Įvadas
Sportas yra ne tik fizinė veikla, bet ir galingas įrankis, galintis daryti teigiamą įtaką emocinei būklei. Šiame straipsnyje nagrinėsime psichologinius veiksnius, turinčius įtakos sportininkų rengimui, streso poveikį sporte ir teigiamą sporto įtaką emocinei savijautai.
Daugiamečio sportininkų rengimo svarba
Sportininkų rengimas yra kompleksinis procesas, apimantis daugybę veiksnių. Daugiamečio sportininkų rengimo (ETD) raida priklauso nuo daugybės veiksnių, kurie gali būti nagrinėjami sportinio rengimo technologijų aspektu arba sportininko socialinės edukacijos aspektu. Mokslinė literatura atskleidžia, kad sisteminis rengimas yra pagrindas didelio meistriškumo sportininko ugdymui.
Pasaulyje parengta įvairių daugiamečio sportininkų rengimo programų, skirtų sporto talentų atrankai, jų ugdymui ir gyvenimo būdo palaikymui, bet šiuolaikinė sportininkų konkurencija verčia nuolatos keisti esamas programas ir taikyti jas prie rinkos poreikių. Sportininkų rengimo technologijos neapima vaikų judamųjų gebėjimų potencinių galių lavinimo ir sportinės karjeros baigimo etapų, todėl šie etapai turi būti tiriami edukaciniu požiūriu - turint tikslą išlaikyti nuolatinį sportininko ryšį su sportu.
Daugiametį sportininkų rengimą lemiančius veiksnius galima suskirstyti į:
- Genetinius
- Fiziologinius
- Psichologinius
- Socialinius
- Edukacinius
Siekiant sportinių rezultatų, sportininkas ir treneris privalo įvertinti daugybę veiksnių ir juos tinkamai susieti kasdieninėje veikloje. Sportininkui svarbu įvertinti sportinius ir nesportinius veiksnius, taikomą treniravimo programą ir įgimtas savybes. Sportinio rezultato siekimas turi būti aiškinamas kaip ilgo laikotarpio investicija į skirtingus lygmenis (fizinį, finansinį, socialinį, psichologinį). Daugeliu atveju sportinės karjeros nutraukimą lems ne tik sportiniai ar nesportiniai veiksniai, bet ir supanti artima aplinka (tėvai, vaikai, draugai).
Taip pat skaitykite: Tradicinis ir ekstremalus sportas
Psichologiniai veiksniai sporte
Psichologinis parengtumas sąlygoja sportininko pasitikėjimą savimi ir padeda pasiekti geresnių rezultatų. Todėl psichologinio rengimo sistemoje labai svarbią vietą užima sportininko emocinė ir kita būsena - diagnostika ir valdymas. Priešvaržybinės emocijos gali įtakoti sportininko teigiamą ar neigiamą požiūrį į savo veiklą ir savo galimybes joje, gerinti ar bloginti komandos psichologinį klimatą. Priešvaržybines būsenas patiria kiekvienas sportininkas, ir jos turi įtakos būsimam dalyvavimui varžybose.
Svarbiausi psichologiniai veiksniai sporte:
- Motyvacija: Vidinė jėga, skatinanti sportininką siekti tikslų. Motyvacija gali būti vidinė (malonumas sportuoti) arba išorinė (atlygis, pripažinimas).
- Pasitikėjimas savimi: Tikėjimas savo gebėjimais yra būtinas norint sėkmingai pasirodyti varžybose.
- Koncentracija: Gebėjimas sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus ir atsiriboti nuo trukdžių.
- Emocijų valdymas: Gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, ypač streso ir nerimo metu.
- Psichologinis atsparumas: Gebėjimas atlaikyti sunkumus ir greitai atsigauti po nesėkmių.
Stresas sporte
Varžybinė situacija, nepriklausomai nuo atliekamo fizinio krūvio, yra pakankamai stiprus stresorius. Sportinėje veikloje stresą sukelia ir fiziologiniai, ir psichologiniai stresoriai. Daugelis tyrinėtojų streso priežastimi sporte laiko fiziologinį krūvį. Tačiau tikrieji stipresni stresoriai sporte - psichiniai ir psichologiniai. Sporte situacija stresine laikoma tada, kai varžybose iškeltos sportininkui užduotys neatitinka jo galimybių. Sportinę veiklą lydi reguliari ir aukšta psichinė įtampa, kuri tampa psichologine. Audringas sportinis rezultatas auga. Reikšmingų varžybų metu verda inirtinga lygiareikšmių varžovų kova. Tai ir varžybiniai krūviai. Šiuolaikinis sportas atsijaunina. Vis didėja sporto vaidmuo asmenybės socializacijai. Į šiuolaikinį sportą labai įsiskverbė mokslas. Kaip matome, dabartinis sportas aiškiai išreikštose stresinėse sąlygose pasireiškianti veikla. Jei stresas - būsena, kylanti sudėtingoje situacijoje, vadinasi, ir kalbėti reikia apie įvairius sunkumus ir kliūtis: išorinius (sunkumai, sprendžiant uždavinį, trikdžiai, dirgikliai, blaškantys dėmesį ir kt.) ir vidinius (neigiami motyvai).
Priešvaržybinės būsenos
Priešvaržybinė būsena - asmenybės ir būsimo įvykio (varžybų) tarpusavio sąveika, kurią lemia daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Savijauta - fiziologinis ir psichinis veiksmas, lemiamas vidinės būsenos pojūtis, savo būsenos įvertinimas. Stresas - būsena, atsirandanti dėl įvairių ekstremalių poveikių. Varžybinis stresas - teigiama arba ir neigiama emocinė reakcija į savigarbai kilusią grėsmę dėl neatitikimo tarp sportininkui keliamų reikalavimų per varžybas ir jo paties suvokiamų gebėjimų, įgalis tinkamai vykdyti tuos reikalavimus. Stresas - tai įtampa, įtampos būsena. Kenksmingas stresas vadinamas distresu. Jis visada nemalonus. Šias sąvokas moksliniais terminais pavertė kanadietis Hansas Selye 1936 m., o vėliau švedas Lenardas Levi pasiūlė terminą „eustresas“ (graikiškas priešdėlis „eu“ reiškia „geras, palankus“).
Stresinė varžybų situacija trukdo sportininkui atskleisti maksimalius fizinius gebėjimus todėl, kad dėmesį sunku sukoncentruoti tuo momentu svarbiems faktoriams. Stresinėje situacijoje sportininkas išeikvoja daug nervinės energijos pergyvendamas ir įveikdamas savo prislėgtą būseną, ir kuo blogiau atliekamas veiksmas, tuo labiau tokia būsena apima sportininką. Tai apatija. Stresorius gali veikti ir teigiamai - tada jis žmogų aktyvina ir skatina įveikti sunkumus. Garsūs sportininkai, geri aktoriai sužadinti jaudulio, klesti ir pranoksta kitus. R. Lazarus pasiūlė skirti fiziologinį (biologinį) ir emocinį (psichologinį) stresą. Fiziologinio streso teoriją sukūrė H. Selye (1992). Šios teorijos atsiradimui nemažą vaidmenį suvaidino atsitiktinai H. H. Selye kiekvieną nespecifinę kūno reakciją į jam iškeltą užduotį laiko stresu. Šiuos veiksnius jis vadina stresoriais. H. Priklausomai nuo to, kokie stresoriai sukelia stresą, skiriamas fiziologinis ir psichologinis, t. y. emocinis stresas. Krepšininkų stresus dažniausiai sukelia perkrovimas, laiko trūkumas, blogas vadovavimas komandai, nesaugi komandos politika, nesugebėjimas suderinti įsipareigojimus ir atsakomybes; vaidmenų konfliktai, komandos bei asmenybės vertybių neatitikimas. Įvairiausi (neįprasti, netikėti) pasikeitimai, frustracijos t. y. Psichologinis stresas atima iš sportininkų daugiau psichinės energijos nei bet koks kitas veiksnys. Stresas gali palaužti pasitikėjimą savimi ir priversti sportininkus suabejoti savo pajėgumu. Dėl jo sportininkai netenka galimybės parodyti savo įgūdžius, kuriuos lavino ilgą laiką treniruodamiesi. Nors žmonės į stresą reaguoja įvairiai, visomis situacijomis streso priežastis iš esmės yra ta pati. Streso nesukelia situacija, aplinka ar konkretūs žmonės. Sresas - tai tokia žmogaus būsena, kurią sukelia įvairūs psichologiniai ir emociniai individui reikšmingi dirgikliai. Kartais neigiamos emocijos gali tapti net ligos priežastimi, jeigu jos sutrikdo centrinės nervų sistemos veiklą (Skirius, 1985). Tai labiau iššaukia emocinį nuovargį nei fizinis krūvis. Šios jo susidarymo, kai reikia spręsti itin sunkius uždavinius, tuo momentu viršijant mąstymo fizines ir psichines jėgas (OB:8=, 1978). Ilgą laiką buvo manoma, kad tik negatyvūs faktoriai sukelia stresą. Tačiau dabar yra aišku, kad jį gali sukelti kaip negatyvūs, taip ir pozityvūs faktoriai. Ne kiekviena sunkioje ar grėsmingoje situacijoje susidariusi emocinė būsena sukelia stresą, o taip pat ne kiekviena streso metu kilusi reakcija yra būdinga tik šiai stresinei būsenai ir kitomis aplinkybėmis atsirasti negali (specifinės stresinės reakcijos - endokrininės, kardiovaskulinės ir kt.), gali būti lydimos nuovargio, ligos ir t.t. Vadinasi, remiantis tik vegetaciniais ir endokrininiais poslinkiais streso diagnozuoti negalima, nes jie nėra išimtinai būdingi tik šiai būsenai, o taip pat kyla įtakojami neigiams emocijoms, nuvargus ir t.t.
Taip pat skaitykite: Tradicinės ir netikėtos sporto šakos
Tyrimai apie emocines būsenas sporte
Tyrimai rodo, kad polinkis jausti neadekvatų nerimą per varžybas trukdo sportininkams siekti geresnių rezultatų. Todėl tokiems sportininkams reikia skirti ypatingą dėmesį, padėti jiems nugalėti arba kiek nors prislopinti tokios būsenos poveikį. Ugdymas efektyvus tik tada, kai jį lydi teigiamos emocijos.
Sporto nauda teigiamoms emocijoms
Pačia bendriausia prasme sporto sąvoka savaime apima tiek fizinius, tiek intelektinius įgūdžius. „Šiuo metu Vakaruose itin paplitusi ir praktikuojama tyrimais pagrįsta vadinamoji „smegenų mankšta“, t. y. vaikai yra mokomi specialių fizinių pratimų, kuriuos atliekant treniruojamos atskiros smegenų dalys. „Komandinės ir individualios sporto šakos padeda geriau pažinti save, pamatuoti savo galimybių ribas, taip pat išmokstama kontroliuoti save, savo emocijas. O norint pasiekti maksimalų komandinį rezultatą, daug kas priklauso ir nuo jos narių tarpusavio sutarimo, elgesio. Pavyzdžiui, sportuodami ir dalyvaudami „Lietuvos mokyklų žaidynėse“, apjungiančiose per 200 tūkst. „Vaikui dar net nepradėjus eiti į mokyklą, galima suformuoti tinkamą („aš galiu“, „šaunu“) arba netinkamą („aš negaliu“, „nevykėlis“) savivertę. Dar daugiau - sportu ugdomos ir tokios charakterio savybės kaip disciplinuotumas, pasitikėjimas savimi, savimotyvacija ir kt. Sporto psichologė atkreipia dėmesį, jog sporte, skirtingai nei daugelyje kitų sričių, negalioja 21 dienos įpročio formavimo principas. Moksliškai įrodyta, jog žmogaus sporto įgūdžiai susiformuoja iki 12 metų ir tik retais atvejais juos galima įskiepyti vėlesniame amžiuje. „Labai svarbu turėti aiškų tikslą, ko norima vaiką išmokyti. Taip pat numatyti priemones, mokymo schemas, kaip efektyviai to pasiekti. Galutinis rezultatas vaikui turėtų būti teigiamos emocijos, todėl labai svarbu, jog fizinė veikla jam teiktų džiaugsmą, būtų įdomi. „Jei negavęs medalio vaikas nėra atstumiamas ir sulaukia pirmiausia tėvų, kitų aplinkinių palaikymo, jis norės tęsti veiklą. Šiuo atveju kompiuteriniams žaidimams vaikai teikia prioritetą iš esmės dėl to, jog nepasisekusį žaidimo lygį jie gali kartoti tol, kol pavyks pasiekti norimą rezultatą. Taigi, jei vaikas leidžiamas į varžybas, suaugusieji turėtų aiškiai žinoti, kaip jis bus pasitinkamas pergalės ar nesėkmės atveju, - teigė A.Žemaitytė.
Sportas ir senėjimas
Moksliniai tyrimai rodo - reguliariai sportuojančių žmonių senėjimo procesas yra lėtesnis nei nesportuojančių. Fiziniai pratimai gerina judesių koordinaciją, neleidžia pradėti nykti raumenų masei. Ilgiau išlaikoma taisyklinga laikysena, tvirtas stuburas. „Problema ne senėjime, o fiziniame neaktyvume. Jau nuo 20-ies metų, reguliariai nesimankštinančio žmogaus fizinė forma per metus nukrenta po 1 proc. Laimei, šį procesą galima sustabdyti net ir po dešimtmečius trukusio štiliaus, o fizinei formai atstatyti tereikia vos trijų mėnesių reguliarios mankštos“, - sako Amerikos sporto medicinos kolegijos prezidentas Dr. Barry Franklin.
Sportas ir smegenų veikla
Reguliariai užsiimant aktyvia fizine veikla, ilgainiui ženkliai pagerėja plaučių, širdies ir kraujagyslių, kepenų, virškinimo sistemos darbas, mažėja ligų rizika. „Aktyviai judant smegenys geriau aprūpinamos deguonimi, dėl ko gerėja atmintis, dėmesys, suvokimas, gebėjimas priimti sprendimus, mąstyti. Jei nesportuojama silpsta raumenys, atsiranda raumenų asimetrija, sukelianti chroniškus galvos, nugaros skausmus. Tuomet žmogus neišsimiega, ima kamuoti negatyvios emocijos, iš kurių labiausiai dominuojančios yra liūdesys, peraugantis į depresiją, bei pyktis, atsirandantis dėl padidėjusio dirglumo. Taip pat žmogų gali kamuoti baimės, kad skausmas pasikartos. Dažnai baimė gali išsivystyti net iki panikos. Ji sportavimą pirmiausia išskiria kaip priemonę valdyti save, o tada - ir savo gyvenimą. „Sportuojantis žmogus išmoksta kelti sau realistiškus tikslus ir formuoti uždavinius, o tai kelia motyvaciją ir užkerta kelią depresijai. Sportuojant organizmas išskiria adrenaliną ir noradrenaliną, kurie skatina azarto pojūtį, net ir depresyvūs žmonės tampa veiklesni, energingesni.
Sportas ir savivertė
„Tik pradėjus sportuoti pagerėja nuotaika ir jaučiamas energijos antplūdis. Tokį pojūtį didžioji dalis žmonių jaučia po kiekvienos treniruotės. Sportas padeda žmonėms atsikratyti baimių ne tik dėl treniruočių metu išskiriamų medžiagų. Imdamasis kovos su senėjimu, viršsvoriu, emociniu stresu, depresija ar kitais baimes ir pavojų sveikatai keliančiais veiksniais, priemonių, pasijunti stiprus ir imi kontroliuoti savo gyvenimą. Tai augina savivertę, pasitikėjimą savimi. Sąmoningai stiprindamas imunitetą, kurdamas geresnę emocinę būklę, perspektyvoje matydamas save jaunesnės išvaizdos, lankstesnį ir judresnį už pagyvenusius bendraamžius, žmogus yra labiau motyvuotas toliau sportuoti ir siekti savo tikslų.
Taip pat skaitykite: Vertybės, tradicijos ir inovacijos sporto bendruomenėse
Kaip pradėti sportuoti ir mėgautis procesu
Žmonės puikiai žino apie teigiamą sporto naudą, tačiau to nedaro motyvuodami laiko stoka. Kaip pateisinti tokį neracionalų elgesį? Žmonės nori greito efekto ir pakliūna į dar didesnį „užburtą“ problemų ratą. Keiskite savo žodyną. Žodis „sportas“ dažnai asocijuojasi su sunkiu fiziniu krūviu, nuovargiu, kančia. Raskite savo kūnui ir protui tinkamą treniruotę. Ramios, gilų kvėpavimą skatinančios treniruotės kaip joga ar pilates ypač efektyviai kovoja su visomis streso ir nerimo formomis, padeda atpalaiduoti kūną ir mintis. Aktyvesnės treniruotės, kaip aerobika, bėgimas, šokiai ir kt., puikiai tiks kenčiant nuo nuovargio, kai trūksta energijos, pasitikėjimo savimi. Užsukite teigiamą „užburtą“ ratą. Tinkama mankšta ne tik nevargins, bet ir skatins norą mankštintis reguliariai - organizmas to tiesiog „reikalaus“. Kuo dažniau atliekant veiksmą, tuo daugiau smegenyse formuojasi tarpneuroninių sinapsinių ryšių - formuojasi įgūdis. Sportas yra sveikata, o reguliarus fizinis aktyvumas, įskaitant plaukimą, gali duoti puikių rezultatų. Svarbiausia - reguliarumas ir motyvacija tęsti treniruotes kiekvieną dieną arba bent kelis kartus per savaitę. Sporto klubuose galima atrasti dar daugiau motyvacijos ir pasinaudoti platesnėmis sveikatingumo galimybėmis.
Plaukimas - puikus pasirinkimas emocinei savijautai gerinti
Plaukimas - tai ne tik puikus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir sportas, turintis didelę naudą tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Šiame straipsnyje aptarsime asmeninių plaukimo treniruočių naudą, kada geriausia pradėti mokytis plaukti, į ką atkreipti dėmesį renkantis plaukimo mokymo grupę ir kokie yra tėvų atsiliepimai apie plaukimo užsiėmimus.
Nuo ko pradėti?
Pirmas žingsnis siekiant sveikesnio gyvenimo - užsirašyti į sporto klubuose vykstančias treniruotes. Jų metu galima išmokti ir sužinoti labai daug, nes padės patyrę treneriai. Treniruotės kartu su treneriu - tai puikus būdas lengvai ir užtikrintai pradėti sportuoti. Šitaip greičiau pasieksite norimus rezultatus, nei bandydami sportuoti vieni, savarankiškai.
Sporto klubuose vyksta dviejų tipų treniruotės - individualiai ir grupėse. Individualios treniruotės yra pats efektyviausias variantas, nes visas trenerio dėmesys skiriamas tik Jums. Veikiama pagal iš anksto sudarytą, individualiai Jums pritaikytą fizinio tobulėjimo programą, todėl pasiekiami geriausi rezultatai.
Plaukimo nauda fizinei sveikatai
Plaukimas - tai kardio treniruotė širdžiai, plaučiams ir kraujotakos sistemai. Jis tinka bet kokio amžiaus žmonėms, taip pat žmonėms su traumomis ar negalia. Plaukimas yra saugus užsiėmimas nėštumo metu - ir net labai rekomenduojamas! Tai puiki širdies ir kraujagyslių treniruotė, kuri padidina iškvėpimo tūrį.
Plaukimas yra gudrus būdas numesti svorio. Vėsus vanduo, nejautimas, kad prakaituojama, todėl nepastebima, kaip sunkiai treniruojamasi. Didelis plaukimo privalumas, tai viso kūno mankšta. Kai įšokama į baseiną pagerinama kraujotaka. Panirimas į vandenį padeda sumažinti skysčių susikaupimą raumenyse, padidina širdies darbą ir pagreitinta medžiagų apykaitą. Plaukimas vandenyje sukelia fiziologinius kūno pokyčius, kurie gali pagerinti atsistatymą po didesnio fizinio krūvio.
Sporto medicinos gydytojas Domantas Balčiūnas teigia, kad plaukimo metu į darbą įtraukiamos visos didžiosios raumenų grupės, gerinamas kvėpavimo pajėgumas, sudeginamas nemažas kiekis kalorijų. Kretingos sporto centro vadovas Vytautas Tamašauskas pabrėžia, kad plaukimas treniruoja visą kūną, stiprina raumenis, gerina ištvermę, lankstumą ir judesių koordinaciją. Vandenyje jaučiamas mažesnis kūno svoris, todėl sumažėja sąnarių ir stuburo apkrova. Be to, jis stiprina širdį, gerina kraujotaką ir mažina kraujospūdį.
Plaukimo poveikis psichinei būklei
Plaukimas gerina emocinę savijautą. Sportuojant išsiskiria endorfinai, kurie pagerina nuotaiką, taip pat didina pasitikėjimą savimi ir socialinius įgūdžius. Atliktame tyrime nustatyta, kad tiek vyrų, tiek moterų nuotaika po plaukimo gerokai pagerėjo, sumažėjo įtampa ir depresija.
Plaukimas leidžia susikoncentruoti į save. Plaukiant susikoncentruojame ties tuo, kas darome konkrečiu momentu: technika, efektyvus plaukimas, kvėpavimas, savęs motyvacija. Nėra jokių trukdžių: išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų, skambučių ar el. laiškų. Tai viena iš akimirkų, kai protas gali būti tylus ir užblokavęs visą išorinį triukšmą.
Rinkodaros ir pardavimų vadybininkė Brigita Barkauskaitė kviečia pasinaudoti proga pagerinti savo sveikatą: „Plaukimas puikiai atpalaiduoja, mažina stresą ir gerina nuotaiką. Sporto medicinos gydytojas Domantas Balčiūnas teigia, kad reguliarios plaukimo treniruotės mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, ypač antsvorį turintiems vaikams. Plaukimo nauda pastebėta ir vaikams su dėmesio sutrikimo sindromais, autizmu, depresija. Be įvairių ligų profilaktikos, plaukimo įgūdžiai mažina skendimo riziką, socialinę atskirtį nuo kitų bendraamžių. Plaukimo akademijos direktorė Sigita Špokienė teigia, kad akademijos komandos siekis - ne tik mokyti plaukti, tačiau ir populiarinti plaukimo sporto šaką: „Nesvarbu, ar vaikas, ar suaugęs žmogus mokosi plaukti - tai neabejotinai naudinga jo emocinei ir fizinei sveikatai. Plaukimas nėra tik sportinių aukštumų ir rezultato siekimas, pirmiausia - tai sveikata“.
Plaukimas vaikams: kada pradėti ir kodėl tai svarbu?
Psichologai tvirtina: vaikai nuo mažens intuityviai jaučia, kad judėjimas - vienas svarbiausių organizmo poreikių. Mažyliai kopinėja, bėgioja, lipa, visą savo energiją nukreipia į fizinį aktyvumą. Fizinis aktyvumas ne tik gerina savijautą ar stiprina imunitetą - įrodyta, jog sportuojantys vaikai mažiau nerimauja, lengviau prisitaiko prie aplinkos. Ištvermė ir sportiniai įgūdžiai kartais gali būti gyvybiškai svarbūs, pavyzdžiui, vandenyje.
Plaukimo akademijos treneris M. Kasperavičius teigia, kad gerai mokantis plaukti vaikas yra ne tik saugesnis vandens telkiniuose, bet ir esant reikalui, gali ištiesti pagalbos ranką nelaimės ištiktam. Jis taip pat priduria: „Pagal statistiką, Lietuvoje plaukti moka tik kas penktas lietuvis. Kai į mano vedamas treniruotes tėvai atveda savo vaikus, visad sakau - investuojate į juos visam gyvenimui. Vien per praeitus metus Impuls Plaukimo akademijoje plaukti išmoko 2500 vaikų.”
Plaukimas turi ir daugiau pliusų - jis gerina laikyseną, koordinaciją ir ištvermę, degina kalorijas nealinant sąnarių.
Plaukimo akademija „Banga“ moko vaikus plaukti nuo ketverių metų amžiaus Kaune, Klaipėdoje, Prienuose ir Druskininkuose. Vaikų mokymas plaukti nuo ketverių metų tėvams gali atrodyti itin ankstyvas amžius, tačiau „Sporto klinikos“ gydytojas D.Balčiūnas sako, kad „efektyviausia pradėti mokyti vaikus plaukti nuo vienerių metų. Tokio amžiaus vaikai dažniausiai yra pajėgūs patys išlaikyti galvą virš vandens ir atlikti pradinius reikiamus manevrus“. Gydytojas D. Balčiūnas sako, kad efektyviausia pradėti vaikus mokyti plaukti nuo vienerių metų. M. Lukašonokienė pritaria, jog ikimokyklinio amžiaus vaikams svarbiausia tiesiog žaisti. Mažyliai dar nėra pasiruošę konkuruoti ir varžytis, todėl komandiniai žaidimai nėra pats tinkamiausias pasirinkimas.
Kaip išsirinkti tinkamą plaukimo mokymo grupę?
Renkantis plaukimo mokymo užsiėmimus, sporto medicinos gydytojas pataria atkreipti dėmesį į baseino aplinką. „Svarbiausia užtikrinti saugią ir draugišką aplinką. Prie to ženkliai prisideda plaukimo instruktorių patirtis, gebėjimas bendrauti su vaikais. Svarbu atkreipti dėmesį į sąlygas: šiltas ir drėgnas oras mažiau dirgina kvėpavimo takus, dėl ko sumažėja kvėpavimo takų įsijautrinimo rizika, svarbu, kad baseinas būtų gerai vėdinamas. Reikėtų nepamiršti vaiko išmokyti asmeninės higienos - nusiprausti duše po plaukimo užsiėmimų“ - sako D.Balčiūnas.
Plaukimo akademijos „Banga“ direktorė T. Tijūšaitė mano, kad baseino aplinka, kurioje vaikai mokosi plaukti, yra itin svarbi, todėl akademija veiklai renkasi tik aukštus standartus atitinkančius baseinus. „Veiklą vykdome renovuotame Girstučio baseine, šiame baseine mokosi plaukti apie 1000 vaikų ir suaugusiųjų, naujuose Klaipėdos, Prienų ir Druskininkų baseinuose. Nuolat galvojame apie plėtrą į kitus miestus naujai atidaromuose baseinuose“, - sako T. Tijūšaitė.
Renkantis sportinį būrelį, psichologė pataria atsižvelgti į kelis aspektus. Visų pirma, reikėtų įsiklausyti į vaiko pageidavimus, įvertinti vaiko temperamentą, ar jis labiau dalyvis, ar stebėtojas. Tai padės nuspręsti, ar jo charakteris geriau atsiskleis komandiniame (krepšinis, futbolas) ar individualiame (dviračių sportas, tenisas) sporte. Tiek psichologė, tiek plaukimo treneris pažymi, jog vaikų motyvacijai labai svarbus tėvų palaikymas. Jeigu vieną dieną nepasisekė, reikia padrąsinti - pasiseks rytoj.
Tėvų nerimas dėl chemijos baseinuose
Tėvai nenori leisti vaikų į baseinus dėl juose naudojamos chemijos, galvojama, kad tai yra nesaugu. Domantas Balčiūnas ramina tėvus. Nors yra pastebėta sąsajų su dažnesnėmis alerginėmis reakcijomis ir padidėjusiu kvėpavimo takų įsijautrinimu vaikams, reguliariai lankantiems baseinus, tačiau gydytojas sako, kad „nepaisant to, didesnėse mokslinės literatūros apžvalgose šios sąsajos dažniau nepatvirtintos ir liekama prie nuomonės, jog plaukimo nauda fizinei ir psichinei sveikatai didesnė, nei cheminių junginių keliama rizika“.
Mokyti patiems ar pasikliauti plaukimo akademija?
Dažnai kylantis klausimas, kas geresnis mokytojas - tėvai ar mokymo plaukti įstaigos? Gydytojas D.Balčiūnas mano, kad „abu variantai yra naudingi vaikams, jei vaikai yra mokomi tinkamai, tačiau neretai tėvų mokomi vaikai patiria didelį spaudimą, neigiamas emocijas ir stresą. To galima išvengti, kai vaiką moko neutralus asmuo. Profesionalaus instruktoriaus teikiama nauda neabejotina ir dėl to, jog plaukimas - labai techninė sporto šaka, kurioje tinkamai atliekami judesiai gali ženkliai sumažinti energijos sąnaudas ir padidinti plaukimo efektyvumą“. Nedrąsių ar vandens bijančių vaikų tėvams gydytojas pataria lankyti plaukimo pamokas kartu su vaikais, kol jie įgaus pasitikėjimo savimi ir nauja aplinka.
Plaukimo instruktorė ir koordinatorė Goda Overlingaitė teigia, kad plaukimo akademijoje „Banga“ naudojama mokymo plaukti lygių sistema, pagal kurią galima dirbti metodiškai ir stebėti vaiko mokymo plaukti progresą. Akademija orientuota į tai, kad mokymas plaukti tiktų ir patiktų visiems. Vykdomos asmeninės treniruotės, grupes vaikams nuo ketverių metukų, kartu su tėvais, dailiojo plaukimo treniruotes, vaikų ir suaugusių mokymą plaukti.
Kaip dažnai reikėtų lankyti plaukimo užsiėmimus?
Sporto medicinos gydytojas pabrėžia, kad „net ir retai lankomi užsiėmimai turi daugiau naudos nei jų nelankymas. Tarp sporto gydytojų pastaruoju metu susiformavusi tokia nuomonė, kad iki paauglystės vaikai turi išbandyti kuo daugiau įvairių sporto šakų. Plaukimo derinimas su kitais sportais yra puikus pasirinkimas kiekvienam vaikui“ - sako gydytojas D.Balčiūnas.
Mokymo plaukti instruktorė ir koordinatorė G. Overlingaitė papildo, kad nereikėtų galvoti, jog vaikas mokės plaukti po poros mėnesių plaukimo pamokų lankymo. Mokymas plaukti yra ilgas procesas, taigi rekomenduojama užsiėmimus lankyti nuolat. Daryti prielaidą, kad vaikai prisimins viską, ko išmoko per porą mėnesių mokymo plaukti pamokų lankymo, gali būti rizikinga.
#