Rolandas Tautkus - futbolininkas, kurio karjera neatsiejama nuo Vilniaus „Žalgirio“ klubo. Nuo 1981 m. iki 1990 m. jis žaidė šioje komandoje, patyrė tiek pakilimų, tiek iššūkių. Šis straipsnis apžvelgia R. Tautkaus karjeros etapus, pradedant vaikystės pomėgiais ir baigiant prisiminimais apie „Žalgirio“ laikus.
Vaikystės svajonės ir pirmieji žingsniai futbole
R. Tautkus gimė ir augo Kaune, tačiau vaikystėje futbolas nebuvo jo didžiausia svajonė. Jis svajojo apie dziudo imtynininko karjerą, žavėjosi šiuo sportu ir populiariais filmais su įspūdingomis kovos scenomis. Tačiau bandymai patekti į dziudo būrelį buvo nesėkmingi, nes vis nebūdavo laisvų vietų.
Teko rinktis kitas sporto šakas. Kartu su Šarūnu Marčiulioniu lankė krepšinį pas trenerį Jurijų Fiodorovą, išbandė tinklinį, kulkinį šaudymą, plaukimą. Tačiau niekur ilgai neužsibuvo. Galiausiai pateko pas futbolo trenerį Algį Žilinską, kuris Kauno 27-oje vidurinėje mokykloje rinko berniukų grupę. Nors mama ir nenorėjo, kad žaistų futbolą dėl migrenos, per ašaras įsiprašė. Tuo metu jam buvo 12 metų. Iki tol futbolą žaisdavo kieme.
Vos pradėjus treniruotis, komandai teko žaisti rungtynes su Stasio Stankaus treniruojama sporto mokyklos komanda. Į rungtynes atėjo su vieninteliais batais, su kuriais jam neleido žaisti. Tad žaidė basas. Nors komanda pralošė dviženkliu skirtumu, S. Stankus atkreipė į jį dėmesį. Jis buvo ne pagal metus aukštas ir storas. Bet taip pat ir užsispyręs, nemėgstantis pralaimėti. Treneris pakvietė į treniruotes ir sudarė individualų treniruočių grafiką, skirtą ne tik futbolui, bet ir kūno stiprinimui, koordinacijos, greičio ir ištvermės lavinimui. Per trejus metus pasivijo kitus vaikinus.
Kelias į profesionalų futbolą
Nuo 16 metų pradėjo žaisti vyrų komandoje - Kauno „Banga“. Tuo metu buvo reikalavimas, kad Lietuvos aukščiausioje lygoje žaidžiančios komandos privalo savo gretose turėti tris jaunius, o du iš jų turi būti aikštėje. Kaune tuo metu buvo net penkios komandos - „Inkaras“, „Kelininkas“, „Atletas“, „Politechnika“ ir „Banga“. Jos ir pasidalino S. Stankaus treniruotą grupę. Tie dveji metai Lietuvos pirmenybėse buvo pati geriausia futbolo mokykla. Pirmose rungtynėse treneris leisdamas į aikštę pasakė, kad privalo uždengti pavojingiausią varžovų puolėją.
Taip pat skaitykite: Rungtynių „Barcelona“ prieš „Juventus“ analizė
Labai daug davė ir speciali futbolo klasė. Nuo devintos klasės treniravosi kiekvieną dieną. Pirma treniruotė būdavo 7 val. ryto, antra po pietų, o sekmadieniais būdavo rungtynės. S. Stankus buvo labai griežtas, tad gyveno tik futbolu, treniruotėmis ir rungtynėmis. Tai buvo pragariški metai, tačiau tokio darbo nauda ir efektas buvo akivaizdus.
Atsisakymas pagundų ir siekis žaisti „Žalgiryje“
Niekada nebuvo pagundų viską mesti, pasitraukti, pereiti pas kitą trenerį, nes tokiu atveju būtų išdavęs komandą, draugus, su kuriais kiekvieną dieną liejo prakaitą. Be to, į priekį vedė noras žaisti „Žalgiryje“. Nuolat girdėjo, kad stebi „Žalgirio“ treneriai, tad siekė pasirodyti kaip įmanoma geriau. „Žalgirio“ komandą matė tik televizoriuje. Tiesa, kai jam buvo 17 metų, su Lietuvos jaunių rinktine oro uoste prasilenkė su žalgiriečiais. Nuo 1979 m. žaidė Lietuvos pirmenybėse, o ten tuo metu netrūko „Žalgiryje“ žaidusių futbolininkų, meistrų. Kiekvienos rungtynės su jais būdavo tikra meistriškumo mokykla.
Prisijungimas prie „Žalgirio“
1981 m. su Lietuvos jaunių rinktine užėmė trečią vietą SSRS moksleivių spartakiadoje, buvo šios rintinės kapitonas, o po jos sulaukė dviejų pasiūlymų. Klaipėdiečiai kvietė į SSRS antroje lygoje žaidusį „Atlantą“, tiesiai į pagrindinę komandą, o vilniečiai siūlė prisijungti prie „Žalgirio“ dublerių kolektyvo. Pasirinko Vilnių. Pradžia buvo sunki, gyveno šešiese viename kambaryje, teko praeiti pragariškas pasirengimo sezonui stovyklas. Matydavo, kaip prieš sezoną į stovyklą suvažiuoja 50-60 futbolininkų, o pasilieka komandoje tik vienas ar du. Darbas buvo alinantis, visą mėnesį treniruodavosi bet kokiu oru, bet kokiomis sąlygomis. Visus į priekį stūmė konkurencija dėl vietos komandos sudėtyje. Visų tikslas buvo „Žalgiris“, bet norint jame žaisti reikėjo įdėti daug darbo, atlaikyti milžinišką konkurenciją.
Pirmieji įspūdžiai „Žalgiryje“
Pirmą išvyką su „Žalgiriu“ papuolė į vieną kambarį su K. Latoža, savo kumyru. Pirmus metus buvo jauniausias komandoje, tad turėjo atlikti papildomas pareigas - paruošti kamuolius, surinkti juos po treniruotės, nešioti aprangą, surinkti inventorių ir pan. O ir kvadrate turėdavau iš karto eiti į vidurį.
Metai „Žalgiryje“
Į „Žalgirį“ atėjo 1981 m. Nors iki 1984 m. žaidė dubleriuose, bet visur keliaudavo su pagrindine komanda. Matė, kaip jie treniruojasi, kaip ilsisi. Apskritai tuo metu atrodė, kad „Žalgiryje“ praleido visą gyvenimą. Komandoje žaidė ilgai, bet visas čempionato rungtynes sužaidė tik 1989 m. Buvo ir negailestinga konkurencija, ir traumos.
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
Tuo metu futbolas buvo daug kietesnis. Dabar dažnai rodo korteles už tokius veiksmus, kurie anksčiau net nebuvo laikomi pražangomis. Kovodavo negailėdami nei savęs, nei kitų. Gynė savo komandos draugus ir galėjo už juos bet ką padaryti. Mano laikais „Žalgiryje“ buvo surinkti geriausi Lietuvos futbolininkai. Mes visi mokėjome žaisti, supratome futbolą, buvome labai gerai pasirengę fiziškai, treniruoti.
Įvartis SSRS pirmenybėse
SSRS pirmenybėse per 120 rungtynių įmušė vieną įvartį 1985 m. SSRS čempionato rungtynėse su Vilniuje su „Neftči“ komanda iš Baku. Pirmame kėlinyje po jo ir Arvydo Janonio klaidos varžovai įmušė įvartį, bet antro kėlinio pradžioje rezultatą išlygino.
Įsimintiniausios rungtynės
Pačios skaudžiausios rungtynės buvo Vienoje su „Austria“ (2:5). Mes neturėjome teisės jų pralaimėti, ypač po to, kai Vilniuje nugalėjome austrus (2:0), o svečiuose pirmi įmušėme įvartį. Kita vertus, įsimintiniausią pergalę iškovojo ne su „Žalgiriu“, o su Lietuvos jaunimo rinktine 1983 m. SSRS tautų spartakiadoje, kurioje dalyvavo futbolininkai iki 20 metų.
Universiada Zagrebe
1987 m. su žalgiriečiai tapo vasaros Universiados nugalėtojais. Zagrebe viskas susiklostė neįtikėtinai gerai. Nors vos atvykę pralaimėjo pirmas rungtynes Pietų Korėjos rinktinei (2:3), bet niekas nepanikavo.
Karjeros pabaiga „Žalgiryje“
1989 m. būdamas 26 metų jau tapo tvirtu „Žalgirio“ startinės sudėties nariu, o 1990 m. jo karjera komandoje baigėsi. Apmaudu tik dėl to, kad nespėjo pasistatyti Vilniuje nacionalinio stadiono, nes pagal planą tais metais „Žalgiris“ jau turėjo ten žaisti. Kai išėjo iš SSRS pirmenybių, pradėjo ieškoti galimybių išvykti į užsienį. Pažadų buvo labai daug, bet galiausiai paaiškėjo, kad žaisti gali tik SSRS teritorijoje. Tad teko keliauti į Moldovą. Vėliau dar pažaidė Vokietijoje, bet ir ten nepasiliko.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
Prisiminimai apie „Žalgirį“
Vis dėlto, nors šiuo metu buvęs žalgirietis mėgina atgaivinti Vilniaus „Panerio“ ekipą, tačiau „Žalgirio“ vardo iki šiol nepamiršo. „Man „Žalgirio“ vardas pavadinimas reiškia viską. Aš per daug metų atidaviau tai komandai, kad būčiau jai neištikimas. Tiek futbole, tiek ir krepšinyje aš sergu tik už „Žalgirį“. Tai viso mūsų sporto, ne tik futbolo, flagmanas“, - prisimindamas „Žalgirio“ ekipoje praleistus metus fkzalgiris.lt teigė R.Tautkus.