Šiame straipsnyje panagrinėsime juodos spalvos futbolo juostelės reikšmę, išsklaidysime mitus apie spalvų kodus ant dantų pastos tūbelių ir apžvelgsime futbolo aprangos istoriją.
Mitas apie spalvų kodus ant dantų pastos tūbelių
Internete plinta mitas, kad spalvotos juostelės ant dantų pastos tūbelių nurodo produkto sudėtį:
- Žalia: natūrali sudėtis.
- Mėlyna: natūrali + vaistai.
- Raudona: natūrali + cheminiai ingredientai.
- Juoda: absoliuti chemija.
Tačiau tai yra klaidinga informacija. Iš tiesų, šie stačiakampiai spalvų žymekliai (angl. "eye marks") naudojami gamybos procese. Pakavimo staklių robotas skanuoja pakuotes ir, pamatęs žymeklį, įpjauna tą vietą. Skirtingos spalvos naudojamos pjaustymo ar spausdinimo įrenginių sensorių veiksmams atlikti. Beveik visos pakuotės turi tokius žymeklius, tačiau jie ne visada būna matomi vartotojams.
Dantų pastos gamintojas "Colgate" savo tinklapyje patalpino atskirą skiltį pavadinimu "ką reiškia dantų pastos spalvų kodas?", kuriame aiškinama, kam reikalingas spalvinis pakuočių žymėjimas.
Futbolo aprangos istorija
Spalvos
Skirtingų futbolo marškinių tradicijos pradėjo formuotis aplink 1870 m. Pradžią tam davė mokyklinės uniformos (pvz., „Blackburn Rovers“ pirmiausia nešiojo baltus megztinius, puoštus mėlynu Šrousberio mokyklos Maltos kryžiumi). Darbininkai ir katalikų mažuma dėvėjo baltos ir žalios spalvų derinius („Hibernian“ FC - 1875), džentelmenai ir unionistai - kraujas ir širdys - mėlynos, raudonos, bordo („Heart of Midlothian“ - 1874). Populiariausias variantas - dryžuoti marškiniai, nes taip lengviau juos pagaminti (skirtingos audinio juostos būdavo tiesiog susiuvamos). Pramonės revoliucija atvėrė naujas galimybes. 1890 m. EFL rungtynėse tarp „Sunderland“ ir „Wolverhampton“ abi komandos žaidė vienoda apranga, todėl jau 1891 m. FA nusprendžia, kad klubai spalvas deklaruoja dar prieš prasidedant sezonui, atsargai privalo turėti paprastus baltos spalvos marškinius (atsarginis aprangos komplektas klubams buvo didelės prabangos reikalas), o esant reikalui juos keičia „namų“ komanda (1921 m. 1891 m. Iš įdomesnių detalių apie spalvas reikėtų paminėti, kad Anglijos FA 1969 m. uždraudė komandoms naudoti juodą ar tamsiai mėlyną spalvas, nes jas naudojo rungtynių teisėjai. Škotijos FA tokius reikalavimus atmetė ir niekada jų nepaisė, nes tamsiai mėlyna - jų nacionalinės rinktinės spalva. Reikia pažymėti, kad Škotijoje neretas dalykas būdavo truputį kitaip (pvz., numeriai ant marškinėlių buvo neprivalomi net iki 1995 m.). Būtent dėl Škotijos FA spaudimo FIFA kitokios spalvos marškinėlių apie 1990 m.
Taip pat skaitykite: Stalo teniso meistriškumas „Raudona Juoda“
Vartininkai
Kaip žinote, iki pat 1912 m. vartininkai kamuolį rankomis galėjo imti savo aikštės pusėje, šia teise ir tokiu pranašumu jie plačiai naudojosi. Iš pradžių futbolo taisyklėse buvo sugriežtinta žaidėjo ir vartininko apsikeitimo vietomis procedūra (tik informavus teisėją), paskui 1909 m. atsiranda reikalavimas, kad vartininko apranga turi skirtis nuo jo komandos žaidėjų, o 1921 m. IFAB nurodo, kad vartininkai turi dėvėti tamsiai geltonos spalvos marškinius.
Marškinėlių rankovės ir audiniai
Tradiciniai Viktorijos laikų džentelmenų marškiniai padarė įtaką ir futbolo aprangos kultūrai. (pvz., apykaklės kai kurių gamintojų modeliuose buvo naudojamos net iki 20 amžiaus pabaigos). Tik 1904 m. Trumpos futbolo marškinių rankovės, pirmą kartą pasirodžiusios ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, po Antrojo pasaulinio karo tampa dažniau matomos, o apie 1950 m. atsiranda dirbtinio pluošto audiniai. Toliau viskas vystėsi įprasta schema - lengvumas, patvarumas, dizainas, funkcionalumas, sintetinės medžiagos, technologijos ir t. Reikia paminėti ir faktą, kad futbolo taisyklėse marškiniai su rankovėmis („with sleaves“) atsirado po 2002 m. Kamerūno rinktinės bandymų Afrikos nacijų taurėje ir pasaulio čempionate žaisti su netradicine apranga, kurią FIFA vadovas Josepas Blatteris pavadino liemenėmis. Imituodami rankoves ir siekdami sušvelninti konfliktą su FIFA, Kamerūno futbolininkai po „liemenėmis“ dėvėjo aptemptus juodus apatinius marškinėlius (angl.
Numeriai
Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmą kartą numeriai ant žaidėjų marškinėlių nugaros buvo užrašyti 1911 m. Australijoje. Vėliau, rodos, 1923 m., jie buvo pastebėti Argentinoje, kai ten blaškėsi škotų mėgėjų komanda ir mokė vietinius žaidimo paslapčių, o 1924 m. Nepaisant anksčiau paminėtų pavienių atvejų, laikoma, kad futbolo aprangų ženklinimas numeriais atsirado 1928 m. Anglijoje, kuomet „Arsenal“ treneris Herbertas Chapmanas juos užrašė ant žaidėjų marškinėlių EFL rungtynėse tarp „Arsenal“ ir „Sheffield Wednesday“, o 30 tūkst. Oficialiai numeriai pirmą kartą panaudoti 1933 m. per FA taurės finalą tarp „Everton“ ir „Manchester City“. Įdomu tai, kad „Everton“ žaidėjai buvo pažymėti numeriais nuo 1 iki 11, o „Man City“ - nuo 12 iki 22. Nuo 1939 m. Numerių idėjos esmė paprasta - žymėti žaidėjo poziciją aikštėje, todėl #1 įsitvirtino ant vartininko marškinėlių nugaros, gynėjai užvaldė #2-4 ir t. t. 1965 m., kuomet atsirado žaidėjų keitimai, #12 simbolizavo „pirmas ant suolo“, todėl jis nebuvo labai mėgstamas, o #13 daugeliui kėlė neigiamas emocijas dėl prietarų. 1962 m. pasaulio čempionate visi Urugvajaus rinktinės žaidėjai atsisakė dėvėti #13, todėl Urugvajaus FA kreipėsi į FIFA ir pateikė 22-iejų žaidėjų paraišką su numeriais nuo 1 iki 12 ir nuo 14 iki 23. Taip urugvajietis G. Vėliau kai kurie klubai (pvz., „Bayern“) iš viso atsisakė naudoti #12, pareiškę, kad dvyliktas žaidėjas yra jų sirgaliai. Numerių istorijoje suirutę pirmi bandė sukelti mažieji argentiniečiai. Galbūt nežinodami angliškų tradicijų arba todėl, kad virš Folklando salų pradėjo tvenktis konflikto debesys, 1978-1986 m. pasaulio čempionatuose jie žaidėjams numerius nutarė priskirti pagal abėcėlę (pirmieji tokį būdą 1974 m. Tokiu būdu saugai N. Alonso (1978 m.), O. Ardiles (1982 m.) ir kt. rungtyniavo #1 pažymėtais marškinėliais. Išimtis buvo padaryta tik 1982 m., kai #10 jie leido rinktis vieninteliam komandos žaidėjui - D. Po to, kai 1986 m. tas #10 „su Dievo ranka“ išmetė anglus iš pasaulio čempionato ketvirtfinalio, o argentiniečiai nusigavo iki finalo ir jį laimėjo, Argentinos FA paskelbė, kad joks kitas žaidėjas daugiau nenešios šio numerio, bet čia jau teko įsikišti ir pačiai FIFA. 21 amžiaus pradžioje prasidėjo nedidelė netvarka. Buvo pastebėta įdomių numerių variantų: #88 (Gianluigi Buffonas), #1+8 (Ivanas Zamorano), #188 (Sergio Vargas, „Universidad de Chile“), #100 ir kitokių, bet čia ilga ir atskira tema.
Logotipas ir reklama
1958 m. Turino „Juventus“ ant marškinėlių prisiuvo vieną žvaigždę, taip pažymėdami iškovotą šalies čempionų titulą. Idėja greitai paplito, ir dvi žvaigždės jau 1968 m. puošė Brazilijos rinktinės aprangas, simbolizuodamos du pasaulio čempionų titulus. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmą reklamą ant marškinėlių 1966 m. pasidarė Vienos „Austria“ klubas (bravoras „Schwechater“), o 1973 m. 1976 m. mėgėjiškas kažkelintos Anglijos lygos klubas „FC Kettering Town“ sulaukė sankcijų iš Anglijos FA už užrašo „Kettering Tyres“ naudojimą, o archyvinėse nuotraukose galima rasti faktą, kad 1977 m. Bet šių nereikšmingų vietinio bravoro ar autoserviso bandymų reklamuotis greičiausiai nereikėtų laikyti rimtomis reklaminėmis sutartimis, todėl manoma, kad proveržį rinkodaros srityje padarė „Liverpool“, jis 1979 m. pasirašė dvejų metų reklamos sutartį su „Hitachi“. Ir nors metinė tos sutarties vertė (50 tūkst. svarų) pagal šios dienos standartus atrodo nerimtai („Chevrolet“ užrašas 2019 m. ant „Manchester United“ marškinėlių kainavo apie 40 mln.
Futbolo bateliai
Kuriant futbolo batelius „Viralto I“, buvo bendradarbiaujama su podiatru, kurio specializacija - sportas ir jauni futbolininkai. Šie bateliai pasižymi šiomis savybėmis:
Taip pat skaitykite: Stalo teniso taisyklės ir inventorius
- Optimalus lankstumas staigiai keičiant kryptį ir atsispiriant. Išorinio pado priekyje naudojama „Flex-H“ technologija, dėl kurios padas lankstosi horizontalios raidės H kryptimis.
- Priekinė batviršio dalis pagaminta iš minkšto PU, kulno dalis su tinklelio audinio pamušalu, suformuotas vidpadis, o liežuvėlis pritvirtintas prie pagrindo, todėl nesusisuka ir patogiai apgaubia pėdą žaidžiant.
- Optimalaus smūgiavimo sritis: išplėsta pagrindinė paviršiaus sritis, kuri liečiasi su kamuoliu, išdėstant raištelius į nesimetrišką liniją. Ašis, palei kurią išdėstyti raišteliai, pastumta 10 laipsnių į išorę, kad efektyviausio smūgiavimo sritis būtų didesnė bei geriau valdytumėte, perduotumėte ir smūgiuotumėte kamuolį.
- Padas: „Viralto“ bateliai parduodami su keturių skirtingų tipų padais:
- SG (minkšta danga): minkštos dangos ar pažliugusioms aikštelėms, su mišriu padu ir 6 įsukamais dygliais.
Batelių priežiūra
Kaskart padėvėję išimkite futbolo batelius iš krepšio. Nuvalykite juos ir laikykite sausoje, gerai vėdinamoje vietoje.
Batelių pritaikymas
Kiekvienas žaidėjas unikalus, todėl „Decathlon“ parduotuvės dirbtuvėse batelius galima pritaikyti jūsų poreikiams (užrašyti jūsų vardą, pavardę ir kt.).
Taip pat skaitykite: Teniso Aprangos Apžvalga