Jugoslavija, buvusi valstybė Balkanuose, garsėjo ne tik savo turtinga istorija ir kultūra, bet ir išskirtiniais krepšininkais. Daugelis jų paliko ryškų pėdsaką NBA istorijoje, demonstruodami talentą, atsidavimą ir meistriškumą. Šiame straipsnyje apžvelgsime geriausius Jugoslavijos krepšininkus, kurie žaidė NBA, prisiminsime jų karjeros akimirkas ir įvertinsime jų indėlį į krepšinio pasaulį.
Draženas Petrovičius: „Krepšinio Mocartas“
Draženas Petrovičius, gimęs 1964 m. spalio 22 d. Šibenike, Kroatijoje, yra laikomas vienu geriausių Europos krepšininkų visų laikų. Jo tragiška mirtis 1993 m. birželio 7 d. sukrėtė visą krepšinio pasaulį. D. Petrovičius paliko ryškų pėdsaką tiek Europoje, tiek NBA, kur jis įrodė savo talentą ir atsidavimą krepšiniui. D. Petrovičiaus palikimas krepšinio pasaulyje yra neįkainojamas. Jis įrodė, kad europiečiai gali sėkmingai žaisti NBA ir tapti lygos žvaigždėmis. Jo atsidavimas, darbštumas ir talentas įkvėpė daugelį jaunų krepšininkų visame pasaulyje.
ESPN apžvalgininkas Zachas Lowe'as parengė publikaciją, apibūdinančią vieną ryškiausių visų laikų Europos krepšinio žvaigždžių ir apžvelgiančią trumpą, šlovingą ir tragišką kroato gyvenimą ir jo karjeros vingius už Atlanto. Kai Draženas Petrovičius žuvo autoavarijoje prieš 25-erius metus, Dončičius dar net nebuvo gimęs. Tačiau senoji Balkanų regiono krepšinio gvardija šiandien rūpinasi, kad naujoji karta pažintų Draženą ne tik iš Youtube platformoje patalpintų vaizdo įrašų. „Jiems tai jau neberūpi taip, kaip mūsų kartai“ - sako Dino Radža, žaidęs kartu su Petrovičiumi Jugoslavijos ir Kroatijos rinktinėse, bei pasekęs Draženo pėdomis į NBA. „Bet mes amžinai pasakosime apie jį visiems, kurie tik norės klausytis“. Tai turbūt labiausiai pamiršta stebinančio, arogantiško ir tragiškai trumpo Petrovičiaus šuolio į NBA viršūnę dalis - darbas, kurį jis įdėjo siekdamas šios svajonės. Tiems, kurie jį pažinojo geriausiai ir ilgiausiai, tai buvo labiausiai Draženą nusakantis jo charakterio bruožas.
Karjeros pradžia ir dominavimas Europoje
D. Petrovičius pradėjo žaisti krepšinį būdamas 13 metų vietos „Šibenik“ komandoje. Būdamas 15 metų, jis padėjo Jugoslavijos U18 jaunių rinktinei iškovoti bronzos medalį Balkanų čempionate Turkijoje. 1982 m. jis su jaunimo rinktine iškovojo Europos čempionato sidabrą. 17 metų D. Petrovičius tapo „Šibenik“ lyderiu, nors jo partneriai aikštelėje buvo 10-15 metų vyresni. 1982 m. jaunuolis atvedė savo komandą į Koračo taurės finalą. Po metų D. Petrovičiaus vedamas klubas laimėjo Jugoslavijos pirmenybes, o vaikinas buvo pripažintas geriausiu Jugoslavijos krepšininku.
Metus praleidęs armijoje, D. Petrovičius nusprendė atstovauti Kroatijos krepšinio pažibai - „Cibona“. Jis prisijungė prie Aleksandro ir sudarė pavojingiausią gynėjų tandemą Europoje. Per ketverius „Cibona“ gretose praleistus metus D. Petrovičius laimėjo viską, ką įmanoma. 1985-1986 m. sezone, rungtynėse su Liublianos „Olimpija“, D. Petrovičius surinko 112 taškų. 1986 m. NBA naujokų biržoje D. Petrovičių 60-uoju šaukimu pakvietė Portlendo „Trail Blazers“ klubas, tačiau Draženas nusprendė pasilikti Europoje. Jis troško naujų išbandymų, kurių „Cibona“ jam suteikti nebegalėjo. Su kroato atėjimu „Real“ laimėjo Ispanijos Karaliaus taurę bei Saportos taurę.
Taip pat skaitykite: Geriausi Jugoslavijos žaidėjai NBA
NBA karjera: iššūkiai ir triumfas
1989 m. D. Petrovičius atvyko į JAV. Tačiau Portlendo „Trail Blazers“ ir tuometinis šio klubo strategas Rickas Adelmanas geriausiam Europos krepšininkui ypatingos pagarbos nejautė. Debiutiniame sezone NBA D. Petrovičius turėjo tenkintis 12 minučių ir 7,6 taško vidurkiais.
Galop, įpusėjus sezonui, kroatas buvo išmainytas į Naująjį Džersį. Atvykęs į Naująjį Džersį, D. Petrovičius pamažu ėmė užsitarnauti vietą startiniame penketuke. Su išaugusiu minučių aikštelėje skaičiumi, augo ir kroato taškų vidurkis. 1992-1993 m. sezone „Krepšinio Mocarto“ taškų vidurkis pasiekė 22,3 - 11 geriausią rezultatą lygoje. Tą sezoną jis krepšį atakavo 52 proc. taiklumu, o iš toli metė 45 proc. taiklumu. D. Petrovičius buvo išrinktas į trečiąjį simbolinį NBA penketuką.
Priklausomybė darbui vedė kroatą pirmyn pirmojoje jo NBA stotelėje, Portlando „Trail Blazers“ komandoje. Ten Draženas vietą aikštėje užleido Clyde'ui Drexleriui, Terry Porteriui, Danny Youngui ir, galiausiai, Danny Ainge'ui. Dėl šios situacijos susikaupusį nusivylimą ir įtūžį jis telefonu liedavo savo komandos draugui Jugoslavijos rinktinėje Vlade Divacui, žaidusiam toje pačioje laiko juostoje esančiame Los Andžele. Savo debiutiniame sezone NBA Petrovičius sužaidė tik 967 minutes, ir jo neišnaudojimas kėlė didelį rūpestį Europoje likusiems jo komandos draugams ir gerbėjams. Draženas įkūnijo viltį, jog ne priekinės linijos žaidėjas iš Europos galėjo įsitvirtinti NBA lygoje, ir ta viltis greitai bliuško. Vienintelis gynėjas iš senojo žemyno, sugebėjęs tapti svarbia lygos figūra, tuomet buvo Šarūnas Marčiulionis, tačiau net ir jis neturėjo žvaigždės statuso. Tuomet itin tvirtai įsišakniję stereotipai bylojo, jog gynėjai iš Europos yra per lėti NBA lygai. Spahija bičiuliui skiria lakonišką, tačiau tikslų komplimentą: „Tuomet jis padarė kai ką neįmanomo. Jis buvo tikras revoliucionierius“. Tų laikų situaciją apibūdina ir su Petrovičiumi „Nets“ žaidęs Kenny Andersonas: „Iki Draženo niekas čia nenorėjo matyti baltaodžių europiečių. Visi laikė juos minkštais“. Petrovičius degte degė noru užčiaupti kritikus. Jis galėjo patogiai gyventi Europoje ir ten turėti ženkliai geriausio žemyno žaidėjo statusą. Bet Spahija pasakoja, jog jo draugas jam kartą sakė, kad jei nepabandys žaisti NBA, tai grauš jį visą likusį jo gyvenimą. Ketveriais metais už Petrovičių jaunesnis Toni Kukočius aktyviai stebėjo, kaip Draženui ir Vladei sekasi adaptuotis už Atlanto, net jei jam tai ir kainavo daug miego valandų: „Mes nemiegodavom visą naktį, kad galėtumėm žiūrėti kaip žaidžia Divacas ir Petrovičius, ypač kai Vlade žaidė 1991-ųjų metų superfinale. Buvo labai liūdna, kad Draženas negauna jo talentui proporcingo žaidimo laiko“. Finikso „Suns“ klubo skautas Emilio Kovačičius, žaidęs su Petrovičiumi Kroatijos rinktinėje 1993-iais metais, dešimtmečio pradžioje studijavo Arizonos universitete. Jis puikiai pamena, kaip kasdien karštligiškai vartydavo laikraščių sporto skyrius, ieškodamas ilgai laukto savo tėvynainio proveržio, tačiau kas kartą nusivylęs statistika ją laikė blogu ženklu visiems europiečiams.
Portlando treneriai labiausiai nepasitikėjo Draženo gynyba, ir šiuo atžvilgiu jie bent iš dalies buvo teisūs. Petrovičius buvo užsispyręs ir mėgdavo sakyti, jog yra toks geras metikas, kad jam nebūtina gintis. Ta pati bėda jį persekiojo ir po mainų atsidūrus Naujajame Džersyje. Tuometinis „Nets“ fizinio parengimo treneris Richas Dalatri juokdamasis pasakoja: „Jam buvo nusispjaut į gynybą. Galėjai vietoje jo aikštėje pastatyti raudonai baltą įspėjamąjį kelio kūgį. Už kūgio gal bent kas nors būtų užkliuvęs“. Bet Petrovičius galėjo pataikyti iš bet kurios aikštės vietos, ir jis buvo įsitikinęs, jog neabejotinai sužydėtų gavęs galimybę „Blazers“ klube. Savo įsiūtį jis pavertė dar didesne motyvacija darbui, tikėdamas, jog privalo būti pasiruošęs vieną dieną ateisiančiai galimybei. Kai Sakramento „Kings“ į Portlandą išsiuntė dabartinį „Celtics“ generalinį vadybininką Ainge'ą, šis greitai susidraugavo su Petrovičiumi. Du snaiperiai dažnai po treniruočių rengdavo taiklumo dvikovas, kurių pralaimėtojas turėdavo vaišinti laimėjusįjį pietumis. Ainge'as sako, jog iš dvylikos kartų geriausiu atveju laimėdavo tris, o nepataikęs bent 44-45 metimų neturėdavo jokių šansų.
Po vienos rytinės treniruotės abu žaidėjai nuvyko į kroato butą palaukti antrųjų tos dienos pratybų. Amerikietis krito į sėdmaišį ir žaibiškai užmigo, o po geros valandos pabudo nuo triukšmo, kurį kėlė pilnu greičiu dviratį-treniruoklį maniakiškai mynęs Petrovičius. Ainge'as, kaip anais laikais, taip ir šiandien skeptiškai vertina 1991-ais metais „Trail Blazers“ įvykdytus mainus, kurių metu Draženas buvo išsiųstas į „Nets“. Po jų nuo suolo Naujajame Džersyje kilęs kroatas jau 1991-1992 metų sezone perėmė starto penketo žaidėjo rolę ir šią galimybę išnaudojo mesdamas po beveik 21 tašką per rungtynes. Snaiperis tritaškius metė 44 procentų taiklumu, per 36 minutes jų vidutiniškai išmesdamas po 3,3 - milžinišką kiekį to laikotarpio NBA lygoje. Per visą karjerą kroatas pataikė 43,7 procento tolimų metimų. Šis rezultatas lygos istorijoje nusileidžia tik Steve'o Kerro ir Huberto Daviso statistikai. Net ir šiandien kiekvienas krepšiniu besidomintis kroatas šiuos skaičius žino mintinai. Jo žaidimo stilius paliko amžiną įspūdį Dalaso strategui Carlisle'ui: „Draženas buvo vienas pirmųjų, mesdavusių iš metro ar pusantro už tritaškio linijos. Ir jis tą darydavo bėgdamas pilnu greičiu. Tai buvo visiškai beprotiška, jis tobulai tiktų šiandieninei NBA“. Petrovičius gebėjo ir puikiai kurti žaidimą, greitame puolime skirstydamas perdavimus nežiūrėdamas į adresatą. Kai kurie jo amžininkai, įskaitant George'ą Karlą, trumpai treniravusį Draženą Europoje, lygina jį su legendiniu Pete'u Maravičiumi. Kroatas buvo nesustabdomas iš vidutinio nuotolio, varydamas varžovus į neviltį klaidinančių judesių uraganu. NBA čempionu su Hjustono „Rockets“ tapęs Vernonas Mawellas kroatą laiko sunkiausiai uždengiamu visų laikų lygos krepšininku, sunkiau sulaikomu už patį Michaelą Jordaną.
Taip pat skaitykite: NBA Jugoslavijos krepšininkai
Petrovičius tiesiog tryško charizma. Jis mojuodavo kumščiais ir rėkdavo pilna gerkle pataikęs tritaškį, arba triumfuojančiai iškeldavo abi rankas virš galvos. Jis kovojo koja kojon su Jordanu, savo pirštu demonstratyviai vos neišdūrė Reggie Milleriui akies pataikęs per jį iš toli, ir privedė Maxwellą iki šūsnies techninių pražangų. Kenny Andersonas šiandien yra įsitikinęs, jog „bepročiu Maxu“ vadintas Maxwellas kartą buvo tiek susierzinęs, jog po rungtynių laukė kroato, norėdamas jį sumušti. Sunku tuo patikėti, tačiau NBA lyga gavo švelnesnę Petrovičiaus versiją. Europoje jo arogancija ir provokatyvumas prilygo amerikietiškų imtynių „blogiuko“ personažui. Emilio Kovačičius užaugo Zadare, kurio miesto klubas buvo laikomas geresniu už Šibeniko ekipą, kol vedami Petrovičiaus vos kiek daugiau nei 30 tūkstančių gyventojų turinčio miesto atstovai ėmė šluoti nacionalinių pirmenybių titulus. Petrovičiaus agentas Warrenas LeGarie maldavo kroato atsisakyti šio žaidimo elemento atvykus į NBA: „Atvykęs iš Europos, tu ir taip turėsi taikinį ant savo nugaros. Prašau, neapsunkink visko dar labiau“. Šių įspėjimų Petrovičiui net nereikėjo. Jis labai gerbė NBA lygą ir puikiai suprato, kaip sunku joje tapti pirmaplaniu veikėju. Carlisle'as Bostone žaidė su Larry Birdu ir ne kartą siūlėsi supažindinti Petrovičių su „Celtics“ legenda, tačiau kukliai laikęsis europietis šių pasiūlymų kas kartą atsisakydavo. Tačiau Draženas vis dar mėgo krėsti šunybes saugesniems taikiniams.
Net ir tapęs žvaigžde Draženas neatsisakė savo beprotiškos darbo etikos. 1991-ųjų metų vasarą jis nusprendė negrįžti į Kroatiją ir likti JAV su fizinio rengimo treneriu Dalatri. Pastarasis turėjo išmokyti Petrovičių atsisakyti maniakiško bėgiojimo ir dviračio mynimo bei paraginti jį susitelkti į krepšinio treniruotes. Jo besaikis atsidavimas darbui atsiliepė ir traumų reabilitacijos procese. Kai vienas jo kelių ištino, „Nets“ jam paskyrė namų gydymą - į pagalba pasitelkta ultragarso mašina, ant skaudančios vietos tepamas kremas ir daromas tikslingas masažas. Ši procedūra turėjo trukti tik kelias minutes, tačiau Petrovičius nusprendė, jog ilgesnis jos atlikimas leis jam greičiau pasveikti, ir tą darydavo net kelias valandas. Padariniai buvo skaudūs - kroatas tokio sprendimo dėka stipriai apdegė nesunkiai sužeistą kelį.
Vieną penktadienį Petrovičius paprašė Dalatri jį išleisti iš individualios treniruotės kiek anksčiau, pažadėjęs pirmadienį su juo susitikti įprastu metu. Treneris tik po poros savaičių sužinojo, jog Petrovičius vos parai grįžo į Kroatiją patikrinti, kaip laikosi jo šeima - tuo metu bjauriausias savo stadijas buvo pasiekęs Jugoslavijos pilietinis karas. Dalatri teigimu, Draženas žinojo, jog jei būtų atskleidęs savo planus, treneris jam būtų liepęs likti Europoje bent porai savaičių, tačiau negalėjo taip ilgam atsiriboti nuo krepšinio. Jugoslavijoje besiliejant kraujui ir Petrovičiui atsiribojus nuo Divaco ir kitų buvusių komandos draugų, kroatas 1992-93 metų sezone per rungtynes rinko po 22,3 taško, pataikė 45 procentus tritaškių, buvo išrinktas į trečiąjį geriausių NBA lygos žaidėjų penketuką. Tą vasarą jis paliko JAV triumfuodamas ir pasiruošęs padovanoti Kroatijai auksą Europos čempionate.
Tragiška mirtis ir palikimas
Pasibaigus sezonui, „Nets“ neskubėjo siūlyti Draženui naujo kontrakto, kas krepšininkui nepatiko. Prieš priimdamas sprendimą dėl savo ateities, Draženas nusprendė prisijungti prie Lenkijoje vykusiame Europos čempionate rungtyniauti besirengusios Kroatijos rinktinės.
Lemtingąją 1993 m. birželio 7-osios popietę, likus puspenkto mėnesio iki krepšininko 29-ojo gimtadienio, D. Petrovičiaus sumaitotas „VW Golf“ automobilis buvo rastas lietaus lašų nuklotame devintajame autobane Niurnbergas-Miunchenas. Po Draženo mirties „Cibona“ arena buvo pavadinta krepšininko vardu. Jo vardu buvo pavadinta keletas gatvių ir vienas parkas Zagrebe, Šibenike, Vukovare ir Petrinjoje. 1995 metais priešais olimpinį muziejų Lozanoje buvo pastatyta D. Petrovičiaus statula. 2002 metais kroatas buvo įtrauktas į krepšinio šlovės muziejų. 2006 metais buvo atidarytas D. Petrovičiaus memorialinis centras Zagrebe.
Taip pat skaitykite: Serbijos talentai NBA lygoje
Komanda geugžės pabaigoje susirinko Vroclave, Lenkijoje, kur vyko atrankinis turnyras. Nemaža jau žvaigždėmis tapusių žaidėjų dalis pasipiktino „sąvartynu“ išvadinto viešbučio pasiūlytomis sąlygomis ir nusprendė reikalauti tinkamesnės apgyvendinimo vietos. Petrovičius pasiuto. Jis sukvietė visą komandą į aikštės vidurį ir, nesirinkdamas žodžių, jiems pareiškė, jog nebus jokio kito viešbučio. Jog komanda čia susirinko dirbti, o ne atostogauti, ir kad jis nepakęs jokio verkšlenimo. Nei viešbutyje, nei šalia jo nebuvo jokios treniruoklių salės. Bet žaidėjams tą pastebėjus paaiškėjo, jog Petrovičius jau buvo spėjęs apvažinėti visą miestą ir rasti darbui tinkamą vietą. Kroatija lengvai laimėjo atrankos varžybas ir išskrido į Frankfurtą, kur jų laukė persėdimas į skrydį link Zagrebo. Paskutinę akimirką Petrovičius nusprendė palikti komandą Frankfurte ir suteikti sau galimybę pabūti su savo mergina Klara Szalantzy. Kai kurie komandos draugai net nesuprato, kad Draženo nėra su jais, kol nesusėdo į lėktuvą. Pakilimo take jie turėjo pralaukti valandą, kol oro uosto darbuotojai ieškojo Petrovičiaus bagažo. Tą popietę Szalantzy vairavo ir vežė Petrovičių bei draugę Hilal Edebal, kai jų automobilis kalnuotoje Vokietijos vietovėje susidūrė su kontrolę praradusiu sunkvežimiu. Abi moterys patyrė sunkius sužalojimus. Petrovičius žuvo įvykio vietoje. Visi iki vieno tuometinės Kroatijos rinktinės nariai atsimena, kur ir kada išgirdo žinią apie Draženo mirtį, tačiau kartais - tik tiek.
Vlade Divacas: universalus talentas
Vlade Divacas, gimęs 1968 m. vasario 3 d. Prijepolėje, Serbijoje, yra dar vienas legendinis Jugoslavijos krepšininkas, palikęs ryškų pėdsaką NBA. Jis pasižymėjo universaliu žaidimu, puikiu kamuolio valdymu ir gebėjimu atlikti rezultatyvius perdavimus. V. Divacas yra laikomas vienu geriausių Europos krepšininkų visų laikų. Jis įrodė, kad europiečiai gali sėkmingai žaisti NBA ir tapti lygos žvaigždėmis. Jo universalumas, puikus kamuolio valdymas ir gebėjimas atlikti rezultatyvius perdavimus įkvėpė daugelį jaunų krepšininkų visame pasaulyje.
Karjeros pradžia ir dominavimas Europoje
V. Divacas pradėjo savo profesionalią karjerą 1986 m. Belgrado „Partizan“ klube. Jis greitai tapo vienu geriausių žaidėjų Europoje, padėdamas „Partizan“ laimėti Jugoslavijos lygą 1987 m. ir Koračo taurę 1989 m.
NBA karjera: sėkmė ir pripažinimas
1989 m. V. Divacas buvo pašauktas Los Andželo „Lakers“ komandos ir tapo vienu pirmųjų europiečių, sėkmingai įsitvirtinusių NBA. Vėliau V. Divacas žaidė Šarlotės „Hornets“, Sakramento „Kings“ ir vėl grįžo į „Lakers“, kur baigė savo karjerą 2005 m. Jis pasižymėjo puikiu žaidimu baudos aikštelėje, geru kamuolio valdymu ir gebėjimu atlikti rezultatyvius perdavimus. Per savo NBA karjerą V. Divacas vidutiniškai pelnydavo 11,8 taško, atkovodavo 8,2 kamuolio ir atlikdavo 3,1 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes.
Indėlis į Jugoslavijos rinktinę
V. Divacas buvo svarbus Jugoslavijos rinktinės narys. Jis padėjo rinktinei iškovoti sidabro medalį 1988 m. vasaros olimpinėse žaidynėse, auksą 1990 m. pasaulio čempionate ir du aukso medalius Europos čempionatuose (1989 m. ir 1991 m.).
Toni Kukočius: universalus genijus
Toni Kukočius, gimęs 1968 m. rugsėjo 18 d. Splite, Kroatijoje, yra dar vienas legendinis Jugoslavijos krepšininkas, palikęs ryškų pėdsaką NBA. Jis pasižymėjo išskirtiniu universalumu, puikiu kamuolio valdymu ir gebėjimu žaisti įvairiose pozicijose. T. Kukočius yra laikomas vienu geriausių Europos krepšininkų visų laikų. Jis įrodė, kad europiečiai gali sėkmingai žaisti NBA ir tapti lygos žvaigždėmis.
Karjeros pradžia ir dominavimas Europoje
T. Kukočius pradėjo savo profesionalią karjerą 1985 m. Splito „Jugoplastika“ klube. Jis greitai tapo vienu geriausių žaidėjų Europoje, padėdamas „Jugoplastika“ laimėti tris Eurolygos titulus iš eilės (1989 m., 1990 m. ir 1991 m.).
NBA karjera: sėkmė ir pripažinimas
1993 m. T. Kukočius prisijungė prie Čikagos „Bulls“ komandos ir tapo svarbiu komandos žaidėju, padėdamas jai laimėti tris NBA čempionatus (1996 m., 1997 m. ir 1998 m.). Jis pasižymėjo puikiu žaidimu puolime, geru kamuolio valdymu ir gebėjimu žaisti įvairiose pozicijose. 1996 m. T. Kukočius buvo pripažintas geriausiu NBA šeštuoju žaidėju.
Vėliau T. Kukočius žaidė Filadelfijos „76ers“, Atlantos „Hawks“ ir Milvokio „Bucks“ komandose. Per savo NBA karjerą T. Kukočius vidutiniškai pelnydavo 11,6 taško, atkovodavo 4,2 kamuolio ir atlikdavo 3,7 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes.
Indėlis į Jugoslavijos rinktinę
T. Kukočius buvo svarbus Jugoslavijos rinktinės narys. Jis padėjo rinktinei iškovoti sidabro medalį 1988 m. vasaros olimpinėse žaidynėse, auksą 1990 m. pasaulio čempionate ir du aukso medalius Europos čempionatuose (1989 m. ir 1991 m.).
Šarūnas Marčiulionis: kelias į NBA ir palikimas
Šarūnas Marčiulionis, nors ir ne Jugoslavijos, bet Sovietų Sąjungos krepšininkas, tapo vienu pirmųjų europiečių, sėkmingai įsitvirtinusių NBA lygoje. Jo kelias į NBA buvo kupinas iššūkių, tačiau jo talentas ir atsidavimas padėjo jam tapti lygos žvaigžde ir įkvėpti daugelį kitų europiečių siekti savo svajonių NBA. Prieš persikeldamas už Atlanto, Marčiulionis pažymėjo viena didžiausių pergalių savo karjeroje. 196 cm ūgio gynėjas kartu su Sovietų Sąjungos rinktine, kurią sudarė Sabonis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius, pasidabino aukso medaliu 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse. Finale jie susitiko su Jugoslavijos krepšininkais, kuriems buvo pralaimėję grupės etape. Praverti NBA duris galingo sudėjimo lietuviui pavyko 1989-aisiais. Debiutines rungtynes lietuvis sužaidė 1989 m. lapkričio 3-iąją. Marčiulionis karjerą pradėjo optimistiškai nuteikiančia gaida - nuo suolo pakilęs gynėjas per 24 minutes pelnė 19 taškų ir buvo antras pagal rezultatyvumą komandos žaidėjas.
„Į NBA patraukėme kartu su Žarko Paspaliu, Vlade Divacu, Draženu Petrovičiumi ir Aleksandru Volkovu. Vienintelis Divacas jau pirmaisiais metais gaudavo daug minučių aikštelėje, o mums keturiems tai buvo labai sudėtingi metai. Atvykęs iš karto pradėjau bendrauti su amerikiečiais, tačiau prasti anglų kalbos įgūdžiai sukeldavo nemažai problemų aikštelėje.
Paskutinius tris savo karjeros NBA sezonus Šarūnas atstovavo Sietlo „SuperSonics“, Sakramento „Kings“ bei Denverio „Nuggets“. Per septynis sezonus NBA, Marčiulionis iš viso sužaidė 363 rungtynes, per kurias įmesdavo 12,8 taško, sugriebdavo 2,3 atšokusio ir perimdavo 1,3 kamuolio bei atlikdavo 2,2 rezultatyvaus perdavimo. Krepšininkas paliko gilų pėdsaką lygos istorijoje. Jis vadinamas „eurožingsnio“ pradininku. Tiesa, prieš galutinai pasitraukdamas iš didžiojo sporto, Marčiulionis su Lietuvos rinktine iškovojo 1996 m. olimpinius bronzos apdovanojimus.
Draugystės ir nesutarimai: Draženo Petrovičiaus ir Vlade Divaco istorija
Draženo Petrovičiaus ir Vlade Divaco draugystės istorija yra viena iš labiausiai sukrečiančių ir įsimintinų istorijų krepšinio pasaulyje. Jų draugystė, prasidėjusi Jugoslavijos rinktinėje, buvo nutraukta dėl politinių nesutarimų ir karo.
1990 metais Jugoslavijos rinktinė tapo pasaulio čempionais. Tačiau po finalo rungtynių įvyko incidentas, kuris amžiams pakeitė Draženo ir Vlado santykius. Po nuaidėjus finalo sirenai žaidėjai sveikino vienas kitą. Tačiau į aikštę įžengė ir vienas krepšinio fanas, kuris savo rankose laikė Kroatijos vėliavą bei artinosi prie nugalėtojų. Vienas iš Jugoslavijos rinkinės lyderių serbas V.Divacas paprašė šio žmogaus palikti aikštę ir išsinešti šią vėliavą, nes „čempionatą laimėjo Jugoslavija, o ne Kroatija“. Krepšinio sirgalius replikavo V.Divicui, kad Jugoslavijos vėliava yra „š*das“. O šiuos žodžius išgirdęs krepšininkas tiesiog išplėšė Kroatijos vėliavą iš sirgaliaus rankų ir numetė ją tolyn. Prasidėjus klubiniam sezonui V.Divacas ir D.Petrovičius išvyko į JAV. Jie buvo geriausi draugai, rinktinės stovykloje nuo 1986 metų - kambariokai, taip pat abu tuo pat metu (1989 m.) pradėjo žaisti NBA lygoje ir vienas kitam skambindavo itin dažnai bei kalbėdavosi po keletą valandų vienas kitą palaikydami psichologiškai. Tačiau pasibaigus pasaulio čempionatui ir prasidėjus naujam NBA sezonui viskas pasikeitė - nutilo telefono skambučiai, daugeliui buvo žinoma, kad tuo metu itin didelis savo šalies patriotas D.Petrovičius laikė nemažą pyktį ant V.Divaco dėl jo poelgio su Kroatijos vėliava. 1991 metais prasidėjo kruvinas karas tarp Jugoslavijos ir Kroatijos, jis galutinai nutraukė šių krepšininkų bendravimą.
Praėjus 20 metų V.Divacas teigė, kad jis laukė tos dienos, kai pasibaigs karas ir jie ramiai su Draženu galės atsisėsti ir pasikalbėti, tačiau ta diena taip ir neišaušo. D.Petrovičius 1993 metais žuvo autoavarijoje. Į pastarojo laidotuves Zagrebe susirinko daugiau nei 100 000 žmonių, tačiau ten nebuvo V.Divaco. „Aš norėjau ten būti, bet dėl tuometinės padėties - negalėjau“, - prisiminimais dalijosi serbas.
tags: #jugoslavilos #krepsininkai #zaide #nba