Sportas - tai ne tik fizinis aktyvumas, bet ir svarbi ugdymo priemonė, mokanti drausmės, pagarbos ir atsidavimo. Straipsnyje nagrinėjami įvairūs sporto aspektai, pradedant gimnastikos svarba vaikų ugdymui ir baigiant sporto klubų finansavimo problemomis Raseinių rajone. Taip pat prisimenamas legendinis amerikietiškojo futbolo žaidėjas Jimas Brown'as, palikęs ryškų pėdsaką sporto istorijoje.
Gimnastikos Svarba Vaikų Ugdymui
Gimnastika yra puiki sporto šaka, skirta išmokyti vaikus svarbiausias gyvenimo pamokas. Tai reikalauja drausmės, pagarbos ir atsidavimo. Ši programa skirta išmokti gimnastikos pagrindams ir sustiprėti fiziškai. Ji trunka 1-3 metus. Gimnastės mokomos atlikti varžybinę meninės gimnastikos programą, tobulinami fiziniai gebėjimai, mokoma technikos elementų. Šios grupės gimnastės dalyvauja varžybose ir turnyruose. Pagal šią programą ugdomi vaikai, kurie stokoja fizinių duomenų arba meninę gimnastiką pradėję lankyti vėlesniame amžiuje. Programos pagrindinis siekis - geras fizinis pasirengimas, kurį vėliau būtų galima pritaikyti bet kurioje kitoje sporto šakoje.
Jimo Browno Netektis
Šeštadienį, gegužės 20-ąją, sporto aistruolius pasiekė liūdna žinia - mirė legendinis amerikietiškojo futbolo žaidėjas, pilietinių teisių aktyvistas Jimas Brown'as. Vyrui buvo 87-eri. Šią žinią pranešė velionio žmona. Moters teigimu, vyras mirė ramiai, būdamas savo namuose Los Andžele. „Pasauliui jis buvo aktyvistas, aktorius ir futbolo žvaigždė. Mūsų šeimai jis buvo mylintis ir nuostabus vyras, tėvas ir senelis. Mūsų širdys sudaužytos“, - „Instagram“ žinutėje rašė jo žmona Monique.
Klivlendo „Browns“ klubas tviteryje parašė, kad jis buvo „legenda, lyderis, aktyvistas, vizionierius“. Jis žaidė komandoje 1957-1965 m., o 2016 m. prie jų stadiono buvo pastatyta jo statula. Naujienų agentūra „Associated Press“ ir „Sporting News“ jį du kartus pripažino geriausiu XX a. amerikietiškojo futbolo žaidėju. 1971 m. jis buvo įtrauktas į Profesionalų futbolo šlovės muziejų. Po jo pasitraukimo iš komandos nė vienas „Browns“ žaidėjas nenešiojo 32 numerio.
J. Brownas 1957 m. šaukime buvo pasirinktas šeštuoju numeriu ir tą sezoną laimėjo Metų naujoko puolime titulą. Mokydamasis Sirakūzų universitete, Brownas žaidė futbolą, lakrosą, krepšinį ir lengvąją atletiką. Jis taip pat laikomas vienu geriausių lakroso žaidėjų ir 1984 m. buvo įtrauktas į Nacionalinę lakroso šlovės salę. 1966 m. jis apstulbino sporto pasaulį, nes išėjo į pensiją pačiame futbolininko karjeros įkarštyje, būdamas vos 30 metų. Tuomet jis atsidėjo aktorystei ir suvaidino daugiau nei 30 filmų, tarp jų Oliverio Stone'o „Any Given Sunday“ (1999 m.) ir „The Dirty Dozen“ (1967 m.), Antrojo pasaulinio karo klasika tapusiame filme, kuris buvo nufilmuotas Anglijoje.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Timo Abromaičio Lietuviškos Šaknys
Timas Abromaitis augdamas niekada nekamantinėjo savo tėvų, kodėl jo pavardė yra tokia sudėtinga ir smarkiai skiriasi nuo jo draugų. Jis žinojo, kad ta pavardė lietuviška, bet tą priėmė kaip saulę už lango - natūraliai ir be didesnės analizės. Bet kartą klasės projekto metu mokytoja ant lentos pakabino didžiulį žemėlapį, kuriame mokiniai turėjo parodyti savo protėvių šaknis ir papasakoti jų atvykimo į JAV istoriją. Joks kitas berniukas Farmingtono mokykloje pirštu nebedė į tašką Europos viduryje. „Man tai buvo pirma pamoka apie tai, kad aš lietuvis“, - 15min Kaune pasakojo T.Abromaitis.
Mokytojai dažnai strigdavo bandydami ištarti Timo pavardę. Amerikietis kikena - pirmas kartas visada būdavo klaidingas. Jis bando parodijuoti, kaip jo pavardę taria nepažįstamieji amerikiečiai, prisiskambinę jam telefonu ir pasitikslindami, su kuo kalba. „Jie vis tikisi mano pavardę ištarti gerai, bet iš tikrųjų dar niekada nepavyko“, - juokiasi Timas.
Konektikuto valstijoje augęs amerikietis pasakoja, kad kai kurios į JAV persikėlusios šeimos keitė pavardes tam, kad išvengtų nedidelių nesklandumų. T.Abromaitis neslepia, kad jo pavardė tikrai kartais sukelia šiokių tokių rūpesčių. Bet neįprastas lietuviškas palikimas jam niekada nebuvo problema. „Aš visada didžiavausi savo pavarde“, - patikino „Zenit“ puolėjas.
Timo pavardė atėjo iš prosenelių. Šie dar antrajame dešimtmetyje iš Lietuvos emigravo į JAV ir ten įleido šaknis. Tai buvo proseneliai iš tėčio pusės. Pats Timas niekada nepažinojo savo senelio Abromaičio - šis mirė, kai anūkas dar buvo kūdikis. Močiutė mirė pirmaisiais T.Abromaičio profesionalo karjeros metais Europoje. „Zenit“ krepšininkas atsimena, kaip važiuodavo su šeima pas močiutę švęsti didžiųjų metų švenčių, kurios, beje, būdavo švenčiamos ir su lietuviškų tradicijų akcentais. Pavyzdžiui, Kūčių vakarą amerikiečiai laužydavo kalėdaitį. Per Velykas Abromaičiai dauždavo kiaušinius. Močiutės namuose puikavosi plakatas „Lithuanian pride“ - lietuviškas pasididžiavimas. „Ši močiutė buvo visai kitokia nei iš itališkos mamos pusės, - pasakojo T.Abromaitis. - Ji šiek tiek mokėjo kalbėti lietuviškai, bet nerišliai. Per šventes pas ją valgydavome lietuviškas dešras. Mieste buvo vienintelė vieta, kur ji jų gaudavo. Toji močiutė buvo labai tyli. Ji didžiavosi lietuviškomis šaknimis, bet tikrai nevertė mūsų kažko daryti.“
T.Abromaitis norėtų papasakoti daugiau apie savo lietuviškas šaknis, bet kiek nusivylęs purto galvą. „Nežinau, kaip mano proseneliai atsidūrė Amerikoje. Aš net nusivylęs, nes norėčiau, kad turėtume aiškesnę istoriją“, - 15min tikino T.Abromaitis.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Lietuviško Paso Paieškos
Po mokyklos projektų Timas rimčiau tyrinėjo giminės medį jau pradėjęs profesionalo karjerą Europoje. T.Abromaičio agentas antrąjį sezoną Senajame žemyne 2013-aisiais paskatino jį pasidomėti savo lietuviškomis šaknimis, kurios galbūt leistų jam gauti dvigubą pilietybę. Su Lietuvos pilietybe jis būtų turėjęs daugiau lengvatų Senajame žemyne, pavyzdžiui, daugelyje Europos krepšinio lygų amerikiečių limitas yra ribojamas, bet europiečio pasas keičia legionieriaus statusą. „Tai kur mums ieškoti informacijos? - kaip dabar tą situaciją prisiminė T.Abromaitis. - Aplinkui nebuvo jokių žmonių, kurie padėtų sujungti taškus.“
Kapstydamasis po praeitį jis išgirdo, kad proseneliai buvo iš Lietuvos. Pagal Lietuvos įstatymus, Lietuvos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, palikuonis. T.Abromaitis atitiko šį kriterijų, tačiau blogiausia, kad Timo proseneliai atvyko į Ameriką iki 1918-ųjų vasario 16-osios, kai Lietuva oficialiai dar neegzistavo. Nei Timo proseneliai, nei seneliai vėliau negrįžo į Lietuvą, todėl T.Abromaitis teisiškai negalėjo gauti dvigubos pilietybės. „Tai buvo esminė kliūtis“, - pripažino žaidėjas.
Vienas T.Abromaičio tėčio dėdžių turėjo informacijos nuotrupų, iš kurių jie kaip detektyvai bandė suklijuoti vieną aiškią dėlionę. Pėdsakai buvo nuvedę net iki giminystės ryšių Rusijoje. Bet viskas buvo per daug nekonkretu. „Pokalbiai buvo spėlionių lygio. Jie galvojo, kad proseneliai atvyko į Ameriką maždaug tokiu ir tokiu metu, bet kada tiksliai - neaišku. Ačiū už informaciją, ačiū už vardus, jūsų kantrybę, bet vien pasakyti, kad toks ir toks žmogus atvyko į JAV tokiu ir tokiu metu, be jokių oficialių dokumentų, nieko neduoda. Gaila, kad neturėjau daugiau informacijos apie savo šaknis“, - nusivylimo neslėpė T.Abromaitis.
Nesurinkęs reikalingų duomenų ir dokumentų, T.Abromaitis nepadavė prašymo dvigubai pilietybei gauti. Paieškos buvo vienpusės. Niekas iš Lietuvos - nei Lietuvos krepšinio federacija, nei kokie Lietuvoje užsilikę Abromaičių palikuonys, niekada nesusisiekė su Timu. Tik vienas labai paslaugus į Čikagą persikėlęs lietuvis teisininkas maloniai bandė padėti suvesti galus.
Pirmieji Kartai Lietuvoje
Timo tėtis Jimas buvo profesionalus krepšininkas. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis netgi žaidė Madrido „Real“, taip pat Italijoje, Turkijoje ar net Japonijoje, kur gimė Timo brolis. T.Abromaitis pabrėžia, kad jo tėtis mėgdavo didžiuotis Lietuvos krepšinio genais. „Pamenu, jis turėjo Lietuvos marškinėlius, kuriuos užsivilkdavo, kai žaisdavo lietuviai“, - šyptelėjo T.Abromaitis. Daugiau apie Lietuvos krepšinio istoriją Timas sužinojo iš filmo „Kita svajonių komanda“. „Be abejo“, - paklaustas, ar žiūrėjo šį dokumentinį filmą, nė nesudvejojo T.Abromaitis. Jam įstrigo politinė šio filmo pusė. Nedideliame Konektikuto valstijos miestelyje Farmingtone augęs amerikietis nežinojo, ką reiškia kautis dėl laisvės. „Man tai paliko didžiulį įspūdį. Tai buvo daugiau nei krepšinis“, - neslėpė T.Abromaitis.
Taip pat skaitykite: Tendencijos sporto prekių rinkoje
Pirmą kartą Lietuvoje Timas apsilankė 2013-ųjų spalio 31-ąją. „Žalgirio“ arenoje jis svečiavosi kaip Strasbūro SIG krepšininkas. Tai buvo antrasis T.Abromaičio sezonas Europoje. Prancūzijos klubas į Kauną atvyko likus dviem dienoms iki rungtynių su „Žalgiriu“, tad T.Abromaitis turėjo galimybę apsižvalgyti po protėvių žemes. „Tai buvo pirmas kartas, kai buvau toks įsijautęs dėl Lietuvos istorijos, - juokiasi Timas. - Išskaičiau visą vikipediją. Aišku, nevaikštinėjau po miestą sutrikęs kaip iš mėnulio nukritęs idiotas, bet norėjau sužinoti daugiau apie Kauną, Lietuvą ir gauti daugiau informacijos. Tas vizitas buvo šaunus. Daugiau sužinojau apie Lietuvą ir pamačiau, koks čia svarbus krepšinis. Atsimenu, kokie puikūs buvo fanai. Žmonės čia buvo tokie užsivedę… Jie net lūkuriuodavo prie mūsų komandos viešbučio.“
T.Abromaitis juokiasi, prisiminęs kitus savo vizitus į Uteną ar Klaipėdą, kur svečiavosi kaip Tenerifės „Iberostar“ žaidėjas FIBA Čempionų lygos varžybose. Vietiniai jį vis bandydavo užkalbinti lietuviškai. Net ir užsienyje, kartais išvydę jo pavardę, prieina lietuviškai pasilabinti mūsų tautiečiai. „Atsiprašau, bet, žinokit, aš nekalbu lietuviškai“, - jiems kartoja T.Abromaitis. „Labas“, „ačiū“, „labas rytas“ yra keli lietuviški žodeliai, kurie įstrigo 30-mečio atmintyje. Daugiau jų jis bandė išmokti iš Mariaus Grigonio - savo buvusio bendražygio Tenerifės klube. „Supratau, kokia ta kalba sudėtinga. Mums, amerikiečiams, kai kurių dalykų beveik neįmanoma ištarti“, - pasakojo T.Abromaitis.
M.Grigonis irgi atkreipė dėmesį į pavardę ant Timo marškinėlių. Bet amerikietis apie savo istoriją jam galėjo papasakoti tik tiek, kiek interviu 15min. „Bet ta komanda, kurioje žaidėme kartu su Mariumi, buvo pati vieningiausia, kokioje esu kada nors rungtyniavęs, - tikino T.Abromaitis. - Nors žaidėme kartu prieš trejus metus, dar dabar visi pabendraujame bendroje feisbuko grupėje. Seniai kalbėjausi su Mariumi, bet bus smagu vėl susitikti su bičiuliu. Turėjome puikius santykius. Jis buvo geras žaidėjas ir labai smagus vyrukas. Atsimenu, aikštėje jis būdavo kietas - pirmas eidavo muštis, daug kalbėdavo aikštėje. Bet už aikštės ribų jis visada buvo atsipalaidavęs smagus vyrukas.“ Beje, 2017-aisiais juos suvienijo ne tik lietuviškos temos, bet ir FIBA Čempionų lygos trofėjus.
Trečiadienio vakarą „Žalgirio“ arenoje T.Abromaitis sutiks dar vieną pažįstamą lietuvį. Tai „Žalgirio“ naujokas Martinas Gebenas, kuris baigė tą patį Notr Damo universitetą Amerikoje. Timas baigė mokslus 2012-aisiais, Martinas - 2018-aisiais. Notr Damo alumnai vasaromis reguliariai grįžta į savo universitetą ir padeda krepšinio stovyklose. Tvirtas Notr Damo krepšinio tradicijų šaknis ten įleido treneris Mike'as Brey, kuris dar nuo 2000-ųjų laiko „Notre Dame Fighting Irish“ vairą. Buvęs T.Abromaičio komandos draugas Notr Dame Ryanas Ayersas vėliau prisijungė prie M.Brey trenerių štabo, kai komandoje žaidė M.Gebenas. Vieną vasarą M.Gebenas pats priėjo pasisveikinti su Timu, kai šį pamatė Notr Damo stovykloje. „Zenit“ atstovas atsimena pirmą pažintį su M.Gebenu. „Tiksliai nepamenu, ar jis bandė kalbėti lietuviškai, bet jis priėjo ir sakė: „Ei, mano lietuviškasis brolau!“ - juokėsi T.Abromaitis. - Džiugu jį matyti, kad jis auga, ir jo karjera klostosi gerai.“
Sparčiai bėga ir T.Abromaičio karjeros metai. Amerikoje įvertintas ne tik už puikius sporto, bet ir mokslo pasiekimus, baigęs Notr Damo universitetą T.Abromaitis žaidė Prancūzijoje (ASVEL ir SIG), Vokietijoje (Braunšveigo „Loewen“), Ispanijoje („Iberostar“), o dabar sugrįžo į Eurolygą, pasirašydamas dvejų metų sutartį su „Zenit“. Trečiadienį „Žalgirio“ arenoje jis stos į penktojo Eurolygos turo dvikovą su „Žalgiriu“. T.Abromaitis šį sezoną kol kas per 18 minučių renka vid. 7,8 taško ir 5,3 atkovoto kamuolio (50 proc. dvit., 30 proc. trit.). „Atvykęs iš JAV nežinojau, ko tikėtis. Debiutavau po sunkios kelio traumos universitete, todėl dėl manęs buvo daug klausimų. Bet viskas buvo nuostabu - žaidžiau puikiuose miestuose, puikiose organizacijose, buvau sveikas. Manau, viršijau savo lūkesčius. Man tai kaip svajonė“, - savo krepšininko kelionę apibūdino T.Abromaitis. Niekada realių pasiūlymų iš Lietuvos komandų nesulaukęs krepšininkas dar mielai paieškotų savo giminaičių, jeigu gautų galimybę rungtyniauti protėvių žemėse. „Norėčiau atvykti čia žaisti, - 15min neslėpė T.Abromaitis. - Atrodo, kad čia puiki vieta gyventi ir tęsti krepšininko karjerą. Gal vieną dieną…“
LŽŪU Krepšininkų Vizitas Čikagoje
Studentų krepšinio lygos čempionai Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) krepšininkai viešėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje. Žaidėjai ir jų treneriai stebėjo JAV universitetų ir NBA komandų treniruotes bei rungtynes, patys sužaidė ketverias rungtynes su vietos komandomis. „Šią kelionę organizuoti padėjo Čikagos „Žalgirio“ krepšinio klubo viceprezidentas Edvinas Balčiūnas. Kelionę finansavo Amerikos lietuviai bei rėmėjai iš Lietuvos - „Spainetos“ prekybos sistema, UAB „Fileda“, LŽŪU. Esame labai dėkingi rėmėjams ir organizatoriams už suteiktą galimybę apsilankyti JAV“, - teigė LŽŪU ekipos treneris Robertas Ragauskas. Prie kelionės organizavimo ir svečių priėmimo daug prisidėjo ir Valdo Adamkaus įkurtas „Lituanikos“ sporto klubas, kuriam vadovauja Donatas Siliūnas. LŽŪU krepšininkai gyveno Čikagos lietuvių šeimose. Jie ne tik stebėjo ir žaidė krepšinio rungtynes, bet ir buvo išvykę į Viskonsino valstiją, aplankė muziejus. Kūčių vakarienę studentai ir jų treneriai valgė kartu su Čikagos „Žalgirio“ komandos krepšininkais šio klubo prezidento Svajūno Masilionio namuose. Svečiai lankėsi Ilinojaus universiteto krepšinio komandos treniruotėje, kurią treniruoja buvęs Čikagos „Bulls“ komandos žaidėjas Džimas Kolinzas. Šioje komandoje trenerio asistentu dirba lietuvis Aurimas Matulevičius. „Didelį įspūdį paliko amerikiečių darbas su krepšininkais. Ten net mokykloje komandos treneris turi penkis asistentus, o universitetų komandose su krepšininkais dirba tiek pat žmonių, kiek jų yra komandoje“, - stebėjosi LŽŪU ekipos treneris.
Studentų komandai taip pat buvo sudaryta galimybė stebėti pirmojo ir antrojo NCAA divizionų komandų rungtynes ir NBA klubų - Čikagos „Bulls“ ir Jutos „Jazz“ - dvikovą. LŽŪU komanda Čikagoje žaidė ketverias rungtynes. Jau antrąją viešnagės dieną studentai susitiko su Čikagos „Žalgirio“ ekipa ir pralaimėjo jai rezultatu 98:103. Kitą dieną svečiams pavyko atsirevanšuoti - „Žalgiris“ buvo įveiktas 93:90. Beje, pastarojoje Čikagos „Žalgirio“ komandoje žaidžia tik Lietuvoje gimę krepšininkai. Keturi žaidėjai yra rungtyniavę NCAA, dauguma kitų Lietuvoje žaidė įvairiose LKL ir LKAL komandose. „Žinojome, kad tai mėgėjų komanda, tad nesitikėjome išvysti tiek daug pajėgių krepšininkų“, - teigė R.Ragauskas. Studentai dar susitiko su „Bulls“ sporto mokyklos trenerių komanda, kurią įveikė 65:55 ir Čikagos „Lituanikos“ ekipa, kurią nugalėjo 88:62. „Lituanikos“ komandoje rungtyniauja JAV gimę lietuviai. Praėjusių metų pavasarį gana netikėtai Lietuvos studentų lygos čempionais tapę LŽŪU krepšininkai, komandą palikus beveik visiems pagrindiniams žaidėjams, šį sezoną iškovojo tik dvi pergales ir turnyro lentelėje užima paskutinę - devintąją vietą. „Ši išvyka padėjo komandai susitelkti, pasisėmėme daug įspūdžių, patyrėme malonių emocijų. Pastaruoju metu į mūsų komandą sugrįžo keletas praėjusio sezono lyderių, kurie bandė laimę LKAL varžybose, tad antroje sezono dalyje tikimės pasirodyti geriau nei pirmojoje“, - vylėsi R.Ragauskas.