Dziudo, iš japonų kalbos išvertus reiškiantis „lankstus kelias“, yra modernus kovos menas, kovinis ir olimpinis sportas, gimęs Japonijoje XIX amžiaus pabaigoje. Nepaisant visuomenėje kartais eskaluojamų mitų apie traumas ir pavojus sveikatai, dziudo vis daugiau susilaukia tiek vyrų, tiek moterų dėmesio visame pasaulyje. Ši kovos meno sritis lavina ne tik fizines, bet ir psichologines bei moralines savybes.
Dziudo Pradininkas: Jigoro Kano
Dziudo legenda ir pradininkas yra Jigoro Kano (1860-1938). Gimęs Mikagės miestelyje Japonijoje, jis vaikystėje nebuvo stiprus fiziškai - žemas (150 cm) ir lengvas (šiek tiek daugiau nei 40 kg). Mokykloje dažnai patirdavo patyčias, todėl pradėjo domėtis džiu-džitsu ir kitomis kovos meno technikomis.
Suvokdamas savo fizinius trūkumus, Kano ieškojo būdų, kaip įveikti sunkesnį ir stipresnį priešininką. Po ilgų tyrinėjimų jis nusprendė, kad vikrumas, lankstumas ir greitis yra svarbiausi. Papildęs šias žinias savo patirtimi ir pašalinęs gyvybei pavojingus veiksmus, jis sukūrė naują kovos meno rūšį, kurią pavadino dziudo.
Dar studijuodamas Kano siekė atrasti sielos ir kūno harmoniją. Todėl dziudo treniruotėse didelis dėmesys skiriamas sportininko moralinių ir psichologinių savybių ugdymui, suderinamumui.
Pirmieji Žingsniai: Kodokan Mokykla
1882 metais Kano baigė universitetą ir Tokijuje atidarė pirmąją dziudo sporto mokyklą „Kodokan“, įkurtą prie „Eise“ vienuolyno. Iš pradžių visuomenė į mokyklą žiūrėjo skeptiškai, tačiau viskas pasikeitė, kai Kano mokinys Širo Šastro oficialiose varžybose nugalėjo visus savo priešininkus, naudodamas įvairius džiu-džitsu ir karatės veiksmus.
Taip pat skaitykite: Dziudo instruktoriaus kompetencijos
Po šios sėkmės Kano nesustojo ir 1909 metais tapo pirmuoju Tarptautinio olimpinio komiteto nariu, o 1911 metais įsteigė pirmąją sporto asociaciją Japonijoje ir tapo jos prezidentu.
Dziudo Principai: Seiryoku Zenyo ir Jita Kyoei
1887 metais Jigoro baigė formuoti bazinę techniką, o 1922 metais - pilnai užbaigtą dziudo kovos meną. Du pagrindiniai dziudo principai yra Seiryoku Zenyo ir Jita Kyoei.
Seiryoku Zenyo reiškia maksimalų energijos panaudojimą, išeikvojant kuo mažiau savo jėgos ir išnaudojant priešininko jėgą, kad būtų pasiektas kuo didesnis efektyvumas. Jita Kyoei principas apibrėžiamas kaip savitarpio pagalba ir gerovė kiekvienam.
Svarbu suprasti, kad jėga dziudo kovos technikoje nėra svarbiausia. Daugiausia dėmesio kreipiamas į kovotojo mąstymą, gebėjimą apgauti priešininką tinkamu momentu, kai jis bando panaudoti jėgą.
Dziudo Kovos Ypatumai
Kitas svarbus dziudo elementas yra tatamis - dziudo imtynių kilimas, kurio dydis yra nuo 8×8 iki 10×10 metrų. Vyrų kova trunka penkias minutes, o moterų - keturias. Kovotojai kovoja iki tol, kol pasibaigia laikas. Jei nei vienas iš kovotojų neparodo aktyvumo, pradedamas skaičiuoti „golden score“ laikas.
Taip pat skaitykite: Atsakomybė sporto klube
Kovos nugalėtoju galima tapti dviem būdais:
- Numetus priešininką ant nugaros ir išlaikant jį su prispausta nugara ant dziudo imtynių kilimo dvidešimt sekundžių arba pasibaigus laikui, kai kovotojas yra atlikęs daugiausia nepilnų veiksmų.
- Užsmaugus priešininką arba atlikus jam skausmingą laužimą (kojų laužimas griežtai draudžiamas).
Pasyvus kovojimas taip pat draudžiamas ir gali užtraukti įspėjimą (japoniškai shido).
Dziudo Apranga ir Diržai
Dziudo sportininkai paprastai vilki mėlynos arba baltos spalvų kimono - švarką ir kelnes, o ant juosmens užrišamas diržas. Dziudo kimono švarkai yra skirtingų storių, kuris yra užrašomas modelio pavadinime: kuo didesnis skaičius - tuo storesnis kimono.
Dziudo diržai parodo imtynininko meistriškumo lygį. Kiekviena šalis dabar turi savo pakopų skalę, paaukštinimo praktiką ir kriterijus. Dėl šios priežasties kiekviena skirtinga organizacija gali turėti skirtingą KYU pakopų skaičių. Taip pat atskiros šalys bei organizacijos gali turėti skirtingas spalvas KYU pakopoms žymėti.
Toliau skirstymas vyksta pagal dešimt DAN meistriškumo pakopų rangus: 1-5 dano imtynininkai turi teisę ryšėti juodą diržą, o 6-10 daną turintys dziudo imtynininkai - raudoną su juoda juosta diržą. Aukščiausią vertinimą parodo raudona spalva, ją gali ryšėti tik 9-10 dano dziudo kovotojas.
Taip pat skaitykite: Dziudo treniruotės Jurbarke
Dziudo Nauda
Dziudo padeda vystyti ištvermę, stiprybę, greitį, lankstumą, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni, mokosi kontroliuoti savo jausmus, proveržius bei emocijas. Be viso to, ši imtynių šaka lavina susilaikymo, lojalumo, pagarbos, disciplinos, etikos bei gerų socialinių manierų įgūdžius.
Dziudo Etiketas: Pagarba ir Disciplina
Dziudo, arba judo, yra ne tik kovos menas ir sporto šaka, bet ir gyvenimo filosofija, kurios pagrindą sudaro gilus etiketas ir pagarba. Šis japonų kovos menas remiasi „maksimalaus efektyvumo su minimaliomis pastangomis” principu, tačiau lygiai taip pat svarbūs yra elgesio kodeksai ir etiketas (rei), kurie formuoja visus - nuo pradedančiojo iki olimpinio čempiono. Dziudo etiketas yra daugiau nei formalumas - tai būdas puoselėti discipliną, pagarbą ir saugumą treniruočių metu.
Dziudo praktikoje etiketas sujungia fizinį ir mentalinį aspektus. Japonų kovos menuose etiketas kildinamas iš samurajų bushido (kario kelio) kodekso, kuriame pagarba, sąžiningumas ir drąsa buvo esminės vertybės. Rei (nusilenkimo) praktika tapo universaliu pagarbos išraiškos būdu. Šis veiksmas simbolizuoja ne tik pagarbą kitam asmeniui, bet ir pačiam menui, jo tradicijai ir filosofijai. Dziudo kontekste etiketo filosofija taip pat apima tokias vertybes kaip kuklumas, kantrybė ir atkaklumas.
Dziudo Lyginimas su Kitais Kovos Menais
Dziudo skiriasi nuo kitų kovos menų. Kitaip nei karate, dziudo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai. Kitaip nei aikido, dziudo imtynėse nenaudojamas spaudimas sanariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės. Kitaip nei kendo, dziudo imtynių metu nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Vietoj to, imtynių metu oponentai tiesiog naudoja kūno balansą ir jėgą priešininkui išbalansuoti. Todėl tai yra paprasta ir saugu palyginus su kitomis kovos menų rūšimis, nes nėra kovos tikslo sužeisti priešininką.
Dziudo Lietuvoje ir Pasaulyje
Lietuvoje dziudo ėmė populiarėti po I pasaulinio karo. Nuo 1930 džiudžicu buvo dėstomas Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje kaip privaloma disciplina. 1936 išleistas džiudžicu vadovėlis. Vėliau, iki 1989, džiudžicu buvo primirštas ir jį kultivavo tik pavieniai asmenys. Nuo 1989 džiudžicu atgaivinamas, rengiami seminarai, 1991 įvyko pirmosios džiudžicu varžybos Lietuvoje.
1956 metais Paryžiuje įvyko dziudo pirmasis pasaulio čempionatas. Dabar tarptautinė dziudo imtynių federacija jungia 178 šalis. 1964 m. pirmą kartą dziudo imtynės buvo įtrauktos į Olimpinių žaidynių programą (Tokijuje). Moterų dziudo buvo pradėtas kultivuoti nuo 1980 metų, kai Niujorke buvo surengtas pirmas Pasaulio moterų čempionatas.
Kudo: Hibridinis Kovos Menas
Kudo - tai universalus kovos menas, apjungiantis įvairių stilių elementus. Kudo skiria daug dėmesio įvairiems smūgiams, leidžiantiems efektyviai kovoti tiek artimoje, tiek tolimoje distancijoje. Kojų spyriai yra esminė Kudo technikų dalis. Kudo išsiskiria metimų technikomis, kurios leidžia kovotojams efektyviai neutralizuoti varžovą. Tai suteikia didelį pranašumą artimoje kovoje, kur kiekvienas judesys gali būti lemiamas. Kudo apima efektyvius užlaužimus, leidžiančius kovotojui kontroliuoti varžovą, kai jis atsiduria ant grindų. Šios technikos sumažina varžovo judėjimo galimybes ir suteikia kovotojui galimybę atlikti savigynos veiksmus.
Kudo taisyklės užtikrina tiek kovotojų saugumą, tiek sąžiningą ir struktūruotą kovą, leidžiančią išnaudoti platų technikų spektrą. Kudo kovotojai privalo dėvėti specialią apsaugos įrangą, kuri suteikia saugumą kovos metu. Kudo kovotojai dėvi kimono, kuris yra tradicinė kovos menų apranga. Kudo kovos yra intensyvios ir ribotos laiko atžvilgiu. Dažniausiai kovos trunka nuo 2 iki 3 minučių, priklausomai nuo varžybų lygio. Taškai skiriami už tiksliai ir techniškai atliktus veiksmus, įskaitant smūgius rankomis, kojomis, metimus ir varžovo kontrolę ant grindų. Kovotojo veiksmų efektyvumas ir gebėjimas dominuoti situacijoje yra svarbūs vertinimo kriterijai. Kovotojas gali laimėti taškais, atlikdamas nokautą arba priversdamas priešininką pasiduoti. Taip pat galima laimėti pritaikius efektyvią užlaužimo ar smaugimo techniką.
Kudo taisyklės griežtai draudžia pavojingus smūgius į pakaušį, stuburą, sąnarius ar smūgius žemiau juosmens. Kovotojai privalo laikytis „bushido“ - pagarbos, kuklumo ir sąžiningumo principų. Nesportiškas elgesys, pavyzdžiui, tyčinis smūgis po signalo, gali lemti taškų praradimą ar net diskvalifikaciją.
Kudo, kaip hibridinis kovos menas, turi panašumų ir skirtumų su kitais stiliaus kovos menais. Sambo, Rusijoje sukurtas kovos menas, orientuotas į metimus ir savigyną. Kudo pasižymi įvairiomis smūgių technikomis. Kudo kovotojai gali kovoti tiek stovint, tiek ant grindinio, tačiau jų metodai labiau orientuoti į smūgius ir kombinuotas atakas. Kudo siūlo platesnį technikų spektrą - šalia smūgių apima metimus ir grappling’o (kovos kontrolės) technikas. Kyokushin karate remiasi kontaktine kova, kurioje naudojami stiprūs spyriai ir smūgiai. Judo (dziudo) pagrindas - metimai ir kovos technikos ant žemės. MMA (mišrūs kovos menai) - populiari hibridinė kovos forma, tačiau Kudo turi griežtesnes taisykles, susijusias su kovotojų saugumu. Nors technikos abiejuose stiliuose panašios, Kudo kovotojai dėvi šalmus, pirštines ir kūno apsaugas. Karate dėmesys sutelktas į smūgių ir spyrio technikas, tuo tarpu Kudo apima metimus ir kovą ant grindinio.
Kudo atsirado XX amžiaus pabaigoje Japonijoje, kai jo kūrėjas Azuma Takashi siekė sukurti kovos sistemą, kurioje būtų derinami įvairių disciplinų privalumai. Kudo filosofija orientuota ne tik į fizinį tobulėjimą, bet ir į vidinių savybių, tokių kaip savikontrolė, pagarba ir atsakomybė, ugdymą. Nors Kudo yra palyginti nauja kovos meno disciplina, ji sparčiai populiarėja visame pasaulyje. Kudo federacijos veikia įvairiose šalyse, nuo Japonijos iki Europos bei Šiaurės Amerikos. Tarptautiniuose Kudo turnyruose dalyvauja sportininkai iš viso pasaulio, o treniruotės prieinamos tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems kovotojams. Kudo - universalus kovos menas, lavinantis tiek kūną, tiek protą.