Eugenija Šimkūnaitė - iškili asmenybė, įamžinta ne tik kaip žolininkė, bet ir kaip mokslininkė, kurios darbai praturtino Lietuvos dvasinę kultūrą. Jos įnašas į vaistinių augalų tyrimus ir žinių sklaidą yra neįkainojamas. Šiame straipsnyje panagrinėsime E. Šimkūnaitės gyvenimą, mokslinę veiklą ir jos palikimą, kuris iki šiol įkvepia žmones domėtis gamtos dovanomis ir jų gydomosiomis savybėmis.
Įvadas
Eugenija Šimkūnaitė - asmenybė, kurios vardas neatsiejamas nuo Lietuvos žolininkystės tradicijų. Jos darbai, moksliniai tyrimai ir žinios apie vaistinius augalus įkvėpė daugybę žmonių domėtis gamtos dovanomis ir jų gydomosiomis savybėmis. Šiame straipsnyje panagrinėsime E. Šimkūnaitės gyvenimą, mokslinę veiklą ir jos palikimą, kuris iki šiol gyvas ir svarbus Lietuvai.
Ankstyvasis gyvenimas ir vaistinių augalų pažinimas
Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Novorosijske, Rusijoje, kur jos šeima buvo pasitraukusi nuo Pirmojo pasaulinio karo. Jos tėvas Pranas Šimkūnas buvo vaistininkas, kuris savo darbe plačiai naudojo vaistinius augalus. Šeimai grįžus į Lietuvą, Tauragnuose, Utenos rajone, P. Šimkūnas turėjo vaistinę, o Eugenija nuo mažų dienų su mama padėjo tėvui rinkti vaistinius augalus, tvarkyti žaliavas ir ruošti preparatus.
Tauragnuose netrūko vaistinių augalų žinovų-praktikų, vadinamų žolininkais. Eugenija, turėdama gerą atmintį ir noriai bendraudama su jais, gavo daug praktinių patarimų apie įvairių vaistinių augalų naudojimą. Be to, ji sėmėsi žinių iš knygų ir farmacijos studijų, kur gavo svarbių žinių apie augalų biologiškai veikliąsias medžiagas.
Mokslinė veikla ir disertacijos
Eugenija Šimkūnaitė buvo aukščiausios kvalifikacijos mokslininkė, biologijos mokslų habilituota daktarė, parengusi ir apgynusi dvi disertacijas. Jos moksliniai darbai įprasmino ilgametį ir kryptingą darbą bei tyrimus.
Taip pat skaitykite: Sporto mokyklos pasiekimai
Pirmoji disertacija: valerijonų kultivavimas Lietuvoje
Pirmąją disertaciją „Valerijonų kultivavimas Lietuvoje“ E. Šimkūnaitė parengė 1951 m., o duomenis rinkti pradėjo dar 1940 m., būdama Vytauto Didžiojo universiteto studente. Vaistinis valerijonas - vienas seniausiai žinomų vaistinių augalų, pasižymintis raminamuoju poveikiu. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo paruošiama maždaug 1 tona valerijonų šakniastiebių, nors poreikis siekė iki 8 tonų.
E. Šimkūnaitei buvo iškelti tikslai: įvertinti natūraliųjų vaistinio valerijono augaviečių būklę, atlikti bandymus tiriamojo augalo būklei pagerinti ir šakniastiebio hibridizacijos tyrimus. Tyrimai daugiausia vyko Tauragnų apylinkių vandens telkinių pakrantėse.
Mokslininkė nustatė, kad valerijonų vaistinės žaliavos kiekis sausoje būklėje buvo mažas, o maršrutinis būdas žaliavai gauti iš savaiminių valerijonynų ekonomiškai neperspektyvus. Ji atliko eksperimentinius tyrimus Krašuonos durpyne, dažydama valerijono sėklų skristukus skirtingomis spalvomis ir stebėdama jų sklaidą.
Svarbiausia išvada buvo ta, kad valerijono vaistinės žaliavos problemą galima išspręsti tik specialiai kultivuojant šį vertingą vaistinį augalą. E. Šimkūnaitė ėmėsi šios problemos sprendimo, įvertino senųjų valerijono kultūrų padėtį Lietuvoje, užmezgė kontaktus su vaistinių vedėjais dėl naujų kultūrų kūrimo, parinko konkrečias augalo kultivavimo vietas ir atnaujino daigyno Švenčionyse darbą. 1947 m. balandį nuo Švenčionių rajono iki Jurbarko buvo apsodinta 14 dirbamų laukų.
E. Šimkūnaitė 1952 m. sėkmingai apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją Lietuvos Mokslų akademijos Biologijos institute. Savo disertacijoje ji įrodė, kad vaistinio valerijono šakniastiebių rinkimas gamtoje yra sunkus ir nepelningas darbas, todėl kur kas prasmingiau būtų šį vaistinį augalą kultivuoti.
Taip pat skaitykite: Ekstremalus buriavimas Rode
Antroji disertacija: Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai
Po vaistinio valerijono tyrimų E. Šimkūnaitė ėmėsi kitų gydomąjį poveikį turinčių vaistažolių tyrimų. 1947-1948 m. ji atliko didžiausių vaistingųjų augalų masyvų inventorizaciją. 1951-1954 m. organizavo kompleksines ekspedicijas Lietuvoje, kurių metu buvo nustatyti reljefo formų, augalų bendrijų ir vaistingųjų augalų ryšiai. Remiantis šias duomenimis, buvo sudarytas vaistingųjų augalų resursų žemėlapis tolimesniems darbams.
1956 m. pradėtos svarbesniųjų vaistingųjų augalų brigadinės paruošos, todėl 1957-1964 m. E. Šimkūnaitė vykdė vaistingųjų augalų resursų apskaitos būdų lyginamąjį tikrinimą įvairiose Lietuvos vietose. Įvertinusi skirtingų vaistingųjų augalų apskaitos būdus, ji pasiūlė naudoti naują metodą, kurį pavadino „etaloniniu“. Pastaruoju siekiama nustatyti potencialius žaliavos išteklius, įvertinant vaistingųjų augalų biologijos ypatumus.
1969 m. E. Šimkūnaitė parengė habilituoto daktaro disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“, kurią apgynė 1970 m. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Disertacijoje nagrinėjamos dvi tarpusavyje persipynusios problemos - vaistingųjų augalų ištekliai ir racionalus jų naudojimas bei kai kurių rūšių biologijos ypatumai.
E. Šimkūnaitė gilinosi į vaistinio pataiso, balinio ajero, paprastojo šaltekšnio, paprastojo čiobrelio, smiltyninio šlamučio, paprastojo kadagio ir miltinės meškauogės išteklius bei galimą jų panaudojimą. Mokslininkės sukurtais moderniais vaistinių augalų išteklių apskaitos metodais ir rekomendacijomis tokius augalus rinkti daugybę metų sėkmingai naudojosi vaistinių augalų paruošėjai ir įvairių sričių mokslininkai.
Žinių sklaida ir įtaka visuomenei
Po antrosios disertacijos apgynimo E. Šimkūnaitė pelnytai pradėta vertinti kaip autoritetingiausia Lietuvos vaistinių augalų savybių žinovė ir įtakinga žinių skleidėja. Nuo 1969 m. ji buvo Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos valdybos Vaistažolių skyriaus viršininkė.
Taip pat skaitykite: Patarimai pradedantiesiems buriuotojams
E. Šimkūnaitė entuziastingai dalijosi savo sukauptomis žiniomis apie vaistinius augalus su kitais žmonėmis. Daug metų Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentams skaitė vaistinių augalų kursą. Jos paskaitos buvo populiarios ne tik tarp studentų, bet ir tarp kitų susidomėjusių žmonių.
Mokslininkė dažnai lankėsi įvairiuose Lietuvos regionuose, tyrė vaistinių augalų išteklius, bendravo su vaistinių augalų rinkėjais ir rinko duomenis apie augalų naudojimą įvairiems negalavimams įveikti. Ji dosniai dalijosi savo žiniomis su visais, kam jos reikėjo.
Eugenijos Šimkūnaitės palikimas
Eugenijos Šimkūnaitės palikimas yra didžiulis ir įvairiapusis. Ji paliko ne tik mokslinius darbus ir tyrimus, bet ir įkvėpė daugybę žmonių domėtis gamtos dovanomis ir jų gydomosiomis savybėmis.
Švenčionių vaistažolių fabrikas
Šviesaus atminimo vaistininkės, žolininkės, etnografės palikimą įamžino Švenčionių vaistažolių fabrikas, kuris, bendradarbiaudamas su E. Šimkūnaitės paramos ir labdaros fondu, sukūrė funkcinių arbatų liniją. Pagal mokslininkės receptus sudaryti keturi skirtingi žolelių mišiniai kvėpavimo takams, nervų sistemai, švariam organizmui ir jo imuninei sistemai.
Vaistingųjų augalų žinios
Eugenijos Šimkūnaitės žinios apie vaistingus augalus yra neįkainojamas turtas, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Jos darbai ir tyrimai padėjo pagrindus šiuolaikinei Lietuvos žolininkystei.
Įkvėpimas domėtis gamta
Eugenija Šimkūnaitė įkvėpė daugybę žmonių domėtis gamta, jos dovanomis ir gydomosiomis savybėmis. Jos pavyzdys rodo, kad gamta yra ne tik grožio šaltinis, bet ir sveikatos bei gerovės šaltinis.
Europos istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų kelias
Eugenijos Šimkūnaitės darbai ir žinios apie vaistinius augalus prisidėjo prie to, kad Lietuva tapo Europos istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų kelio dalimi. Šis kelias jungia simbolines vietas, susijusias su farmacijos mokslo istorija ir Materia medica, skatina žinių perdavimą ir tradicinių praktikų išsaugojimą.
Vaistinių augalų skyriaus veiklos įvertinimas
Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus šimtametė veikla įvertinta ir pripažinta tarptautiniu mastu. Botanikos sodas tapo Europos istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų asociacijos ir Kultūros kelio nare.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos ir farmacijos istorijos muziejus taip pat įvertintas šiame Kultūros kelyje. Muziejuje vaizduojama XIX a. pab. Lietuvos miesto vaistinė, eksponuojami medikų ir farmacininkų padovanoti asmeniniai daiktai, medicinos prietaisai, dokumentai, ligoninių ir vaistinių įrenginiai.
Joninių tradicijos ir Eugenijos Šimkūnaitės požiūris
Eugenija Šimkūnaitė domėjosi ne tik vaistiniais augalais, bet ir lietuvių tautos tradicijomis bei papročiais. Ji tyrinėjo Joninių šventės prasmę ir reikšmę, pabrėždama jos ryšį su gamta ir senovės apeigomis.
Šiuolaikinės Joninės dažnai asocijuojasi su alaus bokalu, tačiau E. Šimkūnaitė atkreipė dėmesį į tai, kad ši šventė turi gilesnę prasmę - vainikų plukdymą, žolių ir vaistažolių rinkimą, paparčio žiedo paieškas. Ji džiaugėsi, kad vasaros saulėgrįžos švenčių tradicijos gaivinamos įvairiose Lietuvos vietovėse, kur esama žmonių, besistengiančių giliau susipažinti su tautosaka ir etninės kultūros paveldu.
E. Šimkūnaitė pabrėžė, kad Joninių naktis kupina stebuklų, o paparčio žiedo ieškoti reikia ne dėl savanaudiškų tikslų, bet norint žmonėms padaryti gera. Ji teigė, kad stebuklas yra pats mūsų gyvenimas, o laimės apraiškų išmintingas randa ir kasdienybėje.
Valgomieji laukiniai augalai ir Kristinos Šilinskienės patirtis
Žolininkė Kristina Šilinskienė tęsia Eugenijos Šimkūnaitės pradėtą darbą, domėdamasi laukiniais augalais ir jų panaudojimu maistui bei gydymui. Ji renka, naudoja ir vartoja laukinius augalus, gamina natūralią kosmetiką ir dalijasi savo žiniomis su kitais.
K. Šilinskienė teigia, kad laukiniai augalai turi labai daug veikliųjų medžiagų, vitaminų ir mikroelementų, todėl jais galima papildyti savo mitybą. Ji supažindina su keletu valgomų laukinių augalų, papasakodama, ką ir kaip iš jų galima pasigaminti:
- Kankorėžiai: iš žalių pušų kankorėžių gaminamas sirupas, kuriuo užpilami kankorėžiai, o vėliau jie išgriebiami ir sudžiovinami.
- Ajerų šakniastiebiai: iš ajerų šakniastiebių gaminamos cukatos, kurios senovės vaistinėse būdavo pardavinėjamos kaip vaistas nuo gerklės skausmo ir virškinimui gerinti.
- Bevainikės ramunės pumpurėliai: jų pumpurėliai tinka karoliams nuo uodų, taip pat juos galima panaudoti verdant kriaušių uogienę.
- Plačialapis gyslotis: iš jaunų plačialapio gysločio lapelių gaminami traškučiai.
- Alyvų žiedai: iš alyvų žiedų gaminamas alyvų cukrus.
- Mėtų lapai: iš mėtų lapų gaminamas mėtų cukrus, taip pat juos galima užsišaldyti.
- Beržų žirginėliai: sudžiovinti beržų žirginėliai sumalami kavamale ir naudojami kepiniams.
- Raudonieji dobilai: raudonieji dobilai įmerkiami į blynų tešlą ir apkepami aliejuje.
- Dirvinė čiužutė: česnakais kvepiantis laukinis prieskoninis augalas, kuris naudojamas kaip prieskonis patiekalams.
- Trikertė žvaginė: šis augalas naudojamas vietoj pipirų, sumaišytas su kmynais ir mėtomis.
- Žliūgė: šį augalą galima naudoti maistui, dedant į aštrią žirnių tešlą ir kepant vieno kąsnio kepsniukus.
K. Šilinskienė pabrėžia, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 100 rūšių valgomų laukinių augalų, todėl svarbu domėtis gamta ir jos dovanomis.
tags: #eugenija #simkunaite #buriavimas