Futbolas - tai sportas, kuris jungia žmones visame pasaulyje, nepriklausomai nuo jų tautybės, kultūros ar socialinės padėties. Lietuvoje futbolas taip pat turi gilias tradicijas, o lietuvių futbolininkai ir komandos neretai susiduria su įvairiais iššūkiais, ypač integruojantis į tarptautinę areną. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną tokį atvejį - jaunuolių filmo kūrimo projektą, kuriame dalyvavo lietuviai, gyvenantys Jungtinėje Karalystėje, ir aptarsime, kaip futbolas gali tapti tiltu tarp kultūrų, tačiau kartu atskleisti ir tam tikrus stereotipus bei iššūkius.
Filmas „Brolio įvartis“: kūrybinis procesas ir kultūriniai aspektai
Balandžio 3 dieną Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone įvyko vaidybinio filmo „Brolio įvartis“ („Brother's Goal“) premjera. Režisieriai Jamie Quantrill ir Guy Myhill sukūrė trumpametražinį filmą, kuriame lietuviai brolis ir sesuo atvažiuoja į Jungtinę Karalystę išvysti savo mėgstamos futbolo komandos žaidimą. Po šios premjeros filmas buvo rodomas įvairiuose festivaliuose ir renginiuose. Du profesionalūs kino filmų kūrėjai dirbo su Rytų Anglijoje, Norfolko grafystės Great Yarmouth ir Norwich miestuose gyvenančiais septyniais 16-18 metų amžiaus lietuviais, kurie dalyvavo kiekviename filmo kūrimo žingsnyje, nuo scenarijaus iki montavimo. Dalyvaudami filmo kūrimo procese paaugliai ne tik mokėsi kino meno, bet ir sprendė dėl kultūrinių skirtumų iškylančias problemas. Tai buvo didelė emocionali jų patirtis, padėjusi geriau suprasti save ir pasaulį, kuriame jie gyvena šiandien.
Istorijos neįtikinamumas ir stereotipų problema
Visų pirma, filme papasakota istorija visiškai neįtikina. Du jauni lietuviai „atvažiuoja į Jungtinę Karalystę išvysti savo mėgstamos futbolo komandos žaidimą“. Ir kokia gi ta jų mėgstama komanda? „Žalgiris?“ Pasirodo, „Norwich City“. Girdėjote tokią? Matėte per televiziją? Tarptautinėse varžybose? Jei jūs, lietuviai, apie tokią net negirdėjote, kaip ji gali būti kitų lietuvių (gyvenančių Lietuvoje) netgi „mėgstama komanda“? Dėl jos važiuoti į kitą šalį? Klausimų ir atsakymų metu po peržiūros paaiškėjo, kad „Norwich City“ futbolo klubas iš nedidelio Anglijos miesto yra paties režisieriaus (tame mieste gimusio ir užaugusio anglo) mėgstama komanda Bet juk ką tik režisierius, didžiuodamasis savo indėliu į daugiakultūrės visuomenės kūrimą ir integraciją, aiškino, kad scenarijaus autoriaus čia nebuvo - siužetą neva sumestinai kūrė patys lietuviukai.
Toliau paaiškėjo, kad iš pradžių buvo sumanyta, jog filmo herojus „Norwich City“ komandos marškinėlius nusiperka Lietuvoje, parduotuvėje „iš antrų rankų“, ir jie tampa jo svajonių kurstytojais, ragina keliauti. Manau, toks prologas būtų daug įtikinamesnis, netgi žavus, be to, atvertų dar vieną svarbų klodą: mūsų integraciją į Europą per „antras rankas“. Gaila, bet šio epizodo buvo atsisakyta „dėl laiko apribojimų“ (kažkodėl būtinai reikėjo sutilpti į 12 minučių), nors paliktas ilgiausias „originalus“ ir „juokingas“ epizodas apie slaptą šlapinimąsi į plastikinį butelį važiuojant automobiliu, visiškai nieko neduodantis nei filmo siužetui, nei idėjai.
„Brolio įvartyje“ kelionės iš oro uosto į Norvičą metu du iš Lietuvos atskridusius jaunuosius lietuvius iš pradžių apvagia kiti lietuviai, paskui jiems padeda gerasis anglas (labai jau lietuviškai paskambina savo bičiuliui viešbučio administratoriui ir paprašo, kad duotų šiems dviem jaunuoliams viešbučio kambarį už dyką ir dar su langu į futbolo aikštę, kurioje vyksta varžybos). Kai kas iš žiūrovų po peržiūros piktinosi tokiu lietuvių stereotipizavimu - kodėl, girdi, lietuviai vaizduojami tik arba kaip vagys, arba kaip naivuoliai. Režisierius aiškinosi visai tais pačiais žodžiais, kaip mano kažkada aprašytas austrų režisierius, sukūręs filmą apie Lietuvos kolūkius: „Čia ne politinis filmas.“
Taip pat skaitykite: Veteranų įtaka krepšinyje
Integracija ir tapatybės paieškos
Integracija yra tiesiog buvimas kitoje šalyje neišsiskiriant iš aplinkos ir nesupriešinant savęs su aplinka, o filmas yra tiesiog apie brolio ir sesers santykius, kurie atsiskleidžia keliaujant po svetimą šalį, tačiau tie jų santykiai filme niekaip neevoliucionuoja, nėra pakankamai išvystyti ar taip nušviesti, kad būtų mums įdomūs patys savaime. Tik vienas šio filmo epizodas man pasirodė prasmingas, įtikinantis ir nemažai pasakantis apie atvykėlių lietuvių savijautą kitose šalyse: apvogti ir iš lietuvių automobilio išmesti brolis ir sesuo įsmunka į degalinėje sustojusio anglo autobusiuką ir keliauja slapta, nors juk galėjo tiesiog paprašyti, kad pavėžėtų - jie juk ne kokie nelegalai.
Įdomu buvo sužinoti, kaip jauni lietuviai Anglijoje mato save, kitus, kaip reaguoja į kultūrinius skirtumus, stereotipizavimą ir t.t. Deja, to nesužinojau ne tik iš paties filmo, bet ir iš filmo kūrėjų po peržiūros. Apie patį darbo procesą (kuris čia juk buvo svarbiausias) niekas iš renginyje dalyvavusių filmo kūrėjų nieko daugiau pasakyti negalėjo arba nenorėjo. Paklaustas, kurios idėjos buvo lietuvių, o kurios jo paties, kas darė meninius ir „(ne)politinius“ sprendimus ir ar jie apskritai buvo svarbūs - režisierius, lyg koks politikas, tiesiog išsisukinėjo nuo atsakymų, sakydamas arba „neprisimenu“, arba „viskas vyko labai demokratiškai“.
Futbolas kaip priemonė integracijai ir bendruomenės kūrimui
Nepaisant filmo trūkumų, pats faktas, kad britai kuria kiną su lietuviais ir apie juos, yra sveikintinas. Tokie projektai gali padėti lietuvių imigrantams integruotis į naują visuomenę, spręsti dėl kultūrinių skirtumų iškylančias problemas ir geriau suprasti save bei pasaulį. Svarbu, kad kūrybinis procesas būtų demokratiškas ir atviras, o jaunų lietuvių balsas būtų išgirstas.
Dominykas Avellaneda Cabanillas - popiežiaus Pranciškaus tautietis, kunigas ir vienuolis, ateitininkas iš Naujojo Pasaulio. Prieš 15 metų šaltą žiemą iš Argentinos atvykęs į mažą Pumpėnų miestelį su evangelizacijos misija, šiandien jis - dažnas svečias jaunimo renginiuose, linksmų istorijų ir nuotykių pasakotojas bei geras futbolo komandos draugas (arba aršus priešininkas). Kai atvyko kartu su kitu kunigu, mes nemokėjome lietuvių kalbos, o kai nemoki kalbos, geriausia kalbėtis su vaikais - jie, kelias kalbas mokėdami, su mumis susikalbėdavo ir mus pamokė kalbėti lietuviškai. Kai atvykome, iškart pasiėmėme futbolo kamuolį ir nuėjome į futbolo stadioną prie mokyklos (tiksliau, nuėjau vienas, nes kitas kunigas nemėgo futbolo). Aišku, niekas nežaidžia futbolo vienas, bet taip vienas aikštėje stovėjau, kad mane vaikai pamatytų, kad pamatytų, jog galima žaisti futbolą. Pradžioje apie tikėjimą išvis nieko nekalbėjome, dar jie mane net buvo išmokę visokių negražių rusiškų žodžių, bet aš tada nežinojau, kad jie negražūs, jie man sakydavo „pasakyk tą žodį“, tai aš ir pasakydavau - jiems būdavo juokinga, kad kunigas sako negražius žodžius. O vėliau reikėjo sugalvoti, kaip juos evangelizuoti. Bet aš to negalėjau daryti iš karto artindamasis prie jų su katekizmu ar kryžiumi - turėjau sugalvoti kitų būdų jiems kalbėti apie tikėjimą. Taigi evangelizavau per sportą, per picą. Tada jie pamažu pradėjo ateiti ir į Mišias, priimti sakramentus. Pirmaisiais mūsų atvykimo metais labai daug jaunimo pakrikštijome.
Futbolo lygio Lietuvoje iššūkiai
Visiems sporto aistruoliams puikiai žinoma, kad „Šiaulių" klubas mėgino sujungti krepšinį ir futbolą. „Maniau, kad žiemą rūpinsiuosi krepšinio, vasarą - futbolo reikalais ir viskas bus gerai, tačiau po poros metų bendradarbiavimo supratau labai klydęs. Negalėjau vienas visko gerai padaryti, o daryti bet kaip - nenorėjau. Kai atėjau, klube buvo vos du žmonės… Futbolui skyrėme dalį krepšinio komandos lėšų, suvežėme dvylika žaidėjų. Man netiko nei bendravimas, nei žemas žaidėjų mentalitetas", - „Šiaulių naujienoms" sakė Adomas Klimavičius, tuomet nusprendęs visą dėmesį skirti tik krepšinio sporto šakai. Jis neslėpė, jog didelę įtaką šiam sprendimui turėjo ir futbole klestinti korupcija: „Dabar visiems svarbiausia - pinigai. Antrus metus, nuėjus į stadioną, mane tiesiog „purtydavo". Visas kūnas pašiurpdavo. Negalėjau žiūrėti į tai, kas ten dėjosi - papirkinėjami ir vartininkai, ir teisėjai… Dešimtą susitikimo minutę priešininkai pirmaudavo jau dviem įvarčiais. Sakoma, kad nepagautas - ne vagis, tačiau ten dedasi labai negeri dalykai. Taip dirbti nenorėjau. Nuvykus į asociacijos susirinkimus buvo sprendžiami tik „Kauno", „Ekrano" ir „Sūduvos", „Klaipėdos" reikalai. Jie pasidalydavo vietas, o į visus kitus žiūrėjo kaip į nulį. Kitų klubų klausimų net neprotokoluodavo. Paklaustas, kas, jo nuomone, nusmukdė futbolo lygį Šiauliuose, Adomas Klimavičius sakė, kad tai paveikė pakitusi bendra šalies ekonomika, kriterijai ir per didelis komandų skaičius: „Kiti klubai turi galimybę nusipirkti stipresnius žaidėjus, nei tai gali padaryti „Šiaulių" futbolo klubas. Dabar vos ne kiekvienas rajonas ir gyvenvietė turi po pusiau profesionalią futbolo komandėlę ir nuo pat jaunystės pradeda „tampyti" žaidėjus, siūlyti jiems vis geresnes sąlygas. O pinigai žmones gadina… Jauni žaidėjai pradeda per gerai save vertinti ir rodyti kaprizus: „Čia nežaisiu, to nenoriu" ir panašiai. Jiems reikia ir mašinos, ir buto. Jie reikalauja atlygio už tai, kad lanko treniruotes ir ateina į varžybas. Nebėra patriotinio, idėjinio žaidimo, kovos „miestas prieš miestą ar rajonas prieš rajoną".
Taip pat skaitykite: Jaunų ledo ritulininkų ugdymas Lietuvoje
Anot futbolo veterano, sportinę karjerą pradėjusio bokso ringe, dabar jaunimas - labai išlepintas gyvenimo: „Į varžybas važiuodavome atvirose mašinose lyjant lietui, o dabar futbolininkai keliauja patogiais autobusais. Įsivaizduokime, kas būtų, jei juos susodintų taip, kaip mus. Garbaus amžiaus vyriškis, futbolui atidavęs 35-erius savo gyvenimo metus, paantrino Adomui Klimavičiui ir sakė, jog jaunimas nieko doro nenuveikia, o reikalauja pinigų: „Ar jis vertas tų pinigų? Man atrodo, kad dabar su futbolu yra kažkokia netvarka. Mes žaisdavome be geriausių aikščių… bet su nepalaužiamu noru laimėti. Už miestą, už Lietuvą. Kažkada tai buvo didelė garbė. Šiandien matau norą žaisti tik tada, kai tūkstantinė minia ar mokami geri pinigai. Treneriai keičiasi per sezoną du-tris kartus. Kur tai matyta? Kad ir Valdas Ivanauskas. Atrodo, šių metų „Šiaulių" sezonas baigtas gražiai, o klubui jo nebereikia, ar kas ten yra… Nori „karaliauti"? Paklaustas apie futbole klestinčią korupciją, nuo trylikos metų futbolą žaidęs Romualdas Urnikas, savo „sąskaitose“ turintis ir šalies bokso čempiono titulą, buvo atviras: „Korupcija sporte - ne naujiena. Ji čia įleido šaknis. Nereikia čia sukti kalbų ir muštis į krūtinę, kad esi kitoks. Mes praėjome per visą šį reikalą. Žinote, jei tu to nedarysi, tau tą padarys kiti. Kaip apsiginti? Daryti tą patį".
Česlovo Kančelskis - kitas futbolo veteranas, sakantis, kad pinigai gadina jaunąją futbolo kartą. „Nesakyčiau, kad dabar futbolas žemo lygio, tačiau jis - kitoks. Dabar viską lemia materialinė gerovė. Kai kurie per daug tai sureikšmina. Žinoma, yra ir tokių, kurie treniruojasi iš pašaukimo, nori pasiekti kažko daugiau. „Šiauliuose" netrūksta tokių, kurie vaidina, jog yra viską pasiekę. Nors iki to lygio jiems dar reikia dirbti ir dirbti. Kai mes žaidėme, neturėjome jokių kitų pramogų, tik futbolą. Dėl to visą energiją ten ir išliedavome.
Rugpjūčio 14-ąją prie „Šiaulių" komandos vairo stojęs bei iki sezono pabaigos jį savo rankose laikęs Valdas Ivanauskas: „Tas nuosmukis yra ne tik „Šiaulių", bet ir kitų miestų. Tai - natūralus gyvenimo procesas. Tarybiniais laikais stengėmės kabintis į kiekvieną šansą. Futbolas buvo vienas iš jų, o dabar viskas yra kitaip. Žaidėjai šiuo metu turi pasirinkimą, kurio mes neturėjome. Liūdina, kad dabar jie yra patenkinti tuo, ką turi ir plaukia pasroviui. Retas žaidėjas turi kažkokį užsibrėžtą tikslą. Paklaustas, ar kada nors pasieksime tokį lygį, kokį futbolo legenda matė žaisdamas svetur, Valdas Ivanauskas neslėpė: „Realybės mažai… Nėra kvalifikuotų specialistų. Ypač - vaikų, jaunių futbole. Žmonės, patenkinti savo darbo vieta, per ilgai joje užsisėdi. Nenoriu kritikuoti kolegų, tačiau matau, kad jiems to užtenka. Kiekvienam aišku, kad vaikams tai trukdo tobulėti, nes jiems reikalingos naujovės, kurių nesimato jau kokius penkerius metus.
Taip pat skaitykite: Apie "Plaukimas Per Audrą"