Futbolas Lietuvoje turi turtingą ir įdomią istoriją, pradedant XX amžiaus pradžia, kai šis sportas pradėjo populiarėti Rytų Europoje. Nuo to laiko futbolas tapo neatsiejama Lietuvos sporto kultūros dalimi, išugdęs daugybę talentingų žaidėjų ir komandų, kurios garsino šalį tiek vietinėje, tiek tarptautinėje arenoje.
Futbolo Pradžia ir Tarpukario Laikotarpis
Pirmosios organizuotos futbolo komandas Lietuvoje sudarė 1909 m. grįžęs į Lietuvą Rusijos karininkas V. Petrauskas. 1912 m. įvyko oficialios rungtynės tarp Kauno ir Vilniaus miestų komandų (10:5 laimėjo vilniečiai). 1912 ir 1913 m. Kauno komanda išvykoje ir namuose žaidė su Eitkūnų (Vokietija) futbolininkais. Pirmosios organizuotos futbolo rungtynės Lietuvoje vyko XX amžiaus pradžioje. 1919 07 13 sporto šventėje įvyko Lietuvos sporto sąjungos (LSS) ir Aviacijos mokyklos komandų rungtynės (4:2 laimėjo LSS). 1920 m. įsteigta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS) pirmenybę teikė futbolui. 1921 m. LFLS komanda laimėjo visas 3 rungtynes su užsienio diplomatų Kaune komanda. 1922 m. įvyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas, kuriame dalyvavo 10 komandų (baigė 6). 1922 m. buvo surengtas pirmasis nacionalinis čempionatas, o 1924 m. Lietuva tapo FIFA nare. 1923 Lietuvos sporto lyga (1923 11 25 joje įkurta savarankiška Lietuvos futbolo lyga, LFL) priimta į FIFA (narystė 1946 suspenduota), pradėtas leisti LFL žurnalas Sportas. 1924 m. suorganizuoti teisėjų kursai (5 dalyviai iš 35 gavo I teisėjų kategoriją), surengtos Kooperacijos taurės rungtynės (LFLS 2:1 nugalėjo Kovą). Kovas, nugalėjęs (2:1) Klaipėdos apygardos čempioną Sportverein, tapo Lietuvos čempionu, Lietuvos rinktinė dalyvavo VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (Šveicarijai pralaimėjo 0:9). Tarpukario laikotarpiu futbolas tapo nacionalinio pasididžiavimo simboliu.
1924 m. Lietuvos futbolo rinktinė debiutavo olimpinėse žaidynėse. Deja, komandai nepavyko pasiekti didelių aukštumų, tačiau šis įvykis įamžintas Lietuvos futbolo istorijoje. Lietuvos rinktinė dalyvavo Olimpinėse žaidynėse ir Europos čempionatuose, tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas Baltijos taurės turnyrams, kuriuose Lietuva sėkmingai varžėsi su Latvija ir Estija.
1926 m. įsteigta Lietuvos futbolo teisėjų kolegija (iniciatoriai A. Vasiliauskas, pirmininkas 1926-1932, V. Balčiūnas, pirmininkas 1933-1940, J. Šulginas, K. Markevičius, E. Fersteris). 1932 m. sportinius žaidimus ėmė globoti Kamuolio žaidimų sąjunga (KAŽAS); 1933 m. joje įsteigta futbolo sekcija (vėliau komitetas, vadovas V. Balčiūnas). 1936 m. pereita prie varžybų ruduo-pavasaris; veikė 80 futbolo klubų, juose buvo 8000 futbolininkų. 1937 m. sudarytas detalus 3 m. futbolo plėtros planas. Valstybiniu komandos treneriu patvirtintas N. Čerekas, Kauno aukščiausios klasės komandas treniravo K. Jiszda (Austrija), rinktinę - W. Hahnas, sudarytos 2 rinktinės (A ir B), numatyta sudaryti jaunių rinktinę.
Sovietinis Laikotarpis
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą liko nebaigtas Lietuvos čempionatas. Kelis kartus keitėsi futbolo vadovybė, 1940 pabaigoje panaikintas KAŽAS. Didžiausiuose miestuose vyko Žaibo turnyrai. Klubų pavadinimai pakeisti naujais (pvz., Dinamo, Spartakas, Spartuolis). 1941 m. pavasarį pradėtą (žaidė 8 komandos) Lietuvos čempionatą nutraukė karas. Nacių okupacijos metais sportinis gyvenimas vėl atgijo. Futbolo komitetui ėmė vadovauti J. Citavičius. Buvo žaidžiamos draugiškos rungtynės. Žaista su vokiečių karių komandomis Luftvaffe, Reichsbahn, Vermacht. 1942, 1943 vyko apygardų čempionatai, jų laimėtojai olimpine sistema kovojo dėl čempiono vardo. Nemažai futbolininkų per okupacijas žuvo, baigiantis II pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus. 1945 m. vėl surengtas Lietuvos čempionatas (čempionu tapo Kauno Spartakas, lemiamose rungtynėse 4:0 įveikęs Vilniaus Dinamo), sudaryta laikinoji futbolo sekcija (vadovai V. Karaliūnas, A. Saunoris, Lukauskas), nuo 1946 veikė LSSR kūno kultūros ir sporto komiteto futbolo sekcija (vadovas P. Kareckas). 1946 Lietuvos futbolininkai debiutavo SSRS čempionate (žaidė V. Mališka, D. Ilgūnas, J. Šlyžius, Z. Ganusauskas, P. Štriupkus, B. Galvičius, J. Zienius, M. Baltrimavičius, S. Penkauskas, S. Petraitis, V. Kučinskas ir kiti, treneris prancūzas E. Pastoras), tarp Vakarų zonos (ne meistrų grupės) komandų užėmė 4 vietą, Lietuvos jaunių rinktinė laimėjo SSRS taurę. 1947 m. Kauno jauniai laimėjo SSRS taurę, SSRS čempionate dalyvavo Vilniaus Dinamo (sudaryta daugiausia iš Kauno Dinamo ir Spartako; tarp II grupės Centrinės zonos komandų užėmė 8 vietą). 1947 pradėta rengti Lietuvos taurės (1947-1991 Tiesos taurės) futbolo varžybas. Kaune surengtas studentų čempionatas (žaidė 6 komandos, laimėjo Kauno universiteto futbolininkai). Įvyko ir kiti futbolo taurių turnyrai (1947 Vilniaus, laimėjo Kibirkštis, 1948 Žemaitijos, laimėjo Plungės Spartakas, 1953 Nemuno draugijos, laimėjo Žagarės komanda). 1948 m. prasidėjo ilgametė Šiaulių Elnio ir Kauno Inkaro kova dėl pirmavimo. 1948 Vilniuje pradėta statyti Centrinis (vėliau Žalgirio, baigtas 1950) ir Jaunimo (baigtas 1949, veikė iki 1976) stadionai. 1949 Vilniaus Spartako futbolininkai rungtyniavo SSRS čempionate (tarp II grupės Centrinės zonos komandų užėmė 3 vietą; D. Ilgūnui, B. Galvičiui, Z. Ganusauskui, S. Paberžiui buvo suteikti SSRS sporto meistrų vardai), 1950 - B klasės čempionate (užėmė 3 vietą). 1950 ir 1953 Lietuvos jauniai SSRS pirmenybių zoniniame turnyre buvo treti, Lietuvos klubų rinktinė 1954 ir 1957 Pabaltijo ir Baltarusijos spartakiadoje užėmė 2 vietą. 1951 surengtas kaimo jaunimo futbolo turnyras (laimėjo Kauno srities rinktinė). 1953 paskelbtas 33 geriausių futbolininkų sąrašas. 1953 Vilniaus Spartakas žaidė SSRS A klasės čempionate (užėmė paskutinę - 11 vietą). 1956 SSRS tautų spartakiadoje Lietuva nugalėjo (1:0) Estiją, pralaimėjo (0:2) Maskvai, dar kartą įveikė (2:0) Estiją, bet pralaimėjo (1:4) Moldavijai ir užėmė 11 vietą. 1957 atidarius Vilniaus telecentrą pradėtos transliuoti futbolo varžybos iš Vilniaus centrinio stadiono. 1957 Šiaulių Elnias debiutavo SSRS futbolo kolektyvų taurės varžybose (iškrito aštuntfinalyje). 1959 vietoj futbolo sekcijos įkurta LSSR futbolo federacija. Pradėta rengti tradicinius turnyrus: Varėnos Liepsnelės ir Vilniaus veteranų (nuo 1961; pirmas - 1:2 ir 3:2), Žurnalistų sąjungos taurės (nuo 1969; pirmas - Vilnius-Kaunas 5:2 ir 4:3). 1960 pradėtą rengti Pabaltijo vaikų futbolo turnyrą Draugystė (jame vėliau dalyvavo ir kitų sąjunginių respublikų futbolininkai) laimėjo Kauno Adomo Mickevičiaus vidurinės mokyklos komanda. 2 vietą 1963 SSRS aukštųjų mokyklų pirmenybėse užėmė Kauno Kūno kultūros institutas, 1966 SSRS A klasės čempionato II grupės varžybose - Vilniaus Žalgiris, 1967 SSRS Vilties turnyre - Lietuvos jauniai (treneriai V. Šilinskas, A. Komskis). 1964 rekonstruotas Klaipėdos Žalgirio stadionas, išplito mažojo futbolo varžybos. 1966 Lietuvoje buvo 37 000 futbolininkų, 1700 teisėjų, 213 futbolo aikščių, 16 sporto mokyklų futbolo grupių; apie 1000 vaikinų buvo 59 futbolo komandų grupėse. 33 geriausių futbolininkų sąraše pirmieji įrašyti: vartininkas A. Gustaitis, gynėjas H. Markevičius, saugas A. Dereškevičius, puolėjas P. Siniakovas. 1967 paskelbtas geriausių teisėjų dešimtukas, pradėta rengti Komjaunimo tiesos taurės kolūkių, tarybinių ūkių komandų turnyrus (pirmąjį laimėjo Užvenčio tarybinis ūkis, Kelmės rj.). 1969 gerai žaidęs Žalgiris SSRS A klasės čempionato II grupės varžybose užėmė 4 vietą, 1971 I lygos - 20 vietą ir iškrito į II lygą (1972 čia rungtyniavo ir Klaipėdos Atlantu). 1974 šalyje buvo 22 000 futbolininkų. 1975 pirmą kartą išrinkti geriausi treneriai (A. Komskis, A. Kulikauskas, V. Kuncė, P. Paukštys, J. Stikleris, B. Zelkevičius). 1976 Vilniaus pedagoginio instituto komanda SSRS studentų pirmenybėse buvo antra, Žalgiris (treneriai B. Zelkevičius, G. Kaledinskas) profsąjungų sporto draugijų turnyre - trečias. 1977 Žalgiris (treneriai B. Zelkevičius, S. Ramelis) grįžo į I lygą, Klaipėdos jauniai (treneriai V Kempinas, F. Finkelis) tapo SSRS čempionais, Panevėžio internatinės sporto mokyklos futbolininkai - sporto mokyklų pirmenybių 1 vietos, 1984 Lietuvos moksleivių spartakiados - 2 vietos, 1989 Perkėlos varžybų - 3 vietos laimėtojais. 1979 Vilniaus Žalgiris (su E. Kurguznikovu iš Klaipėdos Atlanto) SSRS tautų spartakiadoje užėmė 6 vietą (16 futbolininkų tapo SSRS sporto meistrais). 1981 Odinio kamuolio varžybose Kauno Vilija užėmė 2 vietą, Klaipėdos Granitas laimėjo Pabaltijo ir Baltarusijos čempionų turnyrą, Kauno Kelininkas buvo antras sporto kolektyvo taurių laimėtojų varžybose. 1982 Žalgiris iškopė į SSRS aukščiausiąją lygą; 1983 čia pelnė 3 prizus. 1983 Lietuvos spartakiados futbolo rungtynes laimėjo Šiaulių rinktinė, 2 vietą užėmė Kauno, 3 vietą - Panevėžio rinktinė. 1983 SSRS tautų spartakiados futbolo varžybas laimėjo Lietuvos jaunimo (18-20 m.) rinktinė, Odinio kamuolio jaunučių varžybas - Panevėžio Saturno futbolininkai (treneris A. 1987 Vilniaus Žalgirio pagrindinė ir dublerių komandos, Lietuvos jaunių rinktinė (treneriai V. Kuncė ir V.
Taip pat skaitykite: Rungtynių „Barcelona“ prieš „Juventus“ analizė
Sovietmečiu Lietuvos futbolas susidūrė su iššūkiais, tačiau būtent tuo metu "Žalgiris" ir kiti klubai toliau žaidė aukštu lygiu, dalyvaudami sąjunginėse varžybose. Lietuvos komandos dalyvavo TSRS čempionatuose ir tautų spartakiadose. Taip pat keli žaidėjai atstovavo TSRS rinktinei.
1982 m. "Žalgiris" triumfavo TSRS pirmosios lygos čempionate ir pakilo į aukščiausiąją lygą.
Lietuvos Futbolininkai SSRS Varžybose
Su SSRS futbolininkais pradėta žaisti 1940 m. rudenį. SSRS rinktinėse žaidė: I rinktinėje - 1985 S. Jakubauskas, 1988 V. Ivanauskas, V. Sukristovas, II rinktinėje - 1958 A. Kulikauskas, olimpinėje - 1983-1984 V. Kasparavičius, 1986-1988 A. Janonis, 1987-1988 S. Baranauskas, V. Ivanauskas, A. Narbekovas, V. Sukristovas, studentų - 1963 A. Komskis, S. Šeibokas, jaunių - 1962-1963 J. Jieznas ir V. Žitkus, vėliau - V. Baltušnikas, R. Bubliauskas, D. Burbulevičius, D. Butkus, Z. Buzas, V. Černiauskas, R. Deltuva, V. Dančenka, V. Ivanauskas, A. Kalinauskas, R. Kapustas, D. Kazlauskas, K. Kumža, R. Martinaitis, R. Mažeikis, E. Meidus, A. Narbekovas, I. Pankratjevas, A. Skrupskis, G. Staučė, A. Subačius, V. Šlekys, A. Štaliūnas, V. Talalajevas, S. Trainavičius, I. Urusovas, R. Zdančius, G. Žarkovas, A. Žemėnas ir kiti, jaunimo - R. Bubliauskas ir V. Ivanauskas (1985 pasaulio čempionate užėmė 4 vietą), S. Baranauskas, V. Buzmakovas, A. Kalinauskas, R. Kučinskas, E. Liaudanskas, A. Narbekovas, I. Pankratjevas, jaunių (iki 18 m.) - R. Bubliauskas ir V. Ivanauskas (1984 Europos čempionate užėmė 2 vietą), G. Staučė (1988 Europos čempionas), jaunių (iki 16 m.) - R. Bubliauskas, A. Kalinauskas ir D. Kazlauskas (1984 Europos čempionate užėmė 2 vietą), V. Baltušnikas (1985 Europos čempionas), R. Kapustas ir G. Buvusios SSRS komandose žaidė daugiau kaip 60 Lietuvos futbolininkų ir kai kurie pasiekė gerų laimėjimų. V. Kučinskas 1949 su Rygos Daugava žaidė SSRS A klasės čempionate. V. Tučkus, pakviestas į Maskvos Spartaką, 1954 ir 1955 tapo SSRS vicečempionu, 1956 - čempionu, 1957 - bronzos medalininku; 1960 ir 1961 žaidė Rygos Daugavoje. Pašaukti atlikti karinės tarnybos žaidė Rygos ASK ir tapo Latvijos čempionais Č. Misiūnas (1960), Č.Vasiliauskas (1960, 1961), R. Vasiliauskas (1960), F. Finkelis (1960), J. Bugys (1961, 1962), J. Vaitkevičius (1963-1965), P. Maskaliovas (1964, 1965), V. Vožovas (1964), H. Mackevičius (1965), R. Milevičius (1965). Nuo 1962 J. 1963 savo noru į SSRS kariuomenės futbolo klubus išvyko A. Stankevičius, R. Kučinskas, H. Januškevičius, A. Staškaitis. Po karinės tarnybos A. Stankevičius (1965-1968) buvo Donecko Šachtariaus komandos žaidėjas, R. Kučinskas, žaidęs Rostovo ASK, 1966 tapo SSRS vicečempionu, 1971 rungtyniavo SSRS taurės finale. V. Žitkus 1965-1967 žaidė Maskvos Spartako komandoje, laimėjo SSRS taurę (1965) ir pirmasis iš Lietuvos futbolininkų 1966 (Vienoje su Rapid) dalyvavo Europos taurių laimėtojų taurės turnyre; 1967-1968 jis buvo Maskvos Lokomotyvo komandos žaidėjas. L. Rumbutis 1977-1986 su Minsko Dinamo komanda žaidė SSRS pirmoje ir aukščiausioje lygose (1982 tapo čempionu, 1983 - bronzos medalininku). I. Tarp 33 geriausių SSRS aukščiausios lygos žaidėjų buvo S. Jakubauskas (1983, 1987), V. Jurkus (1983), V. Kasparavičius (1983), A. Janonis (1985-1987), S. Baranovas (1987), A. Narbekovas (1987, 1988), V. Sukristovas (1987), V. Ivanauskas (1989).
Nepriklausomybės Atkūrimas
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. šalies futbolas pradėjo naują plėtros etapą. 1989 įkurta Lietuvos futbolo sąjunga (pirmininkas A. Jarašūnas, pirmininko pavaduotojas V. Kuzma, sekretorius V. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nutarta reformuoti šalies čempionatų sistemą ir vėl pereiti prie varžybų ruduo-pavasaris vykdymo tvarkos. 1991 m. gruodžio 9 d., po 51 metų priverstinės pertraukos, LFF sugrąžinta į Tarptautinę Futbolo Federaciją (FIFA). 1992 m. balandžio 23 d. UEFA pripažįsta Lietuvos futbolo federacijos narystę. 1993 suorganizuotas Geležinio Vilko karių čempionatas (dalyvavo 8 batalionų komandos). 1995 Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse vyrų futbolo turnyrą laimėjo Vilniaus Sandoris, jaunimo - Vilniaus I komanda. Pradėtos rengti Lietuvos supertaurės varžybos. 1996 įkurta Nuteistųjų futbolo federacija (pirmininkas D. Dilys), 1999 - Salės futbolo, Studentų futbolo lygos, Visuomeninė Lietuvos futbolo lyga. Pradėtas plačiau kultivuoti paplūdimio futbolas. Nuo 1990-ųjų Lietuvos futbolo rinktinės veikla tapo itin aktyvi, dalyvaujant įvairiuose Europos ir pasaulio čempionatų atrankos turnyruose. Nemaža dalis Lietuvos futbolininkų išvyksta rungtyniauti į Gruziją, Uzbekistaną ir Rusiją. 1999 pereita prie Lietuvos futbolo čempionatų pavasaris-ruduo vykdymo tvarkos (todėl buvo surengtas dar vienas čempionatas), įvyko Lietuvos vyrų salės futbolo čempionatas ir taurės varžybos, 2002 - paplūdimio futbolo čempionatas. 1999-2000 Lietuvos studentų lygos organizuotą čempionatą laimėjo Kauno technologijos universiteto komanda (Lietuvos kūno kultūros akademija užėmė 2 vietą, Vilniaus pedagoginis universitetas - 3 vietą).
Vaikų ir Jaunimo Futbolas
1948 į Lietuvos III moksleivių spartakiados programą įtrauktos futbolo varžybos (laimėjo Kauno moksleiviai). 1953 sporto mokyklose įkurtos futbolo grupės, Vilniuje atidaryta Spartako vaikų futbolo mokykla. 1954 vėl pradėjo rungtyniauti jauniai. Pradėta rengti gatvių komandų turnyrus, 1956 - tradicines vaikų sporto mokyklų futbolo komandų rudens varžybas (pirmąsias laimėjo Panevėžio futbolininkai). 1959 prie meistrų komandos S. Paberžio iniciatyva suorganizuotos pamainos ugdymo grupės. 1964 įkurta Panevėžio internatinė sporto mokykla (rengusi ir futbolininkus), 1973 - Kauno futbolo mokykla, 1975 - Klaipėdos futbolo sporto mokykla. 1973 įvyko Lietuvos jaunimo žaidynės, moksleivių žiemos taurės varžybos (dalyvavo 22 komandos), 1981 išrinkti geriausi vaikų ir jaunimo treneriai (V. Blinstrubas, K. Bričkus, B. Kičas, V. Kuncė, P. Paukštys, S. Stankus). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1997 įkurta Gatvės vaikų futbolo federacija (prezidentas A. Uža), 2003 - Lietuvos gatvės vaikų ir jaunių futbolo asociacija (prezidentas M.
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
Moterų Futbolas
1970 žaistos moterų mažojo futbolo rungtynės (Vilniaus Elektronas 4:1 nugalėjo Kauno Atletą).
Legendiniai Lietuvos Futbolininkai
Lietuva padovanojo pasauliui daugybę talentingų žaidėjų, kurie savo meistriškumu garsino šalį užsienio klubuose.
Edgaras Jankauskas
Vienas ryškiausių Lietuvos futbolininkų - Edgaras Jankauskas. Savo karjerą pradėjęs Vilniaus „Žalgiryje“, vėliau jis žaidė Belgijos „Club Brugge“, Ispanijos „Real Sociedad“ ir Portugalijos „Porto“. Būtent su „Porto“ jis 2004 m. iškovojo prestižinį UEFA Čempionų lygos titulą - tai pirmas (ir kol kas vienintelis) toks pasiekimas Lietuvos istorijoje. Jankausko fizinė jėga, technika ir disciplina padėjo jam įsitvirtinti aukščiausio lygio komandose.
Tomas Danilevičius
Tomas Danilevičius - rezultatyviausias žaidėjas Lietuvos rinktinės istorijoje. Jis sužaidė daugiau nei 70 rungtynių ir įmušė virš 19 įvarčių nacionalinėje komandoje. Klubiniame lygmenyje Tomas žaidė Italijos „Livorno“, „Bologna“ bei Rusijos ir Belgijos klubuose. Trumpą laiką jis priklausė ir garsiajam Londono „Arsenal“.
Marius Stankevičius
Marius Stankevičius taip pat laikomas vienu geriausių Lietuvos gynėjų. Jis ilgus metus rungtyniavo Italijos „Serie A“ pirmenybėse - „Brescia“, „Sampdoria“, taip pat trumpai žaidė „Lazio“ ir Ispanijos „Sevilla“ klubuose. Stankevičius buvo žinomas dėl savo aukšto žaidimo intelekto ir gebėjimo žaisti tiek dešiniojo gynėjo, tiek centro pozicijose. Vėliau jis perėjo į trenerių darbą, vadovaudamas įvairioms jaunimo komandoms. Be to, jis aktyviai prisideda prie futbolo vystymo Lietuvoje, veda seminarus treneriams ir skatina jaunimo integraciją į profesionalų sportą.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
Saulius Mikoliūnas
Saulius Mikoliūnas, dar vienas patyręs Lietuvos futbolininkas, ilgus metus buvęs rinktinės pagrindinės sudėties narys. Jis žaidė Škotijos „Hearts“, vėliau atstovavo klubams Ukrainoje ir Baltarusijoje. Mikoliūnas laikomas vienu iš labiausiai atsidavusių ir profesionalių žaidėjų, kuris visada palikdavo širdį aikštėje. Beje, jis yra ir daugiausiai rungtynių Lietuvos rinktinėje sužaidęs futbolininkas. Jo ilga karjera nacionalinėje komandoje yra pavyzdys, kaip galima ilgus metus išlaikyti aukštą lygį. Kaip V. Saulius Mikoliūnas antro tūkstantmečio pradžioje sulaukė tuometinio „FBK Kaunas" vadovo V. Romanovo skambučio. Verslininkas skambino su vieninteliu tikslu - pakviesti S. Mikoliūną į Kauno komandą. Siekdamas įtikinti futbolininką, pastarasis užsiminė, jog planuoja įsigyti dar ir Škotijos klubą, kuriame lietuvis turės galimybę pasirodyti. Būtent „Hearts" klube ir įvyko skandalingoji istorija, kuomet V. „Jis (V. Romanovas) kaip, neblogai boksuodavosi. Mes buvome treniruočių stovykloje Austrijoje ir žaidėme su Austrijos „Vienna" komanda. Ir ten nuvykę… Kažkas ten gavosi, kad toks čekų futbolininkas Romanas Bednaras, nežinau kas ten įvyko, bet V. Romanovas jam pasiūlė pasiboksuoti. Nupirko pirštines, viską, ir paskui po rungtynių, ten prie autobuso - mes apstoję, kameros ten filmuoja, nes kaip tik V. Na ir jie pradėjo boksuotis, ir iš tikrųjų, taip neblogai. Tas žaidėjas galvoja, na vis tiek, V. Romanovas nedidelio ūgio, o jis puolėjas, buvo stambesnis - ir aš matau, kad jis tik ginasi, jis nenori duoti. Nu prezidentui duosi, galvojo viskas, bus pendelis ir būsi iš komandos išspirtas. Ir V. Romanovas padarė apgaulingą judėsį ir tokį tik POOOF - toks garsas, į slyvą kaip davė. Mes tada labai visi juokėmės ir tikrai traukėme per dantį tą čekų futbolininką", - šypsojosi S.
2007 metų rugpjūčio 8 dieną „Hampden Park" stadione vyko atrankos į Europos futbolo čempionatą rungtynės tarp Škotijos ir Lietuvos rinktinių. Antro kėlinio pabaigoje S. Mikoliūnas veržėsi į varžovų baudos aikštelę, išvengė kontakto su varžovu, tačiau galiausiai krito ant vejos. Teisėjas skyrė vienuolikos metrų baudinį į Škotijos rinktinės vartus - stadione kilo kurtinantis triukšmas, o škotų rinktinės lyderio Darreno Fletcherio pasiaiškinimas teisėjo neįtikino. Jau po rungtynių, S. Mikoliūnas sulaukė diskvalifikacijos už vaidybą. Tuomet tai buvo beprecendentis įvykis Europos futbole. „Buvo daug spaudimo, „Hearts" fanai mane visą laiką palaikė, buvo už mane, tą situaciją jie pamiršo ir viskas, mane palaikė. Bet ten kitur kur nuvažiuoji, į kitus stadionus, ir kai tave jau pristatinėja, sako tavo pavardę ir visas stadionas booooo, kokiam „Celtic" stadione, ten 60 tūkstančių, sako Mikoliūnas ir visi booooo, tik kamuolį gauni - booooo, visas stadionas ūžia. Galvoju, va čia jau smagu. Bet po to aš jau nekreipdavau dėmesio į tokius dalykus, bet kai pamačiau jau, tiksliau, susidūriau su tokiais atvejais, kai tikrai mane kerta per kojas ir turėtų būti skiriamas šimtaprocentinis 11 metrų baudinys, o ant manęs subėga priešininkų komandos žaidėjai ir tu ten, diver‘is, o teisėjas man už tai duoda geltoną kortelę, nu tai po to jau kažkaip galvoju viskas, reikia krautis lagaminus ir ieškot laimės kitur", - pasakojo S.
#
tags: #futbolas #lietuva #skotija #rezultatai