Haruki Murakami - vienas žinomiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, kurio kūryba išversta į daugybę kalbų ir pelniusi jam tarptautinį pripažinimą. Jo kūriniams būdingas kinematografiškumas, muzikalumas, fantastikos elementai ir gvildenamos egzistencinės temos. „1973-ųjų kiniškas biliardas“ - vienas ankstyvųjų Murakami romanų, parašytas kaip „Išgirsk vėjo dainą“ tęsinys. Nors pats autorius šiais kūriniais per daug nesididžiuoja, jie atliko reikšmingą vaidmenį jo, kaip rašytojo, karjeroje ir padėjo jam atrasti savo unikalų braižą.
Kūrinio užuomazgos ir kontekstas
Haruki Murakami suvokė, kad gali parašyti knygą 1978 metais, sėdėdamas beisbolo varžybose. Tuo metu jis jau buvo vedęs, turintis daug skolų jaunasis verslininkas. Nenorėdamas dirbti biure, jis su žmona pasiskolino pinigų ir įkūrė džiazo barą. Dirbdamas iki išnaktų, būsimasis rašytojas turėjo vos kelias valandas laisvo laiko, kurį, po lemtingo nušvitimo rungtynių metu, jis paskyrė savo rašytojo identiteto paieškoms ir rašymui.
„Išgirsk vėjo dainą“ - tai debiutinis H. Murakami kūrinys, kurį pats autorius vadina artimesniu novelei nei romanui. Pirmieji H. Murakami romanai - „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-ųjų kiniškas biliardas“ dar vadinami virtuvės stalo romanais. Juos autorius parašė naktimis po savo pagrindinio darbo bare, pagautas staigaus įkvėpimo.
Siužetas ir pagrindinės temos
„1973-ųjų kiniškas biliardas“ tęsia anksčiau minėtų personažų gyvenimo liniją. Pagrindinis romano veikėjas Tokijuje įkuria vertimų biurą ir apsigyvena su vieną rytą paslaptingai jo bute atsiradusiomis identiškomis dvynėmis. Skaitytojui vis dar neįvardijamas personažas po studijų apsigyvena Tokijuje, kur įkuria vertimų biurą. Jį persekioja neišsipildžiusios meilės Naoko prisiminimai ir… trumpalaikė kiniško biliardo manija. Klaidžiodamas tarp darbo ir namų, jis apsigyvena su staiga į jo gyvenimą įsibrovusiomis dvynėmis. Gyvenimas, regis, teka įprasta vaga, kol veikėją užklumpa kiniško biliardo manija - jis nusprendžia surasti tokį trijų svirčių biliardo aparatą, kuris kadaise jo jaunystės dienomis stovėjo Džei bare - prasideda paieškų kelionė. Romane tuo pat metu rutuliojamas antras veiksmas - Pelės istorija, kurioje regime nesėkmingos meilės paieškas.
Knygose gvildenamos temos - labai artimos šių laikų H. Murakami. Tai vienišų, apatiškų personažų susidūrimas su realybe, o vėliau - su mistiškais įvykiais. Juos skaitant galima įžvelgti tas šiuolaikinio H. Murakami užuomazgas - net kai knygos veiksmas, regis, nejuda iš mirties taško, skaitytojas tą sunkiai pastebi ir laukia, kada tarsi lava išsiverš vienas ar du epizodai, kurie apsuks visą pasakojimą aukštyn kojomis. Tačiau būtent šiuose dviejuose romanuose tos kulminacijos skaitytojas gali ir neatrasti.
Taip pat skaitykite: Pulo biliardo taisyklės: vadovas
Romane apstu rašytojo dabar taip mėgiamo detalumo epizodų - pavyzdžiui, kaip gaminamas maistas, verdama kava ir t.t. Šios kasdienės buities detalės yra neatsiejamos nuo Japonijos autoriaus kūrybos. Kaip ir muzika, kurios šiose knygose apstu. Nenuostabu - pats H. Murakami greta skaitymo savo laisvalaikio neįsivaizduoja be muzikos. Tad jau pirmuosiuose romanuose H. Murakami personažai klausosi džiazo arba klasikinės muzikos.
Personažai
Romane vyrauja savotiškas anonimiškumas. Pagrindinis veikėjas neturi vardo, bendradarbis vadinamas partneriu, kolegė - mergina, draugo epizotinė moteris - tiesiog Moterimi. Lėtas, keistas, su žaviais personažais, kaip antai dvynės, kurios gyvena su pagrindiniu veikėju, bet nepasako savo vardo. Apskritai vardų mažai.
„Išgirsk vėjo dainą“ kalba apie biologijos studentą, kuris vasarą po studijų Tokijuje grįžta atostogauti į gimtinę ir su savo draugu, kurio pravardė yra Pelė, laiką leidžia Džei bare. Čia jis susipažįsta su mergina, teturinčia devynis pirštus. Jų pažinties aplinkybės - gana keistos. Kaip ir vėliau klostėsi įvykiai.
Visos trys knygos dar vadinamos Žiurkės trilogija, pagal vieno iš veikėjų pravardę. Jei reikėtų trumpai apibūdinti, apie ką iš tiesų ši knyga, tai būtų jauno žmogaus bandymas suvokti prasmę ir savo vietą pasaulyje. Pagrindiniai veikėjai nemažai laiko leidžia bare, kalba gana atsitiktinius dalykus, nieko ypatingo nevyksta. Šiuose fragmentuose justi beprasmybės nuotaikos, dingsta tai vėl atsiranda moterys, tvyro vienatvė.
Stilius ir įtaka
H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos.
Taip pat skaitykite: Pinbolas prieš biliardą: ką pasirinkti?
H. Murakami rašo istorijas, kurios suteikia skaitytojui galimybę jas interpretuoti įvairiai ir savaip. Tą pačią istoriją ir tas pats skaitytojas gali suvokti skirtingai, jei perskaitys ją iš naujo po kelerių metų. Geriausia tai, kad nors autoriaus knygos ir priskiriamos fantastikos sričiai, visose jo istorijose yra nemažai romantikos, jaudulio, dramos, o kartais ir veiksmo. H. Murakami tekstai palieka tave medžioti atsakymų ir paaiškinimų.
Kritika ir vertinimas
Nors leidinys „The Guardian“, apibūdindamas šiuos du romanus, rašė, kad jie yra „ne bandymas tapti tikruoju H. Murkamai, o jau visiškai susiformavęs H. Murakami“, pripažinti tenka, kad su šia pozicija nesutikčiau. Mat H. Murakami idėjų užuomazgų mes galime atrasti, tačiau šios dvi knygos pačiam autoriui tebuvo bandymų aikštelė ir tai akivaizdžiai matosi - tikrasis Japonijos bestselerių autorius bus sutinkamas tik ateityje.
Romanai patiks tiems, kas save vadina tikrais H. Murakami fanais. Visgi pažintis su ankstyvąja šio garsaus Japonijos rašytojo kūryba gali būti ir kiek trikdanti ir ne tokia, kokios galėjote tikėtis - perskaitę šiuos romanus, tikėtina, kad H. Murakami prisiminsite ne tokį, kokį regėjote, pavyzdžiui, trilogijoje „1Q84“, „Norvegų girioje“ ar „Avies medžioklėje“. Šis autorius po šių romanų jūsų atmintyje gali išlikti kaip tas, kuris parašė tas knygas, kurioms, apibūdinimui žodžių galite ir pritrūkti.
Ar verta skaityti?
Ar verta skaityti šiuos pirmuosius H. Murakami romanus? Verta. Vien dėl to, kad pažintumėte šį autorių nuo pat pradžių, kai jis buvo niekam nežinomas kūrėjas, o šiuo metu kasmet savo pavardę regi tarp pretendentų į Nobelio literatūros premiją. Šis žvilgsnis į romanus atrodo labai įdomus, nes į juos žvelgiant geriausiai galima įžvelgti, kokį progresą savo karjeroje parodė H. Murakami.
Kodėl skaityti? Ar jūs iš viso Murakami fanas, jei neskaitėte pirmos knygos? Kodėl neskaityti? Trumpa, mažai išvystyta, truputį apie nieką.
Taip pat skaitykite: Viskas apie biliardą kompiuteryje