Futbolas - tai populiariausias sportinis žaidimas pasaulyje, o Europos futbolo čempionatai - vieni prestižiškiausių turnyrų, kuriuose varžosi stipriausios žemyno rinktinės. Šiame straipsnyje apžvelgsime Europos futbolo čempionatų istoriją, svarbiausius įvykius ir įsimintiniausias pergales.
Futbolo ištakos ir raida
Futbolas (angl. football < foot - pėda + ball - kamuolys) - sportinis žaidimas, kurio dalyviai kojomis arba galva smūgiuoja kamuolį, stengdamiesi įmušti jį į varžovų vartus. Futbolą žaidžia 2 komandos po 11 žaidėjų (1 vartininkas, 4 gynėjai, 3 saugai ir 3 puolėjai; dėl žaidimo taktikos žaidėjų pasiskirstymas gali būti ir kitoks, pvz., 1-4-4-2). Žaidžiama stačiakampėje 90-120 m ilgio, 45-90 m pločio aikštėje (dažniausiai vejoje), kurios abiejuose galuose yra 7,32 m pločio ir 2,44 m aukščio vartai su tinklu. Futbolą galima žaisti ir mažose aikštėse bei stadionuose skersai futbolo aikštės, pastatant mažesnių matmenų nešiojamuosius vartus; taip dažniausiai žaidžiama per treniruotes, žaibo turnyrus, veteranų ir vaikų varžybas. Kamuolys odinis, pripučiamas, jo apskritimo ilgis 68-70 cm, masė 410-450 g (moterų ir jaunių mažesnis ir lengvesnis). Suaugusieji vyrai žaidžia 2 kėlinius po 45 min su 10-15 min pertrauka, moterys - po 40 min su 15 min pertrauka. Žaidimui vadovauja aikštės teisėjas ir du jo padėjėjai. Žaidėjai avi trumpaauliais (su kapliukais paduose) futbolo batais. Kamuolys varomas kojomis (vartininkas baudos aikštelėje gali jį gaudyti arba atmušti rankomis). Draudžiama liesti kamuolį ranka, kišti varžovui koją, laikyti jį, stumti rankomis. Tam tikrais atvejais draudžiama puolančiosios komandos žaidėjui būti arčiau varžovo vartų negu kamuolys smūgio metu, kai jį smūgiuoja komandos draugas; ši pražanga vadinama nuošale. Už taisyklių pažeidimą skiriama geltonoji arba raudonoji kortelė prasižengusiam futbolininkui, baudos arba laisvasis smūgis į prasižengusiojo komandos vartų pusę. Sąmoningai pažeidus taisykles savo baudos aikštelėje varžovai muša baudinį nuo 11 metrų žymos. Jeigu kamuolys, paskutinį kartą liestas besiginančios komandos žaidėjo, išrieda už vartų linijos, tos komandos vartų pusėje skiriamas kampinis (jį muša varžovai).
Žaidimai su kamuoliu, primenantys futbolą, buvo žinomi Egipte, Kinijoje, Pietų Amerikos šalyse, Graikijoje, Romoje daugiau kaip 3000 m. prieš Kristų. Dabartinis futbolas pradėtas žaisti Didžiojoje Britanijoje. 1855 Sheffielde įkurtas pirmasis futbolo klubas; 1863 futbolas atskirtas nuo regbio. 1900 įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. 1904 įkurta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (pranc. Fédération Internationale de Football Association, FIFA; 2022 jai priklausė 211 nacionalinių organizacijų). Nuo 1930 kas 4 m. rengiami pasaulio futbolo čempionatai. 1954 įkurta Europos futbolo asociacijų sąjunga (pranc. Union des Associations Européennes de Football, UEFA). Populiarėja salės futbolas ir paplūdimio futbolas (žaidžiama smėlio aikštėje). Žaidžia 2 komandos po 5 žaidėjus pagal šiek tiek pakeistas futbolo taisykles. Salės futbolą žaidžiama 2 kėlinius po 20 min salėje, krepšinio ar rankinio aikštelėje; vartų dydis 3 × 2 m, baudinys smūgiuojamas iš 6 metrų.
Žinoma, kad prieš kelis tūkstantmečius kamuolius gainiodavo Kinijoje, Egipte, žaidimą su kamuoliu Odisėjoje mini Homeras. 1857 Sheffielde (Didžioji Britanija) įkurtas profesionalaus futbolo klubas, 1885 parengtos futbolo taisyklės, 1872 11 30 Glazge įvyko pirmosios tarpvalstybinės (Škotijos ir Anglijos) rungtynės (0:0). 1900 futbolas įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, 1904 įkurta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (pranc. Fédération Internacionale de Football Association, FIFA). Nuo 1930 rengiami pasaulio, nuo 1960 Europos čempionatai. 1954 įkurta Europos futbolo asociacijų sąjunga (pranc. Union des Associations Européennes de Football, UEFA). Nuo 1955 rengiamos Europos čempionų taurės ir UEFA taurės varžybos.
Europos Futbolo Čempionatų Istorija
Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. UEFA tapo svarbiausiu Europos futbolo valdymo organu. žemyno šalių klubai čempionai. kurio finalas pirmą kartą įvyko 1960 m. kaunasi geriausias Europos ir Pietų Amerikos klubai. pirmasis Taurių laimėtojų taurės turnyras. Be to, nuo 1956 m. 1968 m. Europos tautų taurės pavadinimas pakeistas į Europos čempionatą. pavadintas UEFA taurės turnyru. 1977 m. nutarta išplėsti iki aštuonių - pirmąkart ši naujovė išmėginta 1980 m. 16 komandų. 1992 m. lygos turnyrui. uždirbti pinigai būtų vėl investuoti į futbolą. nacionalinėms asociacijoms ir federacijoms gerinti infrastruktūrą. 200 žmonių.
Taip pat skaitykite: Europos futbolo tendencijos
Pirmosios tarptautinės futbolo rungtynės įvyko 1872 m. Glazge, kur susitiko Škotijos ir Anglijos futbolo rinktinės. Tai buvo parodomosios Britanijos Čempionato vykusio nuo 1884 m. rungtynės. Tuo metu futbolas buvo retai kada žaidžiamas už Jugtinės Karalystės ribų. Populiarumą ši sporto šaka pradėjo įgauti amžių sandūroje, o 1900 m. ir 1904 m. kaip parodomoji sporto šaka futbolas buvo pradėtas žaisti vasaros Olimpinėse žaidynėse. Po FIFA įkūrimo 1904 m. buvo bandoma surengti Tarptautinį futbolo turnyrą. Jis 1906 m. turėjo įvykti Šveicarijoje. Visgi 1908 m. Londone vykusiose Olimpinėse žaidynėse futbolas buvo oficialiai pripažintas olimpine sporto šaka. Padedant Anglijos futbolo asociacijai (FA) žaidynėse buvo surengtas turnyras, kuriame dalyvavo rinktinės sudarytos tik iš futbolo mėgėjų. Tačiau šios varžybos buvo daugiau šou nei rimtas futbolo čempionatas. Turnyrą laimėjo Didžiojos Britanijos futbolo mėgėjų ekipa, kuriai buvo įteikti olimpiniai aukso medaliai. Ši rinktinė pakartojo savo pasiekimą 1912 m.
Pirmieji Čempionatai
1960 m. įvyko pirmasis Europos futbolo čempionatas Prancūzijoje. Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė. Finale susitiko SSRS ir Jugoslavijos rinktinės. atkaklios, ir tik per papildomą laiką pergalę išplėšė sovietų rinktinė.
1964 m. čempionatas vyko Ispanijoje. Kaip ir prieš ketverius metus, ketvertuke žaidė SSRS ir Vengrijos rinktinės, prie jų prisijungė Ispanija ir Danija. Ispanijoje vykusiose pirmenybėse nugalėtojų titulą gynusi SSRS pirmajame pusfinalyje 3:0 įveikė danus, o ispanai tik po pratęsimo 2:1 palaužė vengrus. Rungtynėse dėl trečios vietos Vengrija 3:1 įveikė Daniją. Finale susitiko Ispanija ir SSRS.
1968 m. Europos čempionatas vyko Italijoje. Trečiasis Europos futbolo čempionatas į istoriją pateko ne tiek dėl futbolo rungtynių, kiek dėl originalaus būdo, kuriuo organizatoriai nustatė vieno pusfinalio nugalėtojus. Pasaulio čempionus anglus pusfinalyje 1:0 parklupdė Jugoslavija. Kitame pusfinalyje susitiko šeimininkai italai ir SSRS rinktinė. Net ir pratęsus rungtynes įvarčių nebuvo, tad organizatoriai nugalėtoją nusprendė išaiškinti burtų būdu. Metant monetą sėkmė lydėjo italus. Europos čempionai pirmą (ir kol kas vienintelį) kartą paaiškėjo po dvejų rungtynių. Pirmasis Italijos ir Jugoslavijos mačas baigėsi lygiosiomis 1:1. Šį kartą organizatoriai neišdrįso mesti monetos ir nusprendė, kad rungtynės turi būti peržaistos.
1968 m. Europos Čempionato Pusfinalio Loterija
1968 metų Europos futbolo čempionatas buvo trečiasis Senojo žemyno turnyras po jo įkūrimo 1960-aisiais metais ir padovanojo vieną įsimintiniausių istorijų futbole. Iki pat 1976-ųjų finaliniame turnyre dalyvaudavo tik keturios komandos, likusios po atrankos varžybų ir susirinkdavusios į vieną šalį išspręsti čempionų taurės likimo.
Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai
1968 m. Europos čempionatas vyko trijuose Italijos miestuose - Romoje, Neapolyje ir Florencijoje. Italams ir anglams tai buvo pirmas kartas tarp keturių stipriausių Europos komandų, Jugoslavija 1960 m. Sovietai laimėjo pirmąjį Europos čempionatą 1960-aisiais, o po ketverių metų pralaimėjo tik finale, 1966 metų pasaulio čempionate SSRS pateko į ketvertą. Burtai lėmė, kad būtent sovietai bus šeimininkų italų varžovai pirmajame pusfinalyje. Būtent SSRS rinktinė 1966 m. Vis dėlto labai panašios sudėties, tačiau kur kas labiau subrendusi ir patyrusi Italijos rinktinė su SSRS ekipa žaidė atkakliai - už nugaros jie turėjo beveik 70 tūkst. Įtemptose rungtynėse abi komandos buvo itin lygios tiek komandine taktine prasme, tiek individualiu žaidėjų meistriškumu. Aršiausia kova virė šiek tiek ilgiau nei iki 60-osios minutės, futbolininkams žaisti darėsi vis sunkiau tiek dėl prarandamų jėgų, tiek dėl ne pačios geriausios kokybės aikštės.
Šiais laikais po 120 minučių futbolo kovos žiūrovai išvystų 11 metrų baudinių seriją. Ji dažnai vadinama loterija, mat manoma, kad baudinių serijoje toli gražu ne visada nugalėtojus lemia meistriškumas ar talentas. Tačiau 1968-ųjų čempionate ši „loterija“ dar nebuvo sugalvota, tad įvyko kitokia - tikra loterija. Iki tol tokio masto čempionatuose keturis sykius buvo situacija, kai 120 minučių žaidimo neišaiškino nugalėtojo. Kartą tai įvyko 1930-ųjų, triskart - 1934 metų pasaulio čempionate. Vis dėlto dar prieš 1968 m. čempionatą numatyta, kad pusfinaliuose visiškų lygiųjų atveju bus metama moneta, o papildomas mačas žaidžiamas tik tuo atveju, jei tai nutiks finale.
Rungtynių Neapolyje teisėjas vokietis Kurtas Tschenscheris pakvietė Italijos rinktinės kapitoną Giacinto Facchetti bei sovietų kapitoną Albertą Šesterniovą į rūbinę, ten ir buvo atliktas lemiamas veiksmas. „Kartu su rusų kapitonu nuėjome į rūbinę, kartu su mumis ėjo du atstovai iš kiekvienos komandos. Teisėjas išsitraukė seną monetą, liepė pasirinkti pusę, aš pasirinkau herbą ir tai buvo laimingas pasirinkimas. Iškėlęs rankas į viršų išbėgau atgal į stadioną ir tada sirgaliai suprato, kas laimėjo rungtynes“, - atsimena F. Ar galite įsivaizduoti didesnį neteisybės jausmą, koks tuo metu turėjo būti SSRS futbolininkų mintyse? Tu ką tik atidavei visas savo jėgas 120 minučių sporto rungtynėse, buvai niekuo ne prastesnis už savo varžovus, tačiau į kitą etapą keliauja jie vien dėl to, kad pasirinko teisingą monetos pusę.
Įdomu, kad 11 metrų baudinių serijos tuo metu jau egzistavo - 1952 m. fiksuotas atvejis Jugoslavijos taurėje, 1959 m. naudotas Italijos taurės varžybose, kai kuriuose tarptautiniuose mažiau žinomuose turnyruose. Europos čempionate jo pirmą kartą prireikė per 1976 m. finalą tarp Čekoslovakijos ir Vokietijos, pasaulio čempionate - 1982 m. Atrankoje į 1962 m. pasaulio čempionatą Maroko ir Tuniso rinktinės sužaidė dvejas rungtynes vienodais rezultatais 2:1. Buvo paskirtas papildomas mačas, po 120 minučių kovos jis baigėsi lygiosiomis 1:1, tad metus monetą laimėjo Marokas. Po aštuonerių metų situacija pasikartojo.
Vėlesni Čempionatai
1972 m. Ketvirtajame Europos čempionate pirmą kartą į viršūnę pakilo Vokietijos (tuo metu - Vokietijos Federacinės Respublikos) vėliava. Belgijoje vykusiame finaliniame etape Franco Bekenbauerio (Franz Bekenbauer) ir Gerdo Miulerio (Gerd Muller) vedama Vokietijos rinktinė kovojo su SSRS, Belgijos ir Vengrijos komandomis. Vokiečiai pusfinalyje 2:1 įveikė šeimininkus belgus, o sovietai 1:0 palaužė vengrus. Finale nugalėjo SSRS. Du įvarčius įmušė legendinis Gerdas Mulleris.
Taip pat skaitykite: Europos krepšinio čempionato transliacijos
1976 m. Penktasis Europos futbolo čempionatas tapo pirmuoju, kuriame čempionai paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Jugoslavijoje vykusiame Europos čempionato finaliniame etape žaidė pasaulio čempionai vokiečiai, vicečempionai olandai, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos rinktinės. Visi tikėjosi finale išvysti Olandiją ir Vokietiją, bet Čekoslovakijos futbolininkai turėjo kitokį planą. Aršiose kapotynėse jie po pratęsimo 3:1 įveikė totalinio futbolo išradėjus olandus, o vokiečiai 4:2 nuliūdino šeimininkus. Finale čekoslovakai pirmavo 2:0, bet vokiečiai 89-ą mačo min. rezultatą išlygino. Per pratęsimą įvarčių nebuvo pelnyta, tad pirmą kartą futbolo istorijoje nugalėtojas paaiškėjo po 11 m baudinių serijos. Po 7 smūgių Čekoslovakija pirmavo 4:3. Pirmieji pro šalį prašovė vokiečiai. Lemiamą smūgį atliko Antoninas Panenka.
1980 m. Italijoje vykusiose Europos pirmenybėse finaliniame etape pirmą kartą žaidė 8 rinktinės. Kova vyko dviejose grupėse ir tik pirmas vietas užėmusios rinktinės pateko į finalą. A grupėje dominavo Vokietijos rinktinė, pranokusi Čekoslovakiją, Olandiją ir pirmą kartą į Europos čempionatą patekusią Graikiją. B grupėje staigmeną pateikė Belgija, aplenkusi ne tik šeimininkų ekipą, bet ir Ispanijos bei Anglijos komandas. Hrubescho dėka įveikė belgus ir vėl užsidėjo Europos čempionų karūną. Antrą Europos čempionų titulą pelnė vokiečiai.
1984 m. Po 24 metų Europos čempionatas sugrįžo į Prancūziją ir šį kartą šeimininkai nesugadino šventės savo gerbėjams. Dabartinio UEFA prezidento Mišelio Platini (Michel Platini) vedama Prancūzijos rinktinė laimėjo visas rungtynes, o finale 2:0 įveikė ispanus. M.Platini per 5 rungtynes pelnė net 9 įvarčius ir iki šiol išlieka rezultatyviausiu Europos čempionatų žaidėju.
1988 m. Europos čempionato modelis buvo tapatus vykusiam prieš tai. SSRS. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Viačeslavas Sukristovas su SSRS rinktine iškovojo sidabro medalius. Po 16 metų pertraukos į Europos čempionatą sugrįžusi Sovietų Sąjungos rinktinė finale nusileido šiose pirmenybėse sužydėjusiai Olandijos komandai.
1992 m. 9-ojo Europos futbolo čempionato išvakarėse Danijos rinktinės futbolininkai sulaukė UEFA pasiūlymo užimti šiose varžybose karo veiksmų purtomos Jugoslavijos vietą. Danai atidėjo atostogų planus ir nusprendė trumpam užsukti į Švediją, kur ir vyko čempionatas. Jų viešnagė baigėsi įspūdinga pergale Europos čempionato finale. Savo grupėje danai aplenkė prancūzus ir anglus. Danai sensacingai ir tapo Europos čempionais.
1996 m. Šiame Europos futbolo čempionate varžėsi jau ne 8, o 16 rinktinių. Nepaisant kiekybinės permainos, žaidimo kokybė nebuvo įspūdinga. Po istorinių permainų Rytų Europoje 1996 m. turnyre dalyvavo 48 komandos - tarp jų ir Lietuvos rinktinė. padalytos į keturias grupes. geriausias kiekvieno ketvertuko komandas. Finale susitiko vokiečiai ir čekai. Pirmą kartą Henri Delaunay taurės likimą lėmė “auksinis” įvartis. Čempionate triumfavo vokiška drausmė ir efektyvus puolimas. Pusfinalyje Vokietija po baudinių serijos įveikė šeimininkus anglus, o finale su Čekija sužibo puolėjo Oliverio Birchofo (Oliver Bierhof) žvaigždė.
2000 m. Šis čempionatas pirmą kartą buvo surengtas iš karto dviejose šalyse - Belgijoje ir Olandijoje. Pasaulio čempionai prancūzai iš anksto buvo vadinami pagrindiniais jo favoritais ir „mėlynieji“ pateisino pasitikėjimą. Zinedino Zidano (Zinedine Zidan) vedami prancūzai ketvirtfinalyje 3:2 įveikė ispanus, pusfinalyje 2:1 palaužė portugalus. Futbolo stebuklo prireikė finale. Gynybinio futbolo etalonu tapusi Italijos rinktinė finale, antro kėlinio pradžioje, išsiveržė į priekį. Visos prancūzų atakos dužo atsimušusios į italų gynybinius įtvirtinimus ir tik paskutinė, desperatiška prancūzų ataka baigėsi įvarčiu. O 13-ą pratęsimo min.
2004 m. Prieš šį čempionatą Graikijos rinktinė buvo laikoma varžybų autsaidere. Po 24 metų pertraukos į čempionatą patekę graikai įrodė, kad su tuo nesutiko. Vokiečio Oto Rechagelio (Otto Rehhagel) parengtas gynybinis žaidimo modelis padėjo graikams pasiekti finalą. nacionalinės rinktinės rungėsi Portugalijoje.
2008 m. 44 metus ispanai laukė ir tikėjosi, kad jų nacionalinei ekipai pavyks sugrįžti į Europos čempionato viršūnę. 13-asis Europos čempionatas pagaliau atnešė sėkmę „raudoniesiems“. Po prieš tai buvusio blankaus čempionato kombinacinis ispanų žaidimas bei kitų pajėgiausių Europos rinktinių kūrybiškumas atgaivino Senojo žemyno pirmenybes. Pusfinaliuose Vokietija 3:2 palaužė Turkiją, o Ispanija 3:0 įveikė Rusiją. Finale pelnytą pergalę po vienintelio Fernando Toreso (Fernando Torres) įvarčio iškovojo ispanai.
Sensacinga Danijos Pergalė 1992 m.
Portalas LRT.lt tęsia pasirengimą birželio 11 dieną prasidėsiančiam Europos futbolo čempionatui aprašydamas įsimintiniausius praeities turnyrus ir skambiausias pergales. 1992 m. Europos čempionais vienintelį sykį istorijoje tapo Danijos futbolininkai, laimėję turnyrą, kuriame net neturėjo žaisti.
1992 m. Europos čempionatas vis dar buvo turnyras, kuriame žaidė tik 8 komandos, tad į jį patekti buvo ne lengviau nei jame sėkmingai pasirodyti. Tačiau Jugoslaviją jau metus draskė karas, dėl kurio 1992 m. gegužės 30 d. Jungtinės tautos šalia kitų sankcijų šaliai diskvalifikavo ir visos jos sportininkus iš tarptautinių turnyrų. Negana lyg aklai vištai nukritusio kelialapio į čempionatą, danų stovykloje buvo ir vidinių nesutarimų. Tuo metu M. Laudrupas buvo tikra superžvaigždė, „Barcelona“ klubo, tuo metu treniruoto Johanu Cruyffo ir vadinto „Svajonių komanda“ žaidėjas, ką tik su komanda laimėjęs Europos taurę. Tiesa, jo brolis B. Reikia pažymėti, kad danų pergalė 1992 m.
1984 m. Europos čempionate danai buvo pasiekę pusfinalį, o 1986 m. pirmą kartą žaidė pasaulio pirmenybėse, kur grupėje nugalėjo Škotiją, Urugvajų ir Vakarų Vokietiją, tačiau aštuntfinalyje 1:5 buvo pervažiuoti ispanų. Tiesa, 1988-ųjų Europos čempionate jau nebuvo išeita iš grupės, o 1990 m. Vis dėlto geriausias Danijos klubas „Brondby“ 1990-1991 m. UEFA taurėje (dab. Europos lyga) buvo nužygiavęs iki pat pusfinalio, o rinktinė 1992 m. buvo sudaryta būtent to klubo žaidėjų pagrindu. Keli jų liko klube, kiti, kaip vartininkas Peteris Schmeichelis, jau buvo patraukę į užsienio klubus. Prie mito, jog danai į 1992 m. Europos čempionatą atvyko kaip komanda, kurią visi spardys per tuos dešimtmečius iki mūsų dienų prisidėjo ir tai, kad Danijos futbolas vis dar buvo tik pusiau profesionalus. Pavyzdžiui net ir pats P. Schmeichelis po to, kai neprasimušė į rinktinę 1986 m. pasaulio čempionatui, atliko karinę tarnybą, šalia futbolo dirbo ir kitus darbus, o visišku profesionalu tapo tik 1987 m.
Nebuvo Danijos rinktinė komanda, kuri žaistų patrauklų akiai futbolą. Tipiškai Šiaurės šalių rinktinėms, tai buvo gana gynybinis, tvarkingas futbolas, aikštėje visi žaidėjai mažai improvizavo, tačiau komanda turėjo sistemą ir jo laikėsi. Vienintelį B. Laudrupą, tuo metu rungtyniavusį Miucheno „Bayern“ galėjai pavadinti tikrai kūrybingu žaidėju. Būtent drausmė, nuobodokas futbolas su aišku planu ir per didelė koncentracija į gynyba, sakoma, paskatino Laudrupų ir trenerio konfliktą, dėl kurio didžiausios danų žvaigždės čempionate nebuvo. Mitas yra ir tai, kad prieš šį turnyrą kone visi Danijos rinktinės žaidėjai jau gulėjo paplūdimiuose ir atsipalaidavę atostogavo, mėgaudamiesi laisve ir „legalia“ teise negyventi pagal sportinį režimą.
„Man paskambino ir pasakė kitą dieną prisistatyti Kopenhagoje, turime savaitę pasiruošimui. atsakiau, kad mes neturime jokių šansų. Atsimenu, kai susirinkome, treneris bus subūrė aikštės viduryje ir pareiškė, kad mes važiuojame laimėti turnyrą. Mes visi tiesiog juokėmės“, - eurosport.com yra sakęs B. Paskubomis Europos čempionatui surinkti ir normalaus pasirengimo neturėję danai čempionatą atidarė nulinėmis lygiosiomis su Anglija. Dar prieš prasidedant turnyrui danai vadinti pasmerktais. Anglija prieš 2 metus buvo žaidusi pasaulio čempionato pusfinalyje, Prancūzija - 1984 m. Europos čempionė, tiesa, praleidusi 1988 ir 1990 m.
Trečiose grupės rungtynėse reikėjo kovoti su viena turnyro favoričių - Prancūzija. Tiesa, patys prancūzai buvo tik lygiosiomis sužaidę su anglais ir švedais. „Stovėdami prieš rungtynes stadiono tunelyje prancūzai žiūrėjo į mus iš aukšto. Mūsiškis Johnas Sivebeakas tuo metu rungtyniavo Prancūzijoje, tad jie priėjo prie jo ir paprašė nežaisti su jais pernelyg kietai, nes jiems reikės rungtyniauti pusfinalyje“, - BBC.com yra sakęs P. Henrikas Larsenas pelnė įvartį jau 8-ąją minutę, tačiau Jeanas-Pierre`as Papinas išlygino rezultatą ties valandos riba ir atrodė, kad danai tikrai bus pasmerkti. Vis dėlto jau po 18 minučių po keitimo į aikštę žengęs Larsas Elstrupas įmušė iš arti po komandos draugo perdavimo. Vos po keturių minučių kitose rungtynėse švedo Pero Brolino įvartis lėmė Švedijos pergalę prieš anglus.
Kitoje grupėje Nyderlandų rinktinė, 1988 m. Europos čempionė su fantastiškuoju Marco Van Bastenu, Ruudu Gullitu ir Franku Rijkardu, užėmė pirmąją vietą įveikdama suvienytos Vokietijos rinktinę. Tai buvo fantastiškas mačas, pasibaigęs lygiosiomis 2:2, tačiau išsigelbėjo jame ne anai, o olandai. H. Larsenas pelnė du įvarčius 5 ir 33 minutę, tarp jų 23-ąją įsiterpė Dennisas Bergampas, o išlyginamąjį įvartį Europos čempionams F. Rijkaardas įmušė tik 86-ąją minutę. Atėjo eilė mušti baudinius, o serijos didvyriu tapo įspūdingai visą čempionatą vartus saugojęs P. Schmeichelis, kuris atmušė paties M. van Basteno baudinį. Danai sumušė visus penkis, tačiau net ir pats P. „Olandų vartininkas Hansas van Braukelenas lietė kamuolį per trijų mūsų žaidėjų smūgius. Kitomis aplinkybėmis sėkmė galėjo pasisukti truputį labiau jų pusėn ir jis būtų atmušęs visus juos tris. Tačiau taip nenutiko“, - teigė K.
Daug kur rašoma, kad priešingai nuo varžovų, kurie į rungtynes su danais žiūrėjo kaip į laimėtą mačą, patys danai buvo itin atsipalaidavę. Suvienyta Vokietija pirmą kartą futbolo turnyre dalyvavo kaip viena komanda. Tai buvo komanda, dar 1990 m. „Vokiečiams atrodė, kad jiems pakanka ateiti ir pasiimti aukso medalius. Prancūzai ir olandai irgi turėjo tokį požiūrį į mus, jie buvo arogantiški, todėl pralaimėjo“, - sakė. K. Vokietis Steffanas Effenburgas prieš finalą paskambino B. Laudrupui, su kuriuo kartu žaidė „Bayern“ klube, ir pasiūlė po mačo būtent jie apsikeistų marškinėliais. Tai buvo lyg būsimojo čempiono pasiūlymas nugalėtajam.
P. Schmeichelis žibėjo visame turnyre, tačiau finale danų vartininkas žaidė tiesiog įspūdingai. Jis dukart atmušė laba pavojingus J. Klinsmanno smūgius, kartą akistatoje nepaliko jokių šansų įmušti Stefanui Reuteriui. Kitoje aikštės pusėje jau 18-ąją minutę Johnas Jensenas įmušė pirmąjį Danijos rinktinės įvartį, o darbą užbaigė kitas saugas Kimas Vilfortas, 78-ąją minutę savo įvarčiu aukso raidėmis įrašydamas Danijos vardą Europos futbolo istorijoje. Įdomu, kad naujai iškepti Senojo žemyno čempionai tų pačių metų rugsėjo 23 d. lankėsi Vilniuje, kur su Algi…