Bernardinų sodas Vilniuje - tai ne tik ramybės oazė miesto širdyje, bet ir vieta, turinti gilią ir turtingą istoriją. Šis parkas, išgyvenęs daugybę transformacijų, nuo šventos baltų giraitės iki modernaus parko su teniso kortais, yra svarbi Vilniaus miesto dalis. Šiame straipsnyje panagrinėsime Bernardinų sodo teniso kortų istoriją, pradedant nuo pirmųjų aikštelių įrengimo ir baigiant dabartiniais tarptautiniais turnyrais.
Teniso kortų ištakos Bernardinų sode
Prieš 110 metų, 1907 m., Bernardinų sode buvo įrengta pirmoji teniso aikštelė Vilniuje. Iniciatorius - Vilniaus universiteto mokslininkas chemikas Jakas Baudouinas de Courtenay, kilęs iš prancūzų ir lenkų šeimos. Rektoriui pritarus, aikštelė buvo įrengta šalia universiteto Botanikos sodo, prie Vilnelės (dabartinė aikštelė Nr. 5). J. Baudouinas de Courtenay sulaukė beveik keturių dešimčių studentų, norinčių žaisti tenisą, todėl 1908 m. pavasarį Medicinos ir chirurgijos akademijos studentai, Lietuvos mokslo draugijos nariai, greta įrengė dar vieną aikštelę (dabartinė aikštelė Nr. 6). Šias aikšteles įrengė Medicinos ir chirurgijos akademijos studentai, Lietuvos mokslo draugijos nariai, vadovaujami Botanikos sodo laboratorijos chemiko prancūzo Ž. Bodueno de Kurtenė (J. Baudouin de Courtenay), kuris juos mokė žaisti tenisą.
Teniso aikštelių plėtra tarpukariu
1930 m. Vilniaus magistratas skyrė lėšų ir leido šalia esamų dviejų aikštelių įrengti dar dvi (dabartinės aikštelės Nr. 1 ir Nr. 2). Žaidėjams persirengti Vilnelės dešinėje pusėje, šalia tiltelio, buvo pastatytas medinis namukas su vyrų ir moterų drabužinėmis, tualetais ir nedideliu kambarėliu, kuriame įrengtos švediškos sienelės pramankštai. Naujos aikštelės buvo iškilmingai atidarytos 1931 m. liepos 10-ąją.
Aikštynas po Antrojo pasaulinio karo
Antrojo pasaulinio karo metais aikštynas buvo apleistas. Tačiau 1947 m. teniso entuziastas, Pirmosios tautinės olimpiados prizininkas (1938 m.), prieškario Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Purelis su bendražygiais nutarė atgaivinti legendinius kortus ir ėmėsi treniruoti visus norinčius žaisti tenisą.
1952-1953 m., gavus Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto komiteto bei sostinės Vykdomojo komiteto pritarimą, papildomai įrengtos dar penkios aikštelės (dabartinės aikštelės Nr. 3, 4, 7, 8 ir 9). 1973-1974 m. dar kartą vyko aikštyno atnaujinimas, jis praplėstas iki 12 aikščių.
Taip pat skaitykite: Sportas "Delfi TV": Tenisas
Iki 2008 m. aikštynas priklausė Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris", o nuo 2008 m. jį administruoja bendrovė „Teniso pasaulis". 1993 buvo įrengtos dvi dirbtinės dangos vaikiškų matmenų aikštelės ir buvusios dvi asfalto dangos aikštelės padengtos dirbtine kilimine danga.
Prezidento taurės turnyras
Prezidento taurės turnyras pirmą kartą įvyko 1931 m. Kaune. Laikinojoje sostinėje varžybos vyko dar tris sykius - 1932, 1933 ir 1938 m. Vėliau daug metų turnyras nebuvo rengiamas. Varžybos atgaivintos 1994 m., o 1998-aisiais jos įtrauktos į Tarptautinės teniso federacijos (ITF) kalendorių ir yra vienintelis profesionalų turnyras Lietuvoje.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Prezidento taurę pavyko iškovoti tik dviem Lietuvos tenisininkams - 1994, 1996, 1998, 2000 m. nugalėtoju tapo Rolandas Muraška, o 2013 ir 2015 m. - Laurynas Grigelis. Be to, L. Grigelis 2013 m. su italu Giuseppe Menga, o 2015 ir 2016 m.
Bernardinų sodo istorija: nuo vienuolyno iki parko
Bernardinų sodo teritorija nuo senų laikų buvo apaugusi miškais, kurie pagonybės laikais buvo laikomi šventais. 1469 m. Kazimieras Jogailaitis pasikvietė brolius bernardinus į Vilnių ir suteikė jiems žemės sklypą įsikūrimui į pietryčius nuo Pilies kalno, priešais Trijų Kryžių ir Bekešo kalnus, Vilnios kilpoje, netoli Karališkojo malūno (stovėjusio dabartinių teniso kortų vietoje).
Laikui bėgant, bernardinai gavo žemės sklypą maldos namams bei daržui įsteigti. 16 a. pradžioje bernardinai šioje vietoje pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, pelkėtą vietovę pavertė sukultūrintu sodu su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais, užveisė bityną, laikė midaus daryklą. Buvusio Bernardinų sodo teritorija sudarė didžiąją dalį dabartinio Sereikiškių parko.
Taip pat skaitykite: Išsamus YONEX raketės vadovas
Situacija pasikeitė 1864 m., kada generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu vienuolynas buvo uždarytas, o visas turtas buvo perduotas valstybės iždui - vienuolyne įsikūrė Jekaterinos vardo kareivinės, o sodas buvo paskirtas generalgubernatoriaus vasaros rezidencijai (vėliau ši teritorija tapo pirmuoju Vilniuje viešuoju sodu).
1869-70 m. per dalį sodo bei buvusių senųjų bernardinų kapinių teritoriją buvo nutiesta dabartinė Maironio gatvė. 1870-72 m., generalgubernatoriui pavedus, architektas N. Čiaginas sudarė trijų miesto sodų - Botanikos (nežymioje dabartinio Sereikiškių parko dalyje), Bernardinų ir Gedimino kalno papėdėje esančio Katedros (dar vadinto Veršynu) - sujungimo projektą.
1887-88 m. dailininkas A. Straussas parengė kitą Bernardinų sodo sutvarkymo projektą, pagal kurį sode buvo pastatyta medinių pavėsinių ir panašaus dekoro pastatų. Visi jie buvo nuomojami. I. Šumanas sode įkūrė prabangų restoraną, kuriame buvo koncertinė ir pietų salės, bei „bufetas“. Vienas iš „bufeto“ nuomininkų - V. Freinbergas, norėdamas pritraukti lankytojų, ketvirtadieniais ir sekmadieniais samdydavo karinį orkestrą groti po atviru dangumi.
1901-02 m. čia vykusioje žemės ūkio ir smulkiosios pramonės parodoje pagrindinės alėjos ašyje buvo pastatytas architekto K. Korojedovo sukurtas medinis amatų paviljonas, kuris 1907 m. buvo pritaikytas vasaros teatrui (nugriautas 1939 m.). Vėliau Lietuvos ir Lenkijos menotyrininkų šis teatras buvo pripažintas kaip vienas iš geriausių moderno stiliaus statinių Vilniuje.
Kaip žinia, po II Pasaulinio karo sodas buvo pavadintas Jaunimo. Tik sulaukus Lietuvos atgimimo buvo grąžintas istorinis Sereikiškių parko vardas.
Taip pat skaitykite: Teniso Kortų Adresai
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos
Šiuo metu Bernardinų sodas yra vienas gražiausių atokvėpio kampelių Vilniaus senamiestyje. 2013 m. baigta parko rekonstrukcija sugrąžino jam XIX a. aplinką. Parkas atlieka reprezentacinio parko vaidmenį. Jam būdingos atviros ir uždaros erdvės, rožynai, alpinariumai, tvenkiniai, fontanai. Parkas - tai savitas kraštovaizdis, neeilinis peizažas. Iš įvairių vietų atsiveria patrauklios Vilnelės, Trijų kryžių kalno tolimosios perspektyvos.
Bernardinų sodo teniso kortai ir toliau gyvuoja, pritraukdami tiek profesionalius sportininkus, tiek mėgėjus. Čia rengiami įvairūs turnyrai, įskaitant tarptautinį profesionalų teniso turnyrą Prezidento taurė, kuris yra vienintelis tokio lygio turnyras Lietuvoje.
Juozo Purelio indėlis
„Juozas Purelis pats pasistatė sau paminklą", - taip J.Purelio indėlį į Bernardinų sodo aikštyno įrengimą įvertino žinomas teniso bendruomenės narys, technikos mokslų dr. Mindaugas Dagys viename savo straipsnių.
Jo pilietiška tarnystė savo kraštui ir žmonėms - unikali. Jis - vienintelis, kuris iš teniso nesiekė absoliučiai jokios sau materialinės naudos. Inteligentas, aukštos kultūros. Pareigingas, paprastas, žmoniškas, nuoširdžiai bendraujanti asmenybė traukė vaikus ir suaugusiuosius. Vaikams jis buvo ir Treneris, ir Pedagogas, ir Psichologas, ir nuoširdus draugas. „Norėjau, kad žmonės būtų geresni“, - jo paskutiniai žodžiai, pasakyti teniso aikštyne. Norėjo, kad Vilnius taptų teniso miestu.
tags: #bernardinai #teniso #kortai