Šiame straipsnyje nagrinėjama buvusios Minsko krepšinio komandos istorija, įterpiant ją į Lietuvos istorijos kontekstą. Straipsnis apžvelgia Lietuvos istorijos įvykius nuo XVIII a. pabaigos iki pat Nepriklausomybės atkūrimo, siekiant parodyti sudėtingą politinį ir socialinį kontekstą, kuriame gyvavo ir vystėsi krepšinis.
Lietuva Rusijos Imperijos sudėtyje (1795-1914 m.)
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m., Lietuva pateko į Rusijos Imperijos sudėtį. Carinė valdžia siekė apriboti lietuvių kultūrinį ir religinį savitumą, vykdydama rusifikacijos politiką. Tačiau XX a. pradžioje, valdant imperatoriui Nikolajui II (1896-1917 m.), ši politika švelnėjo. 1904 m. buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas, o nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai. Rusijos 1905-1907 m. revoliucija privertė daryti politinių nuolaidų visoje Rusijos imperijoje. Tai leido lietuviams steigti politines partijas ir visuomenines draugijas, o nuo 1906 m. buvo renkama Valstybės Dūma, kurioje dalyvavo ir lietuvių atstovai.
Nepaisant rusifikacijos politikos, lietuvių kultūra ir tautinė savimonė stiprėjo. XX a. pirmais dešimtmečiais lietuvių kultūra gerokai subrendo - pagausėjo rašytojų, kurie orientavosi į naujausios Vakarų Europos, lenkų ir rusų literatūros kryptis, savo kūrybą skyrė ne tik kaimo žmogui, bet ir intelektualesniam skaitytojui. Pasirodė specialiosios literatūros ir meno žurnalų bei almanachų. Buvo padėti profesionalios muzikos ir teatro pagrindai, atsirado profesionali meno kritika.
Kultūrinis atgimimas ir spaudos draudimo panaikinimas
Caro valdžia, siekdama surusinti Lietuvos gyventojus, 1864 m. buvo uždraudusi ne tik lotyniškąjį, bet ir gotiškąjį raidyną, o viešose vietose kabino lenteles su perspėjimu, kad kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama. 40 metų oficiali spauda gyvavo tik rusišku raidynu. 1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras panaikino lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimą. 1904 m. gruodžio 1 d. Sankt Peterburge išleistas pirmasis savaitraščio „Lietuvių laikraštis“ numeris. Tai buvo pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijos imperijoje. Gruodžio 23 d. (pagal Julijaus kalendorių - gruodžio 10 d.) Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba - „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egz. tiražu. 1905 m. pirmąjį pusmetį „Vilniaus žinias“ prenumeravo 5613 skaitytojų, tačiau Vilniuje laikraščio būdavo išplatinama vos 150 egzempliorių. Dienraštis suformulavo Didžiojo Vilniaus Seimo idėją ir daug prisidėjo jį organizuojant.
Revoliucinis sąjūdis ir politinės nuolaidos
1905 m. Palaikant visuotinį streiką Rusijoje sausio 24-25 d. vyko politinis streikas Kaune, sausio 24-29 d. 1905 m. gegužės 14 d. caras Nikolajus II pasirašė įsaką, kuriuo leido mokyklose mokyti lietuvių ir lenkų kalbų. spalio 30 d. 1905 m. birželio 6 d. 1905 m. liepos 24 d. kilo Vilniaus odininkų streikas. Veikiami 1905 m. revoliucijos Rusijoje nuotaikų jie streikavo pusantro mėnesio - iki rugsėjo 11 d.
Taip pat skaitykite: 2011 m. Europos čempionato Lietuvos rinktinė
Didysis Vilniaus Seimas
1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) prasidėjo dvi dienas trukęs lietuvių suvažiavimas, gavęs Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimą.
Pirmosios operos pastatymas
1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje Miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmai) „Vilniaus kanklių“ draugija pastatė pirmąją lietuvių operą „Birutė“. Ją pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio libretą sukūrė kompozitorius Mikas Petrauskas.
Šv. Grigaliaus vargonininkų draugija
1908 m. kovo 29 d. Kaune Juozas Naujalis su kitais įkūrė Šv. Grigaliaus vargonininkų draugiją. Tai buvo pirmoji lietuvių profesionalų muzikų draugija.
Pirmasis pasaulinis karas ir Vokietijos okupacija (1914-1918 m.)
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva tapo karo veiksmų zona. 1915 m. Vokietijos kariuomenė užėmė didžiąją dalį Lietuvos teritorijos. Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių. Užimtoje Rusijos imperijos dalyje vokiečiai įkūrė Oberostą.
Lietuvių veikla karo metu
1914 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje įkurtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Daugėjant pabėgėlių vietoj laikinojo komiteto vėliau įsteigta draugija, kuri tapo politiniu bei kultūriniu lietuvių visuomenės centru. Lietuvoje rūpinosi pabėgėlių šalpa, gynė gyventojus nuo okupacinės valdžios, daugiau galimybių padėti pabėgėliams turėjo Rusijoje. 1914 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus lietuviškų draugijų ir spaudos atstovų susirinkime patvirtinta Gintarinė deklaracija - lietuvių politikos veikėjų pareiškimas Rusijos valdžiai. Joje teigiama, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui lietuvių tauta visiškai remia Rusiją. Kartu netiesiogiai išdėstyti lietuvių tautos politiniai lūkesčiai. 1914 m. lapkričio 27 d. įregistruoti labdaros organizacijos Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įstatai. Organizacija veikė iki 1918 m.
Taip pat skaitykite: Vyrų krepšinio rinktinės istorija
Lietuvių konferencija Vilniuje
Lietuvių interesams atstovaujantis Vykdomasis komitetas 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 d. surengė Lietuvių konferenciją, per kurią suformuluotas valstybės suvereniteto siekis, t. p. numatyta karinė sąjunga su Vokietija. Buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba. 1917 m. gruodžio 11 d. susitarta dėl nuolatinės sąjungos su Vokietija, kuri pripažintų Lietuvos suverenumą, bet netrukus paaiškėjo, kad Vokietija susitarimo nesirengia laikytis. 1918 m. sausio 8 d. parengtame nutarime sąjungos su Vokietija atsisakyta.
Vasario 16-osios Aktas
1918 m. vasarį nutrūkus Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos deryboms nuspręsta skelbti Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje priimtas Vasario 16 Aktas. Vokietija savo santykius su Lietuva ir toliau grindė 1917 m gruodžio 11 d. deklaracija, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m.
Vasario 16 Aktas. Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė. Priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos nutarimu. Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė - Vilnius. Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas. Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą. Vasario 16 Aktas buvo įteiktas Vokietijos okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje, perduotas Vokietijos valdžios institucijoms. Į tarptautinį gyvenimą Aktas įtrauktas 1918 m. vasario 20 d., kai buvo perskaitytas Vokietijos Reichstage.Vasario 16 Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji g. 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose. Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkaujančio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai. Jį pasirašė: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, K. S. Šaulys, J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, Justinas Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis ir J. Vileišis. Iš Vasario 16 Akto signatarų atsiminimų žinoma, kad buvo pasirašyti du lygiaverčiai egzemplioriai: vieną jų saugojo J. Basanavičius, antrasis panaudotas darant jo faksimiles, kai 1928 02 16 buvo minimas Vasario 16 Akto dešimtmetis, t. p. 1933 spausdinant A. Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją.
Pinigų reforma
1918 m. sausį Vokietija vietoj ostrublių į apyvartą pradėjo leisti popierinius pinigus ostmarkes santykiu 1 ostmarkė = 0,5 ostrublio. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę galiojo kaip oficialus Lietuvos piniginis vienetas iki 1922 m. litų įvedimo.
Nepriklausoma Lietuva (1918-1940 m.)
Paskelbus Vasario 16 Aktą Vokietija pripažino Lietuvą 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą. Iki tol Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus. Vokietijoje 1918 m. rudenį kilus vidaus krizei ir patyrus karinių nesėkmių 1918 m. spalį okupuotoms tautoms buvo leista sudaryti savo vyriausybes. Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmė krašto valdymą. Ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo buvo atidėtas. 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos vyriausybė.
Taip pat skaitykite: Švedijos rinktinės istorija
Sovietinė okupacija (1940-1941 m.)
SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims. 1940 05 25 ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas. 1940 06 14 ultimatumu Lietuvai SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus. 1940 m. birželio 15 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. 1940 m. birželio 15 d. ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą. Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato. Rugpjūčio 3 d.
Nacistinės Vokietijos okupacija (1941-1944 m.)
Antrasis Pasaulinis karas. Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo. Nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus. Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 m. rugpjūtį privertė nutraukti veiklą. Iki 1941 m. liepos pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas.
Antroji sovietinė okupacija (1944-1990 m.)
1944 m. vasarą-1945 m. pradžioje nacių Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija. Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai. Be to, 1945-1947 m. miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945-1953 m. - 130 000 žmonių. Nuo 1944 m. vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Lietuvoje nepagrįstai tikėtasi, kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos. Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos iš Vakarų valstybių nesulaukė.
Krepšinio atsiradimas ir raida Lietuvoje
Nors straipsnyje pateikta informacija daugiausia apima politinę ir socialinę Lietuvos istoriją, galima daryti prielaidą, kad krepšinis Lietuvoje pradėjo populiarėti XX a. pradžioje, o ypač tarpukario metais. Krepšinis tapo svarbia tautinės savimonės ir pasididžiavimo išraiška.
Krepšinio populiarumas tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje krepšinis tapo viena populiariausių sporto šakų. Tai buvo susiję su keliais veiksniais:
- Tautinis atgimimas: Krepšinis tapo svarbia tautinės savimonės ir pasididžiavimo išraiška. Lietuvos krepšininkai sėkmingai dalyvavo tarptautinėse varžybose, garsindami Lietuvos vardą.
- Fizinio lavinimo svarba: Nepriklausomoje Lietuvoje buvo skiriamas didelis dėmesys fiziniam lavinimui. Krepšinis buvo populiarus mokyklose ir kariuomenėje.
- Krepšinio prieinamumas: Krepšinis buvo santykinai nebrangi sporto šaka, kurią galėjo žaisti įvairių socialinių sluoksnių žmonės.
Krepšinis sovietinės okupacijos metais
Sovietinės okupacijos metais krepšinis Lietuvoje išliko populiarus, tačiau jo raida buvo kontroliuojama sovietinės valdžios. Krepšinis buvo naudojamas kaip priemonė demonstruoti sovietinio sporto pranašumą. Nepaisant to, Lietuvos krepšininkai ir toliau garsino Lietuvos vardą tarptautinėse varžybose, būdami SSRS rinktinės nariais.
Vilniaus „Žalgiris“ - Lietuvos futbolo legenda
Ilgai faktine Lietuvos futbolo rinktine buvusi Vilniaus „Žalgirio“ komanda šiemet gali švęsti ne vieną sukaktį: komandos įkūrimo 70-metį, 1977 m. rudenį vykusio perėjimo iš SSRS futbolo čempionato 2-osios „autsaiderių“ lygos į 1-ąją lygą 40-metį, 1982 m. rudenį iškovotos teisės rungtyniauti SSRS futbolo čempionato Aukščiausioje lygoje 35-metį, 1987 m. lapkritį pasiekto didžiausio lietuviško futbolo laimėjimo - SSRS Aukščiausiosios lygos futbolo čempionato bronzos medalių 30-metį.
1982-1988 m. galima vadinti laikotarpiu, kai lietuviškas futbolas nei populiarumu, nei meistriškumu nenusileido lietuviškam krepšiniui, kai Sigito Jakubausko, Stasio Baranausko arba Armino Narbekovo įvarčiai Lietuvos sporto mėgėjus džiugino ne mažiau nei Arvydo Sabonio dėjimai ar Voldemaro Chomičiaus bei Rimo Kurtinaičio tritaškiai.
Žingsniuodamas pro griaunamą Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, žiūrėdamas į Lietuvos ypatingojo archyvo saugomose nuotraukose KGB darbuotojų įamžintus tribūnose šėlstančius jaunuolius, atrasdamas tarp jų penkiolikmetį save, mintimis nesunkiai nusikeliu į neužmirštamus laikus, kai kaip ir daugelis vaikų, paauglių, jaunuolių, suaugusiųjų ir net gražaus amžiaus sulaukusių senjorų neilgai, bet karštai buvau ištikimas gimtojo miesto ir visos Lietuvos futbolo komandos sirgalius.