Dviračių trekas - tai viena iš įdomiausių ir dinamiškiausių dviračių sporto šakų, turinti gilias tradicijas ir nuolat besikeičiančias taisykles. Ši sporto šaka apima įvairias rungtis, reikalaujančias ne tik didelio greičio ir ištvermės, bet ir strateginio mąstymo bei komandinio darbo.
Treko Varžybų Ypatumai ir Vieta
Olimpinės dviračių treko varžybos vyksta ne Tokijuje, bet už šimto kilometrų esančioje Šizuokoje. Iš pradžių japonai žadėjo pastatyti naują laikimą treką šalies sostinėje, bet persigalvojo, kai Tokijas gavo teisę priimti 2020 metų olimpines žaidynes. Šeimininkai nusprendė, kad varžybos vyks Šizuokos mieste esančiame Izu velodrome, kuris buvo atidarytas 2011 metais. Šiame 250 metrų ilgio treke dviratininkų lenktynes gali stebėti apie keturis tūkstančius žiūrovų. Izu velodromas yra vienintelis UCI reikalavimus atitinkantis dviračių trekas Japonijoje. Ginčai dėl olimpinių varžybų vietos truko kelis mėnesius, bet galiausiai UCI nusileido, o Tokijo žaidynių rengėjai sutaupė apie 100 mln. dolerių.
Rungtys Dviračių Treke
Dviratininkai treke kovoja dėl dvylikos medalių komplektų. Ir vyrai, ir moterys varžosi sprinto, komandų sprinto, keirino, madisono, komandų persekiojimo ir daugiakovės (omnijaus) varžybose. Treko dviratininkams teko susitaikyti su tuo, kad keičiantis olimpinei programai iš jos buvo išbrauktos kelios senas tradicijas turinčios rungtys: asmeninės persekiojimo lenktynės, taškų lenktynės (po 2008 m. žaidynių) ir atskiro starto lenktynės (po 2004 m. žaidynių). Šių rungčių varžybos rengiamos per pasaulio pirmenybes, bet dėl olimpinių medalių dviratininkai šiose rungtyse nekovoja.
Vienoje iš šių rungčių - asmeninėse persekiojimo lenktynėse - dar 1988 metais olimpinį aukso medalį iškovojo Gintautas Umaras. O 500 metrų atskiro starto lenktynės karjeros pradžioje buvo stipriausia Simonos Krupeckaitės rungtis.
Kita vertus, palyginti su praėjusiomis olimpinėmis žaidynėmis, įvyko viena treko dviratininkus nudžiuginusi permaina. Rio de Žaneiro treke buvo kovojama tik dėl dešimties medalių komplektų, o Tokijuje vėl bus rengiamos madisono varžybos (grupinės porinės lenktynės dėl taškų).
Taip pat skaitykite: Lietuvos dviračių sporto ateitis
Po Tokijo žaidynių bus pakeistos moterų komandų sprinto taisyklės. Kol kas šios rungties komandas sudaro dvi dviratininkės, bet nuo kito olimpinio ciklo komandas sudarys trys dviratininkės (kaip ir vyrų varžybose). Padidintos komandos jau varžėsi praėjusių metų Europos pirmenybėse, kurios formaliai turėjo pradėti kitą olimpinį ciklą.
Žvaigždės Dviračių Treke
Per 2016 metų Rio de Žaneiro žaidynes dviračių treko varžybose net šešias iš dešimties rungčių laimėjo Didžiosios Britanijos olimpiečiai. Be to, britai iškovojo keturis sidabro ir vieną bronzos medalį.
Tačiau per šį olimpinį ciklą britų medalių lietus liovėsi, o 2018, 2019 ir 2020 metų pasaulio pirmenybių medalių lentelėje pirmąją vietą triskart iš eilės užėmė Nyderlandai.
Pernai prieš pat pandemiją surengtose pasaulio pirmenybių prizinėmis vietomis dažniausiai džiaugdavosi Nyderlandų (6 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos) ir Vokietijos (4 aukso, 1 sidabro ir 3 bronzos) dviratininkai.
Pernai greičio rungtyse (sprinte ir keirine) lygiaverčių varžovų neturėjo olandas Harrie Lavreysenas ir vokietė Emma Hinze. Jie laimėjo po tris aukso medalius.
Taip pat skaitykite: Dviračių taisyklės pėsčiųjų perėjose
24-erių H.Lavreysenas kol kas yra kylanti žvaigždė ir olimpinėse žaidynėse dalyvauja pirmą karą. Izu treke jam teks susigrumti su senu vilku, 33-ejų britu Jasonu Kenny, kurio kolekcijoje jau yra šeši olimpiniai aukso medaliai.
Moterų greičio rungtyse su olimpinių žaidynių debiutante 23-ejų E.Hinze turėtų varžytis praėjusių olimpinių žaidynių prizininkės Lee Wai Sze iš Honkongo ir rusė Anastasija Voinova. A.Voinova kartu su tautiete Darija Šmeliova laikomos komandų sprinto varžybų favoritėmis.
Dviračių treke, kaip ir kitose sporto arenose, būna ir didelių netikėtumų. Pavyzdžiui, per Rio de Žaneiro žaidynes keirino rungties nugalėtoja tapo olandė Elis Ligtlee. Ši dviratininkė nei iki tol, nei po to keirino varžybose nelaimėjo nė vieno pasaulio pirmenybių medalio.
Ištvermės Rungtys ir Jų Žvaigždės
Daugiakovės ir madisono varžybose dėmesį prikaustys 38-erių olandė Kirsten Wild. Ji yra daugkartinė klasikinių plento lenktynių nugalėtoja ir į treką užsuka retai, bet vis dar vaikosi seną svajonę iškovoti bent vieną olimpinį medalį. Veteranei galbūt padės jos tautietė Amy Pieters - šios dvi moterys pernai tapo madisono rungties pasaulio čempionėmis.
Dvi ryškios plento žvaigždės atstovaus ir Italijos treko rinktinei. Komandų persekiojimo lenktynėse dalyvaus Filippo Ganna, kuris šiuo metu laikomas geriausiu pasaulio atskiro starto lenktynių specialistu.
Taip pat skaitykite: Dviračių sporto rūšys
F.Ganna bandė jėgas Tokijo žaidynių plento atskiro starto lenktynėse, bet kalvota trasa 25 metų italui visai netiko. Nepaisant to, F.Ganna užėmė penktąją vietą, o iki bronzos medalio jam trūko vos dviejų sekundžių.
Daugiakovės varžybose vėl dalyvaus vienas geriausių pasaulio plento sprinterių Elia Viviani. Jis, skirtingai nei E.Viviani, jau turi vieną olimpinį medalį. Rio de Žaneiro žaidynėse E.Viviani laimėjo tos pačios rungties - treko daugiakovės - varžybas.
Olimpinėse komandų persekiojimo lenktynėse - tiek vyrų, tiek moterų - šiame amžiuje dominavo Didžiosios Britanijos dviratininkai. Nutraukti jų pergalių virtinę svajoja ne vien italai su F.Ganna, bet ir danai, kuriuos į priekį ves Londono žaidynių daugiakovės čempionas Lasse Normanas Hansenas. Šis dviratininkas per Tokijo žaidynes nusitaikė ne tik į komandų persekiojimo, bet ir į madisono auksą. Šių dviejų rungčių aukso medalius L.N.Hansenas iškovojo per praėjusių metų pasaulio pirmenybes.
Netektys ir Nauji Keliai
Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes viena ryškiausių dviračių treko žvaigždžių buvo vokietė Kristina Vogel. Ji laimėjo asmenines sprinto varžybas ir iškovojo komandų sprinto bronzos medalį.
Prasidėjus Tokijo žaidynių ciklui K.Vogel pradėjo dominuoti visose greičio rungtyse, tačiau jos karjera staiga nutrūko dviratininkei Kotbuso treke per treniruotę patyrus kraupią traumą. Olimpinė čempionė buvo paralyžiuota, keturias savaites praleido intensyvios priežiūros skyriuje ir nebegali vaikščioti.
Tragiškai nutrūkus sportininkės karjerai, K.Vogel pasuko į politiką. Per 2019 metų rinkimus ji Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) sąraše buvo išrinkta į Erfurto miesto tarybą.
Lietuvės Dviračių Treke
Kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes iškovojo dvi Lietuvos dviratininkės Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė. Jos varžysis trijose rungtyse: komandų sprinto, keirino ir sprinto.
Komandų sprinto varžybos vyks pirmadienį (rugpjūčio 2 d.), keirino - trečiadienį ir ketvirtadienį (rugpjūčio 4-5 d.), sprinto - nuo penktadienio iki sekmadienio (rugpjūčio 6-8 d.).
38-erių S.Krupeckaitė yra geriausia šio amžiaus Lietuvos treko dviratininkė ir viena labiausiai patyrusių mūsų šalies olimpiečių. Ji dalyvauja jau penktose olimpinėse žaidynėse. Iki šių metų penkeriose žaidynėse varžėsi tik olimpiniai čempionai Daina Gudzinevičiūtė ir Virgilijus Alekna.
Per ilgą karjerą uteniškė iškovojo 24 pasaulio ir Europos pirmenybių bei Europos žaidynių medalius. Ji dukart tapo pasaulio čempione (2009 m. - atskiro starto lenktynių ir 2010 m. - keirino), triskart - Europos čempione (2012 m. - komandų sprinto su Gintare Gaivenyte ir keirino, 2016 m. - sprinto) ir 2019 metų Europos žaidynių čempione (keirino).
S.Krupeckaitė ant didžiųjų turnyrų garbės pakylos lipo ir per šį olimpinį ciklą. 2018 metais ji laimėjo pasaulio pirmenybių bronzos medalį (keirino), 2016 metų Europos pirmenybėse, kurios vyko iškart po Rio de Žaneiro žaidynių iškovojo net tris medalius (sprinto auksą ir keirino bei komandų sprinto sidabrą), 2017 metais tapo Europos keirino vicečempione, o 2019 metų Europos žaidynėse laimėjo keirino auksą ir komandų sprinto sidabrą.
Lietuvos dviračių treko lyderė ne kartą pasižymėjo visose trijose olimpinėse greičio rungtyse.
25-erių M.Marozaitės kraitis kol kas labai nedidelis. Ji iškovojo tik du komandų sprinto medalius: 2016 metų Europos pirmenybių bronzą ir 2019 metų Europos žaidynių sidabrą. Abu kartus M.Marozaitės porininkė buvo S.Krupeckaitė.
Per šį olimpinį ciklą Europos pirmenybių medalius laimėjo dar du Lietuvos dviratininkai. Aušrinė Trebaitė tapo neolimpinės rungties skrečo žemyno čempione, o Vasilijus Lendelis iškovojo sprinto varžybų bronzą. Tačiau nei jiems, nei kitiems Lietuvos treko dviratininkams nuvažiuoti iki olimpinio Tokijo nepavyko.
Lietuvos Dviračių Treko Praeitis
Lietuvos treko dviratininkai į olimpines žaidynes pirmą kartą išvyko 1988 metais. Tuomet į SSRS rinktinę pateko Gintautas Umaras, Artūras Kasputis ir Mindaugas Umaras.
G.Umaras devintajame dešimtmetyje buvo viena ryškiausių persekiojimo lenktynių žvaigždžių ir Seulo žaidynėse iškovojo du aukso medalius. Jis iki šiol yra vienintelis lietuvis, per vienas žaidynes laimėjęs du aukso medalius.
G.Umaras iš pradžių laimėjo asmenines persekiojimo lenktynes, o po dviejų dienų su komandos draugais A.Kaspučiu bei Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) dviratininkais Viačeslavu Jekimovu ir Dmitrijumi Neliubinu nugalėjo komandų persekiojimo lenktynėse. M.Umaras taip pat dalyvavo komandų persekiojimo lenktynėse, bet nevažiavo finale ir negavo olimpinio aukso medalio. Formaliai M.Umaro pavardės olimpinių čempionų sąraše nėra.
Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos treko dviratininkai varžėsi visose olimpinėse žaidynėse. Lietuvių desantas olimpiniuose trekuose kelis kartus buvo gausus (1996 metų Atlantos ir 2004 metų Atėnų žaidynėse startavo po šešis dviratininkus), bet laimėti medalio kol kas nepavyko.
Praėjusiame amžiuje arčiausiai tikslo buvo Rasa Mažeikytė, per Atlantos žaidynes užėmusi šeštąją vietą asmeninėse persekiojimo lenktynėse. O šiame amžiuje Lietuvos treko rinktinės lydere tapo S.Krupeckaitė.
Geriausias S.Krupeckaitės olimpinis rezultatas - ketvirtoji vieta atskiro starto lenktynėse per 2004 metų Atėnų žaidynes.
Įdomūs Faktai Apie Dviračių Treką
- Dviračiai be stabdžių: Skirtingai nei kitose dviračių sporto šakose, treko dviračiai neturi stabdžių ir juose naudojama tik viena pavara. 70 km/val. išvystantys treko dviratininkai kada panorėję sustoti negali, todėl yra priversti po finišo važiuoti ne vieną ratą ir pamažu mažinti greitį. Toks sprendimas priimtas dėl pačių dviratininkų saugumo. Nors iš pažiūros treko dviračiai gali atrodyti niekuo ypatingi, tačiau jų kaina gali prilygti prabangiam sportiniam automobiliui.
- Istorija: Dviračių trekas, kuris, manoma, atsirado apie 1870 m., buvo viena iš devynių modernių olimpinių žaidynių sporto šakų ir treko sportininkai olimpiadose pradėjo dalyvauti jau nuo 1896 m. Atėnų olimpiados. Išimtis buvo tik 1912 m. Stokholmo olimpiada. Moterys olimpiadose pradėjo dalyvauti nuo 1988 m. Seulo žaidynių ir pirmąjį olimpinį aukso medalį treke nuskynė estė Erika Salumae.
- Velodromai: Pirmieji velodromai iškilo Europoje ir buvo statomi dėl to, kad dviratininkai turėtų kur treniruotis žiemą. Pirmieji trekai, palyginus su įspūdingais šiuolaikiniais kompleksais, buvo gana paprasti: dvi medinės tiesės ir šiek tiek pasvirę posūkiai. Standartinis ilgis yra 250 m. Tokio ilgio treką turi ir vienintelė tokio tipo arena Baltijos šalyse - Panevėžio „Cido“ arena, kurią projektavo Pekino olimpinio treko architektas.
- Rungtys: Dviračių treke - sprinto ir ištvermės kategorijoms priskiriama daugiau nei dešimtis įvairiausių komandinių ir individualių rungčių. Pvz., komandiniame sprinte komandos startuoja vienos prieš kitą, t.y. iš skirtingų treko pusių. Be to, kiekviename rate dviratininkai turi keistis vedančio dviratininko pozicijoje. Dar įdomesnė rungtis yra madisonas, kur komandos nariai dalį laiko važiuoja… susikibę rankomis.
- Pavojai: Treko dviratininkai išvysto didelį greitį, o komandinėse rungtyse dažnai dalyvauja bene keliasdešimt dviratininkų, kurie dėl geresnės pozicijos kaunasi petys į petį. Todėl griūtys šiame sporte yra dažnos. Jos kyla dėl klaidų, dviračių gedimų, tačiau yra pasitaikę atvejų, kai sportininkai neleistinai bando užsiimti geresnę poziciją ar net išstumti varžovą iš treko.
Dviračių Sporto Istorija Lietuvoje
Dviračių sportas Lietuvoje turi gilias tradicijas ir įdomią istoriją, apimančią laikotarpius nuo tarpukario iki šių dienų. Ši sporto šaka, apimanti plento, treko, kalnų dviračių lenktynes ir krosą, Lietuvoje pradėta kultivuoti XX a. pradžioje ir išgyveno įvairius etapus - nuo entuziastingų pradininkų iki tarptautinių pripažinimų. Nors dviratis buvo išrastas dar 1819 m., o Europoje dviračių lenktynės išpopuliarėjo XIX a. pabaigoje, Lietuvoje dviračių sportas pradėtas kultivuoti 1905-1912 m. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dviračių sporto čempionatas įvyko 1922 m. rugpjūčio 27 d.
Lietuvos Dviratininkų Sąjunga
1923 m. spalio 8 d. sporto entuziastų ir puoselėtojų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS), kuri tais pačiais metais tapo Tarptautinės dviratininkų sąjungos nare. LDS veiklą reglamentavo 1923 m. spalio 8 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje įregistruotas statutas. Organizacija išsikėlė uždavinį aprūpinti dviratininkus tinkamais dviračiais per vietinius įmonininkus, ir tai pavyko maždaug per trejus veikimo metus. 1926 m. LDS Laisvės alėjoje pavyko atidaryti velodromą, Vytauto kalne - klubą su skaitykla ir laisvalaikio kambariu. Aktyvi šios organizacijos veikla išliko iki ketvirto dešimtmečio pradžios, paskutinysis narys Kauno centrinio skyriaus Narių knygoje užregistruotas 1932 m. gegužės 1 d., o valstybės saugumui susekus sąjungoje besitelkiant komunistuojantį jaunimą, ji 1938 m. sausio 31 d. buvo uždaryta.
Pirmieji Lietuvos Dviratininkai Olimpinėse Žaidynėse
1924 m. Lietuvos pirmenybių nugalėtojai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas buvo pirmieji dviratininkai, atstovavę Lietuvai vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nors lenktynės jiems nebuvo sėkmingos, šis įvykis tapo svarbiu žingsniu Lietuvos dviračių sporto istorijoje. 1928 m. olimpinėse žaidynėse dalyvavo 4 Lietuvos dviratininkai (Isakas Anolikas, J. Gedminas, V. Jankauskas, I. Murnikas).
Dviračių Sportas Tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje dviratis buvo svarbi susisiekimo priemonė, ypač kaimuose, kur nebuvo daug automobilių ar motociklų. Už naują dviratį, apytikriai teigiant, reikėdavo pakloti maždaug 2-3 karvių kainą. Nepaisant aukštos kainos, dviratis netruko tapti viena svarbiausių susisiekimo priemonių tradiciškai prastų kelių krašte. Daugelis platintojų dviratį siūlė įsigyti išsimokėtinai, įrodžius savo mokumą. Jau 1919 m. kovo 3 d. „Omnibusų, automobilių, motociklų ir dviračių“ įstatymu nustatyta Lietuvos dviračių registracijos sistema. Įsigytą dviratį privalėta užregistruoti apskrities valdyboje arba pas valsčiaus viršininką, kur interesantas gaudavo leidimą juo važinėti už nustatytos vertės mokestį, kiekvienoje apskrityje skirtingą.
Dėl finansinių išteklių stokos Lietuvos valstybinių tarnybų motorizacija vyko lėtai, todėl jų dėmesio centre atsidūrė neabejotinai pigesnė transporto priemonė - dviratis. Oficialiai policijos tarnyboje dviračiai atsirado 1925 m., nors neabejotinai naudoti ir anksčiau. Iškart pastebėta jų praktinė ir ekonominė nauda, todėl 1927 m. policija turėjo jau 79 dviračius. Dviratis buvo naudojamas ir kariuomenėje. Pagrindinė problema, su kuria susidūrė dviračių savininkai, buvo vagystės. Susidariusi situacija - 1931 m. visoje šalyje užregistruotos 87 dviračių vagystės (surasta 10), 1932 m. vien tik iki spalio 1 d. užregistruota 171 vagystė (surasta 20). Dviračių vagystės Lietuvoje apogėjų pasiekė Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais.
Dviračių Sportas Sovietų Lietuvoje
Nuo 1953 buvo organizuojamos lenktynės „Aplink Tarybų Lietuvą“, nuo 1959 m. - daugiadienės lenktynės maršrutu Vilnius - Ryga - Talinas. Nuo 1957 m. kasmet buvo rengiamos vaikų ir paauglių varžybos, nuo 1965 m. - tarptautinės jaunimo Baltijos draugystės lenktynės Lenkijos ir Lietuvos keliais. Sovietmečiu iškilo daug garsių Lietuvos dviratininkų, kurie garsino šalies vardą tarptautinėje arenoje. G. Umaras (1988 dviejose rungtyse), A. Kasputis (1988) tapo Olimpinių žaidynių dviračių sporto čempionais, L. Zilporytė (1988), D. Žiliūtė (2000) - prizininkėmis. Pasaulio čempionų vardus iškovojo D. Žiliūtė (1998), E. Pučinskaitė (1999), R. Polikevičiūtė (2001), L. Zilporytė (1989), G. Umaras (1987 dviejose rungtyse). Bronius Krulikauskas (1934-1995) buvo legendinis dviratininkas, kurio pasiekimai įkvėpė daugelį. 1957-ieji buvo Broniaus Krulikausko sportinės karjeros viršūnė.
Dviračių Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos dviračių sporto federacija tapo savarankiška, 1991 m. atkurta jos narystė Tarptautinėje dviračių sporto sąjungoje. Nepriklausomoje Lietuvoje iškilo nauja dviratininkų karta, kuri tęsė pergalių tradicijas. Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa Mažeikytė, Linas Balčiūnas ir kiti garsino Lietuvos vardą tarptautinėse varžybose. Šiuo metu pagrindinės sporto bazės yra Klaipėdoje ir Panevėžyje. 2008 m.
Dabartinė Situacija
Šiuo metu Lietuvoje dviračių sportas išlieka populiarus. Organizuojamos įvairios varžybos, rengiami dviračių žygiai ir plėtojama dviračių infrastruktūra. Vis daugiau žmonių renkasi dviratį kaip susisiekimo priemonę ir laisvalaikio praleidimo būdą.
Dviračių Sporto Šakos
Dviračių sportas apima įvairias sporto šakas, kurios skiriasi trasomis, dviračių tipais ir varžybų formatu. Plento lenktynės yra vienadienės ir daugiadienės; individualiosios (sportininkai startuoja po vieną), grupinės (duodamas bendras startas grupei sportininkų) ir žiedinės (trasa įveikiama keliolika ar keliasdešimt kartų su tarpiniais finišais). Treke rengiamos hitų (200, 500 ir 1000 m pavienės greičio lenktynės; startas iš vietos ir važiuojant), lengvatinės (silpnesniems varžovams sutrumpinama distancija), persekiojimo (distancija 2000, 3000 ir 4000 m; laikas nefiksuojamas) lenktynės, sprintas (1000 m arba 2-3 ratai), individualiosios iškrintamosios lenktynės (20-30 ratų), lenktynės su tarpiniais finišais, keirinas.
Dviračių Sporto Nauda
Dviračių sportas yra puiki fizinio aktyvumo forma, teikianti daug naudos sveikatai. Jis stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, gerina ištvermę, padeda palaikyti sveiką svorį ir mažina streso lygį.