Ukrainos futbolo istorija yra turtinga ir neatsiejama nuo šalies politinio bei socialinio konteksto. Nors Ukrainos futbolo federacija oficialiai įkurta tik 1991 metais, šalis turi ilgą futbolo istoriją, siekiančią sovietinius laikus. Šiandien, karo kontekste, Ukrainos futbolas išgyvena sunkius laikus, tačiau šalies futbolo bendruomenė demonstruoja nepalaužiamą dvasią ir vienybę. Straipsnyje apžvelgiama Ukrainos futbolo raida, akcentuojant Kijevo miesto indėlį į Čempionų lygą ir šalies futbolo istoriją.
Sovietinis Palikimas: Kijevo „Dinamo“ Dominavimas
Ukrainos futbolo šaknys siekia sovietinius laikus, kai Kijevo „Dinamo“ buvo viena stipriausių komandų Sovietų Sąjungoje. Būtent ši ekipa 1961 m. pirmoji laimėjo Sovietų Sąjungos čempionato auksą ir nutraukė Maskvos klubų hegemoniją. Iš viso „mėlynai-balti“ laimėjo 13 Sovietų Sąjungos čempionatų ir 9 kartus šalies taurę.
Legendinis treneris Valerijus Lobanovskis, pravarde „Meistras“, išgarsėjo dėl savo mokslinio požiūrio į statistiką ir taktiką. Pats buvęs talentingu krašto saugu, V. Lobanovskis su „Dinamo“ kaip žaidėjas laimėjo 1961 metų SSRS auksą. 1988 metais jis taip pat nuvedė Sovietų Sąjungos rinktinę iki Europos čempionato finalo. Nuo 1997 iki 1992 metų V. Lobanovskis vėl vadovavo Kijevo „Dinamo“, su kuria iškovojo 5 Ukrainos čempionų titulus ir 3 šalies taures.
Ukraina delegavo ne vieną puikų žaidėją 1960 metais, kai Sovietų Sąjunga laimėjo pirmąjį Europos čempionatą. Į 1988 metų Europos čempionatą V.Lobanovskis pakvietė net 11 žaidėjų iš Kijevo „Dinamo“. Ši rinktinė ironiškai buvo imta vadinti užsimaskavusiu „Dinamo“. Anksčiau buvo susiformavusi tradicija, kad žaidėjai iš Ukrainos sudaro Sovietų Sąjungos rinktinės pagrindą.
Nepriklausomybės Laikotarpis: Nauji Iššūkiai ir Pasiekimai
Nors Ukrainos futbolo federacija susikūrė tik 1991 metų kovo 6 dieną, nepriklausomybę gavusi šalis turėjo gražią futbolo istoriją. Nepriklausoma Ukraina tokių futbolo aukštumų nepasiekė, kokias demonstravo sovietmečiu. „Dinamo“ buvo pati sėkmingiausia komanda ir Ukrainai atgavus nepriklausomybę. Tačiau ledai pagaliau buvo pralaužti 2006 metais, kai Ukraina, vadovaujama Olego Blochino, Pasaulio čempionate nukeliavo iki ketvirtfinalio.
Taip pat skaitykite: Rungtynių „Barcelona“ prieš „Juventus“ analizė
Donecko „Šachtar“ Iškilimas
Šalia Kijevo „Dinamo“, svarbią vietą Ukrainos futbole užima Donecko „Šachtar“. Iš viso Donecko komanda jau laimėjo 6 Ukrainos čempionų titulus. Šachtininkai netgi sėkmingiau nei pagrindiniai jų varžovai rungtyniavo tarptautinėje arenoje. 2008-2009 metų sezone „Šachtar“ laimėjo UEFA Taurės varžybas. Donecko ekipos sėkmė nemaža dalimi priklausė nuo sėkmingos legionierių iš Brazilijos integracijos į komandą.
Talentų Kalvė
Tačiau ir pati Ukraina sugebėjo išauginti ne vieną talentingą futbolininką. Po keturių ne su rinktine praleistų metų buvęs Kijevo „Dinamo“ puolėjas O.Viena ryškiausių naujųjų Ukrainos futbolo žvaigždžių - „Manchester City“ klubo žaidėjas Oleksandras Zinčenka. O. Zinčenka gimė nedideliame Radomyšlio miestelyje (pagal gyventojų skaičių tokio dydžio kaip Gargždai ar Radviliškis). Jo tėvas Vladimiras anksčiau taip pat žaidė futbolą.
Apskritai sąlygos žaisti futbolą vaikui buvo prastokos. Reikalai kiek pagerėjo, kai 11 metų berniuką pasikvietė su Donecko „Šachtar“ susijusio Odesos regione esančio Iljičevsko (dabar - Čornomorskas) „Monolit“ klubo komanda. Siekti tikslų vaikinas nesustodavo net grįžęs namo. „Šachtar“ ekipoje O. Zinčenka nematė perspektyvos prasibrauti į pagrindinę komandą, kurioje buvo apstu legionierių ir nesutiko pratęsti sutarties su klubu. Dėl to jis kelis mėnesius net negavo žaisti. Negana to, 2014 metų pavasarį prasidėjo karas Rytų Ukrainoje ir vaikinas su šeima išvyko iš Donecko. Daugiau nei pusmetį ukrainietis praleido be klubo, bet nesėdėjo vien rankų sudėjęs.
Kurį laiką pralaukęs, 2015-ųjų vasarį jis pagaliau gavo profesionalo kontraktą su Rusijos „Premier“ lygos naujoku „Ufa“. Pirmajame sezone O. Ukraina suskubo pakviesti žaidėją į rinktinę ir užsitikrinti jo atstovavimą šalies rinktinei ateityje, nes buvo kalbama, kad futbolininkui buvo siūloma Rusijos pilietybė. 2016-ųjų vasarą laukė įspūdingas šuolis - žaidėją iš Europos mastais kuklaus „Ufa“ klubo už kelis mln. eurų įsigijo „Manchester City“.
Įgyti patirties O. Zinčenka buvo išsiųstas nuomai į Eindhoveno PSV. Olandijos ekipoje jis retai pasirodydavo startinėje sudėtyje, bet gyvenimas Vakaruose padėjo praplėsti akiratį. Pritapti Mančesteryje jam padėjo… brazilas Fernandinho, kuris mokėjo rusų kalbą dar nuo žaidimo „Šachtar“ laikų. Paties ukrainiečio užsispyrimas konkuruoti dėl vietos „Manchester City“ gretose padarė įspūdį komandos treneriui Pepui Guardiolai.
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
Jo žodžiai išsipildė. „Man City“ prireikė kamšyti spragas kairio gynėjo pozicijoje ir gruodžio mėnesį Oleksandras debiutavo „Premier“ lygoje. Po sezono O. Zinčenka turėjo pasiūlymų persikelti į kitus klubus, bet pasiliko ir sužaidė dar daugiau - iš viso 29 rungtynes. Dėl savo universalumo žaisti keliose pozicijose O.Du „Premier“ lygos trofėjus, FA taurę ir dvi lygos taures su „Manchester City“ iškovojęs O. Neseniai ukrainietis tapo įdomaus Anglijos „Premier“ lygos rekordo autoriumi. Jis su komanda laimėjo visas 23 lygos rungtynes, kuriose žaidė. O. Zinčenkai - dar tik 22-eri, bet jo sąskaitoje - jau 27 rungtynės Ukrainos rinktinėje.
Karas ir Jo Pasekmės
Nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą ir agresijos praėjo jau savaitė. Nuo tada pasaulis pasikeitė. Ukrainiečiai priešinasi agresoriams, tačiau laukia dar ilga ir brutali kova. Kai kurie ukrainiečiai su ašaromis akyse paliko šalį ir patraukė bent jau laikino prieglobsčio ieškoti kaimyninėse valstybėse. Rusams sankcijas taiko kone visos sporto organizacijos pasaulyje.
Kitokiomis aplinkybėmis, bet irgi pauzę turi daryti ir Ukrainos sportininkai. Sustabdyti šalies čempionatai, kai kurie sportininkai ima į rankas ginklus ir eina ginti tėvynės. Kaip rašo „The Athletic“, pastarosiomis dienomis jie bandė susisiekti su Ukrainos žaidėjais, klubų nariais.
T. Stepanenko su žmona ir trimis mažamečiais vaikais priverstas slėptis kuo saugesnėje vietoje. Sprogimai prasidėjo dar naktį ir buvo kuo puikiausiai girdimi, rašo „The Athletic“ žurnalistas Adamas Craftonas. T. Stepanenko 69 kartus yra žaidęs Ukrainos futbolo rinktinėje. Daugiau nei dešimtmetį jis yra Donecko „Šachtar” narys. Jo namai yra šalia Kijevo, miškingoje vietoje netoli Dniepro upės. O dabar jis tapo vienu iš daugelio, kuris bando slėptis nuo agresoriaus bombų ir saugoti savo šeimą. Laikinai jis sustabdė savo futbolininko karjerą.
T. Stepanenko su šeima persikėlė arčiau Lenkijos sienos į saugesnę vietą, štai „Dnipro“ sporto direktorius Glebas Platovas padarė panašiai, tačiau vis vien jiems gresia rimtas pavojus. R. Morozovas, futbolininkus reprezentuojančios sąjungos vadovas, namus paliko kaip stovi ir tik pasiėmęs pasą. Jo buvusi žmona su dukrele važiavo valandų valandas, ėjo pėsčiomis dešimtis kilometrų, bet saugiai pasiekė Rumunijos sieną. „Šachtar“ atstovaujantis būrelis brazilų taip pat sėkmingai paliko pavojingą zoną. Jie kurį laiką leido viešbutyje, prašė Brazilijos pagalbos palikti šalį. Padėjus UEFA jie sėkmingai įgyvendino planą. Prie jų prisijungė ir Luhansko „Zorya“ klube rungtyniaujantys trys tautiečiai.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
Svetur rungtyniaujantys ukrainiečiai su ašaromis akyse stebi situaciją ir prašo pasaulio pagalbos. „Man City“ saugas Oleksandras Zinčenko, Danijoje žaidžianti Nicole Kozlova. Tai suknistas košmaras. Nenustokite apie mus rašyti kol karas nesibaigs. Prašau”. Būdamas viešbutyje Kijeve bombos garsus girdėjo ir šalies moterų rinktinės trenerio asistentas Escura.
Ukraina buvo priversta uždaryti oro uostus, kadangi baiminosi galimų atakų. Ukrainos federacija suorganizavo automobilius, kurie komandos trenerius ir kitus kitų šalies piliečius nugabeno arčiau sienos, o dar konkrečiau į Lvovą. Vėliau jie traukiniu pasiekė ir Lenkiją. Jis irgi buvo pilnas, vaikai bandė sušilti tėvų glėbyje. Tačiau dar prieš įlipant į traukinį žmonės šiek tiek grūdosi, norėjo pirmieji įlipti.
G. Platovas, „Dnirpo“ klubo generalinis direktorius, invazijos dieną buvo Kijeve. Vyras turėjo ir kitą užduotį. Jam reikėjo saugiai suorganizuoti kelionę, kad komandoje dirbantis kroatas treneris galėtų sugrįžti į gimtinę. Sudėtyje buvo ir keli brazilai žaidėjai, taip pat vienas ispanas. Jiems saugiai pavyko palikti Ukrainą. Kitų gi patirtis buvo kiek kitokia. Brazilų futbolininkai iš Zorya ekipos ėjo beveik 50 km. Vienas jų dar nešėsi vaiką.
Tuo tarpu Kijevo operos namuose „Šachtar“ treneris Roberto De Zerbi kartu su futbolininkais ir jų šeimos nariai subūrė grupę bei surengė spaudos konferenciją Jie tenorėjo saugiai palikti Ukrainą.
Ukrainoje žmonės ginasi nuo Rusijos agresijos. Paskelbta visuotinė mobilizacija. Tėvams tenka bent jau kurį laiką palikti šeimas, išlydėti ir sugrįžti bei kovoti ginant tėvynę nuo agresoriaus. Tokius šeimų atsisveikinimus matė ir treneris Escura.
„Kai kurios žaidėjai iš Ukrainos nacionalinės komandos vis dar stovykloje Turkijoje. Jos klausia, ką mums daryti? Norime grįžti, ten mūsų šalis. Bet visi sako nereik grįžti.. per pavojinga. Turiu draugų, kurie bijo dėl savo gyvybės. Už jų namų langų vyksta sprogimai. Jausmas toks gniuždantis. Kartais galvoji, ką gali padaryti, kad padėtum jiems“, - tikino futbolininkė N. Kozlova.
Per Rusijos agresiją bei brutalų įsiveržimą į Ukrainą jau žuvo du futbolininkai. Gindami savo šalį žuvo Vitalijus Sapylo ir Dmytro Martynenko, skelbia FIFPRO. 21-erių metų V. Sapylo rungtyniavo Lvivo „Karpaty“ klube. Jis žuvo praėjusį penktadienį. 25-erių D. Martynenko priklausė „Gastomel“ klubui. Pranešama, kad jis neteko gyvybės per bombardavimus.
Parama iš Lietuvos
Nacionalinė sporto agentūra skyrė 100 tūkst. eurų Lietuvos sporto šakų federacijoms ir organizacijoms, padedančioms Ukrainos sportininkams. Trečius metus iš eilės valstybės biudžeto lėšomis kompensuojamos Ukrainos komandų išlaidos, patirtos Lietuvoje, rengiantis ir dalyvaujant aukšto meistriškumo treniruočių stovyklose ir varžybose. Šiemet valstybės biudžeto lėšos skirtos 7 organizacijoms: Lietuvos teniso sąjungai, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijai, asociacijai „Hockey Lietuva“, Lietuvos imtynių ir futbolo federacijoms, Lietuvos rankinio federacijai, Lietuvos lengvosios atletikos federacijai.
Prasidėjus karui Ukrainoje, sportininkai iš šios šalies papildė ir Lietuvos imtynininkų šeimą. 16 imtynininkų iš Ukrainos grupę Šiauliuose globoja 1965 m. pasaulio graikų-romėnų imtynių čempionas Rimantas Bagdonas. Skirtingų amžiaus grupių imtynininkai treniruojasi ir kituose šalies miestuose.
Ateities Perspektyvos
Nepaisant siaubingos situacijos, Ukrainos futbolo bendruomenė išlieka vieninga ir ryžtinga. T. Stepanenko su šeima dabar saugesnėje zonoje toliau į vakarus nuo Kijevo.
Skamba keistai, atsižvelgiant į dabartinę situaciją, bet Ukraina pasaulio čempionato atrankoje kovo pabaigoje turėtų žaisti su škotais. „Jei per mėnesį nutiks taip, kad galėsiu užsivilkti savo nacionalinės komandos marškinėlius ir šalis bus taikoje - būsiu laimingiausias žemėje. Bet apie tai dabar negaliu galvoti. Šiuo metu galvoju tik kaip išlaikyti saugiai šeimą ir apie mano šalies laisvę“, - pridūrė futbolininkas.
„Kai turėsiu šansą vėl su visomis komandos draugėmis būti kartu, nemanau, kad mus kas išskirs. Būsime didžiausia šeima. Žaisime už savo šalį. Nėra žodžių, kurie tai apibūdintų“, - kalbėjo futbolininkė N. Kozlova.
Futbolo Miestas Be Komandos: Charkivo Atvejis
Charkivas - antras pagal dydį Ukrainos miestas, išsidėstęs rytinėje šalies dalyje, šalia Charkivo, Lopanės ir Udos upių. Futbolas šio milžiniško potencialo miesto gyvenime taip pat visuomet vaidino svarbų vaidmenį. Vietos „Metalist“ klubas daugelį metų buvo vadinamas trečiąja futbolo jėga po Ukrainos futbolo milžinų Donecko „Šachtar“ ir Kijevo „Dinamo“ bei su Dnepropetrovsko „Dnipro“ kovėsi dėl bronzos. Charkivo komanda nuolat dalyvavo Senojo žemyno taurių varžybose, o 2012-aisiais pasiekė Europos lygos ketvirtfinalį.
Tačiau Charkivo futbolo griūtis prasidėjo 2012-ųjų žiemą. Būtent tada mieste gerbiamas oligarchas Oleksandras Jaroslavskis pardavė reprezentacinę miesto komandą iki tol nežinomam 27-erių metų verslininkui Serhijui Kurčenkai. 2014-ųjų Maidano revoliucija pasiglemžė ne tik tūkstančius ukrainiečių gyvybių, ji sunaikino ir „Metalist“. Būtent tuomet S.Kurčenkai naujoji valdžia ir Vakarai pradėjo taikyti sankcijas, jo sąskaitos buvo įšaldytos, tad verslininkas skubiai susirinko daiktus ir, kaip ir V.Janukovyčius, paliko šalį bei spėjama, kad šiuo metu slapstosi Maskvoje arba Baltarusijoje. Štai čia ir prasidėjo „Metalist“ žlugimas.
Po Krymo aneksijos Simferopolio „Tavrija“ ir „Sevastopol“ įsijungė į Rusijos futbolo sistemą. 2015-aisiais Europos lygos finale žaidęs „Dnipro“ klubas mirčiai į akis pradėjo žvelgti jau po metų, kai Ukrainos oligarchas Ihoris Kolomoiskis nusprendė neberemti komandos. Šiemet klubas buvo likviduotas.
Šis „Šachtar“ savininko veiksmas atvėrė naujas galimybes ir Charkivui. 2014-aisiais Donecko klubas buvo priverstas palikti karine baze virtusį gražuolį savo stadioną ir namų rungtynes žaidė Lvove - per tūkstantį kilometrų esančiame Vakarų Ukrainos mieste. Sprendimas visiškai pasiteisino. Mieste, kuris liko be tikrosios savo komandos, „Šachtar“ greitai rado savo žiūrovą.
Prieš trejus metus, susijungus dviem vietos mėgėjų komandoms, gimė „Metalist 1925“. Akademijos jaunų futbolininkų pagrindu sudarytą komandą treniruoti sutiko paskutiniai senojo „Metalist“ treneriai Aleksandras Prizetka ir Aleksandras Gorianonas, o klubo generaliniu direktoriumi tapo buvęs šios komandos žaidėjas Vladimiras Linke.
Nemažai vietos aistruolių yra įsitikinę, kad su O.Jaroslavskio pinigais klubas vėl galėtų taikyti į prizininkų trejetą ir Europos taurių pozicijas, tačiau pats verslininkas kol kas apie sugrįžimą kalba atsargiai.
„Tragiškas įvykis po lapkričio 15 d. Lucke vykusių veteranų rungtynių, kuriose žaidė A.Poluninas, atstovaudamas Charkovo „Metalist 1925“ ekipą. Buvęs rinktinės žaidėjas pasijuto blogai ir netikėtai mirė. Ypač skaudų antausį gavo katalonai. Bavarijos klubas į Čempionų lygos finalą prasibrovė trečią kartą per pastaruosius ketverius metus. Čempionų lygos istorijos neperrašė ir Jose Mourinho. "Mačiau tikrą komandą, kuri troško laimėti. Kovėmės nuostabiai ir buvome labai arti tikslo, tačiau sumokėjome už klaidas, kurias padarėme prieš savaitę Dortmunde. "Savaitgalį mūsų laukia Vokietijos čempionato rungtynės su "Bayern". Kol kas apie savo ateitį ypatinguoju save vadinantis treneris nelinkęs kalbėti. "Ar liksiu "Real", manau, visiškai nesvarbu. Šis klubas savo sąskaitoje turi daug Europos taurių. Komanda susigrąžino šiek tiek prarasto prestižo. Dabar turnyro nelaimėjome, bet laimėsime ateityje. Tik neaišku kada. Esu labai nusivylęs, kad atsisveikinome su Čempionų lyga, nes labai troškome ją laimėti. "Real"-"Borussia" 2:0 (0:0). 69429 žiūrovai. Įvarčiai: 83 min. K.Benzema, 88 min. S.Ramosas. "Barcelona"-"Bayern" 0:3 (0:0). 95877 žiūrovai.
Vilniaus „Žalgirio“ Debitas UEFA Čempionų Lygoje
Debiutas įvyko prieš ketvirtį amžiaus, 1992 metais, kai Lietuva pirmą kartą gavo teisę deleguoti mūsų šalies čempioną į stipriausių Europos klubinių komandų turnyrą, kuris pirmą kartą vadinosi nauju pavadinimu - UEFA Čempionų lyga. Eindhoveno futbolininkai dar prieš ateinant į jų klubą Romario 1987/1988 metų sezone tapo Europos čempionų taurės (taip iki 1992/1993 metų sezono vadinosi UEFA Čempionų lyga) nugalėtojais.
Vilniaus „Žalgirio“ debiutas UEFA Čempionų lygoje įvyko 1992 metų rugsėjo 16 dieną Eindhoveno „Philips Stadion“ arenoje. Tai buvo sunkūs laikai mūsų klubui, nes po sprendimo 1990 metų pavasarį visiems laikams pasitraukti iš Tarybų Sąjungos čempionato „Žalgirį“ palaipsniui paliko geriausi futbolininkai, kurie pradėjo žaisti užsienio klubuose. Deja, tų rungtynių nerodė Lietuvos televizija, todėl žalgiriečių debiuto nematėme. Sužinojome iš žinių laidos, kad jis buvo skaudžiai pralaimėtas 0:6. Ypač siautėjo Juulis Ellermanas, įmušęs tris įvarčius.
Štai tie žalgiriečiai, kurie dalyvavo pirmosiose rungtynėse: Darius Spetyla, Tomas Žiukas, Tomas Žvirgždauskas, Virginijus Baltušnikas, Ramūnas Stonkus, Eimantas Poderis, Viačeslavas Sukristovas, Andrėjus Tereškinas, Aidas Preikšaitis, Aurelijus Skarbalius, Ričardas Zdančius (komandos kapitonas). Po keitimų į aikštę įbėgo Darius Maciulevičius ir Dainius Šuliauskas.
Antrosios rungtynės buvo žaistos rugsėjo 30 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Aikštės šeimininkų sudėtis lyginant su rungtynėms Eindhovene pasikeitė labai nedaug: nuo pradžios žaidė Gražvydas Mikulėnas, po pertraukos įbėgo į aikštę Vytautas Karvelis. Buvau tose rungtynėse, sėdėjau šalia Eindhoveno klubo atstovų, kurie dažnai piktinosi savo žaidėjų per mažu aktyvumu, bet žalgiriečių nekritikavo. Pasikalbėjau su jais, gavau dovanų PSV klubo kepuraitę. Olandai negalėjo suprasti, kodėl tiek mažai žiūrovų tribūnose. Bandžiau jiems paaiškinti. Iš tiesų, žiūrovų buvo labai nedaug - apie 2 tūkstančius. Ateiti vertėjo vien tam, kad pažiūrėtumėt į Romario. Tai buvo spektaklis: jis beveik visą laiką lėtai ristele bėgiojo, nesivijo nė vieno kamuolio, kuris buvo jam pasiųstas bent kiek tolėliau. Dažnai tiesiog vaikščiojo, nelabai domėdamasis, kur kamuolys. Žiūrėjo į dangų, į matomus už stadiono tribūnų Vilniaus bokštus, retkarčiais žiovaudavo. Bet koks kitas treneris bet kokį kitą žaidėją tokiu atveju būtų pakeitęs. PSV treneris Hansas Westerhofas žinojo, kad to daryti nereikia. Jis puikiai žinojo, kad Romario tiesiog nori užmigdyti šalia jo budėjusius kelis gynėjus. Iš tiesų, jis atėjo 39 minutę, kai rezultatas buvo 1:0 svečių naudai. Romario gavo patogų perdavimą prie vidurio linijos ir staiga pasikeitė kaip pasakoje: vietoje snaudžiančio tinginio pamatėme genialų puolėją. Jis veržliai, lanksčiai apėjo kelis žalgiriečius, išbėgo vienas prieš vartininką Spetylą ir meistriškai įspyrė kamuolį į vartų tinklą. Įvartis, 2:0. Po to iki pabaigos Romario vėl tik snaudė ir žiovavo. Pasibaigus 1992/1993 metų sezonui jis perėjo į „Barcelona“, o 1994 metų vasarą buvo išrinktas geriausiu pasaulio čempionato, vykusio JAV, futbolininku.
Antrasis „Žalgirio“ Bandymas UEFA Čempionų Lygoje
Antrą kartą UEFA Čempionų lygoje „Žalgiris“ dalyvavo 1999/2000 metų sezone. Šį sykį teko viską pradėti nuo pirmojo atrankos etapo. Varžovas - Armėnijos čempionas ir taurės laimėtojas Ararato miesto „Cement“ komanda. Pirmos rungtynės - 1999 metų liepos 14 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Nei vilniečių, nei svečių sudėtyje nebuvo nė vieno legionieriaus. Žalgiriečiai, kuriuos tuo metu treniravo Kęstutis Latoža, žaidė geriau, daugiau puolė. Vilniečių komandos lyderiai broliai Steško pelnė po įvartį: pirmojo kėlinio pabaigoje įvartį įmušė Igoris, baigiantis rungtynėms - Artūras.
Antrosios rungtynės įvyko po savaitės Jerevane, garsiajame „Razdano“ stadione, kuris buvo pastatytas per 18 mėnesių (1969-1970 metais), talpino daugiau nei 70 000 žiūrovų, buvo vienas didžiausių Tarybų Sąjungoje. Žalgiriečiai tokioje tylioje aplinkoje armėnų ekipą dar kartą užtikrintai įveikė, šį sykį rezultatu 3:0. Įvarčius pelnė Sergėjus Novikovas (7 minutę), Andrius Jokšas (30 min.) ir Nerijus Vasiliauskas (65 min.). „Žalgirio“ kapitonas abejose rungtynėse buvo legendinės 1983-1990 metų „Žalgirio“ meistrų komandos gynėjas Vladimiras Buzmakovas. Atsisveikindami su tuo metu apleista „Razdan“ arena, vilniečiai nenujautė, kad jos laukia visiškai kitoks likimas, nei jų gimtojo „Žalgirio“ stadiono. 2008 ir 2012 metais „Razdan“ buvo iš esmės renovuotas, dabar talpina 54 tūkstančius žiūrovų, jame žaidžia Armėnijos rinktinė, Jerevano „Ararat“ klubas.
Antrajame atrankos etape Vilniaus „Žalgiris“ susitiko su Kijevo „Dinamo“ ekipa, treniruojama legendinio trenerio Valerijaus Lobanovskio. Pirmąsias rungtynes, vykusias liepos 28 dieną tuo metu jau modernizuotame Kijevo „Dinamo‘ stadione (jame telpa apie 16 000 žiūrovų) rezultatu 2:0 laimėjo šeimininkai, kurie žaidė pranašiau, nors vilniečiai labai stengėsi kuo aktyviau pasipriešinti. Atsakomosios rungtynės Vilniaus „Žalgirio“ arenoje saulėtą rugpjūčio 4-osios popietę vėl atnešė džiaugsmo Kijevo „Dinamo“ aistruoliams, kuriuos su mūsų klubo gerbėjais nuo seno sieja draugiški santykiai. Po rungtynių dalyvavau spaudos konferencijoje. Diplomatiškai pagyręs vilniečius už puikų priėmimą ir ryžtingą kovą aikštėje, Valerijus Lobanovskis atsakė į daug klausimų, o baigdamas pats paklausė žurnalistų - kodėl vis dar nėra atnaujintas „Žalgirio“ stadionas? Atsakymo nebuvo. Tai buvo paskutinė garsaus trenerio viešnagė Vilniuje. 2002 metais, vis dar būdamas „Dinamo“ treneriu, po insulto jis mirė, sulaukęs vos 63 metų.