Futbolas Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias XX amžiaus pradžią. Ši sporto šaka, žinoma kaip "žaidimų karalius", užima svarbią vietą šalies sporto istorijoje. Straipsnyje apžvelgsime Lietuvos jaunių futbolo rinktinės istoriją, pradedant nuo ištakų ir baigiant dabartiniais pasiekimais.
Futbolo Pradžia Lietuvoje
Futbolas (angl. football < foot - pėda + ball - kamuolys) yra sportinis žaidimas, kuriame dalyviai kojomis arba galva smūgiuoja kamuolį, stengdamiesi įmušti jį į varžovų vartus. Futbolą žaidžia 2 komandos po 11 žaidėjų (1 vartininkas, 4 gynėjai, 3 saugai ir 3 puolėjai; dėl žaidimo taktikos žaidėjų pasiskirstymas gali būti ir kitoks, pvz., 1-4-4-2). Žaidžiama stačiakampėje 90-120 m ilgio, 45-90 m pločio aikštėje (dažniausiai vejoje), kurios abiejuose galuose yra 7,32 m pločio ir 2,44 m aukščio vartai su tinklu. Futbolą galima žaisti ir mažose aikštėse bei stadionuose skersai futbolo aikštės, pastatant mažesnių matmenų nešiojamuosius vartus; taip dažniausiai žaidžiama per treniruotes, žaibo turnyrus, veteranų ir vaikų varžybas. Kamuolys odinis, pripučiamas, jo apskritimo ilgis 68-70 cm, masė 410-450 g (moterų ir jaunių mažesnis ir lengvesnis). Suaugusieji vyrai žaidžia 2 kėlinius po 45 min su 10-15 min pertrauka, moterys - po 40 min su 15 min pertrauka. Žaidimui vadovauja aikštės teisėjas ir du jo padėjėjai. Žaidėjai avi trumpaauliais (su kapliukais paduose) futbolo batais. Kamuolys varomas kojomis (vartininkas baudos aikštelėje gali jį gaudyti arba atmušti rankomis). Draudžiama liesti kamuolį ranka, kišti varžovui koją, laikyti jį, stumti rankomis. Tam tikrais atvejais draudžiama puolančiosios komandos žaidėjui būti arčiau varžovo vartų negu kamuolys smūgio metu, kai jį smūgiuoja komandos draugas; ši pražanga vadinama nuošale. Už taisyklių pažeidimą skiriama geltonoji arba raudonoji kortelė prasižengusiam futbolininkui, baudos arba laisvasis smūgis į prasižengusiojo komandos vartų pusę. Sąmoningai pažeidus taisykles savo baudos aikštelėje varžovai muša baudinį nuo 11 metrų žymos. Jeigu kamuolys, paskutinį kartą liestas besiginančios komandos žaidėjo, išrieda už vartų linijos, tos komandos vartų pusėje skiriamas kampinis (jį muša varžovai). Žaidimai su kamuoliu, primenantys futbolą, buvo žinomi Egipte, Kinijoje, Pietų Amerikos šalyse, Graikijoje, Romoje daugiau kaip 3000 m. prieš Kristų. Dabartinis futbolas pradėtas žaisti Didžiojoje Britanijoje. 1855 Sheffielde įkurtas pirmasis futbolo klubas; 1863 futbolas atskirtas nuo regbio. 1900 įtrauktas į olimpinių žaidynių programą.
Lietuvoje futbolas pradėtas žaisti 1910-12 (neoficialiais duomenimis, Klaipėdos krašte - 19 a. pabaigoje). 1922 įvyko pirmosios futbolo pirmenybės (pradėjo 10, baigė 5 komandos). 1923 Lietuvos futbolo sporto lyga įstojo į Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją (narystė suspenduota 1944, atkurta 1991).
Pernai šalies sporto visuomenė pažymėjo žaidimų karaliaus - futbolo 100 - ąsias metines.
Lietuvos Jaunių Futbolo Rinktinės Formavimasis ir Pirmieji Žingsniai
1937 m. buvo sudarytas detalus 3 m. futbolo plėtros planas. Valstybiniu komandos treneriu patvirtintas N. Čerekas, Kauno aukščiausios klasės komandas treniravo K. Jiszda (Austrija), rinktinę - W. Hahnas, sudarytos 2 rinktinės (A ir B), numatyta sudaryti jaunių rinktinę.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Pokaryje, kai buvo paskelbta priverstinė kolektyvizacija, rajonuose veikė „Kolūkiečio“ savarankiška sporto draugija. Po to ją pakeitė SSD „Nemunas“ . Kaime buvo populiarūs turnyrai tarp kolūkiečių ir tarybinių ūkių komandų. Kiek prisimenu, respublikoje yra nugalėję Žagarės rajono „Pergalės“ kolūkio futbolininkai. Lietuvos kaimo jaunimo rinktinė kasmet vykdavo į sąjungines varžybas, kurios buvo organizuojamos pietinėse respublikose.
1946 Lietuvos futbolininkai debiutavo SSRS čempionate. 1946 ir 1947 Lietuvos jaunių futbolo rinktinė tapo SSRS čempione, 1983 jaunimo rinktinė - SSRS tautų spartakiados futbolo turnyro nugalėtoja.
1954 vėl pradėjo rungtyniauti jauniai.
1959 prie meistrų komandos S. Paberžio iniciatyva suorganizuotos pamainos ugdymo grupės.
1967 SSRS Vilties turnyre - Lietuvos jauniai (treneriai V. Šilinskas, A. Komskis).
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
Lietuvos Jaunių Futbolo Rinktinės Pasiekimai
1977 Žalgiris (treneriai B. Zelkevičius, S. Ramelis) grįžo į I lygą, Klaipėdos jauniai (treneriai V Kempinas, F. Finkelis) tapo SSRS čempionais, Panevėžio internatinės sporto mokyklos futbolininkai - sporto mokyklų pirmenybių 1 vietos, 1984 Lietuvos moksleivių spartakiados - 2 vietos, 1989 Perkėlos varžybų - 3 vietos laimėtojais.
1983 SSRS tautų spartakiados futbolo varžybas laimėjo Lietuvos jaunimo (18-20 m.) rinktinė, Odinio kamuolio jaunučių varžybas - Panevėžio Saturno futbolininkai (treneris A.
1987 Vilniaus Žalgirio pagrindinė ir dublerių komandos, Lietuvos jaunių rinktinė (treneriai V. Kuncė ir V.
Europos jaunių (16 m.) čempionu tapo V. Baltušnikas (1985), vicečempionais - R. Bubliauskas, A. Kalinauskas, D. Kazlauskas (visi 1984), 3 vietos laimėtojais - R. Kapustas, G. Staučė (abu 1986), Europos jaunių (18 m.) čempionu - G. Staučė (1988), vicečempionais - R. Bubliauskas, V. Ivanauskas (abu 1984).
SSRS rinktinėse žaidė: jaunių - 1962-1963 J. Jieznas ir V. Žitkus, vėliau - V. Baltušnikas, R. Bubliauskas, D. Burbulevičius, D. Butkus, Z. Buzas, V. Černiauskas, R. Deltuva, V. Dančenka, V. Ivanauskas, A. Kalinauskas, R. Kapustas, D. Kazlauskas, K. Kumža, R. Martinaitis, R. Mažeikis, E. Meidus, A. Narbekovas, I. Pankratjevas, A. Skrupskis, G. Staučė, A. Subačius, V. Šlekys, A. Štaliūnas, V. Talalajevas, S. Trainavičius, I. Urusovas, R. Zdančius, G. Žarkovas, A. Žemėnas ir kiti, jaunimo - R. Bubliauskas ir V. Ivanauskas (1985 pasaulio čempionate užėmė 4 vietą), S. Baranauskas, V. Buzmakovas, A. Kalinauskas, R. Kučinskas, E. Liaudanskas, A. Narbekovas, I. Pankratjevas, jaunių (iki 18 m.) - R. Bubliauskas ir V. Ivanauskas (1984 Europos čempionate užėmė 2 vietą), G. Staučė (1988 Europos čempionas), jaunių (iki 16 m.) - R. Bubliauskas, A. Kalinauskas ir D. Kazlauskas (1984 Europos čempionate užėmė 2 vietą), V. Baltušnikas (1985 Europos čempionas), R. Kapustas ir G.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
Lietuvos Jaunių Futbolo Rinktinė Nepriklausomybės Laikotarpiu
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nutarta reformuoti šalies čempionatų sistemą ir vėl pereiti prie varžybų ruduo-pavasaris vykdymo tvarkos.
Nuo 1990-ųjų Lietuvos futbolo rinktinės veikla tapo itin aktyvi, dalyvaujant įvairiuose Europos ir pasaulio čempionatų atrankos turnyruose.
1997 įkurta Gatvės vaikų futbolo federacija (prezidentas A. Uža), 2003 - Lietuvos gatvės vaikų ir jaunių futbolo asociacija (prezidentas M.
2019 Lietuvos vaikinų iki 21 m. futbolo rinktinė.
Iššūkiai ir Ateities Perspektyvos
Gaila, bet reikia pripažinti, kad šiuo metu mūsų šalies futbolas pergyvena gilų nuosmukį. Ką turėjome gero sukaupę, išbarstėme. Priežasčių tam yra begalė.
„Norint vystyti futsalą, šį žingsnį reikėjo žengti, todėl galiu užtikrintai pasakyti, kad Lietuva yra teisingame kelyje. Šios rinktinės pagrindą sudarys tie vaikinai, kurie žaidė U-19 rinktinėje. „Be abejo, nebus lengva, nes Prancūzija salės futboolo srityje yra žengusi milžinišką žingsnį į priekį. Ten šiai futbolo šakai yra skiriamas didžiulis dėmesys, o patys žaidėjai jau yra futsalo profesionalai. Ta prasme, jie gyvena iš futsalo. Tai yra esminis dalykas. Sugebėję prancūzai žengti šį žingsnį, iškart sulaukė sėkmės ir klubiniame ir rinktinių lygmenyje. Lietuva, deja, kol kas tuo pasigirti negali, todėl dauguma jaunimo rinktinės žaidėjų bus tie, kurie dar prieš kelias savaites žaidė didįjį futbolą. Vis tik, teigiamų pokyčių yra. Aš pastebiu, kaip žmonės Lietuvoje pradeda mylėti futsalą, todėl labai svarbu, kad jaunimas tuo patikėtų. Svarbus aspektas - specializuotos futsalo mokyklos įsteigimas. Tai leistų kelti futsalo lygį kur kas greičiau“, - sakė A.
Akmenės Krašto Indėlis Į Lietuvos Futbolą
Akmenės kraštas gali didžiuotis savo futbolo pasiekimų istorija. Apie 1955 metus tuometiniame rajono centre Akmenėje susibūrė kovinga „Statybininko“ vienuolikė. Ją šefavo tuometinis statybos trestas, kuris buvo įsikūręs gimstančioje Naujojoje Akmenėje. Vyko cemento gamyklos statyba. Reikia priminti, kad tuo laiku respublikos „A“ klasėje žaidė gal 11 komandų. O čempionų titulais pakaitomis didžiavosi Kauno „Inkaras“ ar Šiaulių „Elnias“. Panaši konkurencija vyko ir „Tiesos“ laikraščio taurei laimėti. Antrame ešelone, „B“ klasėje - taip pat žaidė apie 12 komandų. Tad akmeniškiai pagrįstai gali didžiuotis „Statybininko“ komandos praeitimi. Kad antrojo ešelono komandų žaidimo lygis buvo neprastas, liudija toks faktas: Plungės „Linų audinių“ futbolininkai 1955 metais laimėjo „B“ klasės turnyrą ir iškovojo teisę žaisti „A“ klasėje. Paskui atėjo „Cementininko“ komandos eilė. Dar 1958 metais cementininkai startavo respublikos „B“ klasės varžybose, o 1960 metais pateko į aukščiausiąją lygą. Tai nulėmė eilinė futbolo reforma. Buvo padidintas stipriausiųjų ešelonas iki 24 komandų. Pirmenybėse „Cementininkas“ niekuo nenustebino. Užtat 1961 metais „Tiesos“ laikraščio taurės turnyre pasiekta istorinė pergalė. Tada Kėdainiuose rezultatu 2:1 buvo įveikta vietos EAGC (elektros aparatūros gamykla) komanda. Ir „Cementininkas“ parsivežė iškovotą taurę į Naująją Akmenę.
Savo albume išsaugojau 1952 metų respublikos futbolo rinktinės nuotrauką. Tada lietuviai Moldavijoje užėmė 5 vietą. Toje komandoje žaidė akmeniškiai A. Stanevičius, V. Motiejūnas, papilėniškia iB. Orleckas ir B. Puskunigis. Komandos kapitonu buvo skaistgirietis A.
Kretingos "Minijos" Pavyzdys
Sužibus vilčiai, kad Kretinga neužilgo gali turėti naujai rekonstruotą stadioną, prisiminkime tuos legendinės „Minijos“ futbolininkus, kurių žaidimas XX a. 7-o deš. pradžioje Kretingos rajono valdžia, įmonių vadovai ir pavieniai futbolo entuziastai dėjo daug pastangų, kad čia atsirastų pajėgi futbolo komanda, nes 1961-1962 m. R. Trumpensko vyresnės sesers Bronės teigimu, jos brolį, neseniai sukūrusį šeimą, kaip perspektyvų futbolininką Kretingos rajono sporto vadovams rekomendavo 1962 m. į Kretingą atvykęs iš Linkuvos kilęs futbolo vartininkas Algis Badaras, su R. Netrukus čia įsikūrė ir į Kretingą pagal R. Tų pačių metų rudenį į Kretingą pagal paskyrimą atvykus dirbti treneriu ir žaisti futbolą Kauno kūno kultūros instituto absolventui diplomuotam treneriui, 1962 m.
1962-1963 m. sezoną Kretingos „Minija“ A lygoje užėmė garbingą IV vietą, į priekį praleidusi tik šalies čempione tapusią Panevėžio „Statybą“, kurioje rezultatyviu žaidimu žibėjo į savo gimtąjį miestą iš Kretingos sugrįžęs A. Lučinavičius ir 2 Kauno komandas - „Politechniką“ ir „Inkarą“.
1964 m. rugsėjo 13 d. Rungtynes stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje gyventojų buvo apie 10 tūkst., „Minijos“ komanda pasirinko gynybinę taktiką, pirmiausia pasirūpindama savo vartų saugumu. Jos ginklas - greitos kontratakos, kurių smaigalyje buvo greitasis centro puolėjas R. Kaip rašė „Tiesos“ spec. korespondentas Mindaugas Barysas, „R. Kadangi klaipėdiečiai lengvai nepasidavė, rungtynės buvo atkaklios iki pat rungtynių pabaigos, jiems pelnius 2 įvarčius, o kretingiškiams atsakius 3-iuoju, apie kurį M. Barysas rašė: „S. Po atkaklių rungtynių, pasibaigusių rezultatu 3:2 „Minijos“ naudai, visi jos žaidėjai buvo apdovanoti ąžuolo vainikais ir garbės raštais, o komandos kapitonas R. Šią „Minijos“ pergalę šventė visa Kretinga, kai netrukus ji šalies A klasės pirmenybėse iškovojo III vietą, per 30 rungtynių įmušusi 59 įvarčius, iš kurių 25 pelnė R. Trumpenskas, tik vienu įvarčiu nusileidęs rezultatyviausiam pirmenybių žaidėjui.
Ypač artima draugystė R. Trumpenską siejo su A. Badaru. Deja, tuo metu, kai Kretingos „Minija“ skynė pergales, jis, buvęs šios komandos vartininkas, tarnavo sovietinės armijos dalinyje tolimojoje Kuboje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą, mokydamas vietos futbolininkus futbolo gudrybių. Iš ten į Kretingą ir atgal skriedavo laiškai ir nuotraukos.
Jo sėkminga futbolininko karjera nutrūko po 1971 metų futbolo sezono, kai per rungtynes gauta sunki kojos trauma privertė tai padaryti, nors jam tada buvo tik 32-eji metai ir jis buvo dar pilnas jėgų ir noro žaisti futbolą.
„Aš pats žaidžiau „Minijoje“ nuo 1962 iki 1971 metų. Tuo metu mūsų komanda buvo viena stipriausių respublikoje. Prisimenu, beveik nė viena komanda, kovojusi su mumis, nesitikėdavo lengvos pergalės. Ir mums nebuvo lengva. Dirbdavome, kiek galėdavome. Treniruotės vykdavo kone kiekvieną dieną. Nežiūrėdavome, vasara ar žiema, kuo daugiau laiko stengdavomės praleisti lauke. Ir tie apšilimai būdavo panašūs į tikrų sportininkų apšilimą. Nuveš, būdavo, iki Palangos, o iš ten - bėgte į namus. Žinojome kiekvieną kalvą, kiekvieną takelį. Nors savo 1964 m. pasiekimų „Minija“ daugiau nebepakartojo, ji 1967 m. šalies čempionate užėmė V vietą,1970 m. žaidė „Tiesos“ taurės finale, kur po 2 rungtynių nusileido Kėdainių „Nevėžiui“, o 1971 m. Iš komandos pasitraukus R. Trumpenskui, „Minija“ jau niekada nepasiekė buvusių aukštumų, o vėliau, iškritus iš aukščiausiosios lygos, žaidė įvairiose žemesnėse lygose.
O „Miniją“ jis atsimena kaip savitą stilių ir braižą bei kietą žemaitišką charakterį turėjusią komandą, jos trenerį ir žaidėją Algirdą Andriuškevičių, jos lyderius puolėjus snaiperius R.