Įvadas
Ultrų judėjimas, tai daugiau nei paprastas sporto šakos klubo palaikymas. Tai fanatiškas ir bekompromisis garbinimas, turintis gilias istorines šaknis ir savitą kultūrą. Šiame straipsnyje panagrinėsime ultrų judėjimo ištakas, raidą, ideologiją ir įtaką futbolui bei visuomenei.
Ultrų Judėjimo Istorinės Šaknys
Chuliganizmo apraiškos žmonijos istorijoje pastebėtos dar VI amžiuje. Bizantijos sostinėje Konstantinopolyje 532 metais vykusių arkliais kinkytų vežimų varžybų metu tarp „žaliųjų“ ir „mėlynųjų“ komandų aistruolių įsiplieskę konfliktai peraugo į savaitę trukusias riaušes. Šiuolaikinėje istorijoje žodis „chuliganas“ siejamas su XIV amžiaus pabaigoje Londone siautėjusiu airių nusikaltėliu Patricku Hooliganu.
Pirmosios ultrų grupuotės pradėjo formuotis praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje Italijoje. Tuo metu kai kurie šalies klubai, siekdami pritraukti daugiau aistruolių, sumažino bilietų kainas į tam tikrus stadiono sektorius. Šios tribūnos tapo pirmųjų ultrų tvirtovėmis, kuriose sirgaliai galėjo laisvai reikšti savo aistrą - dažyti sektorius klubo spalvomis, dekoruoti vėliavomis ir išmarginti garbinamų žaidėjų vardais.
Ultrų Kultūra ir Elgesio Normos
Ultrų kultūra turi savitas elgesio normas ir bruožus, skiriančius juos nuo eilinių komandos sirgalių. Eilinius stadione besilankančius sirgalius ultros pašaipiai vadina „kėdžių fanais“. Tikrųjų ultrų elgesys rungtynių metu apibūdinamas keturiais pagrindiniais punktais:
- Niekada nesėdėti rungtynių metu.
- Visada skanduoti ir visa gerkle dainuoti, nepriklausomai nuo mačo rezultato.
- Važiuoti su komanda į visas rungtynes išvykoje, nepaisant kainos ir atstumo.
- Namų stadione visada būti tik „Curvoje“ (kreivėje).
Ultrų Grupuočių Struktūra ir Veikla
Ultrų grupuotės viduje paprastai vyrauja griežta hierarchija. Yra grupės (klubo) vadovas, asmuo, įgaliotas bendrauti su klubo vadovybe, iždininkas, sirgaliai, atsakingi už skanduotes rungtynių metu (vadinamasis vokalas), asmenys, besirūpinantys klubo atributikos gamyba ir platinimu, nariai, atsakingi už ryšius su kitais klubais-sąjungininkais, ir asmenys, atsakingi už informacijos platinimą (dažniausiai internetu, e-laikraščiais, plakatais).
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Politika ir Ultrų Judėjimas
Ultrų veikla dažnai neapsieina be politikos. Yra ultrų, kurie nuo pat veiklos pradžios yra neatsiejamai susiję su savo šalyje vykstančiais politiniais procesais. Tokiems fanų klubams dažnai vadovauja vyresnio amžiaus užkietėję sirgaliai, turintys ryšių valdžios sluoksniuose.
Kai kurios ultrų grupuotės atvirai demonstruoja savo politines pažiūras. Pavyzdžiui, „Roma“ ultros „Curva Sud“, „Lazio“ ultros „Irriducibili“ ir Madrido „Real“ ultros „Ultras Sur“ stadionuose demonstruoja simboliką, kurioje vyrauja keltų kryžiai ir svastikos.
Pasitaiko atvejų, kai audras su politiniu atspalviu išprovokuoja ir patys futbolininkai. Pavyzdžiui, Paolo Di Canio, žaisdamas Italijos „Serie A“ rungtynėse su „Livorno“, kurio aršiausi sirgaliai garsėja kairiosiomis pažiūromis, iškėlė ranką fašistiniu gestu. Vėliau futbolininkas prisipažino, kad būdamas paauglys daug laiko praleisdavo kartu su ultromis, tarp kurių buvo fašistuojančio italų jaunimo.
Italijos sostinė Roma pelnytai vadinama futbolo chuliganizmo lopšiu ir ultrų citadele. Šalyje nuolat vyksta dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų kova. „Livorno“ ultros iš „Brigate Autonomi Livornese“ savo simbolikoje naudoja raudoną žvaigždę, primenančią sovietų simbolį.
Ispanijos ultrų veikloje taip pat pasitaiko politinių atspalvių. Madrido „Real“ sirgaliai iš „Ultras Sur“ savo pavadinime kartais sujungia dvi „S“ raides ir jas vaizduoja kaip stilizuotas hitlerinės Vokietijos SS runas. Tačiau madridiečiai vengia viešai demonstruoti tokias runas, baimindamiesi būti tiesiogiai susieti su nacių SS.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
Ultrų Judėjimas Ispanijoje: Istorinis Kontekstas
Ispanijos pilietinio karo metais „Real“ prezidentu buvo užkietėjęs respublikonas Rafaelis Sanchezas Guerra. Frankistų šalininkai jį suėmė, kalino ir nukankino. Istorinių įvykių paliktos žaizdos neužgijo ir šiais laikais. Štai kodėl „Real“ ultros griežia dantimis, kai mato triumfuojančius ir Katalonijos vėliavomis mojuojančius „Barcos“ sirgalius.
Katalonijos „Barcelona“ ultros „Boixos Nois“ atvirai prisipažįsta, kad jie be jokių išlygų atsiriboja nuo klubo vadovų, tačiau myli pačią „Barcą“ kaip komandą.
Ultrų Judėjimas Anglijoje: Pasipriešinimas Komercializacijai
Anglijoje, užteko pasklisti gandams, kad legendinį Mančesterio klubą ketina įsigyti JAV milijonierius Malcolmas Glazeris, ir į miesto gatves pasipylė „raudonųjų velnių“ gerbėjai su plakatais ir transparantais, skelbiančiais: „Malcolmai, šalin rankas nuo „Man Utd“!“, „Neparduodamas!“, „Lauk, Glazeri!“. Kai tai nepadėjo, „Man Utd“ gerbėjai perėjo nuo žodžių prie darbų. 2005 m. Naujojo klubo savininko valdymu originaliai pasipiktino ir tikrieji „Manchester United“ ultros iš „Stretford End“ - fanai tiesiog tylėdami nukabinėjo visas iki šiol stadione laikytas „Man Utd“ vėliavas.
Rasizmas ir Ultrų Judėjimas
Rasizmas futbole neabejotinai gali būti vadinamas dar viena ultrų išraiškos forma. Rasistiniai išpuoliai futbolo rungtynių metu paprastai pasireiškia juodaodžių priešininko komandos žaidėjų užgauliojimu.
Ispanijos lyga keletą kartų baudė Saragosos „Real“ komandą už rasistinius išpuolius prieš „Barcelona“ puolėją iš Kamerūno Samuelį Eto’o.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
Puikus pavyzdys kovojant su rasizmu galėtų būti Anglija. 1996 m. pradėta aktyvi kampaniją prieš bet kokias rasizmo apraiškas visuomeniniame gyvenime ir futbole, pavadinta „Parodyk rasizmui raudoną kortelę“.
Ultrų Judėjimas Lietuvoje
Futbolas Lietuvoje pradėtas žaisti dar Tarpukariu, o pirmasis organizuoto palaikymo judėjimas atsirado tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Seniausias ir iki šiol išlikęs futbolo sirgalių judėjimas yra Vilniaus „Žalgirio“ Pietų IV. Pavadinimas kilo nuo legendinio „Žalgirio“ stadiono tribūnos, kurioje 1985 m. susipynė organizuoto palaikymo mazgai. Tądien palaikyti Vilniaus „Žalgirį“ reiškė eiti prieš komunistinę sistemą.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo atsirado daugiau organizuotų futbolo palaikymo judėjimų: Šiaulių fanai, Klaipėdos „Atlanto“ Vakarų frontas, Gargždų „Bangos“ Tigrų ekipa, Alytaus „Dainavos“ Dzūkų tankai, Tauragės „Tauro“ Tauragai, Panevėžio „Ekrano“ Pirmoji armada, Marijampolės „Sūduvos“ Sūduvos sakalai. Šios fanų grupės savo komandas vis dar palaiko Lietuvos futbolo federacijos (LFF) A lygoje.
Šiuo metu Lietuvoje dvi grupuotės, Pietų IV ir Dzūkų tankai, išsiskiria savo dydžiu - namų rungtynėse apsilanko šimtas ir daugiau aistruolių. Nedaug atsilieka Tigrų ekipa ir Pirmoji armada.
Internetinio sirgalių puslapio ultras.lt duomenimis, 2011 m. sezono metu savo komandą gausiausiai išvykose palaikydavo Pietų IV grupuotė, neatsilikdavo ir Dzūkų tankai bei dar praėjusį sezoną egzistavusio FBK „Kauno“ fanų judėjimas Kaunas ultras. Palaikymo vaizdingumu (kuriamomis choreografijomis) išsiskiria vilniečiai, kurie bemaž kiekvienų šio sezono rungtynių metu sukuria po choreografiją.
Lietuvoje esančių sirgalių vertybės nesiskiria nuo vyraujančių kitose šalyse. Nepaisant pavienių incidentų, futbolo grupuotės Lietuvoje gyvena be didesnių konfliktų. Tokia padėtis susiformavo istoriškai: „Žmonės po sovietmečio matė priešą Rusijoje - jos aistruolius, o kiekvieną lietuvį laikė broliu“.
Lietuvoje periodiškai, žiemą ir vasarą, vyksta Lietuvos sirgalių grupių futbolo čempionatai, kuriuose jie išsiaiškina, kuri tribūna yra stipriausia futbolo aikštelėje. Juose dalyvauja ir kviestiniai svečiai iš Latvijos, Ukrainos.
Buvęs LFF prezidentas Liutauras Varanavičius konstatuoja, jog ultrų judėjimai Lietuvoje vis dar kuriasi: „Ultros Lietuvoje tik formuojasi - ir tai yra normalu, nes dauguma mūsų klubų turi tik kelerių metų istoriją“.
Ultrų Esminiai Tikslai ir Principai
Esminis ultrų veiklos tikslas - kuo kokybiškesnis komandos palaikymas. Smurtas ar neramumai yra antraeilis dalykas. Ultras neatmeta smurto, kaip problemų sprendimo, tačiau smurtas jiems nėra savaime svarbiausia veiklos dalis.
Ultrų ir Futbolo Komercializacija
Futbolo komercializacija dažnai bando išstumti ilgametes klubų palaikymo tradicijas iš stadionų. Ten, kur ultrų organizacijos yra gausios ir stiprios, tai kol kas nelabai pavyksta, nors labai dažnai tarp ultrų ir futbolo komercializavimo vyksta atviras karas.
Ultros naujajam futbolo supratimui nereikalingi. Jie - blogi vartotojai, neprognozuojami ir savistovūs. Jiems sunkoka primesti nepatinkančio dizaino marškinėlius ar bereikalingai užbrangintą komplektą: traukinio ir rungtynių svečiuose bilietą.
Ultrų Vienybė Lietuvoje
Skirtingų Lietuvos klubų aistruoliai geba susivienyti tuomet, kai žaidžia nacionalinė rinktinė. Lietuvoje tai yra visiškai lengva užduotis. Čia yra tokios tradicijos, tokie nerašyti įstatymai, kad per rinktinės mačus turi pamiršti bet kokius nesutarimus.
Nacionalizmas ir Sportas Lietuvoje
Nacionalizmą, priešpriešą okupantams lietuviai išreikšdavo per visas sporto šakas. Juk pirma sporto gerbėjų nepaklusnumo išraiška įvyko per bokso mačą Kaune. Ir panašių nutikimų buvo per bet kurią populiaresnę sporto šaką, kur Lietuvos sportininkai galėjo rimčiau pasipriešinti varžovams iš SSSR. Lietuviui tos pergalės buvo bene vienintelis užguitos tautos revanšas.
Pirotechnika ir Ultrų Kultūra
Pirotechnika yra viena iš raiškos, emocijos įprasminimo priemonių. Pasak Ramūno Jakubausko, „pirotechnika nėra nusikaltimas“.
Ištikimybė ir Meilė Klubui
Futbole stebuklų yra labai daug, pradedant įvarčiu, pergale prieš kitą komandą ar triumfą sezono pabaigoje, laimėjus čempionatą. Tačiau dar nuostabiau yra tai, kad nesvarbu, ar klubas laimi, ar pralaimi, nuo jo nenusisuka patys ištikimiausi aistruoliai.