Įvadas
Futbolas - tai ne tik komandinis darbas ir fizinė ištvermė, bet ir individualus meistriškumas. Lietuvoje dažnai girdime pasiteisinimą po pralaimėtų rungtynių: „Kovojome, tačiau pritrūkome meistriškumo“. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas iš tiesų yra tas mistiškas meistriškumas ir kokios technikos lemia sėkmingą atakos užbaigimą futbole.
Komandos grandys ir meistriškumo trūkumas
Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjų meistriškumo lygis nevienodas skirtingose grandyse. Aptarsime kiekvieną iš jų atskirai:
Vartininkas
Žydrūnas Karčemarskas - individualiai stiprus vartininkas, tačiau jam nuolat trūksta aukšto lygio žaidybinės praktikos. Jis puikiai žaidžia ant vartų linijos, tačiau kiek neužtikrintai toliau nuo jos. Vis dėlto rungtynių, po kurių Ž.Karčemarskas vadinamas vienu geriausių vakaro žaidėjų, pasitaiko gana daug.
Gynyba
Lietuvos rinktinė gintis moka, tai daro komandinėmis pastangomis. Daugelį įvarčių lietuviai praleidžia akimirkai praradę budrumą, susikaupimą, tačiau priekaištų dėl itin didelių skylių gynyboje sulaukia retai. Didelis pranašumas, kad pagrindiniai gynėjai savo klubuose gauna pakankamai žaisti, todėl žaidybinės praktikos stygius nėra itin ryškus. Tiesa, karjerą baigus Nerijui Barasai ir Aurelijui Skarbaliui kiek jautri tapo krašto gynėjų problema, dabartinių pagrindinės sudėties krašto gynėjų Mariaus Stankevičiaus ir Arūno Klimavičiaus beveik nėra kuo pakeisti.
Saugai
Šiuolaikiniai atakuojantys saugai daro viską - ne tik organizuoja žaidimą ir kuria progas puolėjams, bet ir patys muša įvarčius. Kai kuriuos mūsų rinktinės saugus vadiname talentingais, tačiau tokių, kurie per individualų meistriškumą sugebėtų lemti rungtynių baigtį, deja, nėra. Gynybinio stiliaus vidurio saugas Deividas Šemberas - individualiai, ko gero, stipriausias žaidėjas komandoje, universalus, bet vienas lauke ne karys. Epizodiškai prieš metus sužibo Audrius Kšanavičius, didesnės įtakos žaidimui jau keletą metų bergždžiai tikimasi iš Mindaugo Kalono ir Manto Savėno. Gana solidūs krašto saugai - broliai Deividas ir Edgaras Česnauskiai bei Saulius Mikoliūnas. Jie techniški, veržlūs, bet stingantys stabilumo. Jei varžovai neutralizuoja atakas kraštais, mūsiškių žaidimas aikštės viduryje pradeda dūsti. Optimizmo suteikia jaunųjų Darvydo Šerno ir Lino Pilibaičio įsiliejimas į komandą, tačiau jų progresas ir indėlis rinktinei priklausys nuo to, kaip klostysis klubinė karjera.
Taip pat skaitykite: Taktikos greitoms atakoms krepšinyje
Puolimas
Tomas Danilevičius - tiesiog vienintelis įvarčius mušantis puolėjas komandoje. Nors T.Danilevičius - vienas svarbiausių žaidėjų rinktinėje, puolimo grandis yra silpniausia komandoje, kaskart verčianti priekaištingai pabrėžti: neįmuši - nelaimėsi.
Techninės savybės ir jų įtaka atakos užbaigimui
Techninės savybės yra labai svarbios sėkmingam atakos užbaigimui. Panagrinėsime, kaip Lietuvos rinktinės žaidėjai pasirodo šiose srityse:
Žaidimas galva
Lietuvos rinktinėje nemažai žaidėjų, kurie galva žaidžia pusėtinai ar net beviltiškai, bet jei kalbama apie centro gynėjus ar įvarčių nemušančius puolėjus - taip, galva kamuolį jie sugeba pasiekti.
Kamuolio valdymas
Nors S.Mikoliūnas turi įdomią kamuolio varymo techniką, o D.Šemberas, būdamas su kamuoliu, nevengia sužaisti rizikingai, bendras komandos meistriškumas šiuo požiūriu apgailėtinas. Arba ne toks apgailėtinas, jei žaidžiama ant nelygios, purvu ir vandeniu permirkusios lietuviškos vejos. Tuomet komandų meistriškumas apsilygina.
Žaidimas be kamuolio
Maža judėjimo amplitudė - didžiulė atakuojančių žaidėjų bėda. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl saugai retai perima aikštės vidurio kontrolę, viena iš priežasčių, kodėl puolėjams retai sukuriamos progos. Per rungtynes puolėjas turėtų atlikti bent 90 trumpų sprintų, bandydamas atsidengti. Rinktinės treneriams per rungtynes yra tekę skaičiuoti, kaip šį kriterijų atitinka mūsų puolėjai, - rezultatai buvo apgailėtini.
Taip pat skaitykite: Futbolo atakų analizė
Dvikovos
Reikalauja didelių pastangų, bet nusiteikimas kovoti dėl kiekvieno aikštės centimetro lietuvių vartus „sausus“ ilgam išlaiko net ir žaidžiant su grėsmingais varžovais.
Trumpi perdavimai
Kontroliuoti žaidimą aikštės viduryje gali tuomet, kai turi kamuolį. Mūsiškių nesugebėjimu branginti kamuolio paskutinėse rungtynėse puikiai naudojosi rumunai, galima sakyti, neleidę lietuviams žaisti su kamuoliu.
Ilgi perdavimai
M.Stankevičius tai gali atlikti juvelyriškai, tačiau ilgus perdavimus paversti įvarčiais, kai žaidi vienu puolėju, sudėtinga - nėra kam kamuolio atmesti, o atakos smaigalyje žaidėjo, kuris viską padarytų pats - ir pakovotų dėl kamuolio, ir susitvarkytų su gynėjais, o galiausiai ir su vartininku - tiesiog nėra.
Atakos užbaigimas
Algimantas Liubinskas kartą yra prasitaręs, kad Lietuvos puolėjų trūkumus galėtų vardyti be atvangos. Technikos stygius, prastas judėjimas be kamuolio, taktinis neišmanymas, startinio greičio stoka ir t.t. Tipinis lietuviškas puolėjas yra taraninio tipo, galintis vienu prisilietimu po perdavimo įmušti įvartį. To pakanka A lygoje, bet nacionalinių rinktinių varžybose, kur greičiai kitokie, o šalia besisukiojantys gynėjai yra kur kas aukštesnio meistriškumo, vien tik to neužtenka, būtinas individualaus įvairiapusiškumas.
Tolimi smūgiai
Žaidėjų, galinčių pamėginti laimę smūgiuojant iš toli, Lietuvos rinktinėje yra - M.Stankevičius, S.Mikoliūnas, M.Savėnas… Tačiau rinktinė tuo nepiktnaudžiauja, juolab kad smūgiui iš toli taip pat reikia sukurti progą, o lietuviams tai sunkiai sekasi. Prisiminus tokius žaidėjus kaip Fabijus Kvaliarela (Fabio Quagliarella) ar Frenkas Riberi (Franck Ribery) tampa akivaizdu, kad tolimais šūviais varžovai lietuvius baudžia kur kas dažniau.
Taip pat skaitykite: Futbolo Fenomenas Lietuvoje
Taktinės savybės ir jų įtaka puolimui
Taktinės savybės taip pat svarbios kuriant ir užbaigiant atakas:
Kontratakos
Kuo stipresnis varžovas, tuo lietuviai geriau žaidžia - dar vienas populiarus teiginys, kuris kvepia tiesa. Mūsiškiai moka gintis prieš atakuojančio stiliaus komandas ir sugeba kontratakuoti, ypač kraštais. Tai mėgstamiausias rinktinės trenerių scenarijus.
Pozicinis žaidimas
Kai tenka žaisti su silpnesnio pajėgumo komandomis, iškyla savotiškai didelių sunkumų. Turi diktuoti ar bent bandyti primesti savo žaidimą, o turimą iniciatyvą paversti rezultatu. Lietuviai nesugeba būti favoritais? Galbūt vaidmuo išties sunkus, mat problemų kuriant progas iškyla net ir žaidžiant su tokiomis komandomis kaip Farerų salos.
Standartinės situacijos
Baudos smūgiai, kai prie kamuolio stoja M.Savėnas ar M.Stankevičius, bei kampiniai, kai smūgiuoti galva taikosi A.Klimavičius ar kitas gynybos grandies žaidėjas, kelia grėsmę varžovams, nors teigti, kad tokie lietuvių įvarčiai pilasi kaip iš gausybės rago, taip pat negalima.
Įvairiapusiškumas
Iki pirmo įvarčio - taip galima pavadinti tipines Lietuvos rinktinės rungtynes. Rungtynės dažniausiai būna prarastos, jei pirmi įmuša varžovai, - mūsiškiai tiesiog nesugeba pakeisti žaidimo, kai to reikalauja situacija. Jei griežtas žaidybinis planas, trenerių numatytas prieš rungtynes, nepasiteisina, bandymai keisti žaidimo braižą per rungtynes vaisių beveik neduoda.
Fizinės savybės ir jų įtaka atakos užbaigimui
Fizinės savybės taip pat turi įtakos sėkmingam atakos užbaigimui:
Jėga
Savęs mindyti tiesiogine šių žodžių prasme lietuviai varžovams niekuomet neleidžia. Tačiau būtent tuomet, kai viena komanda reikalus bando spręsti fizine jėga, kita - įgūdžiais, išryškėja klasių skirtumai.
Ištvermė
Rungtynių pabaigoje mūsiškiai dažnai atrodo gerokai lėtesni ir labiau pavargę nei priešininkai, tačiau ne todėl, kad Lietuvos futbolininkams trūksta ištvermės ir kantrybės.
Greitis
Lėtapėdžiais lietuvių nepavadinsi, ypač krašto saugų, tačiau tam, kad aikštėje ši savybė taptų pranašumu, būtini ir kiti techniniai komponentai - pavyzdžiui, tikslus, aštrus ir laiku atliktas perdavimas ar tiesiog nepriekaištinga kamuolio valdymo technika.
Mentalinės savybės ir jų įtaka žaidimui
Mentalinės savybės taip pat svarbios siekiant pergalių:
Kovingumas
Tai pagrindinis Lietuvos rinktinės koziris, slepiant meistriškumo spragas. Kovingumo iš vyrų neatimsi. Ir nepridėsi - jo daugiau ir nereikia.
Komandinis darbas
Tai kertinis akmuo, ant kurio laikosi Lietuvos rinktinės žaidimas. Gaila tik to, kad nuoseklus komandinis darbas vaisių dažniausiai neša tik ginantis nuo varžovų atakų, kuriant patiems mažai gelbsti.
Susižaidimas
Talentų stygius ir retos rezervo žaidėjų gretos labai lėtai keičia rinktinės veidą. Kadangi lengvų rungtynių Lietuvos rinktinė neturi, eksperimentuoti taip pat beveik nėra kada. Tai nėra gerai, bet kiekviena lazda turi du galus - dėl mažos rotacijos žaidėjai yra gana gerai susižaidę.
Darbo etika
Viskas labai paprasta: kaprizingų žvaigždžių nėra, o tie, kurie save tokiais laikė, dar Žozė Kuseiro (Jose Couceiro) pirmtako Algimanto Liubinsko laikais arba nebuvo kviečiami į rinktinę, arba būdavo „nusodinami“ kolektyvinės dvasios. Atmosfera ir požiūris į darbą komandoje tiesiog fenomenalūs. Dykaduoniauti nėra prasmės, mat didelė dalis žaidėjų klubuose negauna žaisti, todėl dalyvavimas rinktinės stovykloje suteikia papildomą stimulą.
Lyderystė
D.Šemberas, M.Stankevičius ir T.Danilevičius - psichologiniai lyderiai, žmonės, kurie kalba drabužinėje. Formalūs lyderiai? Iš dalies taip. Iš dalies yra teisus T.Danilevičius, sakydamas, kad rinktinėje yra tik mažiau patyrę žaidėjai ir daugiau patyrę žaidėjai, o tikrasis komandos lyderis - pati komanda. Juk šiuolaikiniai lyderiai futbolo aikštėje verčia kalnus - diktuoja žaidimo eigą ir lemia jo baigtį. Futbolo genijaus, tvirtai laikančio žaidimo gijas savo rankose, Lietuvos rinktinėje nėra.
Patirtis
Amžius - standartiškai pagrindinis kriterijus, matuojantis futbolininkų patirtį. Rinktinės žaidėjų, išbėgusių į aikštę paskutinėse rungtynėse su Rumunija, amžiaus vidurkis yra 27,1. Sporte tai brandos amžius. Vis dėlto Lietuvos rinktinės žaidėjų patirtį riboja lygis, kur jiems neteko rungtyniauti, - elitiniuose Europos turnyruose ir lygose yra žaidęs tik vienas kitas, ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuvos futbolininkai savo kailiu nėra patyrę, kas yra Europos ar pasaulio čempionatas.
Kūrybiškumas
Kūrybingumo komandai netrūksta tuomet, kai žaidėjai pasitiki savo techniniais sugebėjimais ar yra tokie universalūs, kad didelė kūrybos laisvė atsiveria pačiam treneriui. Bet kai to nėra, belieka geležinė drausmė ir iš anksto parengtas žaidimo planas.
Specialistų replikos
Virginijus Liubšys, Vilniaus „Vėtros“ treneris, teigia: „Pirmiausia - kamuolio valdymo technika. Kitas dalykas, atspindintis meistriškumą, - sugebėjimas sukurti progas įvarčiui ir jas išnaudoti, progų realizacija. Tai yra meistriškumas. Lietuvos rinktinėje yra žaidėjų, kurie galėtų žaisti elitinėse komandose, tačiau sudėjus žaidėjus į visumą išeina atsilikimas. Didžiosiose futbolo šalyse vaikų ir jaunimo komandose į vieną vietą pretenduoja 8-10 žmonių, Lietuvoje surenki tik tiek, kiek yra.“
Ričardas Zdančius, buvęs Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas, sako: „Nesugebėjimas atakuoti. Lietuva niekuomet nemokėjo pulti, mokėjo tik gintis. Rinktinės treneriams sunku kažką išspausti, nes nėra medžiagos, iš kurios būtų galima kažką nulipdyti. Kita vertus, viskas prasideda vaikų futbole. Mes per savaitę turėdavome 10-11 treniruočių: viena skirta fiziniam parengimui, antra - technikai, trečia - taktikai…“
Belgijos futbolo akademijos pavyzdys
Belgijos futbolo specialistai dalijasi savo patirtimi, kaip jie pasiekė sėkmę:
- Vieninga šalies futbolininkų rengimo sistema.
- Vieninga strategija nuo masinio futbolo iki elitinio jaunimo, vyrų futbolo.
- Vaikų ir jaunimo lygmenyse ruošti ne atskiras komandas, o atskirus žaidėjus, kurie atitiktų savoką „TOP player“.
- Treneriai neturėtų galvoti tik apie komandos rezultatą varžybų metu.
- Treniruotės organizavimo principas: „fun“ („smagumas“), „focus“ („susikaupimas“) ir „fire“ („ugnis“).
tags: #atakos #uzbaigimas #futbole