Juozas Erlickas - rašytojas, kurio kūryba išsiskiria ironija, netikėtais palyginimais ir gebėjimu įžvelgti paradoksus kasdienybėje. Nenuostabu, kad krepšinis, lietuvių aistra ir savotiška religija, neliko nuošalyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime J. Erlicko požiūrį į krepšinį, remiantis jo interviu, pasisakymus ir kūrybą.
Krepšinis - žaidimas Dievo valioje
Nors daugelis lietuvių krepšinį laiko antrąja religija, J. Erlickas į jį žiūri kaip į žaidimą. Tačiau jis pabrėžia, kad krepšinio rezultatai, kaip ir viskas šiame pasaulyje, yra Dievo valioje. Todėl, norint, kad laimėtų mūsiškiai, reikia melstis, pasninkauti ir rungtynių valandą atsigulti kryžiumi ant bėgių. Ši ironiška pastaba atskleidžia rašytojo požiūrį į pernelyg didelį susitelkimą į sportą ir aklą tikėjimą sėkme.
Kaltė dėl netapusio krepšininko
Esant aukšto ūgio, J. Erlickas jaučia kaltę, kad netapo krepšininku. Tačiau jis svarsto, kad jei būtų įbėgęs į aikštę, kiek puikių žaidėjų būtų praleidę jaunystę ant atsarginių suolelio. Sabonis, Marčiulionis… Ar šiandien žinotume šias pavardes? Ši mintis atskleidžia rašytojo gebėjimą ironiškai pažvelgti į savo paties galimybes ir pripažinti kitų talentą.
Traumos ir centrų sąjunga
J. Erlickas pastebi, kad geriausius Lietuvos „centrus“ - Arvydą Sabonį ir Žydrūną Ilgauską - kamuoja traumos. Jis ironiškai teigia, kad su centrais visados šitaip. Tačiau panikuoti neverta, nes taip nebūna, kad nebūtų centro. Išėjus iš rikiuotės vienam, ton vieton bematant stoja kitas. Jis netgi juokauja, kad Ž. Ilgauskui gavus traumą Amerikoje, suaktyvėjo Centro sąjungos veikla Lietuvoje. Rašytojas neabejoja, kad atėjusi valdžion Centro sąjunga pagimdys tiek centrų ir centriukų, jog Lietuvos žmonės nebežinos nė kur smukt. Su didžiausiu malonumu dalį jų pasiųsim Amerikon ir dar toliau.
Emigracija ir Europos Sąjunga
J. Erlickas ironiškai pasisako apie jaunųjų Lietuvos krepšininkų išvykimą žaisti ir mokytis į JAV. Jis teigia, kad tegul į JAV išskrenda visi jaunieji, ir ne vien krepšininkai. Kas nemoka skrist - tegu išeina Europon. Ir kuo greičiau. Tada pagaliau ir aš galėsiu, kaip prieš daugelį metų, vakarais ramiai eiti pasivaikščioti po miestą. Rašytojas taip pat ironiškai klausia, ar verta Lietuvai veržtis į Europos Sąjungą, jei joje beveik niekas nemoka žaisti krepšinio - gal iš tikrųjų geriau eiti į Ameriką. Jis teigia, kad tegul Lietuva eina, kur nori. Tai - ne lietuvių reikalas.
Taip pat skaitykite: Absurdas ir kasdienybė J. Erlicko kūryboje
Islandijos sutriuškinimas ir priešų paieška
J. Erlickas kritikuoja Lietuvos rinktinės 1999 m. pavasarį įvykdytą Islandijos sutriuškinimą. Jis teigia, kad tai nežmoniška. Tas pats, kaip spardyt plaštakę. Kiek tos Islandijos tėr! Rašytojas teigia, kad jei esate tokie narsūs, triuškinkit estus, kurie nuolat šaiposi iš lietuvių. Tačiau iš tikrųjų jis galvoja taip: liaukimės ieškoję priešų! Nebe tie laikai. Krepšinyje taip pat gali būti lygiosios.
Nauja gadynė ir tritaškis metimas
J. Erlickas kritikuoja, kad, atėjus į valdžią Jonui Kazlauskui, padėtis nepasikeitė iš esmės, kad Linas Kunigėlis vietoj „tritaškis šūvis“ pagaliau turės teisę ištarti ilgai lauktus naują gadynę pranašaujančius žodžius: „Tritaškis metimas“. Jis teigia, kad keturiasdešimt metų dar klaidžiojam po dykumas…
Kamuoliai krepšininkams ir Šiaurės Europos lyga
J. Erlickas ironiškai teigia, kad, norint, kad daugiau Lietuvos krepšininkų patektų į NBA, kiekvienam krepšininkui turėtume nupirkti po kamuolį. Tada jam nereiktų laukti malonės iš draugų, o tuo labiau - iš varžovų. Turėdamas savo kamuolį, Lietuvos krepšininkas galėtų pelnyti tiek taškų, kad visi išsižiotų. Rašytojas taip pat kritikuoja Šiaurės Europos šalių krepšinio lygą. Jis teigia, kad neturėtume dairytis nei į suomius, nei į švedus, nes nieko gero iš jų neišmoksime. Juk mes, lietuviai, išradome Laisvę ir Nepriklausomybę, o suomiai viso labo tik pirtį. Švedai - stalą. Su tokiais tipais mums nepakeliui.
„Žalgirio“ pergalė ir teisėjo ar prokuroro įtaka
J. Erlickas teigia, kad tikrai negali pasakyt, kas padėjo „Žalgiriui“ laimėti Eurolygą. Jis mano, kad toks pažįstamas teisėjas ar prokuroras. Rašytojas taip pat teigia, kad neįmanoma palyginti ankstesniojo „Žalgirio“ su A. Saboniu, R. Kurtinaičiu, V. Chomičiumi, S. Jovaiša ir dabartinio. Tai skirtingi reiškiniai. Šis gali įveikti kad ir visą pasaulį, bet ano pergalės prieš Maskvą vis vien atrodys svarbesnės. Tada buvo kova. Dabar - žaidimas. Jis netgi siūlo pasiųsti į Europos čempionatą „Žalgirį“ iš penkių buteliukų, kuris lengvai įveikdavo bet kokios sudėties Lietuvos vyrų penketuką, įskaitant ir abu „Žalgirius“.
Trenerio atsakomybė ir mėgstamiausia komanda
J. Erlickas kritikuoja posakį: „Jei laimi komanda - laimi žaidėjai, jei pralaimi - pralaimi treneris“. Jis teigia, kad šį posakį sugalvojo kažkoks tipas, 1984-aisiais nukritęs žemyn galva nuo tribūnos. Sveikam žmogui sunku suvokti, ką tai reiškia. Rašytojo mėgstamiausia komanda - Lietuvos Seimas. Jis teigia, kad atvirkščiai džiaugiasi, kai jo mėgstama komanda pralaimi. Kai komanda pralaimi, tai puiki proga namiškiams pasakyt, kad labai susinervinau, taigi turiu kuo skubiausiai mūktelt alaus.
Taip pat skaitykite: J. Petkevičiaus indėlis Lietuvos sportui
Kas populiaresnis už krepšinį ir krepšinis sovietiniais laikais
J. Erlickas teigia, kad Lietuvoje populiaresnis už krepšinį yra kaukolinis. Ir jis pats. Rašytojas pripažįsta, kad krepšinis sovietiniais laikais palaikė lietuvybės dvasią. Be abejo, tos dvasios būtų buvę galima pasisemt ir iš Šliūpo, Maironio, Kudirkos, Basanavičiaus veikalų. Betgi visi žino, kaip mūsų žmogui sunku skaityti. Užtat vieną dieną ir buvo sugalvotas krepšinis.
Moterų krepšinis ir sunkumai krepšinio spektaklyje
J. Erlickas teigia, kad moterų krepšinis Lietuvoje nepopuliarus, nes moterys apvalios, taigi, žiūrėdamas į moterį, kamuolio nė nepasigendi. Rašytojas teigia, kad žaidėjai žaidžia. O koks gali būti sunkumas žaist? Jei sunku - tegu eina dirbt. Žiūrovų taip pat nieks varu nevaro nei į sales, nei prie televizoriaus. Teisėjams, aišku, sunku. Krepšinio teisėjas, kaip ir kiekvienas kitas teisėjas, svajoja paimti kyšį. Bet salėj šviesu ir daug žmonių, o kyšis Lietuvoje vis dar tebeimamas patamsiais. Todėl susijaudinęs teisėjas kartais atima iš žaidėjų kamuolį ir palaiko jį rankose, įsivaizduodamas, jog tai - kyšis, o nusiraminęs vėl jį grąžina. Kai rungtynių metu pažvelgiu į trenerį, man visados kyla įspūdis, kad vargšelis nori į tualetą, bet nedrįsta paklausti, kur anas yr.
Linkėjimai ir nestandartiniai veiksmai
J. Erlickas linki lietuviams 1999 metų Europos čempionate nenuleist rankų. Jei nepavyksta įdėti kamuolį krepšin iš viršaus reikia dėti gynėjui į snukį iš apačios. Na, o pačiu kritiškiausiu momentu komandoje turėtų atsirasti lyderis, kuris drąsiai imtųsi nestandartinių veiksmų. Pavyzdžiui, gavęs į rankas kamuolį, nebijotų jį atiduoti varžovams. Juk varžovas kamuolį dės į mūsų krepšį! O kuo daugiau bus mūsų krepšiuose, tuo turtingesnė bus ir Lietuva.
Milijonas už įdėtą kamuolį ir šokėjos per pertraukas
J. Erlickas teigia, kad jam visiškai pakanka to, kad jis sugeba įdėti butelį į savo krepšį, jei jam pasiūlytų milijoną už tai, kad įdėtų kamuolį į krepšį. Rašytojas teigia, kad būtina, jog krepšinio varžybose per pertraukas žiūrovus linksmintų šokėjos. Ir labai gaila, kad šokama taip trumpai. Tačiau padėtis krepšinio aikštėje atspindi padėtį tamstos galvoje: štai kiek reikia fizinės kultūros ir anava kiek - dvasinės. Vis dėlto neabejoju, kad, žengiant dorybių takais, žiūrovų kultūros lygis kils. Taigi žaidimas trumpės, o šokiai ilgės. Greta šokančių merginų pasirodys ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvai, etnografiniai ansambliai, taip pat skaitovai, aktoriai, konservatoriai, Šv. Kristoforo orkestras bei įstatymų aiškintojai. Krepšininkai įbėgs aikštelėn 6x1 min.
Netikėtas V. Romanovo atsakas ir krepšinio komercializacija
Straipsnyje taip pat atkreipiamas dėmesys į V. Romanovo atsaką į Vilniaus „Lietuvos ryto“ valdybos pirmininko Jono Vainausko pareiškimą, kuriame V. Romanovas kaltinamas išsityčiojimu iš krepšinio. V. Romanovas pareiškia, kad J. Vainauskas išėjo iš proto, o ne jis sugalvojo naują „šiek tiek“ kietesnį krepšinį. V. Romanovas teigia, kad esmė ne tame, kad laimėjome, bet kad jūsų rengtas šou atsisuko prieš jus patį. Jis taip pat primena, kad „Siemens“ areną Vilniuje atsisakė finansuoti visi bankai, o aš nepabijojau, nes myliu sportą.
Taip pat skaitykite: Futbolo treneris Juozas Vaitkevičius
Straipsnyje taip pat paliesta sporto komercializacijos tema. Teigiama, kad per paskutinį dešimtmetį sporto sirgaliai galutinai virto į bandą. Taip pat išsakomas nepasitenkinimas, kad visi valstybiniai pinigai yra kišami tik į vieną sporto šaką, kai tuo tarpu valstybės pareiga rūpintis visomis sporto šakomis.