Dziudo, švelnusis kelias, yra šiuolaikinis japonų kovos menas ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi XIX a. Japonijoje. Šis kovos menas, kilęs iš džiudžitsu, pasižymi specifinėmis taisyklėmis, kurios skiriasi nuo kitų kovos menų, tokių kaip karatė ar kikboksas. Šiame straipsnyje aptarsime dziudo taisykles, ypač atkreipiant dėmesį į smūgių apribojimus, taip pat panagrinėsime dziudo istoriją, techniką ir filosofiją.
Dziudo Istorija ir Raida
Dziudo istorija neatsiejama nuo jos kūrėjo, meistro ir mokytojo Jigoro Kano (1860-1938). Gimęs pasiturinčioje japonų šeimoje, Kano nuo jaunystės domėjosi kūno ir sielos harmonija. Studijuodamas džiudžitsu, jis atsirinko efektyviausias technikas ir pašalino pavojingus veiksmus, sukūręs naują fizinio tobulinimo sistemą.
1882 m. Kano atidarė pirmąją dziudo mokyklą Tokijuje - Kodokan. Iš pradžių mokykla susidūrė su nepalankumu, tačiau po to, kai Kano mokinys Širo Saigo nugalėjo visus priešininkus oficialiose varžybose, dziudo sulaukė pripažinimo. Kano įsteigė kvalifikacinę rangų sistemą (spalvotų diržų sistemą) 1883 m. ir varžybų taisykles 1900 m.
1964 m. dziudo pirmą kartą buvo įtrauktas į Olimpinių žaidynių programą Tokijuje.
Pagrindinės Dziudo Taisyklės ir Smūgių Apribojimai
Viena iš pagrindinių dziudo taisyklių - draudimas naudoti smūgius, spyrius ir kitus panašius veiksmus, kurie yra būdingi karatė ar kikboksui. Dziudo technika orientuota į metimus, imobilizaciją, sąnarių užlaužimus ir smaugimus. Tai reiškia, kad dziudo kovotojai neturi tikslo sužeisti priešininką smūgiais, o siekia jį pargriauti ant tatamio ir atlikti efektyvią techniką.
Taip pat skaitykite: Dziudo treniruotės Jurbarke
Draudžiami Veiksmai Dziudo
- Spyriai ir smūgiai rankomis ar kojomis.
- Spaudimas sąnariams, siekiant numesti oponentą ant žemės (skirtingai nei aikido).
- Ginklų ar kitų įrankių naudojimas (skirtingai nei kendo).
Leidžiami Veiksmai Dziudo
- Metimai (per krūtinę, dubenį, petį, pakirtimu, užstatymu, stūmimu).
- Laužimai.
- Smaugimai.
- Išlaikymai.
Dziudo Technika ir Veiksmai
Dziudo technika yra dinamiška veiksmų sistema, kurioje kovotojai naudoja kūno balansą ir jėgą, kad išvestų priešininką iš pusiausvyros. Jei ataka nėra pakankamai sėkminga ir teisėjai neįvertina veiksmo pilna pergale „Ippon”, kova gali būti pratęsta parteryje, atliekant laužimų, smaugimų ar išlaikymo veiksmus.
Pagrindiniai Dziudo Elementai
- Metimai: Tai vienas iš svarbiausių dziudo elementų, kurio tikslas - pargriauti priešininką ant nugaros. Metimai gali būti atliekami įvairiais būdais, naudojant skirtingas kūno dalis ir technikas.
- Imobilizacija: Tai technika, kurios metu kovotojas kontroliuoja priešininką ant žemės, neleisdamas jam pajudėti. Imobilizacija gali būti atliekama naudojant įvairius laikymo būdus.
- Sąnarių užlaužimai: Tai technika, kurios metu kovotojas veikia priešininko sąnarius, siekdamas priversti jį pasiduoti. Dažniausiai atliekami alkūnės sąnario užlaužimai.
- Smaugimai: Tai technika, kurios metu kovotojas riboja priešininko kvėpavimą, siekdamas priversti jį pasiduoti. Smaugimai gali būti atliekami įvairiais būdais, naudojant rankas, kojas ar dziudo kimono.
Dziudo Filosofija ir Vertybės
Dziudo yra ne tik kovos menas, bet ir filosofija, kuri moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos. Dziudo taip pat moko, kaip nugalėti baimę ir parodyti drąsą esant spaudimui. Tikrasis dziudo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo. Dziudo moko, kaip kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius.
Pagrindinės Dziudo Vertybės
- Pagarba: Pagarba priešininkui, treneriui ir dziudo tradicijoms.
- Disciplina: Savikontrolė ir atkaklumas treniruotėse.
- Drąsa: Gebėjimas nugalėti baimę ir veikti esant spaudimui.
- Lojalumas: Atsidavimas dziudo bendruomenei ir jos vertybėms.
- Susilaikymas: Kontrolė savęs ir savo emocijų.
Dziudo Privalumai ir Nauda
Dziudo praktika turi daug naudos tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Dziudo technikos praktikavimas padeda vystyti pagrindines fizines savybes, tokias kaip jėga, ištvermė, lankstumas, greitis, kovingumas, dinamiškumas ir statinis balansas, veržlumas ir susilaikymas. Gynybos ir aktyvios atakos praktikavimas padeda tobulinti reakcijos laiką, koordinaciją ir susivaldymą.
Fizinė Nauda
- Jėgos ir ištvermės ugdymas.
- Lankstumo ir judesių koordinacijos gerinimas.
- Reakcijos laiko ir pusiausvyros tobulinimas.
Psichologinė Nauda
- Streso mažinimas ir nuotaikos gerinimas.
- Pasitikėjimo savimi ir savigarbos didinimas.
- Disciplinos ir atkaklumo ugdymas.
- Baimės nugalėjimas ir drąsos ugdymas.
Dziudo Lyginimas Su Kitais Kovos Menais
Dziudo skiriasi nuo kitų kovos menų, tokių kaip karatė, aikido ir kendo, savo taisyklėmis ir technika. Karatė naudoja smūgius ir spyrius, aikido - spaudimą sąnariams, o kendo - ginklus. Dziudo, priešingai, orientuojasi į metimus, imobilizaciją, sąnarių užlaužimus ir smaugimus.
Dziudo ir Džiudžitsu
Nors dziudo kilo iš džiudžitsu, šie du kovos menai turi skirtumų. Dziudo kūrėjas Jigoro Kano atmetė pavojingus veiksmus ir sukūrė taisykles, pagal kurias galima būtų rungtyniauti. Džiudžitsu, kita vertus, gali apimti daugiau smūgių ir pavojingų technikų.
Taip pat skaitykite: Dziudo Meistriškumas
Dziudo ir Kudo
Kudo yra universalus kovos menas, apjungiantis įvairių stilių elementus, įskaitant smūgius, metimus ir užlaužimus. Skirtingai nuo dziudo, kudo leidžia naudoti smūgius rankomis ir kojomis, taip pat apima kovą ant grindų.
Dziudo ir MMA
MMA (mišrūs kovos menai) yra hibridinė kovos forma, kurioje naudojamos įvairios technikos iš skirtingų kovos menų. Nors dziudo technikos gali būti naudojamos MMA, dziudo taisyklės yra griežtesnės ir apriboja smūgius bei kitus pavojingus veiksmus.
Dziudo Lietuvoje
Lietuvoje susidomėta džiudžitsu jau tarpukariu. 1929-1930 metais džiudžitsu meno buvo mokoma Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje kaip privalomos disciplinos. Vienas pagrindinių entuziastų ir šio kovos meno pradininkų buvo Vytautas Reivytis. Šiuo metu Lietuvoje bandoma atkurti šį kovos būdą - džiudžitsu.
Taip pat skaitykite: Dziudo: savigyna ir vaikų ugdymas