Vienas didžiausių automobilių modifikacijomis užsiimančio vairuotojo įvertinimas apie jo įdėtą darbą puoselėjant automobilį - kai praeiviai atsisuka, pravažiavus automobiliu. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra automobilio ruošimas sportui, kokie yra jo aspektai ir kaip tai daroma Lietuvoje.
"Stance" kultūra ir žeminti automobiliai
Tai mūsuose dar tik prigyjanti, o užsienyje jau gilias šaknis įleidusi žemintų automobilių, angliškai vadinamų „stance“, kultūra. „Stance“, ar kitaip sakant žemintas automobilis, - tai nuo gamyklinio aukščio prie pat žemės priartintas automobilio kėbulas su didesniais ir platesniais ratais, žemesnio profilio padangomis. Toks minimalistinio tipo automobilių modifikavimo būdas į Lietuvą iš Vakarų pasaulio atėjo prieš kiek mažiau nei 10 metų. Jau 5-ajame XX a. dešimtmetyje Amerikoje žmonės ėmė mėgdžioti varžyboms ruoštas mašinas ir savo kasdienius automobilius pradėjo leisti arčiau žemės.
Gargždiškis Egidijus Buivydas su savo „Opel Astra“ yra išmaišęs ne tik Lietuvos, bet ir didžiausius Lenkijos renginius, kuriuose renkasi tokių automobilių gerbėjai iš visos Europos. „Persidaryti automobilį pagal save užtruko ganėtinai ilgai, kol suvokiau, kas man priimtiniausia. Iš pradžių nelabai žinojau, kas tai yra. Juokdavausi iš žmonių, kurie pažemintais automobiliais nepravažiuoja gatvėmis, bet kai pats po truputį pradėjau savąjį žeminti, tai, kaip vienas bendramintis pasakė, čia yra liga. Jeigu imi žeminti, tai žeminsi, kol galiausiai visiškai brauksi dugną ir ieškosi kitų būdų, kaip dar įmanoma ją žeminti. Per 5 darbo metus perdažiau kėbulą, persiuvau saloną, modifikavau važiuoklę. Renginiuose reikia atitikti tam tikrus standartus, tad būtina ruoštis rimtai. Šiuo metu populiariausias būdas - tai susidėti reguliuojamo aukščio amortizatorius. Jie naudojami siekiant išgauti kuo mažesnį tarpą tarp rato ir arkos, o kol kas vienas iš brangiausių malonumų yra orinės važiuoklės. Mums dar „kandžiojasi“ jų kaina, kuri prasideda nuo 1 300 eurų ir gali kilti iki dešimties kartų. Manau, kad su žemintu automobiliu gali būti saugus, nes jis nėra ruoštas sportui. Be to, jeigu duobėtas kelias, tai tikrai nelėksi. Kad ši kultūra populiarėtų, visų pirma reikia pradėti nuo gatvių remonto. Tada bus atitinkamas aukštis ir atsiskleis automobilių grožis. Kol to nėra, tai ir tokių mašinų daug nebus.
Automobilio tobulinimas ir konstravimas
Gargždiškis Mantas Paulauskas pagal specialybę turėtų automobilius pardavinėti, bet šiuo metu užsiima jų tobulinimu ir konstravimu. Potraukį automobiliams pajuto dar paauglystėje, kai kaime aptikęs seną mašiną, vis prašydavo senelio leisti pavairuoti. „Kai tada įsikibau į vairą, tai iki pat dabar nepaleidžiu. Dabartinį antros kartos „VW Golf“ jau turiu 4 metai. Iš pradžių nugalėjo smalsumas, nes norėjosi pasižiūrėti, kas viduje išardžius. Taip pat traukė automobilių dažymo darbai, tad sugalvojau atlikti eksperimentą ir pabandžiau padaryti viską pats. Pradėjau virinti, lyginti kėbulą, dažyti ir taip išmokau šio amato. Tada man buvo 17 m. Yra vietų, kurios man pačiam nepatinka, bet rezultatas ganėtinai geras ir džiaugiuosi tuo, ką turiu. Modifikavau variklio skyrių, važiuoklę, saloną, keičiau ratlankius. Tai išties brangus malonumas, kadangi tam nėra galo. Pirmiausia modifikuotą automobilį naudojau slalomuose. Paskui atsibodo, išsilaikiau teises ir jau galėjau važinėti ne tik varžybose, bet ir savo malonumui. Nesistengiu automobilio išlaikyti originalaus - dariau viską pagal save. Esu žmogus ne kaip visi, tad ir automobilio nenoriu tokio kaip visų. Iš pradžių tėvai buvo nustebę, nežiūrėjo į tai rimtai.
Doviliškis Algirdas Ramanauskas, dirbantis Krašto apsaugoje, automobilių modifikavimą irgi laiko savo pomėgiu ir saviraiškos forma. „Su draugais pirmąjį automobilį kartu nusipirkome, kai buvome 14-15 metų. Perėjau per beveik visas „VW Golf“ kartas ir dabar darausi 5 kartos golfą. Ateityje noriu turėti klasikinį pirmos kartos golfą. Esu nelabai koks mechanikas, bet man patinka gražiai atrodanti mašina. Lietuvos „Volkswagen“ klube susiradau įvairių bendraminčių, kurie patardavo, ką ir kaip geriau ir gražiau pasidaryti. Pirkau pažemintą automobilį, bet važiuoklė jau buvo „pavargusi“. Tad pasikeičiau reguliuojamo aukščio amortizatorius į daug geresnius, kad nereikėtų keisti kas sezoną. Didžiausia bėda važinėjant su žemintu automobiliu yra provėžos ir „gulintys policininkai“. Kolegos klausė, kaip aš su tokia mašina visur pravažiuoju.
Taip pat skaitykite: Bintai sportui: tipai ir naudojimas
Gargždiškis Linas Petrauskas ir šių eilučių autorius, studijuojantys Vilniuje, jau nuo mažų dienų sukiojasi tarp automobilių, paauglystę praleidę prie motorolerių ir motociklų, išsilaikę teises, iškeitė juos į automobilius. Lygiai prieš metus jie įkūrė bendrą komandą „Garažo raktai“. Komanda neabejinga automobilių kultūrai. Jie dalyvauja autokroso varžybose, organizuoja renginius išskirtinių automobilių vairuotojams. Sostinėje vaikinai susipažino su daug naujų žmonių, kurie domisi autokultūra, modifikuoja automobilius pagal tam tikrą susiformavusį skonį, rengia juos varžyboms, organizuoja rimtus ir nerimtus renginius automobilių entuziastams. „Dalyvauju autokroso varžybose, ir sportiniai automobiliai man yra prioritetas. Svajoju apie automobilio ruošimą žiedinėms varžyboms, bet tam reikia didelių finansų. Turiu ir automobilį, kurį modifikuoju beveik trejus metus bandydamas išlaikyti tą ribą tarp žemo, gerai valdomo ir patogaus automobilio važinėjimui kasdien. Tai nėra tikras „stance“ kultūros atstovas, bet dabar, kai turiu kitą kasdienį automobilį, tai šis, visiškai restauruotas 7 kartos BMW E32 bus dar labiau pažemintas, gal keisis ir ratai. Jį į viešumą ištrauksiu tik ypatingomis progomis“, - sakė L.
Išskirtiniai projektai ir taupumas
Vienas tokių egzempliorių, į kurį taip įdėmiai žiūrėjo ir pirštais rodė žiūrovai, Skuodo automobilių klubo „medinis ratlankis“ automobusiukas. Kaip teigia šio projekto sumanytojas ir įgyvendintojas Andrius Jonušas, mikroautobusiukas „Ford Transit“ buvo pasirinktas dėl to, kad jis varomas galine ašimi. A.Jonušas neslepia, kad su šiuo automobiliu nebus dalyvaujama rimtose varžybose, pagrindinė priežastis yra taupumas. „Toks variklis kainuoja apie 3000 svarų, o jų nėra daug“, - teigia A.Jonušo komandos draugas Darius Simutis.
Moterų indėlis į automobilių sportą
„Nepavadinčiau savęs „Aurum 1006 km lenktynių“ veterane, - sako žavi šviesiaplaukė, 30-ojo slenksčio dar neperkopusi sportininkė. Šešiolikmetė Indrė debiutavo lenktynėse slalomo trasoje, tačiau didelė sėkmė iškart neaplankė, o pirmasis su bendraklasiu įsigytas automobilis atlaikė tik ketverias varžybas. Dabar jau daugelį arenų išbandžiusios I. „1000 km lenktynės Palangoje išsiskiria tuo, jog čia kiekviena sportininko klaida gali lemti varžybų pabaigą ne tik tau, bet ir kitiems ekipos pilotams ir visai daug triūso įdėjusiai mechanikų komandai, - sako Indrė.
Indrės pasirodymų 1000 km lenktynėse linija - gana banguota. Čia ją lydėjo ir sėkmė, ir vieta ant nugalėtojų pakylos, ir apmaudžios nesėkmės, kai iki finišo buvo likę, kaip sakoma, tik ranka paduoti. I.Senkutė Palangos maratone debiutavo 2014 metais kartu su unikalia, išimtinai moteriška „Sostena Renault GSR - Sport Team“ komanda. „Tai buvo ekipa, kurią sudarė vien moterys. Pradedant jos vadove, mechanikėmis ir baigiant vairuotojomis. Tai buvo įsimenantis projektas, o aš įgijau galimybę pirmą kartą vairuoti ką tik iš gamyklos, išimtinai sportui parengtą „Renault“. 2016 m. - pirmasis startas su „Helios Sport“ ir su „Honda Civic Type-R“. 2017-aisiais dar vienas, antrasis Indrės startas su „Helios Sport“ ir „Honda Civic Type-R“. Tačiau po susidūrimo trasoje lenktynės baigėsi gana anksti. Pernai Indrė startavo su 222 komanda ir vairavo „Volkswagen Scirocco“ automobilį. „Pagaliau ir pirmasis podiumas. Finišo liniją kirtome laimėdami trečiąją vietą klasėje ir 12-ąją bendroje įskaitoje! Pernai buvau vienintelė moteris, kopusi ant apdovanojimų pakylos“, - to jausmo I. Igorio Sidunovo ruoštas automobilis važiavo išties puikiai, o komandos vairuotojai buvo greiti ir stabilūs. „Nedarėme jokių klaidų, mechanikai greitai ir tiksliai darbavosi aptarnavimo zonoje, o šios lenktynės ypatingos ir tuo, jog man pirmą kartą buvo patikėta jas pradėti, - sako Indrė. - Lenktynių startas - nemenkas iššūkis ir didžiulė atsakomybė. Juk po tavęs laukia dar trys lenktynininkai, o menkiausia tavo klaida gali atimti iš jų tokią galimybę… Tačiau visa tai - jau istorija. Šiemet I.Senkutė-Gedgaudienė „Aurum 1006 km lenktynėms“ rengiasi su „DOCK Craft Beer & Burgers by 222“ komanda, kurios lenktynininkai į trasą išvairuos tą patį, kaip ir pernai, I. Sidunovo automobilių maratonui parengtą „Volkswagen Scirocco“. „Tikiuosi mūsų palapinėje bus daug burgerių, daug a**** ir daug šviesų, - neslepia optimizmo Indrė. O jį vairuos irgi gerai susistygavę, vienas kitą iš pusės žodžio suprantantys I. Sidunovas, Justas Grendelis ir viena greičiausių šalies žiedo lenktynininkių I.
Karjeros galimybės automobilių sporte
Pasirinkimų, kur galima nebrangiai pradėti savo, kaip lenktynininko karjerą yra daug: pradedant kartingu, slalomu, gatvių lenktynių varžybomis ar tiesiog laisvu pasivažinėjimu uždaroje trasoje. Ten nereikia specialiai tam pritaikytos brangios technikos, galima savo jėgas išmėginti kad ir su kasdieniu automobiliu. Lenktynininko karjerą galima pradėti ir profesionaliose varžybose Tačiau specialiai automobilių sportui ruoštas automobilis nėra reikalingas ir norint pradėti karjerą tikroje žiedinių lenktynių trasoje, oficialiose Lietuvos čempionato varžybose. Tai leidžia „Time Attack", lenktynių laikui tipo varžybų formatas, kuriame dėl trasos rekordų kaunasi profesionalūs sportininkai, taip pat savo, kaip vairuotojų ir automobilių galimybėmis matuojasi ir pradedantieji lenktynininkai. Kartu su Lietuvos žiedinių lenktynių čempionatu į Kačerginės „Nemuno žiedą" gegužės 28 dieną šiemet grįžta ir „Time Attack" pirmenybės „Ring Challenge" renginyje.
Taip pat skaitykite: Sportas ir krilių aliejus
„Time Attack" lenktynių laikui principas labai paprastas: laimi tas, kuris apvažiuoja vieną trasos ratą greičiausiai. „Ring Challenge" varžybose dalyviai turi tris važiavimų sesijas, kurių trukmė - net pusantros valandos, per kurias jie stengiasi gerinti savo rezultatus. Kadangi tai oficialios varžybos, laikas matuojamas profesionalia įranga, tai ir rezultatai - oficialūs. Ne vienas sportininkas giriasi per treniruotes mušęs rekordus, kuriuos fiksavo rankiniu chronometru ar išmaniąja programėle, tačiau oficialiai pripažįstami tik tie, kurie buvo užfiksuoti licencijuotų teisėjų oficialiose varžybose. „Time Attack" mėgėjams leidžia patekti tarp profesionalų Dėl trasos rekordų kovoja greičiausi šalyje sportiniai automobiliai, kuriuos pilotuoja profesionalai. Tačiau tai nereiškia, kad mėgėjas, pirmą kartą trasoje važiuojantis su savo kasdieniu „Golf GTI" neturi šansų prieš Arūną Gečiauską su 680 AG „Mitsubishi", kuris „Nemuno žiede" skrieja didesniu nei 150 km/val vidutiniu greičiu. Jis su juo nė nekovoja. Dalyviai važiuoja labai skirtingais automobiliais, kurių pajėgumas taip skiriasi, kad būtų nesąžininga jiems leisti varžytis tarpusavyje. Tad jie yra atskiriami klasėmis. Sportiniai ir standartiniai automobiliai važiuoja atskirai. Be to, automobilių pajėgumas skirstomas pagal darbinį tūrį. Taip „Honda Civic" lenktyniaus su sau lygiu, o ne su „Porsche". Taip pat pagal automobilių pajėgumą yra skirstomi ir pogrupiai. Taip siekiama išvengti didelių greičio skirtumų trasoje, kurie yra pavojingi. Gana pavojingas ir pats „Nemuno žiedas". Dėl to standartiniais automobiliais važiuojantys dalyviai važiuoja kiek kitokioje trasoje nei sportinės mašinos su visa reikalinga saugumo įranga. Standartiniams automobiliams be saugos lankų trasoje tenka įveikti dvi papildomas greičio mažinimo zonas prieš pačius pavojingiausius trasos posūkius. Taigi trasoje galima važiuoti ir su standartiniu, kasdieniu automobiliu, tai bus saugu, ir bus galima varžytis su sau lygiais varžovais, pro šalį neskraidys profesionalai.
Paskutinis ir svarbiausias klausimas? Kiek tai kainuoja? „Ring Challenge" startinis mokestis į „Time Attack" sesiją - 150 eurų. Žinoma, trasoje galima rasti progų pasivažinėti ir pigiau, tačiau čempionato renginiai yra prižiūrimi ne tik profesionalių teisėjų tačiau jie suteikia ir visą privalomą saugumo infrastruktūrą: šalia trasos nuolat budi ugniagesių ir greitosios medicinos pagalbos ekipažai, tralas tiems, kurie padaro klaidą. „Ring Challenge" pasirūpina maitinimo galimybėmis ir higienos infrastruktūra. Tačiau neverta pamiršti ir kitų išlaidų. Ilgametis įvairių „Time Attack" tipo, slalomo ir gatvių lenktynių dalyvis Kristupas Šablinskas, taures renkantis savo „Honda Civic" automobiliu sako, jų nėra daug. „Per dieną trasoje išnaudoju visą degalų baką benzino, kuris yra 50-ies litrų talpos, tad degalai man šiandieninėmis kainomis kainuoja apie 90 eurų. Stabdžių kaladėles ir kitus eksploatacinius skysčius beveik ignoruoju - jie dyla ilgai ir skaičiuoti jų kainą varžyboms neturiu didelio poreikio", - sakė varžybų dalyvis. Didžiausia standartinių automobilių problema lenktynių trasoje - stabdžiai. Čia jie patiria itin dideles perkrovas ir perkaista. Rekomenduojama naudoti bent jau sportines stabdžių kaladėles. Tačiau Kristupas sako, kad „Time Attack" sesijose galima važiuoti ir standartiniais stabdžiais. „Jei per du ar tris greitus ratus jie užkaista, gali porą ratų pavažiuoti lėčiau, kad juos ataušinti ir tada vėl leki", - pasidalijo patirtimi. Taip pat lenktynės vairuotojus išmoko apie padangų svarbą. Jeigu ramiai važinėjant gatvėmis tiek brangios, tiek pigios padangos elgiasi daugiau mažiau vienodai, tai trasoje padangų sukibimo galimybės posūkiuose ir stabdymo metu skiriasi kaip diena ir naktis. Neretai naujos ir geros padangos trasoje leidžia pasiekti geresnį progresą nei padidinta variklio galia, geresni stabdžiai ar kitos modifikacijos. Arklio galios yra niekis, kai jų nėra kaip nuleisti ant žemės. K. Šablinskas išduoda naudojantis pusiau sportines, „Semi-Slick" tipo padangas, kurių komplektas kainuoja kiek daugiau nei 400 eurų. Jų užtenka bent šešioms dienoms trasoje. Ir žinoma, privalomas atributas be kurio į trasą niekas neleis - šalmas. Jo negalima pamiršti.
Kuo važiuoti? Ir galiausiai - automobilis. Iš tiesų „Time Attack" varžybose galima važiuoti bet kokiu techniškai tvarkingu automobiliu, tačiau daugiausiai džiaugsmo suteiks ir labiausiai į vairavimą įtrauks sportišką charakterį turintys modeliai. Populiarūs krosoveriai ir SUV dėl savo valdymo ypatybių gali netgi išgąsdinti. Entuziastai, norintys turėti vieną automobilį, su kuriuo būtų patogu gyventi, ir kartais išvažiuoti į trasą, renkasi karštuosius hečbekus. Tačiau Lietuvos trasose tarp mėgėjų dominuoja įvairūs 3-ios serijos BMW. Jie - pigūs, gana dinamiški ir neblogai valdomi, o svarbiausia - jiems yra milžiniškas sportiškesnių dalių pasirinkimas antrinėje rinkoje, su kuriomis galima tobulinti automobilį. Tuo tarpi jeigu turimas automobilis tiesiog galingas, o vairuotojas nejaučia noro savo jėgas išmėginti posūkiuose, „Ring Challenge" gegužės 28-ąją tokius vairuotojus kviečia išmėginti savo jėgas traukos lenktynių, vadinamojo „drago" iššūkyje.
Kontroliuojamas šoninis slydimas (driftas)
Kontroliuojamasis šoninis slydimas (vadinamasis „driftas“) dažnai įvardijamas kaip naujojo amžiaus automobilių sportas. Kuomet smarkiai įsibėgėjęs automobilis, naudodamasis inercija staiga pradeda slysti šonu sausa asfalto danga, netgi techninėmis sporto šakomis nesidomintys žiūrovai, matydami tokį vaizdą, pirmą kartą dažnai lieka nustebę ir grožėdamiesi vaizdu neretai nesuvaldo atkarančio apatinio žandikaulio. Pridėkime prie šonu slystančio automobilio vaizdo svylančių padangų kvapą ir nuolatos ties maksimalių sūkių riba veikiančių variklių garsą ir turėsime naujojo amžiaus sportą, kuriame svarbi estetika, o ne sekundės dalys ar pozicija rikiuotėje. Šonaslydžio čempionatai šalyje organizuojami ne vienus metus, todėl natūralu, kad apie tai žino netgi tie, kurie nelabai supranta, kas tai yra.
Visgi tokio stiliaus, koks yra dabar kontroliuojamo šoninio slydimo tėvynėje, Japonijoje, istorija prasidėjo miestų gatvėse ir siauruose kalnų keliuose - serpantinuose. Kažkada septintajame dešimtmetyje čia įgūdžius tobulino pirmieji šonaslydininkai (vadinamieji „drifteriai“), dalis iš kurių buvo lenktynininkai, tobulinę sugebėjimus vingiuotuose keliukuose, kol galiausiai pradėję važiuoti ties sukibimo riba posūkiuose pradėdavo eksperimentuoti valdyti automobilį slystantį asfaltu. Įdomu tai, kad gatvės „drifterių“ bendruomenė egzistuoja ir Lietuvoje, tačiau ji yra pogrindinė ir apie save mažai kam leidžia sužinoti.
Taip pat skaitykite: Funkcionalūs berankoviai marškinėliai
Kaip pažymėjo vienas iš sostinės gatvėse naktimis automobilį skersai „statančių“ vaikinų, žmonės, kurie tuo užsiima ne vienerius metus gerai žino, ką daro, o ir automobiliai taip pat yra ruošti specialiai tam. Jis ir gatvės chuliganai, esą, neturi nieko bendro. Anot tapatybės nepanorusio įvardinti vairuotojo, gatvės „driftas“ dažniausiai vyksta vėlai naktį nuošaliose gatvėse arba pasitelkiant pagalbininkus, stebinčius eismą ten, kur net paryčiais galima tikėtis kitų eismo dalyvių. „Blogiausia, kas gali nutikti, tai sulaužyti automobilio pakabą, aplamdyti kėbulą atsitrenkęs į šaligatvį. Per tą laiką, kol esu šioje bendruomenėje nesu girdėjęs, kad būtų įvykęs nors vienas rimtas incidentas, - tvirtina jis. - Stengiamės nekelti mieste chaoso: laukiame, kol gatvės ištuštės, sumažės pėsčiųjų - bet kokią riziką stengiamės sumažinti, kiek įmanoma, nesukeldami pavojaus jokiems kitiems eismo dalyviams.“
"Drifto" užkulisiai ir pasiruošimas
Čia kaltas draugas. Susidomėjau, turbūt, jau būdamas 18 metų, kai galingų japoniškų automobilių daug Lietuvoje tuomet dar nebuvo. Jis įsigijo „Toyota“, kuri yra kone pats „drifto“ simbolis, tai - „Corolla AE86“. Modelis buvo visiškai gamyklinis, tačiau jau nuo pat „prigimties“ valdosi išties smagiai. Važiuoklė, atsižvelgiant į tai, kad automobilis yra 1984 metų gimimo - puiki: galiniai varantieji ratai bei plokštelinis diferencialas. Variklis nebuvo labai galingas, vos 1,6 litro, tačiau ant šlapio asfalto dangos pasinaudodamas visais fizikos dėsniais iščiuoždavo „S“ formos posūkius šalia „Akropolio“.
Tada užsikabinau ir aš, o kuomet atsirado galimybė tam „reikalui“ skirti pinigų, už 700 litų įsigijau pačią pigiausią „Ford Sierra“. Šiek tiek aptvarkiau automobilį, pasivirinau, bet tuo metu į rinka „išlindo“ viena iš „driftingo“ čempionato „Sierra“. Nusprendžiau paimti ją, nors man šis automobilis kainavo brangiau, jis jau buvo paruoštas slydimui. Negana to, naujasis pirkinys buvo daug tvarkingesnis už anksčiau turėtą. Treniruotis pradėjau šiuo automobiliu. Iš pradžių važiavau ant sniego uždarose aikštelėse, platesnėse gatvėse, tačiau visuomet „su protu“: kuomet nėra eismo, provėžų, visa danga lygi. Pirmieji „mini incidentai“ ir įvyko aikštelėse. Vėliau pamačiau, kaip viskas valdoma, bei kiek galiu leisti slysti šalia skaudžiai baudžiančių bordiūrų, kokiu greičiu galiu važiuoti ir galiausiai viskas „išsikėlė“ į tas oficialias varžybas. Kad ir kaip bebūtų, gatvėje važiuoti vis vien yra smagiausia.
Tuo domiuosi jau kokius penkerius-šešerius metus. Būdamas 20-ies jau nusipirkau „Nissan“, nes visuomet tokio norėjau būtent S13. Automobilį norėjau susirinkti savo rankomis, todėl atskirai pirkau kėbulą, variklį ir pakabą. Nežinodami gerai, kaip ir ką reikia daryti su draugais šį „Nissan 200sx“ rinkome visus metus ir galų gale pradėjau važiuoti. Pamažu tobulėdamas pamačiau, kaip iš tikrųjų viskas lengva, kai turi galios, o automobilis yra lengvai valdomas (lyginant su prieš tai turėta „Ford Sierra“). Pamačiau, ko reikia mašinai ir tuo atžvilgiu „Nissan“ yra labai geras pasirinkimas, nes įvairiausių „atfermarket“ (patobulintų) dalių pasirinkimas yra labai gausus, taigi galima darytis taip, kaip nori - nereikia išradinėti dviračio. Visgi natūralu, jog dažniausiai koją pakiša finansai. Tokiu atveju reikia pasitelkti fantaziją bei įdėti daugiau darbo ir, patikėkite, viskas yra padaroma. Prasideda ratų išsukimo bei pakabos reguliavimas, variklio modifikavimas.
Gatvės "driftingas": pavojus ir žavesys
Uždraustas vaisius visuomet saldžiausias. Šiaip „driftingas“ ir prasidėjo gatvėje, todėl ta dalis šiame sporte išliko. „Driftas“ - tai ne žiedas ir ne ralis. Gatvė tokiam sportui tinka puikiai, Lenkijoje šios varžybos retkarčiais organizuojamos pačiose miestų gatvėse. Tai, be abejo, suteikia „driftui“ žavesio, kurį sukelia grakščiai valdomi automobiliai įprastuose bei nuobodžiuose keliuose. Tačiau be abejonės stengiamės viską daryti „su protu“: apgalvojame, pasirenkame tokias gatves, kuriose pats jauti savo galimybes. Pasižiūrime, kad nesukeltume niekam pavojaus, o jei nematome kas darosi už posūkio - pastatome kitą entuziastą su racija kuris nedelsiant praneša apie nepalankias sąlygas. Testuodamas automobilį paprastai išvažiuoju vienas arba pasiūlau prisijungti draugams, kurie su savimi turi ir įrankius tam atvejui, jei kažkas įvyktų „ne pagal planą“. Būna nedideli susirinkimai, kuomet kartu važiuoja trys, keturios mašinos, tačiau dažniausiai tie susitikimai yra atsitiktiniai, kuomet pastebimas kitas „drifteris“, važiuojantis gatvėje. Vilniuje, manau, yra apie 50 tam prijaučiančių žmonių, tačiau ne visi jie važiuoja gatvėje, nes tai - pavojinga. Mokydamasis aikštelėje gali susisukt bei padaryt klaidų, tuo tarpu klaida, padaryta gatvėje, gali „kainuoti“ automobilio pakabą, kurios remontas, ar savo, ar nesavo rankomis, yra brangus. Gatvėje važiuoti yra baisu, nes viena akis turi sekti trajektoriją, antra turi žiūrėti, ar nėra policijos, trečia stebėti, ar aplinkui nėra automobilių. Trasoje viskas vyksta daug paprasčiau, todėl važiuoji taip, kaip gali. Žinoma, iki starto nuolatos kamuoja jaudulys, bet po to, kai pakelia vėliavą visa tai dingsta. Tuomet žiūri, tik kaip čia kuo greičiau, agresyviau bei tiksliau važiuoti. Trasos sudaromos taip, kad ten tiesiog nėra kur „nusirašyti". Apsisukęs išvažiuosi kur nors ant žvyro ar žolės ir sustosi. Nėra jokių bordiūrų, su kuriais kontaktai dažniausiai būna skaudūs. Taigi, savaime suprantama, norint važiuoti gatvėje, tam prireiks daugiau drąsos.
tags: #automobilis #ruostas #sportui