Futbolas - populiariausia sporto šaka pasaulyje, turinti milijardus gerbėjų ir neįtikėtiną istoriją. Dvidešimt futbolo forumų, įvykusių iki šiol, paliko ryškų pėdsaką. Buvo daug įnirtingų rungtynių, nuostabių, o kartais šelmiškų įvarčių, nedovanotinų klaidų, kunkuliuojančių aistrų tribūnose, ryškių asmenybių. Šventė - visada šventė. Jos atskambiai šildo milijonų žmonių širdis ir suteikia džiaugsmo arba liūdesio (žiūrint koks buvo mylimos komandos rezultatas) dešimtmečiams. Šiame straipsnyje panagrinėsime futbolo čempionatų finalų istoriją, pradedant pirmuoju pasaulio čempionatu Urugvajuje ir baigiant šių dienų įvykiais.
Pirmasis pasaulio čempionatas Urugvajuje: Hektoras Kastro triumfas
Pirmą kartą teisėjas sušvilpė skelbdamas pasaulio čempionato rungtynių pradžią šaltą 1930 metų liepos 13 dieną Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. „Pocitos“ stadione žaidė Prancūzijos ir Meksikos rinktinės. Į 15 000 vietų tribūnas susirinko tik 4 tūkstančiai žiūrovų. Lengvai snigo, mat pietų pusrutulyje liepa yra žiemos mėnuo.
19 minutę prancūzas Lucienas Laurentas tolimu šūviu įmušė pirmąjį pasaulio čempionatų įvartį. Jo komanda nugalėjo 4:1. FIFA prezidentą prancūzą Julesą Rimet labai nudžiugino ne tik įtikinama jo tautiečių pergalė, bet ir tai, kad čempionatas iš viso startavo, nes iki paskutinių dienų tuo vis dar buvo abejojama.
Pagrindinė priežastis - dėl pasaulyje tuo metu įsigalėjusios didžiosios ekonominės krizės buvo taupoma. Netgi tai, kad organizatorius - Urugvajus pažadėjo visoms iš Europos atvyksiančioms komandoms apmokėti kelionės specialiai užsakytu okeaniniu „Conte Verde“ garlaiviu išlaidas, nesumažino europiečių abejingumo turnyrui. Julesas Rimet ir jo pagalbininkai skambino ir įkalbinėjo visų Europos šalių futbolo vadovus nežlugdyti pirmojo pasaulio čempionato, dalyvauti jame. Atrankos varžybų nebuvo.
Dabar mes suprantame, kad tomis dienomis Lietuva, kuri jau buvo FIFA narė, turėjo istorinį šansą dalyvauti pasaulio pirmenybių finaliniame turnyre. Deja, Lietuva, kaip ir dauguma europiečių, atsisakė. Sutiko tik Prancūzija, Belgija, Rumunija (jos karalius buvo aistringas futbolo gerbėjas) ir Jugoslavija.
Taip pat skaitykite: Nuo pirmųjų žingsnių iki triumfų: finalų istorija
Be krūvelės europiečių (beje, ne pačių stipriausių - Europoje tada žibėjo Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos futbolininkai) dalyvavo 7 komandos iš Pietų Amerikos (visos šalys, kurios jau turėjo subūrusios nacionalinę rinktinę) ir 2 ekipos iš Šiaurės ir Centrinės Amerikos (JAV ir Meksika). Afrika ir Azija nedalyvavo.
Kai „Conte Verde“ garlaivis atplaukė į Montevidėjo uostą, jį pasitiko tūkstančiai džiaugsmingų žmonių. Europiečiai vis dėlto atvyko, reiškia, pasaulio pirmenybės galėjo startuoti.
Urugvajiečiai jų laukė, nes norėjo savo valstybės šimtmečio proga dar kartą (po šaunių pergalių 1924 ir 1928 metų olimpinėse žaidynėse) įrodyti visam pasauliui, kad būtent jie geriausiai žaidžia futbolą. Čempionatui buvo statomas didžiausias tuo metu Pietų Amerikoje „Centenario“ stadionas, kuriame buvo numatyta 100 000 vietų žiūrovams. Deja, pirmenybių atidarymui jo nespėta užbaigti, pavėluota 5 dienomis.
Liepos 18 dieną gigantiškame stadione atidarymo rungtynes žaidė Urugvajaus ir Peru rinktinės. Buvo išpirkti visi bilietai (vienos tribūnos taip ir nebaigė statyti, bet į tai numojo ranka - atėjo laikas didžiajam futbolui). Susirinko beveik 60 000 žiūrovų.
Nervingose rungtynėse, kuriose šeimininkams labai ilgai nepavyko įmušti, vienintelį pergalingą Urugvajui įvartį įspyrė vienarankis centro puolėjas Hectoras Castro.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Hectoras Castro, gimęs neturtingoje šeimoje Montevidėjuje 1904 metais, nuo mažens turėjo dirbti, kad padėtų prasimaitinti šeimai. Kai jam buvo 13 metų, įvyko šiurpi nelaimė - dirbant su elektriniu pjūklu, neatidumas jam kainavo labai brangiai: pjūklas nupjovė dešinę ranką žemiau alkūnės. Dabar chirurgai sugeba prisiūti taip prarastą ranką, tada apie tokias operacijas galima buvo tik svajoti.
Gal sunku patikėti, bet likimo smogtas jaunas, gražus, sportiškas vaikinas nepalūžo, o siekė savo svajonių, lyg nieko nebūtų įvykę. Jei ne ta tuščia rankovė…
Nuo 1924 metų jis žaidė garsiajame Montevidėjo „Nacional“ klube, dalyvavo ilgalaikėje 1925 metų išvykoje į Europą. H.Castro būdavo vienas kovingiausių aikštėje. Jo mėgiamiausias kovos šūkis būdavo: „Vaikinai, mes jau sugrūdome juos į maišą“.
„Nacional“ aistruoliai jį labai aukštai vertino, vadino „El divino manco“ („Dieviškasis vienarankis“).
1926 metų Pietų Amerikos čempionate H.Castro buvo antrasis pagal rezultatyvumą, į Paragvajaus vartus įmušė 4 kartus. Urugvajaus rinktinė užėmė pirmą vietą.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
1928 metais su savo šalies rinktine jis tapo Amsterdamo olimpiados futbolo turnyro nugalėtoju. Lemiamose rungtynėse Urugvajus su Argentina sužaidė 1:1, o pakartotinėje dvikovoje po trijų dienų nugalėjo 2:1.
Pasaulio čempionate Urugvajus turėjo didelį puikių puolėjų pasirinkimą, todėl paties H.Castro ir daugumos „Nacional“ gerbėjų nuostabai antroms rungtynėms buvo išleistas žaisti centro puolėjo pozicijoje ne jis, o kito Montevidėjo klubo, pagrindinio konkurento „Peñarol“ bombardyrius Jose Anselmo.
Antrose rungtynėse Urugvajus užtikrintai įveikė Rumuniją 4:0, J.Anselmo įmušė įvartį.
Prisilaikydamas seno britų posakio „Niekada nekeisk laiminčios komandos sudėties“ Urugvajaus treneris A.Suppici žaisti pusfinalio vėl išleido J.Anselmo. Tas į Jugoslavijos vartus įmušė 2 įvarčius, žaidė nuostabiai, bet susidūręs su varžovų gynėju gavo sunkią traumą. Urugvajus užtikrintai laimėjo 6:1 ir įkopė į finalą, bet buvo aišku, kad „nesustabdomasis“ J.Anselmo finale nežais.
Finalinėms rungtynėms su Argentina treneris centro puolėjo pozicijoje vėl įrašė H.Castro pavardę. Nudžiugusiam dėl suteiktos galimybės Hectorui vakare teko patirti nemalonių minučių, kai į jo numerį viešbutyje, kuriame gyveno ir ruošėsi lemiamoms rungtynėms Urugvajaus komanda, paskambino nežinomasis.
Patikslinęs, ar jis kalba su „senjoru Castro“, skambinantis žmogus pasakė: „Senjore Castro, pasistenkite, kad rytoj Urugvajus nelaimėtų, ir Jūs praturtėsite 50 tūkstančių peso. Priešingu atveju Jūs galbūt nebesulauksite naujos aušros“.
Tokį skambutį galima būtų atmesti, kaip kvailą pokštą, bet ne tuo momentu ir ne tame žemyne. Verta prisiminti, kad tai buvo laikotarpis, kai svarbiausi žaidėjai aikštėje dažniausiai būdavo vartininkas ir centro puolėjas.
H.Castro visą naktį nemiegojo ir apsidžiaugė, kai ėmė švisti.
Liepos 30-osios, trečiadienio, rytą Montevidėjo uoste švartavosi dešimtys garlaivių, iš Buenos Airių atgabenusių dešimtis tūkstančių Argentinos sirgalių, kurie dar plaukdami skandavo „Argentina - taip, Urugvajus - ne“ ir „Pergalė arba mirtis“. Jie labai norėjo atsilošti už pralaimėjimą 1928 metų olimpiados finale.
Juos pasitiko uoste ne tik Urugvajaus policija, bet ir kariuomenė. Bijant incidentų, visi atvykėliai buvo apieškoti, iš jų atimta beveik du tūkstančiai pistoletų. Po to argentiniečiai, lydimi kareivių su šautuvais, lyg upė pajudėjo link stadiono, kuris buvo atidarytas nuo ankstyvo ryto. Ten jie, laukdami ilgiau nei tris valandas rungtynių pradžios, truputį apsnūdo, todėl rungtynių metu elgėsi ramiai ir didesnių rūpesčių policijai nekėlė.
Rungtynės turėjo prasidėti 14 valandą vietos laiku, bet prasidėjo ketvirčiu valandos vėliau, nes Urugvajaus ir Argentinos futbolininkai nesutarė, kokiu kamuoliu žais: kiekviena komanda norėjo žaisti savo šalyje pagamintu kamuoliu.
Rungtynėms teisėjauti paskirtas belgas Johnas Langenus nusprendė: pirmą kėlinį žaisite su argentinietiškuoju, o antrą - su urugvajietiškuoju kamuoliu. Problema buvo išspręsta.
Beje, J.Langenus buvo paskirtas teisėjauti finalui paskutiniu momentu. Kai organizatoriai nutarė jam tai pranešti, nerado jo viešbutyje. Pasirodo, belgas susikrovė daiktus ir išplaukė į Buenos Aires, kad sėstų į okeaninį laivą ir plauktų namo į Europą.
Belgui pasivyti ir grąžinti į Motevidėją buvo išsiųstas Urugvajaus karinių jūrų pajėgų greitaeigis kateris. Laimei, belgų teisėją pavyko Buenos Airėse greitai surasti, Su okeaninio laivo kapitonu buvo sutarta atidėti išplaukimą į Europą keliom valandom, kad J.Langenus spėtų į šį laivą po finalo.
12 minutę stadionas sugriaudėjo, kai Pablas Dorado įmušė pirmąjį urugvajiečių įvartį. Džiaugsmas buvo trumpas, nes argentiniečiai perėmė iniciatyvą ir išlygino (Carlosas Peucelle), o po to persvėrė rezultatą savo naudai (Guillermo Stabile). 2:1 po pirmo kėlinio Argentinos naudai. Argentiniečiai žaidė geriau. Niūri neviltis apėmė „Centenario“ areną.
Po pertraukos urugvajiečiai bandė išlyginti rezultattą, bet jų žaidimas buvo išsiderinęs. Laikas bėgo. H.Castro žaidė blyškiai, lyg nerasdamas savo vietos aikštėje. 57 minutę jis atsitraukė iš puolimo smaigalio į aikštės gilumą, kas buvo jam nebūdinga, gavo kamuolį ir J.Anselmo stiliumi stipriai ir tiksliai perdavė jį kairiajam pusiau krašto puolėjui (insaidui) Pedrui Cea, tas tiksliai kirto į vartus - 2:2.
Staiga H.Castro suprato, ko reikia pergalei tą dieną šitoje komandoje: jis turi žaisti ne taip, kaip įpratęs, o pasistengti rungtynieuti traumuotojo J.Anselmo stiliumi, atsitraukiant atgal į gilumą ir organizuojnt puolimą, ne tik jį užbaigiant.
Įvyko stebuklas: žiūrovai vėl išvydo aikštėje savo numylėtinį Anselmo, tik jo viena rankovė buvo tuščia. H.Castro puikiai žinojo savo draugo ir konkurento stilių. Urugvajaus žaidimas įgijo prasmę ir greitį.
Tvirtasis Argentinos gynėjas Luisas Monti keliskart bandė žiauriai nukirsti Hectorą, bet tą apėmė nežemiškas įkvėpimas, jis lyg pradėjo skraidyti.
68 minutę po derinio, kurį pradėjo H.Castro, kairysis kraštinis puolėjas (tada komandose būdavo 5 puolėjai) Santosas Iriarte įmušė trečią kamuolį į Argentinos vartus - 3:2.
Laikas bėgo, artindamas Urugvajaus pergalę. Priešpaskutinę minutę H.Castro aukštai pašoko ir stipriu galvos smūgiu užbaigė reikalą - 4:2. Iš tribūnų sektoriaus, kur sėdėjo argentiniečiai, pasigirdo šūviai. Scenarijai jose buvo įvairūs. Maždaug 68 tūkst. žiūrovų „Centenario" stadione stebėjo, kaip ji 4:2 nugali principinę varžovę - kaimynės Argentinos komandą.
Kiti pasaulio čempionatų finalai: įsimintini įvykiai ir rezultatai
Antras čempionatas - antras šeimininkų triumfas. Pastaroji išsiveržė į priekį 71 min., kai įvartį įmušė Antoninas Pučas. 81 min. Taip pasaulio čempione pirmą kartą tapo ne namie žaidusi komanda. Pasaulio čempionate Brazilijoje tikro finalo nebuvo. Neabejotiniems čempionato favoritams brazilams būtų užtekę lygiųjų, tačiau 200 tūkst. Brazilai pirmavo nuo 47 min., bet 66 min. Chuanas Alberto Skjafino (Juan Alberto Schiaffino) išlygino rezultatą, o 79 min. Alsidesas Gigija (Alcides Ghiggia) šokiravo „Maracana" žiūrovus. 10 min. rezultatą sušvelnino Maksas Morlokas (Max Morlock), 18 ir 84 min. Brazilai jau 15 min. praleido įvartį, tačiau atsakė Amarildo, Zito ir Vava smūgiais. Iš viso jis pelnė tris įvarčius. Olandai jau 2 min. išsiveržė į priekį, kai 11 metrų baudinį realizavo Johanas Neskensas (Johan Neeskens), tačiau 25 min. rezultatą išlygino Paulis Braitneris (Paul Breitner), taip pat pasižymėjęs nuo 11 metrų žymos, o 43 min. Pastaroji po pratęsimo nugalėjo olandus 2:1. Du įvarčius Argentinai pelnė rezultatyviausias 1978 m. 84 min. Finale žaidė tos pačios komandos, kaip ir 1986 m., bet jėgų santykis pasikeitė. Visgi finale argentiniečiai laikėsi iki 85 min., kuomet buvo skirtas 11 metrų baudinys, kurį realizavo Andreasas Brėmė (Andreas Brehme). Prancūzijoje brazilų viltis penktą kartą tapti pasaulio čempionais sužlugdė šeimininkų rinktinė, laimėjusi finalą 3:0. 27 ir 45+1 min. Tai, ko nepadarė 1998 m. Prancūzijoje, brazilai atliko 2002 m. Pietų Korėjoje ir Japonijoje vykusiame čempionate. Finale jie užtikrintai 2:0 nugalėjo vokiečius ir penktą kartą iškovojo pasaulio taurę. Abu įvarčius pelnė Ronaldo, pasižymėjęs 67 ir 79 min. Jis 7 min. realizavo 11 metrų baudinį, tačiau 19 min. Antrajame kėlinyje įvarčių nebuvo, o per pratęsimą Z.Zidanas pasidavė M.Materacio provokacijai, smogė varžovui galva ir buvo išvarytas iš aikštės. Olandų padėtis pablogėjo 109 min., kai iš aikštės buvo išvarytas Džonas Heitinga (John Heitinga), o lemiamą įvartį 116 m. Įvartį 113 m. „Mėlynieji" įveikė sensacingai iki finalo nužygiavusius kroatus. 18 min. kroatas Mario Mandžukičius įmušė įvartį į savo vartus, bet 28 min. Po to prancūzai mušė tris įvarčius iš eilės. 38 min. 11 metrų baudinį realizavo Antuanas Grizmanas (Antoine Griezmann), 59 min. pasižymėjo Polis Pogba (Paul Pogba), 65 min. 69 min.
Didžiausi laimėjimai futbolo istorijoje: ne tik pasaulio čempionatai
Futbolo istorijoje netrūksta įspūdingų rungtynių, kuriose vienos komandos dominavimas buvo akivaizdus. Tačiau kai kurios rungtynės išsiskiria ne tik dideliu įvarčių skirtumu, bet ir aplinkybėmis, kuriomis jis buvo pasiektas. Nuo oficialių varžybų iki draugiškų susitikimų, didžiausi futbolo rezultatai atspindi sporto esmę - netikėtumą, aistrą ir kartais net kuriozą.
Madagaskaras: savų vartų fiesta (0:149)
Didžiausias rezultatas oficialiose varžybose užfiksuotas 2002 m. Madagaskaro futbolo čempionate. „Stade Olympique de L'Emyrne“ ekipa pralaimėjo „Adema“ futbolininkams rezultatu 0:149. Pralaimėjusios ekipos žaidėjai visus įvarčius mušė į savo vartus, protestuodami prieš, jų nuomone, neobjektyvų teisėjavimą. Šis įvykis parodo, kad futbolas gali būti ne tik sportas, bet ir priemonė išreikšti nepasitenkinimą.
Australijos rinktinės dominavimas (31:0)
Australijos futbolo rinktinė 2001 m. per tris dienas dukart gerino pergalės rekordą oficialiose tarptautinėse varžybose. Iš pradžių, balandžio 9 d., australai įmušė 22 įvarčius į Tongos ekipos vartus, pagerindami 35 metus gyvavusį Libijos rekordą (21:0 prieš Omaną 1966 m.). Tačiau jau balandžio 11 d., kitame 2002 m. pasaulio čempionato atrankos mače, australai be atsako įmušė net 31 kamuolį į Amerikos Samoa rinktinės vartus. Po šios dvikovos sklandė kalbos, kad iš tiesų buvo įmušta ne 31, o 32 įvarčiai - tiesiog teisėjas vieną užmiršo įrašyti. Šios rungtynės paskatino diskusijas dėl atrankos turnyrų formato ir poreikio įvesti preliminarius turus, kad būtų išvengta tokių nelygiaverčių rungtynių.
Kiti dideli rezultatai
1974 m. Peru pirmenybėse Kachamarkos miesto ekipa įmušė varžovams net 45 įvarčius, o nepraleido nė vieno.
1912 m. Belgijoje „Verwiers“ bei „Bene Star“ komandų dvikova baigėsi 52:0, tačiau šių rungtynių tikrumas kelia abejonių.
Tą pačią savaitę Škotijoje „Dundee Harps“ įmušė „Aberdeen Rovers“ komandai 35:0.
Pasaulio čempionatų rekordai
Pasaulio futbolo čempionatų finalo turnyruose didžiausia pergalė dviženkliu rezultatu užfiksuota 1982 m. Ispanijoje, kai Vengrijos rinktinė 10:1 sutriuškino Salvadoro ekipą. Taip pat yra dvi pergalės 9 įvarčių skirtumu: vengrai 1954 m. 9:0 įveikė Pietų Korėją, o Jugoslavijos rinktinė 1974 m. tokiu pat rezultatu - tuometį Zairą. Daugiausia įvarčių per vienerias pasaulio futbolo čempionato finalo etapo varžybas buvo įmušta 1954 m. Šveicarijoje, kai šeimininkų rinktinė 5:7 nusileido Austrijos ekipai. Viename pasaulio pirmenybių finalo turnyre daugiausia įvarčių įmušė 1954 m. Vengrijos rinktinė - 27.
Kurioziniai įvykiai ir sutartos rungtynės
Futbolo istorijoje pasitaiko ir kuriozinių įvykių, kai rekordiniai rezultatai pasiekiami nesąžiningu būdu. Kamerūne „Bamendjon Renaissance“ 0:47 nusileido „Racing Dofousem“ komandai, kad ši dėl geresnio įvarčių skirtumo patektų į pirmąją lygą. Šalies futbolo vadovai užuodė apgavystę ir sąmokslininkus nubaudė diskvalifikacijomis. Maroko antros lygos komandos „Kemiset“ ir „Baridos“ paskutiniame ture sutriuškino varžovus atitinkamai 22:0 ir 18:0, siekdamos patekti į pirmąją lygą. Suktybės buvo išaiškintos, o komandos nubaustos. 1977 m. Norvegijos septintosios lygos „Forward Riggent“ klubas, norėdamas įkopti į šeštąjį divizioną, nugalėjo varžovus 42:0, tačiau už apgavystę pateko į aštuntą lygą.
Lietuvos futbolo rekordai
Kiekvienos šalies futbolo istorija turi savo rekordinių rezultatų. Lietuvos futbolo rinktinės didžiausia pergalė - 7:0 - iškovota prieš Estijos ekipą 1995 m. Rygoje. Skaudžiausias pralaimėjimas - 0:10 - patirtas 1924 m. Paryžiuje prieš Egipto komandą. Europos klubų taurių varžybose įsimintina Vilniaus „Žalgirio“ pergalė 6:0 prieš Velso klubą „Barry Town“ 1994 m. Vilniaus „Žalgirio“ didžiausios pergalės SSRS futbolo pirmenybėse - 8:0 prieš Ašchabado „Lokomotiv“ 1949 m. ir 10:2 prieš Čeliabinsko „Dzeržinec“ 1950 m.
Subjektyvūs veiksniai ir antgamtinės jėgos
Pasitaiko atvejų, kai pralaimėjimai aiškinami ne tik objektyviomis priežastimis, bet ir subjektyviais veiksniais ar net antgamtinėmis jėgomis. Airijos „Darwoon“ ekipos futbolininkai, 1976 m. pralaimėję varžovams 0:12, teigė, kad šie pasikvietė pagalbon viduramžių pilies dvasias.
Ištvermės rekordai
Futbole yra užfiksuota ir ištvermės rekordų. Sidnėjuje dvi australų komandos sužaidė 204:194, o šios varžybos truko 42 valandas. 1976 metais vokiečių „Eisenhausen“ ekipa be paliovos žaidė 18 rungtynių, per 27 valandas pelnydama 88 įvarčius.
Individualūs pasiekimai
Žymiausias futbolininkas, pelnęs daugiau kaip tūkstantį įvarčių, yra brazilas Pelé. Brazilų „Recife“ klubo žaidėjas Dario 1977 m.
Brazilijos pažeminimas 2014 m. pasaulio čempionate
Vienas labiausiai šokiruojančių rezultatų futbolo istorijoje - Brazilijos rinktinės pralaimėjimas Vokietijai 2014 m. pasaulio čempionato pusfinalyje rezultatu 1:7. Nors brazilai rungtynes pradėjo aktyviai, vokiečiai pasirinko kontratakomis paremtą taktiką ir greitai įmušė kelis įvarčius. Be svarbiausio gynėjo Thiago Silvos rungtyniavę brazilai apverktinai atrodė gynyboje, o vokiečiai per 45 minutes atliko 7 smūgius į vartų plotą, iš kurių net 5 tapo įvarčiais. Po pertraukos Brazilija bandė kautis dėl garbės, tačiau vokiečiai ir toliau dominavo, įmušdami dar du įvarčius. Šis pralaimėjimas tapo didžiausiu pažeminimu Brazilijos futbolo istorijoje.
Kiti įsimintini įvykiai
Raulis atstovaudamas Madrido „Real“ pelnė „hat-tricką“ Čempionų lygos 1995/1996 m. sezono rungtynėse su „Ferencvaros" būdamas 18 metų ir 114 dienų amžiaus.
tags: #futbolo #cempionatas #finalas