Įžanga
Baidarių ir kanojų irklavimas - tai sporto šaka, apimanti lenktynes ramiame vandenyje, irklavimo slalomą sraunioje tėkmėje ir maratoną. Ši sporto šaka turi turtingą istoriją, o Europos čempionatai yra svarbi jos dalis. Straipsnyje aptariama Europos baidarių ir kanojų irklavimo čempionatų istorija, pradedant nuo ištakų ir baigiant šių dienų varžybomis.
Baidarių ir kanojų irklavimo ištakos Vakaruose
Baidarių ir kanojų irklavimo istorija siekia XIX amžių. 1865 metais škotų juristas Džonas McGregoras sukonstravo ir pagamino klinkerinę valtį, kurią pavadino „Rob Rojumi“. Šios valties prototipu jis paėmė eskimų kajaką. Savo valtimi Mc Gregoras daug keliavo Centrinės Europos ežerais ir upėmis. Savo įspūdžius Mc Gregoras aprašė trijose knygose, kurios sukėlė didelį susidomėjimą. Jo valtis saugoma pirmojo pasaulyje Karališkojo baidarininkų klubo, įkurto paties McGregoro 1865 m. muziejuje. Pagal šios valties pavyzdį XIX a. antroje pusėje Didžiojoje Britanijoje, Europoje ir Amerikoje buvo pagaminta serija kajakų, pavadintų „Kanoja Rob Rojus“.
Vakarų šalyse baidarių irklavimą priimta žymėti raide „K“ (kajak), o kanojų irklavimą raide „C“ („canadier“). Abi sporto šakos apjungiamos žodžiais - kanų sportas (baidarių - kanojų irklavimas). Angliškas žodis „canoe“ yra kilęs iš ispaniško „canoa“, reiškiančio šeivą ir pasisavinto iš karibš indų kalbos. Populiarindamas baidarių ir kanojų irklavimą, McGregoras, Napoleono III-ojo kvietimu, 1867 metais Paryžiuje organizavo šių valčių regatą.
1871 metais Amerikoje organizuotas Niujorko kanojų klubas pradžioje naudojosi valtimis „Rob Rojus“, atvežtomis iš Anglijos, tačiau vėliau ėmė irkluoti kanadietiškas kanojas ir specializavosi, naudodamiesi vienmenčiu irklu. Aštuntame XIX a. dešimtmetyje kanadietiškos kanojos ėmė skverbtis giliau į Europą, kur jomis plačiai naudojosi ne tik turistinėse kelionėse, bet ir pramoginiam plaukiojimui upėse ir ežeruose.
Gaminant kajakus ir kanojas Europoje, buvo panaudota akademinių valčių gamybos patirtis. Tuo pačiu metu Skandinavijos šalių konstruktoriai, neturėdami jokios patirties ir nevaržomi tradicijų, eksperimentiniu būdu gamindami valtis be kronšteinų, pasiekė geresnių rezultatų.
Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai
Pirmieji baidarių ir kanojų irklavimo čempionatai
Baidarių ir kanojų varžybų istorija palyginti vėlyva. Pirmoji baidarių irklavimo regata organizuota 1867 metais. Ją organizavo Anglijos Karališkasis klubas, 1874 metais įsteigęs „Iššūkio taurės“ prizą. Šis ir Niujorko klubo prizai turi ilgiausią stažą. 1877 metais Gerberditas Klintcas su daktaru D. Petenu dalyvavo parodomajame vienviečių baidarių plaukime akademinių valčių varžybų metu Moaso upėje Liutache, kur varžybas stebėjo Belgijos karalius Leopoldas.
Europoje susikūrė eilė specializuotų klubų: 1876 m. Brasalyje, 1885 m. Bonoje ir Hanoveryje, 1900 m. Vokietijoje ir Švedijoje, 1904 m. Prancūzijoje, 1908 m. Prahoje ir kt. miestuose. Klubai organizuodavo oficialias regatas ir turistines keliones valtimis. Pirmoji tokia organizacija - Amerikos kanojų irklavimo asociacija, buvo įkurta dar 1880 m. 1881 m. Asociacija pradėjo leisti žurnalą „Amerikos kanojininkas“, kuris turėjo įtakos, vystant kanojų sportą Amerikos žemyne bei Australijoje. Kiek vėliau, 1987 metais, buvo įkurta Britų asociacija, kuri aktyviai veikė iki 1915 metų. 1936 metais ji buvo perorganizuota į Britų kanojų sąjungą.
Pirmasis Pasaulinis karas ilgam nutraukė baidarių ir kanojų irklavimo vystymą. Tik po 30-ties metų pertraukos Europos žemyne atnaujino savo veiklą nacionalinės sąjungos ir klubai. Pirmosios tarptautinės varžybos įvyko 1922 m. Vokietijoje (Challe).
1923 m. į švedų žaidynes Gioteburge atvykusių komandų atstovai susirinko kartu aptarti tolesnius irklavimo vystymo kelius ir išrinko Tarptautinį darbininkų komitetą, kuriam pirmininkavo Švedijos asociacijos prezidentas F. Santessonas. Į komitetą taip pat įėjo ir Švedijos, Vokietijos, Danijos, Australijos atstovai. Sekantis Komiteto posėdis, danams pasiūlius, įvyko 1924 m. Sausio 19-20 d.d. Kopenhagoje. Šiame posėdyje Komitetą buvo nutarta laikyti Tarptautine kanojininkų atstovybe (IRK). Naujos Tarptautinės organizacijos pagrindiniai tikslai buvo ryšių tarp nacionalinių asociacijų stiprinimas, tarptautinių varžybų ir vandens turizmo organizavimas, irklavimo rūšių propagavimas. Buvo patvirtinti varžybų nuotoliai: 1500m. ir 10 000m.
IDK posėdis Hamburge įvyko liepos 22 d. Nacionalinių federacijų pirmininkai savo pranešimais atskleidė faktišką irklavimo sporto padėtį. Ypatingą susidomėjimą sukėlė pranešimas apie tai, kad Amerikoje varžybose naudojama turistinio tipo kanoja, kurioje galima irkluoti tiek vienmenčiu, tiek dvimenčiu irklu. 1924 m. Berne buvo įsteigtas naujas „Kajakų Neptūno klubas“.
Taip pat skaitykite: Europos krepšinio čempionato transliacijos
Pasitarimų su Tarptautiniu Olimpiniu Komitetu dėka, 1924 m. Paryžiuje, Olimpinių žaidynių metu įvyko parodomasis praplaukimas, kuriame dalyvavo po keturis Amerikos ir Kanados irkluotojus. Plaukimas sukėlė didelį TOK susidomėjimą, tačiau sutikimą įtraukti šią sporto šaką į olimpines žaidynes, TOK davė žymiai vėliau.
Eilėje IDK posėdžių, vykusių Prahoje, Potsdame, Kopenhagoje ir kt. miestuose, buvo svarstomi varžybų organizavimo klausimai, tolimesnis irklavimo sporto vystymas, ryšių tarp šalių, ypač su Amerikos žemynu, palaikymas. Ruošiantis olimpinėms žaidynėms, reikėjo išspręsti eilę problemų ir siekti, kad kuo daugiau šalių kultivuotų irklavimą valtimis be kronšteino.
Pokario laikotarpiu buvo įkurtos ir priimtos į IDK šios nacionalinės asociacijos: Šveicarijos (1925), Austrijos ir Danijos (1926), Lenkijos (1928), Prancūzijos (1931), Suomijos ir Liuksemburgo (1932), Niderlandų (1933), Belgijos ir Norvegijos (1934), Italijos (1936), Rumunijos (1937), Japonijos (1938) ir kt.
1932 m. Prahoje vyksiančias varžybas buvo nuspręsta laikyti pirmomis Europos pirmenybėmis. Atsižvelgiant į vietines sąlygas, moterims ( C-1, C-2 ir K-1, K-2) buvo patvirtintas 600 m nuotolis, o vyrams (K-1) - 1000 m ir 10 000 m. nuotolis. Pirmaisiais iš 15 dalyvavusių šalių tapo Vokietijos irkluotojai, iškovoję keturias pirmąsias vietas baidarėmis, ir Čekoslovakijos sportininkai, nugalėję kanojomis. K-1 10 000 m nuotolyje Europos čempionu tapo austras Gregor Chradeckij.
1933 m. IDK tapo TOK nariu, tačiau įjungti šią sporto šaką į olimpinių žaidynių programą nuspręsta tik 1934 m. TOK kongrese, vykusiame Atėnuose.
Taip pat skaitykite: Europos futbolo ir sporto naujienos
Pirmosios irkluotojų Olimpinės žaidynės vyko 1936 m. Vokietijoje (Griunau ir Berlyne). Pagal neoficialią komandinę įskaitą geriausiai iš devyniolikos šalių sudalyvavo Austrijos, Vokietijos, Čekoslovakijos, Olandijos, Kanados ir Švedijos komandos.
Berlyne įvykęs IDK kongresas pirmąsias Pasaulio pirmenybes nutarė pravesti Švedijoje - Vakholme. Šių pirmenybių programa buvo išplėsta, įjungiant moterų dvivietes bei vyrų dvivietę 10 000 m nuotoliu. Pasaulio pirmenybes, kuriose dalyvavo 14 valstybių, laimėjo Švedija, tačiau tai nepakeitė jau susidariusio nacionalinių komandų jėgų santykio.
Per 15 savo veiklos metų IDK tapo didele tarptautine organizacija, į kurią įėjo 24 nacionalinės asociacijos.
Pirmajame pokario metais organizuotame kongrese, viceprezidento švedo I. Aširo kvietimu, dalyvavo 103 šalių atstovai. Kongresas nutarė IDK pavadinti „Tarptautine kanojų federacija“, ir oficialia kalba laikyti anglų kalbą. TFK pirmininku išrinktas I. Aširas.
1948 m. Olimpinėse žaidynėse Londone, pirmą kartą 500 m. nuotolyje dalyvavo moterys K-1. Pirmą kartą virš garbės pjedestalo plevėsavo trys Skandinavijos šalių (Švedijos, Norvegijos ir Suomijos) vėliavos. Antrąjį medalį G. Fredriksonas iškovojo 1000 m. nuotolyje. Moterų tarpe pirmoji buvo danė K. Cheff. 10 000 m nuotolyje vienviete kanoja pergalę iškovojo čekas Čapekas, o dvivietėmis - amerikiečiai. 1000 m nuotolyje abu plaukimus laimėjo čekai: I. Cholčevas - vienviete, J. Brzakas ir B. Kudrnas - dviviete. Suvedus galutinius rezultatus, pirmoji buvo Švedijos komanda, antroji - Čekoslovakijos ir trečioji - Danijos komandos.
Pasaulio pirmenybėse Stokholme situacija tarp šalių pajėgumo nepasikeitė. Pasibaigus Olimpinėms žaidynėms, toje pačioje trasoje vyko Antrasis pasaulio čempionatas, kurio programoje buvo 5 sporto šakos, neįtrauktos į XIV Olimpinių žaidynių programą. Šį čempionatą laimėjo Danija. Trečiasis pasaulio čempionatas vyko Kopenhagoje. Programą sudarė 15 rungčių, kurių tarpe pirmą kartą įtraukta 10 000 m nuotolio rungtis vienvietėmis kanojomis ir keturvietėmis baidarėmis. Bendrakomandinėje įskaitoje pirmą vietą užėmė Švedijos komanda. Du aukso medalius iškovojo Suomijos sportininkė S. Saimo, laimėjusi vienviete ir dviviete baidare.
Lietuvos pasiekimai Europos ir pasaulio čempionatuose
Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo istorija taip pat turi ryškių puslapių. 1957 m. Alfonsas ir Mykolas Rudzinskai keturviete baidare tapo Europos čempionais. V. Česiūnas dviviete kanoja tapo olimpinių žaidynių (1000 m, 1972), 4 kartus pasaulio (10 000 m, 1973; 1000 ir 10 000 m, 1974; 10 000 m, 1975), Europos (10 000 m, 1973) čempionu. Vitalijus Trukšinas vienviete baidare 1973 tapo pasaulio ir Europos čempionu (4 × 500 m estafetė) ir vicečempionu (500 m), 1974 pasaulio vicečempionu (estafetė 4 × 500 m). A. Vieta, daugkartinis pasaulio čempionatų prizininkas, triskart tapo pasaulio čempionu keturviete baidare (500 m, 1987; 10 000 m, 1989 ir 1990). Dviviete baidare A. Duonėla ir E. Balčiūnas, dviviete kanoja T. Gadeikis ir R. Labuckas tapo daugkartiniais pasaulio, Europos čempionais ir prizininkais, vienviete kanoja J. Šuklinas - daugkartiniu Europos čempionu ir prizininku, pasaulio čempionatų prizininku.
Sėkmingas 2021 metų Europos čempionatas Poznanėje
Lietuvai sėkmingas Europos baidarių ir kanojų irklavimo čempionatas vyko 2021 m. birželio 3-6 d. Poznanėje (Lenkija). Lietuvos atstovai iškovojo net keturis medalius - vieną sidabro ir tris bronzos ir komandų įskaitoje užėmė 14 vietą.
Olimpinėje dviviečių baidarių 1000 m distancijoje bronzos medalius iškovojo Ričardas Nekriošius ir Andrejus Olijnikas. Nuotolį lietuviai įveikė per 3 min. 22,343 sek. ir už prizininkų borto likusią rusų baidarę aplenkė vos 0,02 sek. A. Olijnikas džiaugėsi, kad po dešimties ar vienuolikos metų irklavimo kartu su Ričardu, jiems pagaliau pasisekė iškovoti medalį. R. Nekriošius vylėsi, kad Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija pakeis sprendimus ir ši distancija išliks olimpine.
Dar vieną Europos čempionato medalį iškovojo Henriko Žustauto ir Vadimo Korobovo irkluojama dvivietė kanoja. 200 m distanciją lietuviai įveikė per 37,3 sek. H. Žustautas sakė, kad tai svajonės išsipildymas, nes visada norėjo laimėti du medalius per pasaulio ar Europos čempionatą. V. Korobovas teigė, kad šiam startui specialiai nesiruošė, pagrindinis pasirengimas buvo olimpinei 1000 metrų distancijai.
Sekmadienį finale startavo brolių Mindaugo ir Simono Maldonių irkluojama dvivietė baidarė. 500 m distanciją lietuviai įveikė per 1 min. 32,501 sek. ir užėmė 8 vietą. Kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes iškovojęs M. Maldonis vienviečių baidarių 200 m distancijoje pateko į B finalą. Per 36,059 sek. nuotolį įveikęs M.
Lietuvos čempionatas Trakuose 2020 m.
2020 m. rugpjūčio 3 d. Trakuose baigėsi tris dienas vykęs Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo čempionatas. Jame buvo išdalinta 31 medalių komplektas. Pirmą dieną net tris aukso medalius iškovojo Henrikas Žustautas. Pasaulio ir Europos čempionas triumfavo kanojų vienviečių, dviviečių ir keturviečių varžybose. Baidarių varžybose didžiausia intriga laukė keturviečių lenktynėse. Aukso medalį iškovojo keturvietė, kurią irklavo tituluoti Lietuvos baidarininkai - Rio de Žaneiro olimpinių prizininkai Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas, pasaulio ir Europos vicečempionas Arturas Seja ir Europos čempionatų prizininkas Ignas Navakauskas. Moterų varžybose tris aukso medalius iškovojo baidarininkė Gintarė Pališauskaitė.
Antrą dieną neįtikėtinai atkakliai klostėsi tituluotų kanojininkų - H. Žustauto ir V. Korobovo dvikovos. Baidarių 1000 m varžybose užtikrintas pergales skynė favoritas Ričardas Nekriošius. Moterų baidarių varžybose du aukso medalius iškovojo Greta Gadeikytė.
Trečią dieną daugiausia tituluotų baidarininkų prie starto linijos stojo vienviečių varžybose. Lietuvos čempionu netikėtai tapo I. Navakauskas. Kanojų irklavimo varžybose įspūdingą medalių kraitį susižėrė H. Žustautas, iš viso iškovojęs net 7 aukso ir 2 sidabro medalius. Moterų varžybose iš viso 7 medalius (5 aukso) iškovojo baidarininkė Gintarė Pališauskaitė.
Šiaulių sporto centro „Atžalynas“ varžybos 2025 m.
Šiaulių sporto centras „Atžalynas“ 2025 m. rugpjūčio 22 d. organizuoja baidarių ir kanojų irklavimo varžybas Talkšos ežere. Varžybų programa apima įvairias amžiaus grupes ir rungtis, įskaitant baidarių ir kanojų estafetes bei miksus. Po visų plaukimų bus vykdomi K-1 (vyrai), C-1 (vyrai), K-1 (moterys), C-1 (moterys) 500 m rungties finalai.
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos
Šiuo metu baidarių ir kanojų irklavimas yra populiari sporto šaka visame pasaulyje. Europos čempionatai ir toliau yra svarbi varžybų dalis, pritraukianti stipriausius sportininkus iš įvairių šalių. Tikimasi, kad ateityje ši sporto šaka toliau populiarės ir tobulės, o nauji talentai sieks aukščiausių rezultatų.
tags: #europos #baidariu #ir #kanoju #irklavimo #cempionatas