Olimpinės žaidynės - tai ne tik didžiausia sporto šventė pasaulyje, bet ir gilias tradicijas turintis renginys, siekiantis antikos laikus. Šiandienos olimpiada yra modernus antikinio idealo atspindys, suvienijantis sportininkus iš viso pasaulio. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinės žaidynių istoriją nuo pat pradžių, apžvelgsime svarbiausius įvykius ir pokyčius, kurie formavo šią unikalią sporto šventę.
Olimpija: Žaidynių Gimtinė
Olimpija - istorinis Graikijos miestas, įsikūręs vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Būtent šiame mieste surengtos pirmosios olimpinės žaidynės. Manoma, kad pirmosios sporto žaidynės Olimpijoje vyko 776 metais prieš Kristų. Vėliau jos kas ketverius metus rengtos Dzeuso garbei (senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp olimpinių žaidynių; jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas). Šventovė senovėje buvo pavadinta Olimpo kalno - aukščiausio kalno žemyninėje Graikijoje - vardu.
Olimpija kadaise garsėjo Dzeuso šventykla, o joje - milžiniška galingiausio Olimpo dievo skulptūra - vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų. Jau minėta Dzeuso šventykla Olimpijoje iškilo V amžiuje prieš Kristų. Įspūdingas statinys tapo svarbiausiu to meto kultūros, religiniu ir sporto centru Graikijoje. Skulptūra siekė 13 metrų aukštį, buvo padengta dramblio kaulo plokštėmis ir aukso lakštais, o sostas, ant kurio sėdėjo dievų valdovas, buvo inkrustuotas brangakmeniais. Anot legendos, skulptūros autorius Fidijas, baigęs 12 metų trukusį darbą, paklausė, ar Dzeusas patenkintas kūriniu. Deja, skulptūros, kaip ir Dzeuso šventyklos, šiandien pamatyti nebeįmanoma - ji sudegė Konstantinopolio gaisro metu.
Olimpijoje esančiame muziejuje galima rasti ne tik Olimpiados istoriją bylojančių radinių, bet, svarbiausia, ypač gausią meno ir kultūros artefaktų iš priešistorinio, klasikinio ir romėninio laikotarpio kolekciją, įskaitant ir jau aprašytos šventyklos liudijimų. Vienas žymesnių iš jų - marmuro skulptūros fragmentas, datuojamas 470-460 m. pr. Epizodas, vaizduojantis, kaip Heraklis buvo siųstas atnešti hesperidžių obuolių.
Antikinės Olimpinės Žaidynės: Religija, Sportas Ir Politika
Senovės olimpinės žaidynės pirmiausia buvo religinės šventės, graikų dievų ir deivių tėvo Dzeuso garbei, dalis. Senovės olimpinės žaidynės prasidėjo dar 776 m. pr. Kr. Žaidynės Olimpijoje buvo rengiamos kas ketverius metus beveik 12-a amžių ir trukdavo iki šešių mėnesių.
Taip pat skaitykite: Istorinės Lietuvos ir Ispanijos krepšinio rungtynės
Olimpinėse žaidynėse dalyvauti galėjo visi laisvi šalies piliečiai, tačiau moterų žaidynės rengtos atskirai - jos buvo skirtos deivei Herai. Atletai kovodavo bėgimo, šuolių į tolį, imtynių, bokso, disko metimo, pankrationo (dažnai mirtimi pasibaigdavusios imtynės su bokso elementais) rungtyse. Jų nugalėtojai būdavo apdovanojami paskutinę žaidynių dieną specialios ceremonijos metu netoli Dzeuso šventyklos, vėliau garbinami ir apdainuojami. Nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai.
Per žaidynes Graikijoje įsivyraudavo taika. Manoma, kad pirmosios olimpinės žaidynės buvo surengtos 776 m. pr. Kr., nors dažnai teigiama, kad jos vyko ir anksčiau, o 776 m. pr. Kr. pirmą kartą užrašyti jų nugalėtojai - olimpionikai. Trukdavo 5 dienas: pirmąją ir penktąją dieną vykdavo iškilmingos procesijos, aukojimai, kitomis - varžybos. Klasikos laikais (V-IV a. pr. Kr.) žaidynių programą sudarė kumštynės, važnyčiotojų lenktynės, penkiakovė (bėgimas, ieties ir disko metimas, šuoliai į tolį, imtynės), meno konkursai ir kiti renginiai. Dalyvauti žaidynėse galėjo tik pilnateisiai Graikijos polių vyrai, vėliau ir romėnai. Nugalėtojai būdavo apdovanojami alyvmedžių šakelių vainiku; jie dažnai įgydavo ek. ir polit. privilegijų.
Svarbus varžybų aspektas yra taisyklės ir teisėjai. Istorikas sako, kad prieš prasidedant varžyboms dalyviai ir teisėjas privalėdavo prisiekti, kad nemeluos ir nesukčiaus. Taip pat teisėjai prisiekdavo nekomentuoti savo sprendimų: „Komentavimas buvo blogas tonas. Per teisėjo priimtą sprendimą veikė dievų valia.
Žaidynių Pabaiga Ir Atgimimas
Olimpinių žaidynių tradicija tęsėsi iki 393 metų, kuomet, krikščionybę paskelbus vienintele Romos Imperijos (į jos sudėtį pateko ir Graikijos teritorija) religija, ši sporto šventė buvo uždrausta. 393 m. Romos valdovas imperatorius Teodosijus I uždraudė Graikijos olimpines žaidynes dėl religinio šventės elemento.
Antikinės graikų olimpinės žaidynės truko iki IV a. po Kr. pabaigos. „Krikščionybei tapus pagrindine Romos imperijos religija, 394 m. imperatorius Teodosijus uždraudė žaidynes. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko, ir tik po pusantro tūkstančio metų, 1896-aisiais, jos vėl įvyko Graikijoje, tik šį kartą Atėnuose“, - pasakojimą apie antikinių olimpinių žaidynių istoriją baigia E. Saviščevas.
Taip pat skaitykite: Svajonių išsipildymas „X Faktoriuje“
Moderniosios Olimpinės Žaidynės: P. De Coubertino Vizija
Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės surengtos 1896 metų vasarą Atėnuose, Graikijoje (dalyvavo vos 250 sportininkų iš 14 pasaulio šalių), praėjus daugiau nei pusantro tūkstančio metų nuo jų uždraudimo Antikos laikais. Pirmoji moderni olimpiada surengta 1896 m. Graikijoje. Olimpinių žaidynių tėvas - prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas, įkūręs Tarptautinį olimpinį komitetą. Pirmosiose vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik 14 šalių.
Šiuolaikines olimpines žaidynes inicijavo ir atgaivino Pierre’as de Coubertinas (Prancūzija).
Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) - reiškia olimpinius siekius.
Olimpinė Ugnis: Simbolinė Kelionė
Olimpinių žaidynių ugnis šiandien uždegama Olimpijoje (pirmą kartą tai padaryta 1936 metais Berlyno olimpinių žaidynių proga), netoli buvusios deivės Heros šventyklos griuvėsių. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys.
Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. Tačiau pamažu žaidynes rengiančios valstybės ėmė varžytis tarpusavyje, kuri tai padarys originaliau.
Taip pat skaitykite: Slidinėjimo tendencijos
Kuriozai Ir Įsimintini Momentai
Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų.
- 1968 m. spalio 16-ąją du juodaodžiai JAV atletai - Tomis Smitas ir Džonas Karlosas - stovėjo ant Meksikos olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos, nuleidę galvas. Jie mūvėjo juodas kojines be batų. Smitas ant kaklo užsirišo juodą skarelę. Bronzos medalininkas Karlosas, dėvėjęs karoliukų vėrinį, simbolizuojantį juodaodžių amerikiečių linčiavimą, iškėlė kairį kumštį - vienybės ženklą. Juos iš karto pasmerkė Tarptautinis olimpinis komitetas. Po protesto Smitas ir Karlosas apjuodinti didžiosios žiniasklaidos, o JAV sporto institucijos jų ėmė vengti. Atletai nustumti į paraštes. Kai Smitas turėjo būti savo karjeros viršūnėje, JAV olimpinis komitetas jam apskritai uždraudė dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose. Visgi 2008 m. T. Smitas prezidento Barako Obamos apdovanotas pomirtiniu ordinu „Už nuopelnus“. O dar 2006 m. baltaodžio atleto P. Normano, palaikiusio juodąjį olimpinį protestą, laidotuvėse Karlosas ir Smitas nešė karstą.
- Japonijos vyrų gimnastų komanda iškovojo auksą visose olimpinėse žaidynėse nuo 1960 iki 1972 metų. Deja, tokios svajonės ėmė byrėti, kai gimnastas Šunas Fudžimotas per apšilimą išgirdo pokštelėjimą. Žinodamas, jog komandai gyvybiškai svarbi kiekviena dešimtoji taško dalis, Fudžimotas lyg niekur nieko patraukė prie arklio. Nors nuo skausmo gimnastui temo akyse, teisėjai jo pasirodymą įvertino 9,5 balo. Po to sekė rungtis, kurioje Fudžimotas jautėsi stipriausias - žiedai. Gimnastas vėl pasirodė puikiai ir, po trigubo salto ore, atliko kone tobulą nusileidimą.
- Abebe Bikila net ir po mirties laikomas vienu geriausių visų laikų maratono bėgikų, tačiau 1960 m. Romos olimpinėse jis pasirodė tik dėl visiško atsitiktinumo. Atvykęs į Romą A. Bikila nerado tinkamų batų. Iš pradžių bandė bėgti su ne visai tinkamo dydžio avalyne, bet galiausiai jos visai atsisakė. Maratono dieną A. Bikilos treneris liepė jam sutelkti dėmesį į Maroko bėgiką Radį Beną Abdeselamą, kuris, jo teigimu, vilkės marškinėlius su 26 numeriu. Bet Radis pasipuošė 185 numeriu pažymėtu antkrūtiniu, o tai supainiojo Bikilą. Vis dėlto jaudulio ir dramos netrūko - basas Bikila nuo Radžio atsiplėšė tik paskutiniuose 500 metrų. Paklaustas apie savo sprendimą bėgti basomis, A. Bikila atsakė: „Norėjau, kad pasaulis žinotų, jog mano šalis Etiopija visada laimi ryžtu ir didvyriškumu.“ Ši A. Bikilos pergalė reiškė, kad jis tapo pirmuoju atletu iš Afrikos, laimėjusiu olimpinį aukso medalį. Po ketverių metų Tokijo olimpiadoje A.
- 1936 metų Berlyno olimpinių žaidynių metu du Japonijos atletai šuolių su kartimi rungtyje parodė identišką antrą rezultatą. Vietoje to, kad varžytųsi tarpusavyje ir įrodytų, kuris vertas antros, o kuris tik trečios vietos, jie kartu sutarė nesivaržyti.
Olimpinės Žaidynės Šiandien: Globali Šventė
Olimpinės žaidynės šiandien - tai didžiulis tarptautinis renginys, pritraukiantis tūkstančius sportininkų ir milijonus žiūrovų iš viso pasaulio. Olimpiados skaičiuojamos nuo pirmųjų olimpinių žaidynių 1896. Negali trukti ilgiau kaip 16 dienų. Olimpinių žaidynių miestą, likus 7 m.
Olimpinės žaidynės apima olimpiados žaidynes, arba vasaros olimpines žaidynes, ir žiemos olimpines žaidynes. Rengiamos kas 4 m., vasaros olimpinės žaidynės - pirmaisiais, žiemos - trečiaisiais olimpiados metais (metų skaičius dalijasi iš 4). Nuo 1924 iki 1992 žiemos ir vasaros Olimpinės žaidynės vykdavo tais pačiais metais.
2020 Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse (dėl COVID‑19 pandemijos žaidynės buvo nukeltos, įvyko 2021) dalyvavo 206 šalių rinktinės, daugiau kaip 11 tūkst. sportininkų. Sportinę programą sudarė 33 sporto šakų 50 disciplinų varžybos - 165 vyrų, 156 moterų ir 18 mišrių rungčių; išdalyta 339 medalių komplektai. 2022 XXIV Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvauja 91 nacionalinis olimpinis komitetas, 2871 sportininkas (tarp jų 45 % moterys; didžiausias sportininkių skaičius žiemos žaidynėse).
Olimpinių žaidynių sportinę programą sudaro tik olimpinės sporto šakos, kurių turi būti ne mažiau kaip 15 (vasaros žaidynių). Žiemos olimpinėms žaidynėms toks minimumas nenustatomas. 2020 Tokijo vasaros olimpinių žaidynių 33 sporto šakos: badmintonas, baidarių ir kanojų irklavimas, banglenčių sportas, beisbolas/softbolas, boksas, buriavimas, dviračių sportas, dziudo, fechtavimas, futbolas, gimnastika, golfas, imtynės, irklavimas, karatė, krepšinis, laipiojimo sportas, lengvoji atletika, plaukimo sportas, rankinis, regbis, riedlenčių sportas, stalo tenisas, sunkioji atletika, šaudymas, šaudymas iš lanko, šiuolaikinė penkiakovė, tekvondo, tenisas, tinklinis, triatlonas, žirgų sportas, žolės riedulys.
Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir kultūrinis fenomenas, skatinantis taiką, draugystę ir supratimą tarp tautų.
Lietuvos Dalyvavimas Olimpinėse Žaidynėse
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje (futbolininkai 0 : 9 pralaimėjo Šveicarijos rinktinei, 2 dviratininkai nebaigė 188 km lenktynių plentu). Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai (iš jų pirmoji moteris olimpietė P. Radziulytė, bėgusi 800 m) ir 1 sunkumų kilnotojas. Geriausiai varžėsi pussunkio svorio boksininkas J. Vinča, pasidalinęs 5-8 vietas. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje: 4 krepšininkai, boksininkas ir fechtuotojas. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).