Futbolas, populiariausia sporto šaka pasaulyje, turinti milijardus gerbėjų ir neįtikėtiną istoriją, nuolat stebina netikėtais įvykiais ir rekordiniais rezultatais. Šiame straipsnyje panagrinėsime Ispanijos ir Norvegijos futbolo rungtynių istoriją, apžvelgdami ne tik komandų susitikimus, bet ir kontekstą, kuriame šios rungtynės vyko, bei išskirtinius šalių futbolininkų pasiekimus.
"Ekrano" ir "Valerenga" Susitikimas Ispanijoje
Lietuvos futbolo A lygos čempionas Panevėžio „Ekranas“ intensyviai rengėsi artėjančiam naujam futbolo sezonui ir aktyviai tęsia kontrolinių rungtynių ciklą. Šiuo metu Ispanijoje viešintys panevėžiečiai sužaidė kontrolines rungtynes su Norvegijos aukščiausios lygos komanda „Valerenga“.
„Valerenga“ - vienas seniausių Norvegijos klubų, kurio istorija prasideda nuo 1913 metų. Komanda 5 kartus laimėjo šalies čempionatą, 3 kartus užėmė antrą vietą bei 5 sezonus baigė 3-ioje vietoje. „Valerenga“ keturis kartus tapo šalies taurės nugalėtoja. Besiruošdama artėjančiam Norvegijos čempionatui, „Valerenga“ sužaidė 6 draugiškas varžybas: dvejas iš jų laimėjo, kartą sužaidė lygiosiomis bei triskart patyrė nesėkmes. Paskutinėse rungtynėse Oslo ekipa 1:0 įveikė „Stromsgodset“.
Beje, 2007 m. Panevėžio „Ekrano“ ir Oslo komandos keliai susikirto UEFA taurės turnyro antrajame kvalifikaciniame turnyre.
Rungtynių pradžioje kiek aktyvesni buvo Norvegijos komandos žaidėjai, kurie jau trečią rungtynių minutę kėlė kampinį prie panevėžiečių vartų. Po šio pavojingo epizodo žaidimas aikštėje išsilygino. „Ekranas“ 20-ą minutę kėlė pirmą kampinį, tačiau pavojingos progos sukurti nepavyko. Jau kitos atakos metu „Ekranas“ praleido įvartį į savus vartus. 21-ą rungtynių minutę „Valerenga“ komanda surengė ataką, kurios metu vienas iš norvegų klubo žaidėjų iš baudos aikštelės tiksliu smūgiu išvedė norvegų ekipą į priekį. Gavę šaltą dušą panevėžiečiai vos nebuvo nubausti dar kartą. 24-ą minutę norvegų ekipos žaidėjo stipriai smūgiuotas kamuolys pataikė į „Ekrano“ vartų skersinį. Po kelių pavojingų varžovų atakų žaidimas aprimo ir abiem ekipoms pirmame kėlinyje nieko pavojingo sukurti daugiau nepavyko.
Taip pat skaitykite: Istorinės Lietuvos ir Ispanijos krepšinio rungtynės
Antrame rungtynių kėlinyje „Ekranas“ kiek suaktyvino žaidimą ir stengėsi išlyginti rezultatą, tačiau norvegų klubo žaidėjai sėkmingai apsigindavo. Panevėžiečių žaidimą pagyvino po keitimo aikštėje pasirodę žaidėjai. 85-ą minutę į panevėžiečių vartus krito antrasis rungtynių įvartis. Per likusį rungtynių laiką situacija aikštėje nepasikeitė ir „Ekranas“ nusileido „Valerenga“ komandai rezultatu 0:2. Tai buvo jau trečioji panevėžiečių nesėkmė stovykloje Ispanijoje.
Nors „Ekranui“ Ispanijoje rungtyniauti nesiseka, tačiau, pasak ekipos gynėjo Igno Deduros, komanda sprendžia savus uždavinius. - Rungtynėse su „Ventspils“ antras kėlinys buvo labai geras, valdėme situaciją, mačo gale pelnėme įvartį. Apskritai apie tendencijas - gal pirmuose kėliniuose nesužaidžiame taip užtikrintai, kaip norėtųsi, antroje varžybų pusėje jau mes dažniau valdome padėtį, įsižaidžiame. Tačiau, žinoma, buvo įvairiai susiklosčiusių rungtynių. Treniruotėse skiriame daug dėmesio kamuolio kontrolei ir tai atsispindi varžybose. - Geriau žaisti, nei treniruotis. Per rungtynes matai savo klaidas, tai duoda daug daugiau naudos. Tai, ką dirbome per treniruotes, reikia naudoti varžybose.
Erlingas Brautas Haalandas: Norvegijos Futbolo Fenomenas
Plati šypsena, šviesūs plaukai, jaunatviškas entuziazmas ir įvarčiai, sparčiai užkariaujantys ne tik futbolo sirgalių širdis, bet ir istorijos puslapius - tai tik maža dalis žodžių, galinčių apibūdinti 19-metį Norvegijos futbolo dievuką Erlingą Brautą Haalandą.
Jaunoji futbolo žvaigždė sužibo per praėjusius 2019 metus, bet ryškiausiai švytėti pradėjo per šiuos pastaruosius kelis mėnesius - dabar jo pavardę mokosi tarti gerbėjai iš viso pasaulio, o spalvinga karjera domisi visi - nuo internautų iki žiniasklaidos gigantų. Kaip nutiko, kad menkai kam žinomas 2000-aisiais gimęs futbolininkas tapo vienu ryškiausių atradimų?
Prieš pat Naujuosius metus, 2019-ųjų gruodžio 29-ąją, norvegas padėjo kol kas svarbiausią parašą savo karjeroje - jis paliko Austrijos čempionų RB „Salzburg“ klubą persikėlė į Dortmundo „Borussia“. Jau 2020-ųjų vasario 18-ąją E. Haalandas tampa UEFA Čempionų lygos vakaro herojumi ir dviem įspūdingais įvarčiais pasiekia pergalę prieš Paryžiaus „Saint-Germain“. Tie du įvarčiai į PSG vartus tarsi padėjo tašką ir atsakė į anksčiau keltus klausimus, ar E. Haalandas iš tiesų turi tiek daug potencialo.
Taip pat skaitykite: Ar Lietuva Atsirevanšuos Ispanijai?
Dviem įvarčiais norvegų talentas perrašo ir futbolo istoriją. 19-metis E. Haalandas greičiausiai iš visų futbolininkų istorijoje Čempionų lygos turnyre pelnė 10 įvarčių. Taip greit atšvęsti 10 pirmų savo įvarčių nespėjo nei Cristiano Ronaldo, nei Lionelis Messi, nei kitos ryškiausios šio bei praėjusio amžiaus figūros. Taip pat ikoniško vasario 18-osios vakaro metu E. Haalandas tapo pirmuoju jaunu futbolininku istorijoje, kuriam pavyko pelnyti po įvartį tame pačiame sezone atstovaujant dviem skirtingiems klubams.
Ir tai dar toli gražu ne viskas. E. Haalandas dabar, laikotarpiu nuo gruodžio pabaigos iki vasario vidurio, pelnė bent po įvartį net trijose debiutinėse rungtynėse trijuose skirtinguose turnyruose: Vokietijos čempionate, Vokietijos taurės turnyre ir Čempionų lygoje. Bendrai E. Haalandas su „Borussia“ marškinėliais sužaidė 7 rungtynes ir jau pelnė 11 įvarčių. Tai po 1,57 įvarčio per rungtynes. 11 įvarčių per 7 dvikovas kartu reiškia ir tai, kad norvegas šiuo metu yra pelnęs daugiausiai įvarčių, skaičiuojant nuo debiuto, tarp visų futbolininkų penkiose didžiausiose pasaulio lygose: Anglijos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Vokietijos.
Minėtose rungtynėse prieš PSG E. Haalandas vieno savo spurto metu 60 metrų distanciją įveikė per 6.64 sekundės. Iki pasaulio rekordo šioje distancijoje jam trūko tik 0.03 sekundės.
Šis futbolo vunderkindas jau perėjo visų amžiaus grupių Norvegijos rinktines - nuo pat U15 iki U21. E. Haalandas praėjusių metų rugsėjį debiutavo Norvegijos nacionalinėje vyrų komandoje ir žaisdamas ten spėjo pelnyti du įvarčius. Tiesa, kalbant apie futbolininko išskirtinį talentą tinka patarlė „Obuolys nuo obels netoli rieda“. 2000-aisiais Erlingas gimė Anglijoje, Lydso mieste, futbolininko šeimoje. Jo tėvas Alf-Inge Haalandas kadaise rungtyniavo „Nottingham Forest“, „Leeds United“ ir „Manchester City“ klubuose. Viename pirmųjų savo interviu, jaunasis E. Haalandas pareiškė, kad visą gyvenimą palaiko „Leeds United“ komandą, o didžiausia jo svajonė yra su šia ekipa triumfuoti Anglijos „Premier“ lygoje. Panašu, kad E. Haalando svajonė gali ir neišsipildyti, tačiau dabar 19-metis gali ir turi svajoti dar drąsiau - galbūt išauš diena, kai jis bus pripažintas geriausiu futbolininku pasaulyje.
Ispanijos Futbolo Prakeiksmas: Nuo Franco Draudimų Iki Ketvirtfinalio Barjero
Pirmajame XX amžiaus pusėje Ispanijos rinktinė nebuvo laikoma viena stipriausių Europoje. Tuomet futbolo madas diktavo kiti - italai, austrai, vengrai. O ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dėl šalyje prasidėjusio pilietinio karo Ispaniją paliko daugelis žymiausiųjų futbolininkų ir ispanų futbolas visiškai prigeso. Praradusi savo talentus, pokario metais ispanai ėmė rinkti kitų šalių grietinėlę. 1957-iais už Ispaniją debiutavo Alfredo di Stefano, kiek vėliau - Ferencas Pukašas.
Taip pat skaitykite: Krepšinio rungtynės: Ispanija prieš Italiją
Ispanijos rinktinės debiutas Europos čempionatuose įvyko 1960 metais. Jie sėkmingai sužaidė atrankinėse varžybose, tačiau ketvirtfinalyje jiems taip ir neteko pasirodyti. Po įtikinamų pergalių aštuntfinalyje prieš lenkus, Ispanijos rinktinė neišvyko žaisti ketvirtfinalio rungtynių į Maskvą - generolas Franco (Frankas) uždraudė savo futbolininkams žaisti Tarybų Sąjungoje. To pasekoje, ispanai, kurie tuomet buvo labai stiprūs, buvo diskvalifikuoti, ir pats pirmas Europos čempionatas baigėsi ketvirtfinalyje. Neatmetama, kad abejotinas Franco sprendimas užtraukė prakeiksmą ant Ispanijos rinktinės: jau kiek kartų vėliau ji sustodavo toje pat stadijoje, kuri ispanams neduoda nieko, išskyrus apmaudo ašaras!
Šiaip, jei tikėti skaičių magija, tai būtent šiemet ispanų turi laukti sėkmė. Pirmąkart Europos čempionatuose Ispanija sužibėjo 1964-iais, kai pirmą ir paskutinį kartą tapo čempione, lemiamose rungtynėse laimėjusi prieš TSRS. Antrąkart Franco negalėjo apsaugoti savo komandą nuo susitikimo su nekenčiamais tarybiniais futbolininkais: nutraukti Europos čempionato finalą, juolab vykstantį namuose, generalisimui nepavyko. Bet tai ispanams buvo tik į naudą. Ispanai laimėjo - 2:1 ir laimėjo pirmą ir paskutinį savo trofėjų. Paskutinį, jei neskaičiuoti 1992 metų Olimpiados, vykusios Barselonoje. O kito Europos čempionato finalo ispanai laukė 20 metų, ir būtent 20 metų sukaks birželį nuo finalinio pralaimėjimo, patirto Paryžiuje. Be to, 1964 metais finalinis turnyras vyko Ispanijoje, 1984-iais - kaimyninėje Prancūzijoje. Portugalija apskritai gali būti pavadinta artimiausia kaimyne - juk be Ispanijos ji su niekuo nesiriboja.
Prakeiksmas, ar ne, bet pastaraisiais metais ispanai neretai patiria didelių problemų ne tik bandydami išeiti į išganingą pusfinalį, bet ir apskritai, bandydami patekti į didžiuosius turnyrus. Paskutinįkart ispanai Europos čempionatą praleido 1992 metais (Pasaulio čempionatų finaliniuose turnyruose ispanai nepetraukiamai dalyvauja nuo 1978 metų), bet per vėliau sekusias atrankines varžybas neretai patirdavo problemų. Taip ir į Portugaliją Ispanijos rinktinė pateko tik po atkrintamųjų varžybų, kuriose buvo nugalėta Norvegija. Didžiausią nusivylimą Ispanijos rinktinės gerbėjai patyrė 1998 metais, kai nacionalinė rinktinė neišėjo iš grupės, užleisdama kelią Paragvajui ir Nigerijai. Tada nepadėjo ir pergalė prieš Bulgariją rezultatu 6:1. Po dviejų metų ispanai tik stebuklo dėka išėjo į ketvirtfinalį, kai paskutiniosiomis minutėmis Gaizka Mendieta nuo 11 m. atžymos ir Alfonso įmušė įvarčius rungtynėse su Jugoslavija. Ketvirtfinalyje su būsimaisiais čempionais prancūzais Raulis 90-ąją rungtynių minutę nesugebėjo realizuoti 11 m. baudinio, smūgiavęs virš vartų. Ne mažiau tragiškai ispanams pasibaigė ir 2002-ųjų metų Pasaulio čempionatas, kai tame pat prakeitame ketvirtfinalyje raudonai-juodieji po 11 m. baudinių serijos pralaimėjo Pietų Korėjai.
Baudiniai ir papildomas laikas Ispanijai lyg užburti. 1986-iais, po įtikinamos pergalės prieš Daniją 5:1, ispanai pralaimėjo Belgijai. Praėjus keturiems metams juos palaidojo Draganas Stojkovičius, aštuntfinalyje įmušęs du įvarčius, vieną iš jų - papildomame laike. Dar po keturių metų puikiai žaidę ispanai nesusitvarkė su Roberto Baggio, vėlgi sustoję ties ketvirtfinalio stadija.
Ispanijos Futbolo Atgimimas ir Naujos Viltys
Po 2002-ųjų metų Pasaulio čempionato Karališkosios futbolo federacijos prezidentas Angel Maria Villaras (Anchelas Marija Vilaras) pagaliau pasiryžo rimtam žingsniui. Pastaraisiais metais pernelyg pasitikėjęs patyrusiais specialistais Javieru Clemente (Chvajeru Klemente) ir Jose Antonio Camacho, kurie taip nieko ir nepasiekė, Villaras atkreipė dėmesį į artimiausią rezervą iš jaunimo rinktinės, o būtent į Inaki Saezą, kuris ko tik nėra laimėjęs su įvairių amžių rinktinėmis. Saezas nusprendė atsisakyti kviesti į rinktinę įvairias neaiškias asmenybes, kurios nežibėjo Ispanijos čempionate, tačiau turėjo prieš tai vadovavusių žmonių pasitikėjimą. Iš prieš tai buvusios sudėties komandoje liko tik tie, kurie iš tiesų yra pirmo ryškumo žvaigždės - Raulis, Rubenas Baraja (Rubenas Baracha), Juanas Carlosas Valeronas (Chuanas Karlosas Valeronas), Ivanas Helguera (Ivanas Helgera), Carlesas Puyolis (Karlesas Pujolis). Be to Saezas galutinai vietą vartuose patikėjo Ikerui Casillasui (Ikerui Kasiljasui) ir grąžino Joseba Etxeberria (Choseba Etkseberija). Pridėjęs kelis jaunus žaidėjus, dar visai neseniai žaidusius jaunimo rinktinėje, ir atnaujintoji Ispanijos rinktinė buvo suformuota.
Atrankines Europos čempionato varžybas ispanai pradėjo įtikinamai. Dar 2002-iais svečiuose laimėta prieš Graikiją, būsimą grupės nugalėtoją, ir Šiaurės Airiją. Po to pavasarį ispanai paskutinėmis minutėmis paleido pergalę prieš Ukrainą iš savo rankų, o vėliau be problemų nugalėjo Armėniją. Nesėkmės prasidėjo birželio 7 d. Saragosoje, kuomet ispanai pralaimėjo Graikijai. Būtent šis pralaimėjimas ir neleido Saezo komandai laimėti grupės varžybų. O finalinio turnyro burtų dėka ispanai jau Portugalijoje turės galimybę atsirevanšuoti graikams. Praėjus keturioms dienoms po fiasko „Romaredes“ stadione Ispanija nesugebėjo laimėti prieš Šiaurės Airiją, ir reikalai visai pakriko: atsirado galimybė į priekį praleisti ir Ukrainą, kas taptų visiška katastrofa. Bet rugsėjo 10 d. stebuklingasis Raulis, geriausias visų laikų Ispanijos rinktinės puolėjas, įmušė du įvarčius į ukrainiečių vartus, ir mažiausiai antroji vieta grupėje ispanams buvo garantuota. Teoriškai jie galėjo tapti ir pirmaisiais, jei graikai paskutiniajame ture būtų pralaimėję. Bet taip neatsitiko.
Iš penkių atkrintamųjų varžybų porų, susitikimas tarp Ispanijos ir Norvegijos tapo lengviausiai nuspėjamu. Net jei ir rezultatas Valensijoje - 2:1 - paliko skandinavams šansą atsilošti namie. Tačiau Ispanijos rinktinės persvara buvo didžiulė, ir norvegų neišgelbėjo nei puikus vartininko Espeno Jonseno žaidimas, nei tai, kad jie pirmavo nuo 14-os minutės ir nepralaiminėjo iki pat 85-osios. O lapkričio 19 d. Osle viskas atsistojo į savo vietas: ispanai įmušė tris įvarčius be atsako ir gavo kelialapį į Portugaliją.
Raulis Gonzalesas: Ispanijos Futbolo Auksinis Berniukas
Žvaigždė Raulis Gonzalesas jau seniai yra pramintas auksiniu šiuolaikinio ispanų futbolo berniuku ir pagrindinės Ispanijos rinktinės žvaigždės vietą jis užima kone nuo savo debiuto joje 1996 metų spalio 9 dieną Prahoje (būdamas 19 m.). Jau po dviejų mėnesių jis atidarė savo rinktinės įvarčių sąskaitą - įvartis į Jugoslavijos vartus. Tada mažai kas galėjo patikėti, kad šis liesokas vunderkindas, išaugintas Madrido „Real“, jau po kelių metų perrašys Ispanijos rinktinės rekordų knygą. Tai, ko kiti siekia dešimtmečiais, Rauliui pavyko per šešis metus: jis tapo rezultatyviausiu visų laikų Ispanijos rinktinės žaidėju.
Raulio žvaigždė pakilo reikiamu momentu, kai po ilgų metų be didelių pergalių Ispanija praktiškai neturėjo rezultatyvių puolėjų. Po Emilio Butragenjo pasitraukimo centro puolėjo pozicija rinktinėje buvo laisva. Ilgą laiką šią poziciją treneriai patikėdavo veteranui Julio Salinasui (Chulijui Salinasui), bet vis gi - tai ne tas lygis. Ir štai atsirado Raulis. Iš karto po eilinės rinktinės nesėkmės - Europos čempionate 1996 metais, kai ispanai savo „mylimajame“ ketvirtfinalyje po baudinių serijos pralaimėjo anglams. Ir nesvarbu, kad Raulis nuolat mušti pradėjo tik nuo 1998-ųjų. Amžinoji problema buvo išspręsta. Liko kita: Raulis iki šiol nenori tapti "superklasės" žaidėju. Tai reiškia lyderio vaidmuo dideliuose turnyruose. Tokiuose, kaip finaliniai Pasaulio ir Europos čempionato turnyrai. Raulio, kuriam liepos pabaigoje sukaks tik 27 metai, karjeroje tokių buvo jau trys. Bet nė viename iš jų jis iš tiesų ir nesužibėjo. Nors savo sąskaitoje ir turi keturis įvarčius finaliniuose Pasaulio čempionatų turnyruose. Nigerijai jis įmušė 1998-iais Prancūzijoje, Slovėnijai ir PAR (dukart) - Korėjoje prieš du metus. Bet Ispanijos pasirodymas šiuose turnyruose toks: neišėjimas iš grupės varžybų 1998-iais ir pralaimėjimas ketvirtfinalyje Korėjos rinktinei. Tiesa, lemiamose rungtynėse 2002-iais Raulis nežaidė. Raulis neįmušė nė vieno svarbaus įvarčio, nors ir atnešė ispanams pergalę prieš PAR. Bet ši pergalė tik parodo, kaip turėtų žaisti Ispanija su Rauliu priešakyje. Turėtų, tačiau paprastai nežaidžia. 2000-ųjų metų Europos čempionatas taip pat negali būti įrašytas į Raulio ir jo komandos pasiekimų istoriją. Tuomet raudonai-juodieji "su girgždesiu" išėjo iš grupės (tam teko laimėti prieš Jugoslavija teisėjo pridėtame laikė), o ketvirtfinalyje su prancūzais, esant rezultatui 1:2, Raulis neįmušė 11 m. baudinio. Kaltinti Raulį kažin ar reikia, vis gi jis prisiėmė atsakomybę, kai pagrindinis baudinių realizuotojas Mendieta buvo pakeistas. Bet, kaip ten bebūtų, dideliuose turnyruose Rauliui kol kas nesiseka, nors atrankinėse varžybose puolėjas neretai demosntruoja fantastišką futbolą (1999 kovo mėnuo: 7 įvarčiai per keturias dienas). Bet jis išlieka pagrindine Ispanijos žvaigžde. Jei Rauliui Portugalijoje vėl ims nesisekti (paprastai į sezono pabaigą ispanų lyderis stipriai pavargsta), Ispanijos rinktinei nebus kuom tikėti.