Įvadas
Dziudo - tai ne tik sportas, bet ir filosofija, ugdanti fizines bei dvasines savybes. Šis japonų kovos menas, atsiradęs XIX amžiuje, išsiskiria pagarba, disciplina ir nuolatiniu tobulėjimu. Straipsnyje aptarsime jaunimo dziudo kovos taisykles, istoriją, techniką ir reikšmę.
Dziudo Istorija ir Filosofija
Dziudo istorija glaudžiai susijusi su jos kūrėju, Dzigoro Kano (1860-1938). Kano, būdamas studentu, ieškojo būdų, kaip pasiekti kūno ir sielos harmoniją. Jis praktikavo džiudžitsu, tačiau atmetė pavojingas technikas ir sukūrė naują kovos meną - dziudo. 1882 m. jis įkūrė pirmąją dziudo mokyklą Tokijuje - Kodokan.
Dziudo pavadinimas išvertus reiškia "švelnus kelias į pergalę". Tai atspindi pagrindinį principą - nugalėti priešininką ne jėga, o vikrumu ir technika. Dziudo filosofija akcentuoja pagarbą, discipliną, lojalumą ir nuolatinį tobulėjimą.
Kaip pastebi šiuolaikiniai dziudo ekspertai, tikrasis dziudo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo. Dziudo moko, kaip kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius. Dziudo moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo. Dziudo taip pat moko, kaip nugalėti baimę, parodyti drąsą esant spaudimui.
Dziudo Technika ir Taisyklės
Dziudo kova vyksta ant tatamio, kurio dydis nuo 6×6 iki 10×10 metrų. Suaugusiųjų sportininkų kovos trukmė 4 min. Ant tatamio teisėjauja 1 teisėjas, tiesiogiai vertinantis priešininkų veiksmus.
Taip pat skaitykite: Tiesioginės jaunimo krepšinio rungtynės
Dziudo kovos technika skirstoma į:
- Nage-waza (metimo technikos): Tai technikos, kurių metu siekiama pargriauti priešininką ant žemės.
- Katame-waza (grumtynių technikos): Tai technikos, naudojamos parteryje, įskaitant smaugimo, laužimo ir išlaikymo veiksmus.
Dziudo varžybų taisyklės nuolat keičiasi, siekiant padaryti sportą suprantamesnį ir aktyvesnį. Pavyzdžiui, anksčiau buvo leidžiami metimai už kojų, tačiau dabar jie uždrausti. Taip pat sutrumpintas kovų laikas ir įvertinimų reikšmės.
Laimi sportininkas, atlikęs technišką veiksmą arba išlaikęs varžovą 25 s nugara prispaustą prie tatamio, atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugiamuoju veiksmu kaklo srityje priversdamas priešininką pasiduoti. Leidžiama imti už aprangos, kojų, kišti koją.
Dziudo Apranga ir Kvalifikacija
Varžybų dalyviai vilki baltą arba mėlyną dziudo kostiumą (dziudogą) - kimono ir kelnes, juosi diržu, kurio spalva turi atitikti sportininko meistriškumą. Pagal tarptautinę kvalifikaciją skiriama 16 meistriškumo pakopų: 6 kiu ir 10 danų.
Kvalifikacija suteikiama atsižvelgiant į dziudokų sportinius pasiekimus, techninį-taktinį pasiruošimą, kovotojo brandą ir patirtį. Pagal KYU meistriškumo pakopas mokiniai skirstomi taip:
Taip pat skaitykite: Rinktinės sudėtis ir perspektyvos
- 6 KYU - baltas diržas
- 5 KYU - geltonas diržas
- 4 KYU - oranžinis diržas
- 3 KYU - žalias diržas
- 2 KYU - mėlynas diržas
- 1 KYU - rudas diržas
Toliau skirstymas vykdomas pagal 10 meistriškumo pakopų - DAN. 1 - 5 dano dziudokos turi teisę ryšėti juodą diržą. Raudona spalva - tai aukščiausias skiriamasis ženklas. Šios spalvos diržą gali ryšėti tik 9-10 dano dziudo meistrai.
Dziudo Lietuvoje
Lietuvoje dziudo elementus nuo 1927 naudojo policija. Sovietų okupacijos metais 1967 pirmą kartą dziudo veiksmus Vilniaus Žalgirio stadione pademonstravo Viktoras Kairys ir Č. Valiukevičius. Dziudo varžybos rengiamos nuo 1968. Pirmasis Lietuvos čempionatas įvyko 1972 Kaune. 1980 įsteigta Lietuvos dziudo federacija, kuri 1992 priimta į Europos dziudo sąjungą, 1996 į Tarptautinę dziudo federaciją. Moterų dziudo sekcija įkurta 1983, pirmasis Lietuvos moterų čempionatas surengtas 1985 Alytuje.
Lietuvos dziudo sportininkai yra pasiekę reikšmingų rezultatų tarptautinėse varžybose. Pavyzdžiui, P. Ponomariovas tapo pasaulio (1981, 3 vieta) ir Europos (1978, 2 vieta) čempionatų prizininkais, Viktoras Kairys - Europos (1969, 3 vieta) čempionato prizininku. Kiti lietuvių pasiekimai Europos dziudo čempionatuose: 2 vietą užėmė Jonas Stoškus (1999), 3 vietą - Andrejus Stepanovas (1999), Marius Paškevičius (2012, 2014), Karolis Bauža (2009, 2013). Pasaulio čempionate bronzos medalį iškovojo Marius Paškevičius (2009), pasaulio dziudo veteranų čempionatą laimėjo Arimantas Pocevičius (2015).
Tačiau Lietuvos dziudo bendruomenėje yra ir problemų. Nacionalinė dziudo asociacija (NDA) buvo įkurta dėl neskaidraus lėšų skirstymo ir sportininkų persekiojimo Lietuvos dziudo federacijoje. Šiuo metu vyksta nesutarimai tarp šių dviejų organizacijų, kurie kenkia sportininkams.
Dziudo Privalumai Jaunimui
Dziudo treniruotės turi daug privalumų jaunimui:
Taip pat skaitykite: Sportas ir jaunimas Lietuvoje
- Fizinė nauda: Dziudo padeda vystyti jėgą, ištvermę, lankstumą, greitį, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą.
- Psichologinė nauda: Dziudo moko disciplinos, pagarbos, susivaldymo ir drąsos.
- Socialinė nauda: Dziudo ugdo komandinę dvasią ir padeda užmegzti naujus ryšius.
- Saugumas: Dziudo yra pakankamai saugus sportas, nes nėra tikslo sužeisti priešininką. Be to, treniruotėse mokoma saugiai kristi, kas padeda išvengti traumų.
Dziudo greitai žmonėms suteikia kitokį savęs pažinimą, ugdo charakterį, priešininko pojūtį. Dziudo pasižymi savo filosofiniu požiūriu. Svarbiausia dažnai būna ne pergalė, o pati kova ir jos kokybė. Šis sportas išsiskiria platesniu požiūriu į kovą. Už pergalę svarbiau būna tai, kiek tu išmoksti kažko naujo.
Dziudo ir Kiti Kovos Menai
Dziudo yra tik vienas iš daugelio kovos menų. Kiti populiarūs kovos menai yra karate, aikido, džiudžitsu, kendo, boksas, braziliškasis džiudžitsu, muay thai ir kt. Kiekvienas kovos menas turi savo ypatumus ir privalumus.
- Karate: Naudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai.
- Aikido: Naudojamas spaudimas sąnariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės.
- Kendo: Naudojami ginklai ar kitokie įrankiai.
Dziudo išsiskiria metimo ir grumtynių technikomis, taip pat dideliu dėmesiu filosofijai ir etikai.