Dziudo - tai modernus kovos menas ir olimpinė sporto šaka, atsiradusi Japonijoje XIX a. pabaigoje. Ši sporto šaka kilo iš džiudžitsu kovos meno, kurio seniausios užuomazgos pastebėtos 1532 m. įkurtoje „Takenouchi-ryu“ mokykloje. Dziudo, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „švelnus kelias“.
Dziudo istorija ir pagrindiniai principai
Dziudo istorija neatsiejama nuo šio kovos meno kūrėjo, meistro ir mokytojo Dzigoro Kano (1860-1938). Dzigoro Kano gimė pasiturinčioje japonų šeimoje. Būdamas studentu, jis rimtai mąstė apie galimybes pasiekti kūno ir sielos harmoniją. Nors ir neišsiskyrė gera fizine būkle (ūgis 150 cm, svoris 48 kg), jis sugebėjo įvaldyti sudėtingą džiudžitsu techniką. 1882 m. jis įkūrė pirmąją Tokijuje dziudo mokyklą - Kodokan.
Pagrindinis dziudo principas - maksimalus veiksmingumas minimaliomis pastangomis. Tai reiškia, kad reikia nesistengti atremti pajėgesnio priešo, o panaudoti jo jėgą prieš jį patį. Dziudo turi ir platesnį, filosofinį supratimą, paverčiantį dziudo iš kovos meno į „kovos kelią“.
Dzigoro Kano pašalino technikas, nesuderinamas su šiuo principu, ir pabrėžė veiksmingumo svarbą atliekant techniką. Jis taip pat siekė, kad dziudo suklestėtų, todėl iš esmės pakeitė ir atskyrė jį nuo džiudžitsu.
Dziudo technikos ir varžybų taisyklės
Dziudo kovos technika skirstoma į permetimus (nage-waza), grumtynes (katame-waza) ir smūgius (atemi-waza). Dziudo labiausiai žinomas dėl permetimų ir grumtynių technikų. Į permetimų technikas įeina visi veiksmai, kuriais vienas asmuo bando permesti kitą, paprastai stengdamasis, kad oponentas gulėtų nugara žemyn. Grumtynių technikos kategorizuojamos į užlaikymo technikas (osaekomi-waza), smaugimo technikas (shime-waza) ir technikas (kansetsu-waza), kai stengiamasi sukelti spaudimą oponento sąnariams. Varžybose kansetsu-waza apriboti vien rankų laužimais. Atemi-waza yra smūgių technikos, kuriomis stengiamasi įveikti priešininką smūgiu į gyvybiškai svarbų tašką. Dziudo taip pat nemažai dėmesio skiriama saugiam kritimui (ukemi), t. y. kad asmuo, kuris permetamas, saugiau nukristų.
Taip pat skaitykite: Futbolo taisyklių istorija
Dziudo kova vyksta ant tatamio, kurio dydis nuo 6×6 iki 10×10 metrų. Suaugusiųjų sportininkų kovos trukmė 4 min. Ant tatamio teisėjauja 1 teisėjas, tiesiogiai vertinantis priešininkų veiksmus. Laimi sportininkas, atlikęs technišką veiksmą arba išlaikęs varžovą 25 s nugara prispaustą prie tatamio, atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugiamuoju veiksmu kaklo srityje priversdamas priešininką pasiduoti. Leidžiama imti už aprangos, kojų, kišti koją. Dziudo vartojami japoniški terminai. Varžybų dalyviai vilki baltą arba mėlyną dziudo kostiumą (dziudogą) - kimono ir kelnes, juosi diržu, kurio spalva turi atitikti sportininko meistriškumą.
Dziudo kvalifikacijos sistema
Dziudo kūrėjas Džigoras Kanas pradėjo naudoti diržų sistemą, kad būtų parodyti asmens gebėjimai. Kovos meno supratimas ir įgūdžių lygis indikuojamas rangų sistema, padalyta į kyū ir dan rangus. Tai įvairios diržų sistemos, pagal kurias juodą diržą gauna tik asmenys, pasiekę tam tikrą meistriškumo lygį. Rangai ir diržai skiriasi tarp kovos menų, stilių ar net organizacijų. Pats dziudo turi daug variacijų. Į labiausiai paplitusią, visuotinę diržų sistemą įeina baltas, raudonas, geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas ir, galiausiai, juodas diržai, suteikiami atitinkamai pagal meistriškumą. Kalbant apie dan rangus, pirmi penki diržai yra juodi. Šeštas, septintas ir aštuntas dan turi papildomas juodas ar raudonas juostas. Devintas, dešimtas ir vienuoliktas diržai yra raudoni.
Pagal KYU meistriškumo pakopas mokiniai skirstomi taip: 6 KYU - baltas diržas; 5 KYU - geltonas diržas; 4 KYU - oranžinis diržas; 3 KYU - žalias diržas; 2 KYU - mėlynas diržas; 1 KYU - rudas diržas. Toliau skirstymas vykdomas pagal 10 meistriškumo pakopų - DAN. 1 - 5 dano dziudokos turi teisę ryšėti juodą diržą. Raudona spalva - tai aukščiausias skiriamasis ženklas. Šios spalvos diržą gali ryšėti tik 9-10 dano dziudo meistrai.
Dziudo Lietuvoje
Lietuvoje dziudo elementus nuo 1927 m. naudojo policija. Sovietų okupacijos metais 1967 m. pirmą kartą dziudo veiksmus Vilniaus Žalgirio stadione pademonstravo Viktoras Kairys ir Č. Valiukevičius. Dziudo varžybos rengiamos nuo 1968 m. Pirmasis Lietuvos čempionatas įvyko 1972 m. Kaune. 1980 m. įsteigta Lietuvos dziudo federacija, kuri 1992 m. priimta į Europos dziudo sąjungą, 1996 m. į Tarptautinę dziudo federaciją. Moterų dziudo sekcija įkurta 1983 m., pirmasis Lietuvos moterų čempionatas surengtas 1985 m. Alytuje.
Daugkartiniai Lietuvos čempionai: Vytautas Budginas, Alfredas Fiurstenbergas, V. Kantė, A. Maciulevič, J. Makevičiūtė, R. Motiejauskaitė. SSRS čempionais tapo A. Songaila (1977, 1979), P. Ponomariovas (1978, 1981). P. Ponomariovas dar tapo pasaulio (1981, 3 vieta) ir Europos (1978, 2 vieta), Viktoras Kairys - Europos (1969, 3 vieta) čempionatų prizininkais. Kiti lietuvių pasiekimai Europos dziudo čempionatuose: 2 vietą užėmė Jonas Stoškus (1999), 3 vietą - Andrejus Stepanovas (1999), Marius Paškevičius (2012, 2014), Karolis Bauža (2009, 2013). Pasaulio čempionate bronzos medalį iškovojo Marius Paškevičius (2009), pasaulio dziudo veteranų čempionatą laimėjo Arimantas Pocevičius (2015).
Taip pat skaitykite: Futbolo akademijų vertinimas
Jaunųjų dziudo sportininkų pasiekimai
Jaunieji Panevėžio dziudistai džiugina puikiais rezultatais. Panevėžio dziudo klubo „Ristis“ sportininkai neseniai sugrįžo iš tarptautinių varžybų, vykusių Ukrainoje, Lvovo mieste. Sėkmingai šiose varžybose pasirodė Panevėžio miesto dziudistai, Ukrainoje laimėję keturis medalius. Antrąją vietą iškovojo Matas Norkevičius (svorio kategorija iki 46 kg). Po sunkių ir įnirtingų kovų trečiąsias vietas užėmė Gabija Revinskaitė (svorio kategorija iki 48 kg), Artūras Masiokas (svorio kategorija iki 60 kg) ir Danas Čiplys (svorio kategorija iki 73 kg). Prienuose vyko antrasis tarptautinis dziudo turnyras, skirtas įmonės „Sparta Gruppen“ taurei laimėti. Didelis būrys panevėžiečių, tapusių čempionais arba prizininkais, sugrįžo ir iš Kėdainiuose vykusio tarptautinio vaikų ir meistrų dziudo turnyro pasaulio čempiono A. Pocevičiaus taurei laimėti. Pirmąsias vietas iškovojo Rugilė Marozaitė (svorio kategorija iki 40 kg), Gabija Revinskaitė (svorio kategorija iki 48 kg), Matas Norkevičius (svorio kategorija iki 50 kg), Ernestas Snudaitis (svorio kategorija iki 60 kg), Mantas Gerulskis (svorio kategorija iki 66 kg) ir Rokas Rapkevičius (svorio kategorija per 66 kg).
Konfliktai Lietuvos dziudo federacijoje
Lietuvos dziudo bendruomenėje netrūksta ir konfliktų. Žymūs šalies dziudo kovotojai viešai pareiškė, kad atiduoda sunkiai iškovotus juodus diržus Lietuvos dziudo federacijai (LDF), taip išreikšdami protestą prieš jos prezidentą Vigmantą Sinkevičių ir pačios federacijos veiklą. Anot K. Baužos, LDF konfliktuoti pradėjo prieš daugiau nei metus, kai federacija dziudo rinktinės vyriausiuoju treneriu paskyrė Eduardą Techovą. K. Bauža sako, kad su E. Techovu buvo išsiųsti į treniruočių stovyklą Sakartvele, tačiau treneris paliko sportininkus treniruotėse vienus, o jis kažkur tvarkosi asmeninius reikalus.
Žymūs pasaulio dziudo sportininkai
- Anton Geesink (Olandija) - Pasaulio ir Olimpinių žaidynių čempionas.
- Charles Palmer (Jungtinė Karalystė) - Tarptautinės dziudo federacijos prezidentas (1965-1979).
Dziudo nauda ir reikšmė
Dziudo - tai ne tik kovos menas, bet ir sportas, kuris padeda vystyti ištvermę, stiprybę, greitį, lankstumą, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni, mokosi kontroliuoti savo jausmus, proveržius bei emocijas. Be viso to, ši imtynių šaka lavina susilaikymo, lojalumo, pagarbos, disciplinos, etikos bei gerų socialinių manierų įgūdžius.
Taip pat skaitykite: Mitybos ir sporto svarba