Įvadas
Pranciškus Eigminas (1936-2006) - vienas sambo imtynių pradininkų Lietuvoje, palikęs gilų pėdsaką šios sporto šakos istorijoje. Jo surinkti artefaktai, saugomi Obelių laisvės kovų istorijos muziejuje, atspindi jo aistrą sambo ir jo indėlį į šios sporto šakos raidą. Šiame straipsnyje apžvelgiama P. Eigmino gyvenimo kelionė, jo pasiekimai ir jo atminimo įamžinimas.
Sambo Istorijos Puoselėtojas ir Kūrėjų Reabilituotojas
Pranciškus Eigminas daug dėmesio skyrė sambo istorijai ir jos kūrėjų reabilitacijai. Tai liudija jo sukauptas nuotraukų albumas „Sambo istorija SSRS“. Kaip stalininių represijų liudininkas, P. Eigminas puikiai suprato, kodėl daugelis sambo imtynių pradininkų Sovietų Sąjungoje buvo represuoti. Jo albume išsaugotos žinios apie šiuos žmones, jų nuotraukos ir keletas XX a. devintojo dešimtmečio viduriu datuojamų išteisinamųjų dokumentų, įrodančių, kad nemažai sambo pradininkų nuteisti nekaltai ir reabilituoti. Michailo Gorbačiovo inicijuotos pertvarkos pėdsakai itin greitai palietė sambo imtynes, ir buvo išsaugotas žmonių, daug nusipelniusių jų istorijai geras vardas, apie juos buvo galima rašyti nebe užuominomis, o atvirai, nenutylint nei jų indėlio į sambo raidą, nei tragiško likimo.
Indėlis Į Lietuvos Sambo Istoriją
Tokį pat didžiulį nuotraukų ir dokumentų albumą P. Eigminas skyrė ir Lietuvos sambo istorijai. Jis ir pats ją kūrė kaip daugkartinis šalies čempionas, treneris, arbitras, tarptautinių organizacijų vadovas. P. Eigmino autoritetas ir pastangos nemažai lėmė, kad, vos atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, šalies Sambo federacija taptų nepriklausoma ir visateise tarptautinės Sambo mėgėjų federacijos FIAS nare, kurios generaliniu sekretoriumi P. Eigminas buvo net keturias kadencijas 1991-2004 m.
Atminimo Įamžinimas
P. Eigmino darbų tąsa - nuo 1998 m. rengiami tarptautiniai jo vardo vaikų ir jaunių turnyrai. Nuo 2006 m. šis turnyras skirtas garsiajam kraštiečiui atminti. Ant turnyro medalių išgraviruotas P. Eigmino portretas. Šiame turnyre didžiulis dėmesys skiriamas Rokiškio rajono jaunimui. Leonardas Aleksiejūnas rengia knygą „Aukso raidės sambo istorijoje. Pranciškus Eigminas“.
Rašytojas Leonardas Aleksiejūnas pasakojo apie šiuos turnyrus, rengiantis knygą „Aukso raidės sambo istorijoje. Pranciškus Eigminas“. Autorius suteikė teisę „Gimtajam Rokiškiui“ perspausdinti šios knygos ištrauką: „35-asis pasaulio sambo čempionatas 2011 m. lapkritį Vilniuje. Rungiasi vyrai, moterys, kovinės savigynos meistrai iš 49 valstybių. Ant garbės pakylos, kaip tapo įprasta, stoja ir Lietuvos atletų bei atlečių. Čia pat arenoje paroda, skirta Pranciškui Eigminui. Nuo Vilniaus universiteto pirmakursio studento iki to paties universiteto administracijos ir ūkio reikalų prorektoriaus 27-erius metus, socialinių mokslų daktaro. Nuo pradedančiojo imtynininko iki dešimtkart Lietuvos čempiono. Lietuvos nusipelnęs treneris (1968). Tarptautinės kategorijos teisėjas (1972). Lietuvos neolimpinio komiteto (LNOK) prezidentas. P. Eigmino dėka turime apsčiai sambo istorijos medžiagos, jo nuolat kauptos, skelbtos leidiniuose, likusios archyvuose. P. Eigmino gyvenimas netikėtai nutrūko 2006 m. sausio 4-ąją. 2007 m. jam suteiktas FIAS garbės generalinio sekretoriaus vardas. Nuo tų metų rengiami tarptautiniai memorialiniai P. Įžymusis kraštietis nepamirštamas gimtojoje Rokiškio žemėje, kaip ir jis jos nepamiršdavo. Praturtėjo jį pristatančių vertybių kolekcija Rokiškio krašto muziejuje. Paroda iš jo fondų 2014 m. pavasarį atkeliavo ir P. Eigmino tėviškės seniūnijon, į Kriaunų istorijos muziejų. Keliasdešimt vietos bendruomenės, Rokiškio rajono, Lietuvos sambo federacijos vadovybės žmonių, P. Eigmino artimųjų, bendražygių, auklėtinių dalyvavo jo prisiminimo renginyje „Gimtinėn sugrįžus“. Knygos apie P. Eigminą apmatai - ne pirmasis L. Aleksiejūno rašinys apie garsųjį kraštietį. 2001 m. rugsėjo 14 d. laikraštyje „Sportas“ pasirodė šio autoriaus straipsnis „Ir iš kur gi tas Pranciškus tiek stiprybės semias?“, skirtas P. Eigmino 65-mečiui. Jame teigiama, kad garbiojo jubiliato vizitinėje kortelėje ankšta vietos visoms užimamoms pareigoms surašyti: be jau aukščiau išvardintų titulų, P. Eigminas tuo metu dar buvo Lietuvos dziudo federacijos garbės prezidentas bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto revizijos komisijos pirmininkas. „Nė vieno šių postų P. Eigminas nežada atsisakyti, lyg negirdėti, jog būtų nepatenkintų jo asmeniu bei darbu. Iš kur sveikata, energija tokiai krūvai pareigų? „Iš oro, iš vandens“, - šypsosi visur suspėjantis vadovas. Apie jo artimiausiais bičiuliais tapusius tyrą orą, gryną vandenį, sveikos gyvensenos įpročius dar pakalbėsime. Ar P. Eigminas nebus pamiršęs pasakyti, kad stiprybės ir iš praeities semiasi? Pranciškaus tėvas, Rokiškio krašto stipruolis, grūdų pilnus maišus kilnodavo malūne lyg prikimštus pūkų. Sūnus, atvykęs į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos, įniko žaisti su maišu bokso salėje ir gyvais varžovais ringe. Sekėsi neblogai, bet dar labiau sužavėjo savigynos - sambo imtynės. Po poros treniruočių metų, 1957-aisiais, buvęs naujokas - jau Lietuvos čempionas tarp sunkiasvorių, Vilniaus universiteto sambo imtynininkų treneris. Vėl prisimintini maišai ir malūnai. Savo laiku būdamas visa galva pranašesnis už kitus savigynininkus P. Eigminas mėgdavo palinksminti publiką vaizdžiu metimu - „malūnu“: užsimes varžovą ant pečių, keliskart apsuks aplink save ir… Švytruoja vėjo malūno sparnais virtusios kojos, krenta ant kilimo maišas. To maišo vaidmuo dažniausiai tekdavo kam nors iš „Dinamo“ draugijos imtynininkų - kalėjimo prižiūrėtojų. Beje, iš Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojų Vilniaus universiteto komanda 1960 m. pirmąkart paveržė sostinės sambo imtynių nugalėtojų taurę, prasidėjo laikotarpis, kai „Eigminas su savo berniukais“ pradėjo tvirtintis Lietuvos rinktinėje“, - rašė L.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir pasekmės: T. Kučinsko atsistatydinimas
P. Eigmino Humoras ir Asmenybė
Straipsnyje pasakojama ir apie unikalų P. Eigmino humoro jausmą. „Prie akademiko P. Eigmino kaltų į galvą dalykų gal būtų leistina pridurti ir žaismingesnį: „Vyrai, treniruokit sprandus, nes kai žmona atsisės ant sprando…“ Ir trindavo vyriokai galvas į kilimą, patys bei vienas kitam lankstydavo kaklus. Ne vienas paskui suvis nusipurtė gyvenimo draugę, o gal jai kietasprandis vyrelis nusibodo. Gražaus patyrimo šioje srityje, atrodo, turi ir treneris. Jis dažniausiai ir piršliaudavo, kai tuokdavosi kuris jo auklėtinis, o pabroliaudavo jaunikio treniruočių draugai. Smagios, nuotaikingos būdavo tos vestuvės, ypač laukiama piršlio melagio korimo egzekucija. Tik tada ir išvysdavai reginį, kurio niekur kitur nepamatydavai: priverstas bejėgiškai pasiduoti savigynos galiūnas. Per P. Eigmino vieno auklėtinio vestuves Pasvalyje susigundė pasigalynėti su atvykėliu piršliu už jį dar stambesnis rajono milicijos viršininkas. Svečias iš Vilniaus sutiko rungtis viena ranka. Išvirto į šeimininkų Kripų kiemą vestuvininkų tuntas, atsirado daugiau smalsuolių iš Panevėžio gatvės. Ne juokas: kažkas nebijo susikibti su „pačiu Mažeika“. Akimirka - ir jėgos struktūros vadas pasijuto skrendąs pusnin, bet sniego nepasiekė, tarsi kūdikį prilaikė ta pati viena ranka“, - spalvingai žymųjį kraštietį aprašė L.
Taip pat skaitykite: Nuo irklavimo iki olimpinio sporto
Taip pat skaitykite: „Ural Great“ krepšinio klubas