Brazilijos futbolo istorija - tai ne tik sporto šaka, bet ir nacionalinis simbolis, įkūnijantis aistrą, talentą ir neįtikėtiną meilę futbolui. Ši sporto šaka Brazilijoje yra daugiau nei žaidimas - tai antroji religija, vienijanti žmones ir įkvepianti juos siekti aukščiausių tikslų. Per ilgą ir turtingą istoriją Brazilijos rinktinė patyrė tiek triumfo akimirkų, tiek skaudžių pralaimėjimų, kurie paliko neišdildomą žymę šalies futbolo istorijoje. Brazilija futbolo valstybe netapo per vieną dieną. Net atvirkščiai. Tiesa, ant vergovės ir genocido pagrindų susiformavusioje šalyje rasinės atskirties neišvengta ir futbolo aikštėse. Brazilų pažintis su futbolu prasidėjo 1894 m., kai britų emigranto sūnus Charlesas Milleris iš Anglijos atsivežė kelis kamuolius ir žaidimo taisykles.
Pirmieji Žingsniai ir 1950 m. Pasaulio Čempionatas
FIFA bandė kuo greičiau atgaivinti turnyrą po II pasaulinio karo. Tiek 1942 m., tiek 1946 m. planuoti čempionatai buvo atšaukti, nes pasaulį aptemdė tragiškiausias įvykis koks tik gali įvykti žmonijai - milijonus gyvybių nusinešęs II pasaulinis karas. Žmonės užmiršo futbolą, jiems tik rūpėjo kaip išsaugoti savo gyvybę, taigi per šį laikotarpį pasaulyje žlugo daugybė talentų, galbūt galėjusių tapti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis. Brazilija vienintelė pasiūlė tapti 1950 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininkais. Didžioji dalis Europos buvo dar neatsitiesusi po II pasaulinio karo, be to brazilai tuo metu viešpatavo Pietų Amerikoje, buvo daugkartiniai šio žemyno čempionai, futbolas šioje šalyje buvo pasiekęs tokį lygį, kad buvo arti fanatizmo ribos.
Šis čempionatas Brazilijoje tapo ne tik futbolo švente, bet ir didžiuliu iššūkiu. Brazilija, būdama Pietų Amerikos futbolo lydere, tikėjosi iškovoti čempionų titulą savo žiūrovų akivaizdoje. Tačiau likimas pateikė netikėtą siurprizą.
Čempionato formatas buvo unikalus - nebuvo tikro finalo. Vietoj to, keturios stipriausios komandos varžėsi finaliniame etape, o nugalėtojas paaiškėjo pagal surinktus taškus. Taigi savo grupių nugalėtoja tapo, ir į finalinę grupę pateko Brazilijos rinktinė, 4-0 nugalėjusi Meksiką, 2-2 sužaidusi su Šveicarija, bei 2-0 įveikusi jugoslavus, II grupės nugalėtojais tapo ispanai 3-1 įveikę JAV, 2-0 Čilę ir 1-0 anglus. Kitą grupę sudarė tik 3 komandos, taigi nugalėtojams švedams užteko 3-2 įveikti italus, bei sužaisti lygiosiomis su Paragvajumi. Brazilija, demonstruodama įspūdingą žaidimą, sutriuškino Švediją (7:1) ir Ispaniją (6:1) ir prieš paskutinį mačą su Urugvajumi turėjo taško persvarą. Brazilams užteko lygiųjų, kad taptų čempionais.
"Maracanaço": Nacionalinė Tragedija
Finalinis mačas, vykęs legendiniame Maracana stadione Rio de Žaneire, tapo tikra drama. Į stadioną susirinko rekordinis skaičius žiūrovų - apie 200 000 žmonių - tai absoliutus visų laikų rekordas. Prieš rungtynes Rio De Žaneiro meras štai taip kreipėsi į žaidėjus: "Jūs - žaidėjai, kuriuos po mažiau nei kelių valandų visa Brazilija nešios ant rankų bei vadins čempionais. Jūs - žaidėjai, kurie neturi konkurentų visame žemes pusrutulyje. Jūs žaidėjai, kurie įveiktų bet ką pasaulyje. Friaca įvartis 46 minutę išvedė Braziliją į priekį, tačiau Urugvajus nepasidavė. Juanas Alberto Schiaffino išlygino rezultatą 66 minutę, o Alcidesas Ghiggia įvartis 79 minutę nutildė Maracaną. Brazilija pralaimėjo 1:2 ir prarado galimybę tapti pasaulio čempionais savo aikštėje. "Tas įvartis, vienas paprasčiausias įvartis, atrodytų padalijo visą Braziliją į dvi fazes: prieš įvartį ir po įvarčio," - rašė vienas sporto žurnalistas. Brazilai pralaimėjo ir Pasaulio čempionais tapo urugvajiečiai. "Kai žaidėjams labiausiai reikėjo Maracanos - ji tylėjo. Tu negali patikėti savęs stadionui, tai pamoka nuskandinusi mus 1950 metų vėlyvą liepos vakarą,"- rašė poetas Chico Buarque. Urugvajus, Italija, Anglija, Vakarų Vokietija, Argentina ir Prancūzija, visos šios šalys laimėjo čempionatus vykusius jų šalyje. Brazilai liko vieninteliai pasaulio čempionai, nelaimėję čempionato savo šalyje.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Šis pralaimėjimas, pavadintas „Maracanaço“ (Maracanos smūgis), tapo nacionaline tragedija. Šalis gedėjo, žmonės jautėsi sugniuždyti, o tyla stadione buvo slegianti. Kaip vėliau sakė A. Ghiggia, tik trims žmonėms istorijoje pavyko nutildyti Maracaną - Frankui Sinatrai, popiežiui Jonui Pauliui II ir jam pačiam. Išgyvenę tą žiaurią popietę sakė, kad daugiau niekada nebebus laimingi… Kai minia palikinėjo Maracaną, buvo užfiksuotas tik vienas smurto proveržis - Rio De Žaneiro mero, to, kuris "sveikino čempionus", granitinis biustas buvo nugriautas.
Po šio pralaimėjimo Brazilija ilgai negalėjo atsigauti. Buvo peržiūrėtos taktinės schemos, keičiami žaidėjai, tačiau „Maracanaço“ šešėlis ilgai persekiojo rinktinę.
Aukso Amžius: 1958, 1962 ir 1970 m. Pasaulio Čempionatai
Po skaudaus pralaimėjimo Brazilija pradėjo naują erą. 1958 m. pasaulio čempionate Švedijoje gimė nauja žvaigždė - Pele. Būdamas vos 17 metų, jis sužavėjo pasaulį savo talentu ir padėjo Brazilijai iškovoti pirmąjį pasaulio čempionų titulą. Finale brazilai 5:2 nugalėjo Švediją, o Pelė pelnė du įvarčius. Teko laukti iki 1958 m., bet buvo verta. Suprantama, nes tik skaudžios nesėkmės verčia tobulėti ir žengti pirmyn. Brazilai dar iki čempionato Švedijoje likus metams siuntė skautus stebėti būsimų varžovų, o prieš pirmenybes V. Feolai talkino būrys asistentų, psichologas ir net odontologas. Finalą laimėjusią „Selecao“ įsimylėjo visas pasaulis, bet dar svarbiau - iš naujo pamilo pati Brazilija. Iki tol beveik neturėjusi kuo didžiuotis milžiniška valstybė pasauliui nušvito naujomis spalvomis.
1962 m. pasaulio čempionate Čilėje Brazilija apgynė čempionų titulą, nors Pele patyrė traumą ir didžiąją turnyro dalį praleido ant suolo.
1970 m. pasaulio čempionatas Meksikoje laikomas Brazilijos futbolo aukso amžiumi. Rinktinė, kurioje žaidė tokios legendos kaip Pele, Rivelino, Gersonas, Jairzinho ir Tostão, demonstravo neįtikėtiną žaidimą ir užtikrintai iškovojo čempionų titulą. Finale brazilai 4:1 nugalėjo Italiją ir tapo pirmoji komanda, iškovojusi tris pasaulio čempionų titulus. Braziliškasis futbolas tapo visiems atpažįstamu prekės ženklu ir galutinai įsitvirtino 1970 m. pasaulio čempionate. 1970-ųjų superrinktinė iki šiol vertinama kaip idealas, kurio „Selecao“ privalo siekti kiekviename pasaulio čempionate.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
Ši Brazilijos rinktinė laikoma viena geriausių visų laikų futbolo komandų. Jų žaidimas buvo ne tik rezultatyvus, bet ir gražus, įkvepiantis ir kupinas aistros.
Pelė: Karaliaus Gimimas ir Palikimas
Pelė - vardas, kuris tapo neatsiejama futbolo istorijos dalimi, įkvėpęs milijonus ir įamžinęs Brazilijos vardą pasaulyje. Edisonas Arantesas do Nasimentas, labiau žinomas kaip Pelė, gimė 1940 m. spalio 23 d. Tres Korasoese, Minas Žeraiso valstijoje, Brazilijoje.
Pelė gimė futbolininko Žoao Ramoso do Nasimento (Dondinho) ir Selestės Arantes šeimoje. Futbolas buvo jo genuose, nes tėvas žaidė profesionaliai. Šeima gyveno skurdžiai, todėl jaunajam Edsonui teko anksti susidurti su sunkumais. Tėvas sūnui negalėjo nupirkti tikro futbolo kamuolio. Tačiau būsimasis odinio kamuolio virtuozas futbolo abėcėlės pradėjo mokytis su skuduriniu žaidimo „įrankiu“, padarytu iš kojinės, į kurią buvo prikimšta laikraščių. Tėvai pavadino sūnų amerikiečių išradėjo Tomo Edisono (Thomas Edison) garbei, tačiau dar mokykloje atsirado pravardė Pelė. Nors motina nenorėjo, kad sūnus taptų futbolininku, nes manė, kad tai kelias į skurdą, Pelė jau vaikystėje išsiskyrė iš kitų vaikų savo talentu ir aistra futbolui. Būdamas 7 metų, jis pradėjo žaisti vietinėje vaikų komandoje, išsiskyrė technišku žaidimu, įmušdavo gausybę įvarčių.
1956 metais, būdamas vos 15 metų, Pelė pasirašė profesionalią sutartį su „Santos“ klubu. Jau pirmosiose rungtynėse puolėjas įmušė įvartį. Pelė „Santos“ klube praleido 18 metų, sužaidė 1265 rungtynes ir įmušė 1124 įvarčius. Per šį laiką jis su komanda laimėjo daugybę komandinių ir asmeninių titulų. Pelė žaidimas „Santos“ klube atvėrė jam duris į nacionalinę rinktinę.
Būdamas 17 metų, Pelė debiutavo Brazilijos rinktinėje ir iškart tapo svarbia komandos dalimi. 1958 m. pasaulio čempionate Švedijoje, nors ir turėjo atsigauti po traumos, jis sužaidė ketverias rungtynes ir įmušė 6 įvarčius.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
1974 m. Pelė paliko „Santos“ ir persikėlė į Niujorko „Cosmos“ klubą JAV, kur prisidėjo prie futbolo populiarinimo šioje šalyje.
Baigęs karjerą, Pelė tapo futbolo ambasadoriumi, aktyviai dalyvavo socialinėje veikloje, kovojo prieš vaikų skurdą. Jis buvo UNESCO geros valios ambasadoriumi, o 1995-1998 m. - Brazilijos sporto ministru.
Pelė mirė 2022 m. gruodžio 29 d. San Paule, būdamas 82 metų. Pasaulis atsisveikino su futbolo legenda, kurios palikimas gyvuos amžinai.
Kiti Triumfai ir Iššūkiai
Po aukso amžiaus Brazilija patyrė įvairių laikotarpių. 1974 ir 1978 m. pasaulio čempionatuose rinktinė pasirodė blankiai, tačiau 1982 m. pasaulio čempionate Ispanijoje brazilai vėl sužibėjo. Komanda, kurioje žaidė tokie meistrai kaip Zico, Socrates ir Falcão, demonstravo gražų ir atakuojantį futbolą, tačiau neįveikė Italijos antrajame grupės etape.
1994 m. pasaulio čempionate JAV Brazilija po ilgos pertraukos vėl tapo čempionais. Finale brazilai po baudinių serijos nugalėjo Italiją. Ši pergalė buvo svarbi ne tik sportiniu, bet ir psichologiniu požiūriu - Brazilija įrodė, kad gali laimėti ir po sunkių išbandymų. Šalis į pasaulio viršūnę sugrįžo 1994 ir 2002 m., bet šios pergalės nė iš tolo neprilygo ankstesniems triumfams. Iki šiol verda diskusijos, kur link turi krypti Brazilijos futbolas. „Futebol-força“ ar „futebol-arte“? Pastaraisiais dešimtmečiais vis akivaizdžiau, kad braziliškasis futbolas lieka praeityje, dažniausiai - nespalvoto vaizdo įrašuose.
2002 m. pasaulio čempionate Pietų Korėjoje ir Japonijoje Brazilija iškovojo penktąjį pasaulio čempionų titulą. Nuo to laiko Brazilija dar ne kartą dalyvavo pasaulio čempionatuose, tačiau triumfuoti nebepavyko. 2014 m. pasaulio čempionate, vykusiame Brazilijoje, rinktinė patyrė dar vieną skaudų pralaimėjimą - pusfinalyje 1:7 buvo sutriuškinta Vokietijos. Brazilijos futbolo istorijos metraštyje atsirado naujas įrašas, privertęs šios šalies gyventojus pamiršti prieš 64 metus nutikusią futbolo tragediją. Kaip žinoma, 1950 m. Brazilijoje vykusiame pasaulio futbolo čempionate galingai rungtyniavę šeimininkai Rio de Žaneiro „Maracana“ stadione vykusiose paskutinėse rungtynėse 1:2 nusileido Urugvajaus rinktinei ir liko be nugalėtojų taurės. 2014 m. pasaulio čempionatas turėjo visiems laikams ištrinti šią juodąją braziliško futbolo dėmę. Galima sakyti, kad tikslas pasiektas. Po Belos Orizontės miesto „Mineirao“ stadione vykusių čempionato pusfinalio rungtynių, kuriose Vokietija net 7:1 sutriuškino brazilus, šios šalies futbolo istorijos metraštyje atsirado dar juodesnė dėmė. Tai yra oficialus Brazilijos rinktinės antirekordas pasaulio čempionatuose. Iki šiol skaudžiausią smūgį planetos pirmenybėse brazilai buvo patyrę 1998 m. Tada Prancūzijoje vykusio čempionato finale jie 0:3 nusileido Prancūzijos rinktinei. Oficialiose rungtynėse iki praėjusio antradienio brazilai tik kartą pralaimėjo šešių įvarčių skirtumu. Tai nutiko 1920 m. Šį kartą brazilų mokytojų vaidmenį atliko griežti ir preciziški vokiečiai. Nuo 11 iki 29 min. jie vieną po kito sumušė 5 įvarčius į brazilo Žulijaus Sezaro (Julio Cesar) ginamus vartus, o antrame kėlinyje dviem tiksliais smūgiais pasižymėjo po keitimo aikštėje pasirodęs Andrė Šiurlė (Andre Schurrle). Pačioje susitikimo pabaigoje sėkmė šyptelėjo ir Vokietijos vartininką Manuelį Nojerį (Manuel Nueuer) pagaliau „pramušusiam“ brazilui Oskarui (Oscar). Būtina pasakyti, kad tamsūs debesys virš Brazilijos rinktinės susitelkė jau po ketvirtfinalio rungtynių su Kolumbija. Nors brazilai po gynėjų Tiagu Silvos (Thiago Silva) ir Davido Luiso (David Luiz) įvarčių šią dvikovą laimėjo 2:1, bet neišvengė nuostolių. 86 min. kolumbietis Chuanas Sunjiga (Juan Zuniga) stipriu kelio smūgiu į nugarą traumavo Brazilijos rinktinės lyderį Neimarą (Neymar). 4 įvarčius šiame čempionate pelnęs 22 metų futbolininkas buvo išneštas iš aikštės. Netrukus paaiškėjo, kad jam skilo trečiasis stuburo slankstelis. Brazilijos rinktinės gydytojas Rodrigas Lasmaras pranešė, kad Neimarui čempionatas baigėsi. Vis dėlto didžiausiu brazilų nuostoliu tapo ne Neimaras, o antrą geltoną kortelę rungtynėse su Kolumbija pelnęs ir pusfinalio rungtynes praleidęs T.Silva. Brazilijos rinktinės kapitonas šiame čempionate drauge su Davidu Luisu (David Luiz) patikimai telkė komandos gynybą ir buvo tikras ekipos lyderis. Šeimininkų rinktinės vyriausiasis treneris Luisas Felipė Skolaris (Luiz Felipe Scolari) nusprendė prieš vokiečius mesti Miuncheno „Bayern“ klube žaidžiantį gynėją Dantę. Kaip netrukus paaiškėjo, šis 2002 m. Prieš Brazilijos ir Vokietijos rungtynes būtent 2002 m. buvo viena iš populiaresnių pokalbio temų. Tada Japonijoje ir Pietų Korėjoje vykusiose planetos pirmenybėse L.F.Skolario treniruota Brazilijos rinktinė finale 2:0 įveikė Vokietijos ekipą. Tačiau Vokietijos rinktinė šiuo klausimu turėjo savo nuomonę. Ketvirtfinalyje racionaliai 1:0 susitvarkę su prancūzais, pusfinalyje vokiečiai parodė tikrąją savo jėgą. Vokietijos rinktinės vyriausiojo trenerio Joachimo Liovo (Joachim Loew) parinkta žaibiškų kontratakų taktika dar ilgai sapnuosis Brazilijos rinktinės gynėjams. Tiesa, pastarieji taip pat padarė viską, kad vokiečiai jų baudos aikštelėje pasijustų lyg namie. Pirmą įvartį po perdavimo nuo kampinio gairelės pelnęs Tomas Miuleris (Thomas Muller) buvo paliktas vienas tiesiai prieš vartus. Po keliolikos minučių jau Miroslavas Klozė (Miroslav Klose) antru mėginimu „sušaudė“ Ž.Sezarą ir įrašė savo pavardę visų laikų rezultatyviausių pasaulio čempionatų žaidėjų sąrašo viršūnėje. Beje, naujo rekordo autoriumi tapo ir geriausiu rungtynių žaidėju pripažintas Tonis Krosas (Toni Kroos). Nuo šiol jam priklauso greičiausiai (per 69 sek.) pelnytų dviejų įvarčių rekordas. O Vokietija tapo pirmąja pasaulio čempionato komanda, per 29 min. įmušusia penkis įvarčius. Sugniuždyti Brazilijos rinktinės gerbėjai liejo ašaras, plūdo savo komandą, o galiausiai netgi plojo Vokietijos rinktinei. Po rungtynių Brazilijos rinktinės strategas L.F.Skolaris prisiėmė visą atsakomybę. „Už komandos žaidimą ir rezultatą atsako žmogus, parinkęs žaidėjus ir taktiką. Taigi, aš esu atsakingas už šią katastrofą. Neabejoju, kad žaidėjai taip pat mėgins prisiimti kaltę, nes mes laimime ir pralaimime kaip komanda. Bet didžiausia kaltė visada tenka treneriui. Puikiai suprantu, kad nuo šiol Brazilijoje būsiu siejamas tik su šiuo pralaimėjimu, - teigė 65 metų futbolo specialistas ir pavadino antradienį juodžiausia savo karjeros diena. - Atsiprašau visų Brazilijos žmonių, kuriuos nuvylėme nepatekdami į finalą. J.Liovas mėgino paguosti varžovų trenerį. „Puikiai suprantu, kaip jūs šiuo metu jaučiatės, nes 2006 m. Tačiau dabar J.Liovas mažiausiai nori galvoti apie buvusius pralaimėjimus. Jo mintyse jau sukasi sekmadienį „Maracana“ stadione vyksianti finalinė dvikova. Regis, tai puikiai suvokia ir Vokietijos rinktinės žaidėjai. „Taip, ši pergalė yra nuostabi, po pirmojo kėlinio mums buvo sunku patikėti, kad pirmaujame 5:0. Bet laimėjęs pusfinalį pasaulio čempionu netapsi. Atrodo, kad 2006 ir 2010 m.
Nepaisant nesėkmių, Brazilijos rinktinė išlieka viena stipriausių ir labiausiai gerbiamų pasaulyje. Jų žaidimas visada kupinas aistros, talento ir neįtikėtino atsidavimo futbolui. Dabartinė Brazilijos rinktinė, vadovaujama pragmatiško L. F. Scolari, taip pat neužburs tokiais spektakliais, kaip 1970-ųjų komanda. Tai nereiškia, kad „Selecao“ nesuvienys tautos. Brazilai labai nusivylė didžiulėmis pasaulio čempionato išlaidomis ir organizatorių korupcija, bet prasidėjus pirmenybėms jie užsimirš. Liks tik vienuolika geltoną aprangą vilkinčių vyrų ir kamuolys.
Dabartis ir Ateities Perspektyvos
Šiandien Brazilijos futbolo rinktinė išgyvena permainų laikotarpį. Komandoje yra daug jaunų ir talentingų žaidėjų, kurie siekia tęsti legendinę Brazilijos futbolo istoriją. Rinktinės tikslas - vėl tapti pasaulio čempionais ir įrodyti, kad Brazilija vis dar yra futbolo Meka.
Brazilijos futbolo rinktinės istorija - tai ne tik pergalių ir pralaimėjimų istorija. Tai istorija apie aistrą, talentą, atsidavimą ir neįtikėtiną meilę futbolui. Ši istorija įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje ir primena, kad net po didžiausių nesėkmių galima atsitiesti ir siekti aukščiausių tikslų.
Kiti Svarbūs Aspektai
- Olimpinės Žaidynės: Brazilija pirmą ir vienintelį olimpinį auksą iškovojo 2016-aisiais Rio de Žaneire, kai finale su Neymaru priešakyje palaužė Vokietiją.
- Žaidėjai Užsienyje: Brazilijos futbolo federacijos duomenimis, ne mažiau kaip 5 tūkst. šios šalies žaidėjų rungtyniauja užsienio klubuose.
- Finansinė Situacija: Nors Brazilija yra futbolo šalis, ne visi klubai gali pasigirti geru finansavimu. Dauguma klubų yra pasiruošę permainoms ir pereina iš vienos Brazilijos lygos į kitą, kur skiriasi komandų finansavimas.
- Klubų Istorija: Kai kurie Brazilijos klubai, pavyzdžiui, „Santa Cruz“, turi turtingą istoriją ir didžiuojasi savo indėliu į šalies futbolą.