei, kur gyvena seneliai ir šeima.
„Mano tikslas - žaisti profesionaliai. „Deividas nuo mažens kieme statydavo brolį į vartus ir spardydavo kamuolį, - sakė I.Uosienė.
Stepono Dariaus Indėlis Į Lietuvos Sportą
Steponas Darius, žinomas dėl skrydžio per Atlantą, taip pat aktyviai dalyvavo sportinėje veikloje Lietuvoje. Jis žaidė futbolą, krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, boksą ir užsiėmė lengvąja atletika.
S. Darius inicijavo pirmąjį Lietuvos beisbolo čempionatą 1922 m. ir jame žaidė. Jis taip pat rašė knygas apie sporto žaidimus ir sveiką gyvenseną. Kaip rašė S. Darius: „Beisbolas tai Amerikos Jungtinių Valstijų tautinis žaidimas; Europos kilmės amerikiečiai gavo jį iš savo dabartinių brolių indėnų. Jis pasidarė vienas populeringiausių žaidimų Amerikoje.“ Beisbolo Lietuvoje pradininkas norėjo, kad šis žaidimas pasidarytų populiarus ir tėvynėje.
Pačios pirmosios Lietuvos beisbolo rungtynės įvyko 1922 m. liepos 30 d. Kaune. Jose susitiko L.F.L.S (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) ir „Aviacijos“ beisbolo komandos (daugiau beisbolo komandų tuomet tiesiog nebuvo). Rungtynes atidaryti ir pirmąjį sviedinį išmesti pakviestas JAV konsulas Lietuvoje Clementsas J. Edwardsas. Deja, beisbolas Lietuvoje gyvavo tik iki 1940 m. sovietinės okupacijos, kuriai prasidėjus buvo uždraustas kaip amerikietiškos „kapitalistinės“, t. y.
Kauno IX forto muziejaus rinkiniuose saugoma beisbolo lazda, pagaminta apie 1930 m.
tags: #apie #futbola #gargzduose