Olimpinės žaidynės - tai svarbiausias sporto įvykis pasaulyje, kuriame susipina politiniai, ekonominiai ir kultūriniai interesai. Šis renginys pritraukia milžinišką auditorijos dėmesį, kuriam išskirtinį dėmesį rodo šiuolaikinės žiniasklaidos priemonės. Turbūt kiekvienas profesionalus sportininkas svajoja patekti į olimpines žaidynes, kur susirenka geriausi pasaulio sportininkai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kada ir kaip buvo atgaivintos olimpinės žaidynės, kokia jų simbolika ir reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje.
Olimpinės Žaidynės Antikoje
Nėra tiksliai žinoma, kada prasidėjo Olimpinės žaidynės, tačiau egzistuoja keletas legendų apie žaidynių kilmę. Pirmos rašytiniuose šaltiniuose olimpinės žaidynės paminėtos 776 m. pr. m. e. Jos vyko Olimpijos mieste Peloponeso pusiasalyje dievo Dzeuso garbei. Iš pradžių būdavo tik viena rungtis - 192,27 metrų bėgimas. Nugalėtojas uždegdavo ugnį ant altoriaus prieš Dzeuso šventyklą.
Vėliau žaidynės tapo vis svarbesnės Graikijoje, apogėjų pasiekė šeštame bei penktame amžiais pr. m. e. Žaidynės buvo svarbios ir religiškai, tarp varžybų buvo nešamos aukos dievams, rengiamos įvairios ceremonijos. Varžybų skaičius padidėjo iki 20 rungčių, o žaidynės tęsdavosi kelias dienas. Varžybų laimėtojai buvo labai gerbiami, atleidžiami nuo mokesčių, apie juos rašomos poemos, kuriamos skulptūros.
Romėnams užėmus Graikiją, žaidynės prarado svarbą, o krikščionybei tapus pagrindine imperijos religija, žaidynės laikytos pagonių švente, todėl 394 metais imperatorius Teodosijus I žaidynes uždraudė.
Atgaivinimas ir Šiuolaikinės Olimpinės Žaidynės
Olimpinės žaidynės atgaivintos po daugiau nei pusantro tūkstantmečio. XIX amžiaus gale žaidynes atgaivino prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas. 1892 m. jis pirmą kartą paminėjo olimpinių žaidynių idėją. 1894 metais birželio 23 dieną buvo įkurtas tarptautinis olimpinis komitetas. Turtingas graikų filantropas Evangelos Zappas finansavo tarptautinę olimpiadą, 1859 m. surengtą Atėnų aikštėje. Stadione žaidynės pirmą kartą vyko 1870 m. Čia buvo surengta ir 1886 m. olimpiada, laikoma pirmosiomis šiuolaikinėmis Olimpinėmis žaidynėmis.
Taip pat skaitykite: Istorinės Lietuvos ir Ispanijos krepšinio rungtynės
P. de Coubertinas nusprendė, kad jo tautiečiai pralaimėjo prūsams 1870-1871 m. kare, kadangi nebuvo tinkamai pasiruošę fiziškai. Jis užsimojo ištaisyti šią klaidą, be to, norėjo sutelkti įvairias tautas ir paskatinti žmones sportuoti, užuot kariavus.
Atgaivintos olimpinės žaidynės vyksta kas ketverius metus nuo 1896 m., išskyrus metus, kai vyko pasauliniai karai. Nuo 1896 metų organizuojamos vasaros olimpinės žaidynės, o nuo 1924 metų - žiemos olimpinės žaidynės. Nuo 1960 metų rengiamos vasaros paraolimpinės žaidynės, o nuo 1976 metų - žiemos paraolimpinės žaidynės.
Olimpinė Simbolika
Olimpiniai simboliai - žiedai, šūkis ir liepsna - perteikia olimpinę dvasią ir pagrindines vertybes: universalumą, tobulumo siekį, taiką ir atvirumą.
- Olimpiniai žiedai: Penki persidengiantys žiedai iliustruoja Olimpinio judėjimo universalumą. Žiedai simbolizuoja penkis atskirus žemynus, kurie olimpinių žaidynių metu tampa tarsi vienas žemynas, viena bendra šeima. Bent vieną iš simbolio spalvų (įskaitant ir baltą fono spalvą) rasite bet kurios pasaulio šalies vėliavoje. Šį simbolį pasiūlė naudoti tas pats P. de Kubertenas.
- Olimpinis šūkis: Citius Altius Fortius („Greičiau, aukščiau, tvirčiau“) kviečia tobulėti olimpine dvasia.
- Olimpinė ugnis: Uždegta Olimpijoje (Graikija) ir atnešta į žaidynių vietą, simbolizuoja kilnius siekius, taiką, draugystę ir vienybę. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną.
Olimpinės Žaidynės Lietuvoje
Lietuva olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 metų gegužės 25 dieną Paryžiuje (Prancūzija). Dalyvavusi olimpinėse žaidynėse Amsterdame ir Sankt Morice, Lietuva ruošėsi Helsinkio 1940 m.
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje (futbolininkai 0 : 9 pralaimėjo Šveicarijos rinktinei, 2 dviratininkai nebaigė 188 km lenktynių plentu). Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai (iš jų pirmoji moteris olimpietė P. Radziulytė, bėgusi 800 m) ir 1 sunkumų kilnotojas. Geriausiai varžėsi pussunkio svorio boksininkas J. Vinča, pasidalinęs 5-8 vietas. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje: 4 krepšininkai, boksininkas ir fechtuotojas. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).
Taip pat skaitykite: Svajonių išsipildymas „X Faktoriuje“
Moterų Dalyvavimas Olimpinėse Žaidynėse
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius Pierre’as de Coubertinas teigė, kad didžioji dalis sporto šakų yra nesuderinama su moteriškąja lytimi. Jo teigimu, sportuojanti moteris - nerekomenduojamas spektaklis, netgi siurrealistinis, o moters vaidmuo yra būti vyro palydove ir šeimos motina. Dėl šių priežasčių moterims buvo draudžiama dalyvauti 1896 m. pirmosiose olimpinėse žaidynėse Atėnuose.
Vis dėlto, moterys dalyvavo bėgimo varžybose Heros šventykloje. Pirmą kartą moterys atletės dalyvavo olimpinėse žaidynėse 1900 m. Paryžiuje, tačiau iš tikrųjų jos ten nebuvo „pakviestos“. Tikrasis moterų įžengimas į žaidynes įvyko 1912 m. Stokholme plaukimo ir nardymo rungtyse. Po Pirmojo pasaulinio karo moterų kova dėl teisių, taip pat ir dėl teisės rungtis sporto varžybose, sustiprėjo. 1922 m. prancūzės suorganizavo olimpinį moterų čempionatą Paryžiuje. 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse atsirado penkios moterų lengvosios atletikos rungtys. Šiandien moterys gali laisvai sportuoti, panorėjusios tapti profesionaliomis sportininkėmis ir varžytis aukšto lygio čempionatuose ar net olimpinėse žaidynėse.
Parolimpinės Žaidynės
Parolimpinės žaidynės - olimpinės žaidynės, skirtos varžytis sportininkams, turintiems fizinę negalią. Nuo 1992 m. jos yra susietos su olimpinėmis žaidynėmis (vyksta tose pačiose sporto arenose, lygiai po trijų savaičių). Varžybas organizuoja Tarptautinis parolimpinis komitetas. Svarbu pažymėti, jog parolimpinėse žaidynėse negali dalyvauti turintys klausos negalią. Tokiems sportininkams rengiamos atskiros deflimpiados.
Parolimpinėse žaidynėse galima išvysti sporto šakas, kurios skirtos tik neįgaliesiems, bet plaukimo, dviračių sporto ir lengvosios atletikos varžybos vyksta kaip ir olimpiadoje, tačiau čia daugiau skirtingų klasifikacijų.
Politiniai ir Finansiniai Aspektai
Olimpinės žaidynės literatūroje traktuojamos kaip svarbiausias sporto įvykis pasaulyje, kuriame susipina politiniai, ekonominiai, kultūriniai interesai. Tai renginys, kuris pritraukia milžiniškos auditorijos dėmesį, kuriam išskirtinę reikšmę rodo šiuolaikinės žiniasklaidos technologijos.
Taip pat skaitykite: Slidinėjimo tendencijos
Didelę auditoriją masina ir rėmėjai, reklamos teikėjai. Tai sąlygojo sporto komercializacijos procesą. Televizijos kanalų populiarumas netgi tapo priklausomas nuo to, ar įmanoma įsigyti teises transliuoti vienas ar kitas sporto varžybas.
Olimpinės žaidynės - tai ne tik sportininkų varžybos, bet ir galimybė šaliai parodyti savo kultūrą, pasiekimus ir politinę galią.