Tėvų pokalbiuose ir interneto diskusijose dažnai girdime liaupsių senajai sovietinei animacijai, kuri neretai vadinama tiesiog „gerąja“. Ji vis dar rodoma per televiziją, tačiau ar susimąstome, kokią žinią ji perduoda mūsų vaikams? Straipsnyje panagrinėsime senosios animacijos privalumus ir trūkumus, atsižvelgdami į psichologinius ir auklėjamuosius aspektus.
Senosios Animacijos Žavesys
Viena vertus, senoji animacija patraukli savo paprastu stiliumi, vaikiškais personažais, vaikams aktualiomis temomis ir lėtu, vaikams pritaikytu tempu. Tai tarsi kelionė į vaikystę, kupina šilumos ir jaukumo. Daug gražių senosios animacijos filmukų išlieka populiarūs iki šiol, tokie kaip "Ančiukas, kuris nemokėjo žaisti futbolo", "Obuolių maišas" (pamokantis filmukas apie zuikį ir jo dosnumą), "Katės namai" (filmukas apie turtuolę katę, gyvenančią didžiuliame name), "Du godūs meškiukai" ir daugelis kitų. Šie filmukai dažnai pasižymi pamokančiomis istorijomis ir švelniu humoru.
Didaktika ir Sovietinė Realybė
Kita vertus, senojoje animacijoje ryškus didaktinis tonas bei sovietinės realybės vaizdavimas šiuolaikiniams vaikams ne visada suprantamas, o kartais gali sukelti ir įvairių nepagrįstų baimių. Ar kada susimąstome, kokia „žinia“ pasiekia mūsų mažuosius jiems žiūrint senąją animaciją, kokius vaikų auklėjimo būdus ji siūlo? Turbūt viena dažniausių sovietinėje animacijoje sutinkamų temų - paklusnumo suaugusiesiems tema. Reikia klausyti suaugusių, nes… nes „kitaip tau blogai baigsis”. O baigtis gali tikrai blogai: pavyzdžiui, tavęs gali imti neklausyti tavo nuosavos rankos ir kojos (filmukas „Maša daugiau nebe tinginė”), turbūt didesnio siaubo mažam vaikui negali būti. Ikimokyklinio amžiaus vaikams, ypač iki 4 metų amžiaus, tokia informacija gali sukelti daug nepagrįsto nerimo ir baimės, nes jie dar nesugeba gerai atskirti realybės ir išgalvotų dalykų, jų kognityviniai gebėjimai dar nepakankami tokiai informacijai apdoroti ar verbalizuoti. Ypač, jei tėvai nesusimąstydami paantrina istorijos moralui: „Va, ir tau taip nutiks, jei neausysi.“
Besąlygiško Paklusnumo Problema
Besąlygiško paklusnumo suaugusiems tema atsispindi daugelyje senosios animacijos filmukų. Tikslas gal ir neblogas: būtų gerai, jei vaikas klausytų (na, bent jau pagrįstų ir racionalių tėvų reikalavimų), bet priemonės, kuriomis to galima pasiekti, tikrai pakito nuo sovietinių laikų. Ar norime, kad vaikai paklustų iš baimės, ar todėl, kad jie supranta/patiria savo elgesio pasekmes? Tuo tarpu pasaulyje seniai įrodyta, kad tokie auklėjimo būdai vaikui padaro daugiau žalos nei naudos.
Patyčios ir Smurtas: Atspindys ar Skatinimas?
Patyčių ir smurto vaizdavimas atspindi senąją sovietinę tikrovę, kai bent jau tam tikri smurtiniai veiksmai ar patyčios prieš vaikus ar kitus žmones buvo suvokiami kaip neišvengiama, natūrali, todėl ir netaisytina gyvenimo dalis. Animacinis filmukas „Drambliukas“ parodo, kad, jei tave didesni ir stipresni skriaudžia, niekas tau nepadės, bet vieną dieną (tikriausiai tai aliuzija į suaugystę) galėsi jiems atkeršyti ir duoti atgal. Ar to norime išmokyti savo vaikus? Kad jie nesulauks pagalbos? Kad užaugę galės skriausti kitus? O patyčių senojoje animacijoje netrūksta - personažų žodžiai iškalbingi: „koks juokingas, koks keistas ančiukas“ (animacinis filmukas „Ančiukas, kuris nemokėjo žaisti futbolo“), „tu vis išdykauji, toks ir būsi niekam tikęs“ („Žydrasis drambliukas. Niekam tikęs?“, „drožk iš namų, kad aš tavęs nematyčiau“ („Funtikas ir agurkai“) ir kt. Netgi viename geriausių sovietmečio animacijos kūrinių „Lolo“ pingvinukas gauna lupti nuo tėčio. Maža to - vaikui net lengviau susitapatinti su senojo animacinio filmuko veikėjais - nes jie panašūs į jį, (žvėreliai-vaikai, kurių elgesys ir kalba vaikiški). Tokia didaktika paveikesnė, tik ko ji moko? Turbūt ne to, kaip spręsti iškylančius sunkumus ir interesų konfliktus: kai meškiukai nepasidalina antklodės ar sūrio („Du godūs meškiukai“), kad ir kaip ten būtų - tai interesų konfliktas, kuris sprendžiamas „gyvenimas tave pamokys“ būdu.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Šiandien mokyklose vyksta įvairios prevencinės programos, skirtos kovai su patyčiomis. Pavyzdžiui, 3-4 klasėse vedamos pamokos tema „Kiekvienas gali sustabdyti patyčias“, o 5 klasėse - „Vaikų linijos“ parengtas filmas „Patyčios. Nekentėk tyloje“. 6-7 klasėse diskutuojama tema „Kas gali padėti spręsti „realias“ ir virtualias patyčias?“ ir peržiūrimas filmas „Elektroninės patyčios. Kovokime su jomis kartu“. Taip pat organizuojamos akcijos, skatinančios draugiškumą, toleranciją ir pagalbą vienas kitam.
Mokykla: Baimė ar Smalsumas?
Atskiros temos verta senoji animacija apie mokyklą (animaciniai filmukai „Neišmoktų pamokų šalyje“, „Vėl dvejetas“, „Klaidų sala“, „Barankinai, būk žmogus“ ir kt.). Visų šių filmukų moralas aiškus - mokykis, nes kitaip tau blogai baigsis… Ar norime, kad mūsų vaikai pradėtų bijoti mokyklos dar jos nepradėję? O gal vis dėlto mokykloje gali būti įdomu? Taip, ne visada lengva, bet tam yra mokytoja, kuri gali padėti. Reikia pastebėti, kad šiandieninės mokyklos realijos nebeatitinka sovietinės mokyklos realijų: pradinukai nebevertinami pažymiais, atsižvelgiama į individualų vaiko tempą, skirtingus gabumus, specialiuosius poreikius ir pan. Tyrimai rodo, kad pradinukų vertinimas pažymiais „uždeda“ vaikui etiketę, kurios vėliau itin sunku atsikratyti, lyginimas su bendraklasiais didina įtampą ir priešiškumą, autoritariniai auklėjimo būdai, kai „mokytojas visada teisus ir tik jis žino teisingą atsakymą“, neskatina vaikų iniciatyvos, kūrybiškumo, didina baimę suklysti, ar apskritai ką nors bandyti. Tačiau senoji didaktika gaji, ugdymo specialistai ne visada linkę keistis ir domėtis naujovėmis.
Kultūrinis-Istorinis Kontekstas ir Vertybės
Senojoje animacijoje neišvengiamai atsispindi tam tikras kultūrinis-istorinis kontekstas ir to laikmečio vertybės: darbas, turtinė lygybė, kuklumas, drąsa, pasiekimai, paklusnumas, nauda visuomenei, rūpinimasis kitais. Galima įžvelgti ir sovietinės propagandos elementų, kuri šiuolaikiniams vaikams paprasčiausiai nelabai suprantama („Čipolinas“, „Katės namai“).
Senąją realybę atspindi ir ryškūs lyčių stereotipai: berniukai vaizduojami išdykę, drąsūs, savimi pasitikintys, mergaitės - bailios, kuklios, pasiaukojančios, rūpestingos, stropios („Galiniame suole“, „Barankinai būk žmogus“). Vyrai kartais labai subtiliais būdais vaizduojami kaip reikšmingesni, svarbesni, („Katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas“, „Išpuikusi princesė“, „Obuolių maišas“). Akcentuojami būdo bruožai, o ne elgesys: jei veikėjas blogas - tai blogas iki galo: mergaitė iš „Kartūno gatvės“ ne tik nesiprausia, nesirūpina savo asmens higiena bei asmeniniais daiktais, bet ir bėga per gatvę, čiuožia turėklais, pargriauna praeivį ir t.t. Toks netinkamo elgesio sutapatinimas su neva nekintamais veikėjo būdo bruožais (mergaitei priklijuojama „nevaleikos“ etiketė) didina paties vaiko baimę netinkamai pasielgus būti priskirtam „blogųjų kategorijai“ ir gali skatinti netinkamo elgesio slėpimą ar melavimą.
Kritinis Žvilgsnis ir Pokalbis su Vaiku
Besąlygiškos liaupsės senajai animacijai kartu su nekvestionuojamais senaisiais sovietmečiu naudotais auklėjimo būdais tikriausiai parodo šiandieninių tėvų sutrikimą ir nežinojimą, kaip iš esmės pasikeitusiomis sąlygomis auginti jaunąją kartą. Kita vertus, ne visa senoji animacija yra pasenusi ar netinkama. Turbūt svarbiausia yra pažvelgti į ją kritiškai, užuot liaupsinus kaip absoliutų gėrį: atsakyti į vaiko klausimus, išklausyti jo nuomonės, padiskutuoti, išsakyti savo nuomonę, pripažinti, kad patys ne visada žinome atsakymus. Animacija, kad ir kokia ji būtų, senoji „geroji“ ar šiuolaikinė, gali būti puiki proga pradėti pokalbį su vaiku, išgirsti, kaip vaikas suprato filmuką, kaip jis mato pasaulį. Gali būti, kad vaiko mintys jus nustebins. Bet tai tikrai bus geriau, nei pasyvus pritarimas senajai didaktikai, kai vaikas iš kelių informacijos šaltinių gauna nurodymą: klausyk, nes būsi nubaustas. Kokius jausmus jums kelia ši frazė? Ar to siekiame?
Taip pat skaitykite: Riedlentės priežiūros gidas
Taip pat skaitykite: Futbolo bilietai „Camp Nou“