Žodynai, kaip lingvistikos ir kultūros artefaktai, turi ilgą ir turtingą istoriją. Manoma, kad seniausias žodynas yra šumerų-akadų-hetitų kalbų (18-13 a. pr. Kr.); jo liekanų rasta kasinėjant Hatušą. Nuo senovės Kinijos, Egipto ir Graikijos (glosa) civilizacijų, žodynai buvo naudojami kaip priemonė suprasti ir išsaugoti kalbą. Šiandien jie yra nepakeičiami šaltiniai, padedantys mums orientuotis sudėtingame kalbos pasaulyje. Šiame straipsnyje mes panagrinėsime elektroninio sporto (esporto) terminų žodyną, atsižvelgdami į jo svarbą ir raidą.
Žodynų raida: nuo senovės iki šių dienų
Žodynų istorija siekia gilią senovę. Antikos laikotarpiu parengta daugiau kaip 30 glosarijų, Aleksandrijoje buvo rengiami ir dvikalbiai žodynai. Pirmasis spausdintas žodynas 1477 išleistas Vokietijoje - G. van der Schuereno lotynų-vokiečių kalbų žodynas Teutonista. 1490 Ispanijoje išleistas A. F. de Palencios lotynų-ispanų kalbų žodynas, Anglijoje parengtas pirmasis dvikalbis lotynų-anglų kalbų žodynas, Prancūzijoje - pirmasis trikalbis J. Lagadeuco bretonų-lotynų-prancūzų kalbų žodynas (abu 1499). Vienas svarbiausių akstinų leisti daugiakalbius žodynus buvo Biblijos leidimas keliomis kalbomis iš karto. 1514-17 Ispanijoje išleista Biblija hebrajų, aramėjų, graikų ir lotynų kalbomis (5 tomai), tomas 6 sudarė visų šių kalbų žodžių, esančių Biblijoje, žodyną. 1574 Italijoje išleistas A. Kalepino 11 kalbų žodynas, kuriame greta lotyniškų žodžių pateikta graikų, hebrajų, prancūzų, italų, vokiečių, flamandų, ispanų, lenkų, vengrų ir anglų kalbų žodžių atitikmenys.
Lietuvių leksikografija taip pat turi senas tradicijas. 16 a. Lietuvių leksikografijoje seniausi ir gausiausi yra verčiamieji žodynai. K. Sirvydas parengė ir Vilniuje išleido lenkų-lotynų-lietuvių žodyną (Dictionarium trium linguarum apie 1620 51713). Didžiojoje Lietuvoje iki 19 a. pabaigos tai buvo vienintelis spausdintas žodynas. Mažojoje Lietuvoje 17 a. antroje pusėje vokiečių-lietuvių kalbų žodynus rengė D. Kleinas, F. Pretorijus (rankraštis). Pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Mažojoje Lietuvoje - F. W. Haacko lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas (1730). Juo pasinaudojo J. Brodovskis rengdamas didelį vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodyną (nepilnas rankraštis). P. Ruigys 1747 išleido lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių žodyną, kurį 1800 papildė ir perdirbo K. Milkus. Chr. F. Temleris 1772 parengė lyginamąjį latvių-lietuvių kalbų žodyną (rankraštis). Yra išlikę dviejų nežinomų autorių vokiečių-lietuvių kalbų žodynai (rankraščiai): Lexicon Lithuanicum (18 a., išleistas 1987, parengė V. Drotvinas) ir Clavis Germanico‑Lithvana (2 tomai, parašytas tarp 1673 ir 1701; spėjamas autorius F. Pretorijus). 19 a. pirmoje pusėje lietuvių-lenkų ir lenkų-lietuvių kalbų žodyną rengė A. Butkevičius, S. Stanevičius, K. Nezabitauskis-Zabitis, K. Daukša ir kiti. Išliko D. Poškos, S. Daukanto, D. Sutkevičiaus, L. Ivinskio žodynų rankraščiai. Išspausdintas S. Daukanto lotynų-lietuvių kalbų žodynas Žodrodis (1838). Mažojoje Lietuvoje 1851 lietuvių-vokiečių kalbų žodyną išleido G. H. F. Nesselmannas. Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną - F. Kuršaitis (2 dalys 1870-83); šis žodynas laikomas geriausiu Mažojoje Lietuvoje parengtu žodynu: medžiaga rinkta daugiausia iš gyvosios kalbos, remtasi vakarų aukštaičių tarme, lietuviški žodžiai sukirčiuoti, pažymėtos priegaidės. Lietuvoje 19 a. antroje pusėje J. Juška parengė lietuvių-slavų kalbų žodyną ir lietuvių-rusų kalbų žodyną (rankraštis), A. Dīriķis - lietuvių-latvių kalbų žodyną (rankraštis), A. Juška - latvių-lenkų kalbų žodyną (rankraštis), lenkų-lietuvių-lotynų-rusų kalbų žodyną (rankraštis) ir didelį lietuvių-lenkų kalbų žodyną, kurį, papildytą J. Juškos parengtais rusų kalbos atitikmenimis, 1897 pradėjo leisti Rusijos mokslų akademija (1897-1922, išleista 2 tomai, 3 sąsiuviniai). Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista M. Tvarausko anglų-lietuvių ir lietuvių-anglų (1875), P. Saurusaičio anglų-lietuvių (1899) ir lietuvių-anglų (1900) kalbų žodynai, Mažojoje Lietuvoje - M. Miežinio lietuvių-latvių-lenkų-rusų kalbų žodynas (1894). 20 a. pradžioje A. Lelys Jungtinėse Amerikos Valstijose parengė lietuvių-anglų (1903 31911) ir anglų-lietuvių (1905 31911) kalbų žodynus ir Lietuvoje - lenkų-lietuvių kalbų žodyną (1912 31922). J. Šlapelis parengė lietuvių-rusų-lenkų-vokiečių kalbų žodyną (1920-22) ir lenkų-lietuvių kalbų žodyną (1938 21940), J. Mačernis - esperanto-lietuvių ir lietuvių-esperanto kalbų žodynus (1922), K. Šepetienė - vokiečių-lietuvių-rusų kalbų žodyną (1922), J. Baronas - rusų-lietuvių kalbų žodyną (1924 21933), A. Šolcas ir J. Talmantas - vokiečių-lietuvių kalbų žodyną (1929), A. Herlitas - anglų-lietuvių kalbų žodyną (1931), V. Kuliešius - lotynų-lietuvių kalbų žodyną, V. Gailius ir M. Šlaža - vokiečių-lietuvių kalbų žodyną (abu 1932), B. Sereiskis - lietuvių-rusų kalbų žodyną (1933), K. Jokantas - lotynų-lietuvių kalbų žodyną, B. Giedra - esperanto-lietuvių kalbų žodyną (abu 1936), S. Mačiulionis - lietuvių-ispanų kalbų žodyną (1937), H. Radauskas - lenkų-lietuvių kalbų žodyną (1939), J. Žilinskas - prancūzų-lietuvių kalbų žodyną (1931), M. ir A. Iešmantos - lenkų-lietuvių kalbų žodyną (1940), J. Zablockis, Č. Kuleša - lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų kalbų žodynus (1940). Dvikalbių lietuvių-rusų kalbų žodynų parengė B. Sereiskis (1948), Ch. Lemchenas (1949, 21955; 1957; su kitais 4 tomai 1982-85), V. Kosuchinas ir A. Lyberis (1956), A. Lyberis (1962), rusų-lietuvių kalbų žodyną - J. Baronas ir V. Galinis (2 tomai 1967), anglų-lietuvių kalbų žodyną - V. Baravykas (1958, 1961), A. Laučka (su kitais, 1975), B. Piesarskis (1981, mokyklinis), lietuvių-anglų kalbų žodyną - B. Piesarskis ir B. Svecevičius (1960; 1979), B. Piesarskis (1984, mokyklinis), vokiečių-lietuvių kalbų žodyną - D. Šlapoberskis (1963), J. Križinauskas ir S. Smagurauskas (2 tomai 1989-92 32003), lietuvių-vokiečių kalbų žodyną - A. Kuršaitis (4 tomai 1968-73, išleistas Göttingene), prancūzų-lietuvių kalbų žodyną - E. Jakaitienė (su kitais, 1957, 1976), J. Balaišienė (2004), lietuvių-prancūzų kalbų žodyną - I. Karsavina ir S. Kairiūkštytė (1962), lenkų-lietuvių kalbų žodyną - J. Talmantas (1955), V. Vaitkevičiūtė (1964, 1979), lietuvių-lenkų kalbų žodyną - A. Kalėda (1991), latvių-lietuvių kalbų žodyną - J. Balkevičius ir J. Kabelka (1977), lietuvių-latvių kalbų žodyną - A. Bojāte ir V. Subatniekas (1964, išleistas Rygoje), lietuvių-estų kalbų žodyną - V. Lõugasas (1969, išleistas Taline), italų-lietuvių kalbų žodyną - V. Petrauskas (1983), lietuvių-esperanto kalbų žodyną - S. Sabalis (1960), esperanto-lietuvių kalbų žodyną - K. Puodėnas (1969).
Rinkti medžiagą aiškinamajam lietuvių kalbos žodynui, apimančiam visą lietuvių kalbos leksiką, 20 a. pradžioje pradėjo K. Būga. Jis sukaupė apie 617 000 lapelių kartoteką, parengė Lietuvių kalbos žodyno 2 sąsiuvinį (1924-25). Nuo 1930 jo darbą tęsė J. Balčikonio vadovaujama Lietuvių kalbos žodyno redakcija. Ji parengė ir išleido Lietuvių kalbos žodyną (20 tomų 1941-2002, 21-2 tomas 1968-69, elektroninis variantas 2005). Išleistas ir aiškinamasis Dabartinės lietuvių kalbų žodynas (1954 42000, elektroninis variantas 2003).
Terminų žodynų svarba
Terminų žodynai yra specializuoti žodynai, skirti konkrečiai mokslo, technikos, meno ar kitai sričiai. Jie padeda specialistams ir entuziastams suprasti ir vartoti tikslią terminologiją. Pirmuosius terminų žodynus 19 a. pirmoje pusėje sudarė J. A. Pabrėža: lotynų-lietuvių kalbos botanikos terminų žodyną (apie 1829, rankraštis) ir augalų morfologijos terminų žodyną (rankraštis). 20 a. pradžioje P. Matulionis parengė botanikos žodyną Žolynas (1906). Pirmosios Lietuvos Respublikos metais išleista: M. Šikšniaus aritmetikos ir algebros terminų žodynas (1919), Z. Žemaičio geometrijos ir trigonometrijos terminų žodynas (1920), J. Elisono zoologijos terminų žodynas (1920), A. Vireliūno Terminologijos komisijos priimtų terminų žodynas (1924), J. Dagio redaguotas botanikos terminų žodynas (1938 21965), S. Šalkauskio filosofijos terminų žodynas (1938). Vėliau išleista įvairių sričių terminų žodynai: technikos (A. Novodvorskio 1949; 1971 skaičiavimo technikos, 2014 elektrotechnikos ir elektronikos; abu autorių kolektyvų), politechnikos (A. Novodvorskio 1958, 1959; 1968, abu autorių kolektyvų), ekonomikos (autorių kolektyvo 1966; G. Daugėlos 1984), teisės (A. Žiurlio 1954), chemijos (K. Daukšo 1960, autorių kolektyvo aiškinamasis 1997), bibliografijos (I. Kisino 1956), geologijos ir fizinės geografijos (V. Gudelio 1956), fizikos (1958, 1979, 2007, visi autorių kolektyvų), sporto (1959, autorių kolektyvo), medicinos (V. Nečiūno 1966), melioracijos (J. Čeičio 1960), muzikos (A. Krutulio 1960), farmacijos (J. Vosyliaus 1970), žemės ūkio (V. Anskaičio ir M. Kilo 1971), zoologijos (S. Gecevičiūtės 1974), meteorologijos (M. Mikalajūno 1975), matematikos (1994, autorių kolektyvo), astronomijos (A. Juškos 1984), lingvodidaktikos (M. Romanienės ir kitų 2012), tekstilės (A. Čižo 1962), botanikos (J. Dagio ir kitų 1965), Lietuvos Respublikos Konstitucijos terminų žodynas (parengė autorių kolektyvas 2013), aiškinamasis elektrotechnikos ir elektronikos gaminių (A. Kaulakienės ir kitų 2014). Lietuviškus tikrinius vardus pradėta rinkti 19 amžiuje. Paskelbta J. Sproģio Senosios Žemaičių žemės 16 a. geografijos žodynas (1888, rusų kalba). Frazeologijos žodynus pradėti rengti 20 a. antroje pusėje. Išleista lietuvių kalbos tarmių ir šnektų, tarties, lietuvių kalbos dažninių ir kitų žodynų. V. Vitkauskas parengė šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną (1976), J. Petrauskas, A. Vidugiris Lazūnų tarmės žodyną (1985), G. Naktinienė, A. Paulauskienė ir V. Vitkauskas Druskininkų tarmės žodyną (1988), K. Vosylytė Zanavykų šnektos žodyną (su kitais, 3 tomai 2003-06), Kupiškėnų žodyną (4 tomai 2007-13), A. Leskauskaitė ir V. Ragaišienė Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyną (2 tomai 2016-19).
Taip pat skaitykite: E-sporto nauda ir rizika
Elektroninio sporto terminijos specifika
Elektroninis sportas (esportas) yra sparčiai auganti sritis, kurioje nuolat atsiranda naujų terminų ir sąvokų. Kadangi sritis nauja, joje ypač gausu anglizmų, bet į tai komentatorius žiūri kaip į galimybę kurti ir skleisti lietuvišką terminiją, pratinti prie jos žiūrovą. Štai jis pats „Counter-Strike“ žaidime (vienas populiariausių žaidimų visame pasaulyje ir viena pagrindinių esporto disciplinų) vartoja lietuvišką terminą „taktinė šaudyklė“. Komentatoriaus nuomone, reikėtų skirti žiūrėjimo ir žaidimo patirtį. Pasak jo, paprastai žaidėjai, kad ir minėtame „Counter-Strike“ žaidime, vartoja anglizmus, tokius kaip „smoukas“, „fliašas“, „mepas“, o jis tuos žodžius keičia lietuviškais: „dūmų granata“, „dūminė užsklanda“, „žemėlapis“ ir pan. Ši specifika reikalauja nuolatinio terminijos atnaujinimo ir pritaikymo. Elektroninio sporto terminų žodynas yra būtinas įrankis žaidėjams, komentatoriams, žurnalistams ir visiems, besidomintiems šia sritimi.
Terminų lietuvinimo iššūkiai
Specifinių terminų lietuvinimo klausimas aktualus. Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas Tautvydas Vencevičius ir portalo „Sportas24.lt“ direktorius Marius Grinbergas pabrėžė svarbą, kad sporto žurnalistai, sportininkai, žiūrovai ir kalbininkai kalbėtų daugmaž vienoda kalba ir susikalbėtų. Kaip vykusį bendradarbiavimo pavyzdį T. Vencevičius pateikė bene kalbininkų jau seniai pasiūlytą terminą „atkrintamosios varžybos“ vietoj „pleiofų“ (angl. „playoff“, žr. Konsultacijų banke). Nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) sporto komentatorius Rytis Kazlauskas paminėjo ir jau vartojamą žodžių junginį „įkrintamosios varžybos“ (angl. „play-in“), kurį pasiūlė jo kolega Rokas Grajauskas. Anot R. Kazlausko, tam tikroms šiuolaikinio krepšinio taktikoms ir strategijoms yra specialūs pavadinimai, komentatoriai pradėjo vis daugiau pasakoti apie smulkias žaidimo detales. „Pikenrolas“ (angl. „pick and roll“) ir „pikenpopas“ (angl. „pick and pop“), nors skamba panašiai, bet įvardija skirtingus „du prieš du“ derinius. Abu derinių pavadinimai sunkiai verčiami į lietuvių kalbą, nes skamba tiesiog per ilgai. Kaip ir kiti panašūs iš amerikietiško krepšinio, dažnai iš Šarūno Jasikevičiaus spaudos konferencijų, atėję terminai, kuriems lietuviškų atitikmenų kol kas nėra. „Su krepšinio specifika reikėtų sutikti“, - siūlo Rytis. Tokiai minčiai iš dalies pritarė ir VLKK Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus vedėjas dr. Alvydas Umbrasas. Jis siūlė į naujus skolinius sporto srityje žiūrėti nevienodai - vieni jų turi perspektyvos prigyti, kiti - ne, reikėtų paisyti susijusių terminų sistemos. „Pikenrolas“ skamba panašiai kaip rokenrolas“, - pusiau juokais sakė jis. Terminologas pripažino, kad kartais taiklūs terminai iš tiesų ne taip lengvai gimsta, juos kuriant labai svarbus specialistų bendradarbiavimas.
Dabartinė situacija ir perspektyvos
Lietuvos sporto universiteto specialistai nori jį išleisti - yra dvi antro tomo dalys, pirma dalis jau apsvarstyta su terminologais, kita dar turėtų būti svarstoma. Kalbėdamas apie sporto komentatorių darbą, A. Apie svarbią estetinę, o ne tik informacinę komentatoriaus funkciją prakalbo ir esportu vadinamos srities komentatorius Laisvūnas Čekavičius, prieš šešerius metus vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs šią veiklą. Anot jo, estetika atsispindi per žodžio meistrystę, o ši lengviau pasiekiama vartojant lietuvišką terminiją.
Sporto terminų žodynai Lietuvoje
A. Umbrasas priminė, kad sporto kalba Lietuvoje rūpinamasi nuo seniai. Pirmasis nemažas žodynas, apimantis daug sporto šakų, parengtas dar 1959 m. Vėliau išleistas ne vienas kelių kalbų mokomasis žodynas. Anot skyriaus vedėjo, neįmanoma nepaminėti habil. dr. Stanislovo Stonkaus indėlio: 1991 m. jis išleido krepšinio terminų žodynėlį, dar po penkerių metų, 1996-aisiais, išėjo didžiulis jo parengtas sporto terminų žodynas. 2002 m. jis papildytas dar tūkstančiu naujų terminų (šis žodynas paskelbtas Lietuvos Respublikos terminų banke, žr. čia). Autorius parengė ir įvairias sporto šakas apimantį žodyno tęsinį, bet jam mirus darbas nebuvo baigtas.
Taip pat skaitykite: Elektroninis sportas Lietuvoje
Taip pat skaitykite: Žaidimo apžvalga
tags: #elektroninis #sporto #terminu #zodynas