Sportas yra neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalis. Vieni jį atranda vaikystėje, kiti - paauglystėje ar net suaugę. Šiame straipsnyje pasidalinsime įkvepiančiomis istorijomis apie tai, kaip skirtingi žmonės atrado save sporte, kokie iššūkiai ir džiaugsmai jų laukė kelyje.
Nuo gatvės iki lenktynių trasos: Arūno Emeljanovo istorija
Profesorius dr. Arūnas Emeljanovas, Sveikatos mokslų instituto profesorius, savo sportinį kelią pradėjo nuo meilės automobiliams. Nors jo mokslinių interesų sritis yra fizinis aktyvumas ir ligų prevencija, aistra automobilių sportui jį lydėjo nuo seno.
Brolio įtaka
„Autoplius Fast Lap“ lenktynėse dalyvauja ir Arūno brolis Ugnius. Galima sakyti, kad brolio įtaka buvo tikrai didelė. Matydavau, kaip jis važiuoja „Autoplius Fast Lap“ varžybose. Ugnius mane ir įtraukė. Pirmą kartą šiose varžybose važiavau jo iniciatyva.
Automobiliai
Tekdavo važiuoti ir su „golfais“, vėliau turėjau ir „Opel Astra“. Kažkaip patiko asfaltas ir visa švara. Pernai „Autoplius Fast Lap“ varžybose dalyvavau „Porsche“ automobiliu. Praėjusį sezoną važiavau „Porsche 997 Turbo“, 480 arklio galių. Reikėjo pakankamai daug laiko prie jos prisitaikyti. Nepasakyčiau, kad šis automobilis buvo labai tinkamas varžyboms. Taip, teko. Estijoje užėmiau trečią vietą. Šiemet startuosiu „Mitsubishi Lancer EVO X“ automobiliu. Jis dar ruošiamas. Sieksiu maksimalių rezultatų „Street“ klasėje.
Nuo dramos būrelio iki sveikatos mokslų: Arūno Emeljanovo kelias į sportą ir sveiką gyvenseną
Profesorius dr. Arūnas Emeljanovas, Sveikatos mokslų instituto profesorius, savo kelią į sportą ir sveiką gyvenseną pradėjo Šiauliuose, kur intensyviai sportavo ir vaidino dramos būrelyje. Šios dvi sritys, pasak jo, ir prisidėjo prie tolesnio kelio bei pasaulėžiūros formavimo.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Vaikystės patirtys ir įtaka
Gimiau ir augau Šiauliuose ir ten, mokydamasis mokykloje, intensyviai sportavau bei vaidinau miesto dramos būrelyje. Manau, kad šios dvi sritys ir prisidėjo prie mano tolesnio kelio bei pasaulėžiūros. Labai svarbios man buvo lengvosios atletikos treniruotės ir pirmoji trenerė N. Dagytė, kuriai tai irgi buvo karjeros pradžia, o aš ir kiti vaikai buvome pirmieji jos sportininkai. Buvau intensyviai sportuojantis berniukas, mano rungtis - bėgimas, sprintas - neabejotinai, formavo asmenybę: iš sporto į mano gyvenimą atėjo ritmas, režimas, tikslų siekimas, sporte susidūriau su rungtyniavimu, asmenybę formavo ir pirmosios kelionės, kuriose turėjau galimybę pažinti nebe tik šiauliečius ar lietuvius, o daug įvairių žmonių. Viena mano gyvenimo dalis buvo sportas, o kita - vaidyba, menas. Lankiau miesto dramos studiją, puikiai sekėsi, atlikdavau pagrindines roles spektakliuose, iš ten liko meilė kultūrai, teatro scenoje išmokau dirbti su auditorija. Dėl didesnių galimybių iš Šiaulių persikėliau sportuoti į Kauną, todėl po mokyklos baigimo labai natūraliai pasirinkau studijas Lietuvos sporto universitete, dar pirmame pirmo kurso semestre, supratau, kad sportas, sveikata, sveikatinimas, sveika gyvensena yra tie dalykai, kas man patinka, ką noriu studijuoti ir su kuo siesiu savo ateitį. Praėjus pirmajam studijų pusmečiui aš jau tvirtai žinojau, kad norėsiu studijuoti magistrantūroje, o dar po metų - kad norėsiu ir doktorantūros. Mano studijų laikais Lietuvoje dar nebuvo jokių galimybių dalinėms studijoms išvykti į užsienį, tad visose studijų pakopose mokiausi Lietuvoje.
Profesinis kelias ir prioritetai
Esu išsigryninęs mokslinių interesų sritį - tai su sveikata susijęs elgesys: fizinis aktyvumas, mityba, žalingi įpročiai ir su sveikata susijusio elgesio įtaka fizinei bei psichinei sveikatai, pavyzdžiui - fizinis pajėgumas. Turiu jau 20 metų mokslinio darbo bei dėstymo įdirbį ir jaučiu, kad po labai aktyvaus kontaktų mezgimo, pasirinkimų darymo laikotarpio dabar esu stabiliame plačiai man atsivėrusių galimybių etape: bendruose projektuose dirbu su tarptautiniais ir vietiniais partneriais - su kaimyninės šalies kolegomis iš Tartu universiteto bei su geriausio pasaulio universiteto - Harvardo - mokslininkais. Be tipiško mokslininko darbo šiuo metu ypatingą svarbą teikiu trečiajai universiteto misijai - viešinimui, edukacijai. Kaip niekada anksčiau, dabar man tapo svarbu kalbėti visuomenei: pristatau savo bei kolegų tyrimus, skaitau viešas paskaitas, dalyvauju plačiajai visuomenei skirtose konferencijose. Matau, kad didžiulė dalis labai įdomių ir naudingų mokslinių tyrimų rezultatų, žinučių taip ir nepasiekia visuomenės arba yra pateikiamos per sudėtingai, nepriimtina forma.
Fizinis aktyvumas kaip gyvenimo būdas
Turėdamas didelį bagažą tam tikros srities žinių, na, pavyzdžiui, apie fizinį aktyvumą, bei daug metų kalbėdamas studentams ir visuomenei, norom nenorom pats įtiki ir patiki tuo, ką kalbi. Na, pavyzdžiui, jeigu žinai, kad X ar Y yra naudinga, o A ir B žalinga, atsižvelgiant į tai, keiti savo elgesį. Tad jeigu kalbu, koks svarbus yra fizinis aktyvumas, pats taip ir elgiuosi - esu fiziškai aktyvus žmogus. Tai yra ir mano laisvalaikis, ir investicija į fizinę bei psichinę sveikatą. Nesu „radikalas“ ar savo rutinos „įkaitas“: žinau ir paisau to, kas sveikatai palanku. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad fizinis aktyvumas turėtų būti visiškai natūrali mūsų dienos rutinos dalis: taip, kaip valyti dantis, turėtų būti aišku, kad reikia judėti, būti fiziškai aktyviems.
Sezoniškumas ir improvizacija
Pagrindinė mano taip vadinama „kardio“ veikla yra bėgimas, dar būtinai - tempimo pratimai, ir šiek tiek - jėgos pratimai. Aprangą, tinkamą bėgimui, pritaikau pagal sezoniškumą ir oro sąlygas, tam yra išvystyta visa industrija, be to, labai naudinga yra bėgioti visais metų laikais. Jeigu yra galimybė, du-tris kartus per savaitę mankštinuosi sporto klube, stengiuosi paįvairinti veiklas ir išbandyti ką nors naujo, nes tai ir naudinga, ir įdomu: pavyzdžiui, eisiu žaisti skvošo, niekada jo nesu bandęs. Ir kitiems visada patariu ieškoti širdžiai artimų fizinių veiklų: išbandyti, keisti, nebijoti mesti, nes pasiūla milžiniška. Gal tai bus zumba, o gal kovos menai, Vilniuje žinau net dvi (gal jų yra ir daugiau?) moterų futbolo komandos. Jeigu nenueinu į sporto klubą, man pilnai užtenka gimnastikos kilimėlio namie ar suoliuko gamtoje - su šiomis priemonėmis galima atlikti pratimus įvairioms raumenų grupėms. Geriau nieko įmantraus, bet - kasdien.
Laiko trūkumas - mitas ar realybė?
Jeigu kažkas yra taip įprasta, kaip išsivalyti dantis, tam neieškai specialaus laiko - man taip yra su fiziniu aktyvumu. Nebūtinai jam reikia skirti valandą ar daugiau per dieną: galima bet kuriuo dienos metu skirti pusvalandį ar kelis kartus po 15 min. Papietavę, pietų pertraukos metu, daugelis turime galimybę „prasieiti“ bent 15 min. greitu tempu, o tai yra ypatingai naudinga metabolizmui, gliukozės šuolio kraujyje sumažinimui ir bendrai savijautai, darbingumui. Tik svarbu eiti pavalgius, ne prieš. Ne išimtis ir kelionės: išbėgu rytais pabėgioti apsistojęs viešbučiuose svečiose šalyse ir taip „nušaunu kelis zuikius“: pamatau vietovę iš ne turistinės perspektyvos ir pajudu. Kitas aspektas - dabar yra madinga sakyti „neturiu laiko“. Bet iš tikrųjų, jeigu susidėliotumėte būsimos dienos planą ir iš anksto nusimatytumėte, kada skirsite laiko laiškų atrašymui, darbui, kur ir ką valgysite, kokia bus logistika, - fizinis aktyvumas tikrai ten tilps. Ne ką mažiau svarbu - prioritetai. Pavyzdžiui, daugybė žmonių „mirksta“ socialinėse medijose: rodos, tik atsidarei, o jau „dingo pusvalandis“. Ir taip tikrai yra, tas pusvalandis „išgaravo“, o galėjo būti skirtas kam nors kitam. Verta peržiūrėti, ko galima atsisakyti, gal yra, ką darome visai netikslingai. Ar, bent jau - kaitalioti: vieną dieną sportuoti, o kitą - ne, jeigu tikrai neįmanoma to padaryti kasdien.
Taip pat skaitykite: Riedlentės priežiūros gidas
Darbo ir poilsio balansas
Savo studentams mėgstu sakyti, kad nuo šiol, t. y. studijuojant ir po studijų baigimo, jūs laiko turėsite tik mažiau. Jeigu jo turite vis daugiau, vadinasi, kažką darote ne taip ir pro pirštus žiūrite į savo ateitį, karjerą. Tad čia yra didžiulis iššūkis: ir sėkmingai planuoti karjerą, turėti ambicijų, ir neperdegti. Labai stengiuosi išlaikyti darbo-poilsio balansą, mano kūno siunčiamas pavojaus ženklas yra galvos svaigimas. Bet sveikata tikrai yra prioritetas visada. Tikrinuosi ir visus kitus raginu dalyvauti visose siūlomose profilaktinėse prevencinėse sveikatos programose ir stebėti kūno siunčiamus ženklus. Darbas „pasidarys vėliau“ arba nepasidarys, jeigu sergate, o sveikata reikia pasirūpinti čia ir dabar. Darbe išmokau atsisakyti arba perduoti tam tikras veiklas ar funkcijas: platus kolegų ratas, narystė įvairiose asociacijose, federacijose tam labai padeda.
Procesas svarbiau už rezultatą
Manau, kad proceso: aš pats niekada neskaičiuoju nei žingsnių, nei kilometrų, nei minučių, bet galbūt dėl to, kad turiu daug sportinės patirties ir nemažai ką žinau intuityviai. Tačiau remiantis moksliniais tyrimais, pradedantiems aktyviai gyventi žmonėms, yra naudinga naudotis mobiliosiomis programėlėmis, pasitelkti kitus įrenginius, skirtus sekti įvairias organizmo funkcijas, nes tai motyvuoja, leidžia išsikelti bei lengviau siekti tikslų.
Daugialypis pomėgių pasaulis
Tikrai taip: menas, estetika, mada, kultūra, kelionės ir skanus maistas mane taip pat labai domina. Labiausiai mėgstu šiuolaikinį meną, performanso žanrą, bet taip pat vertinu klasikinę dramaturgiją ar baletą. Apskritai man labai patinka vietos, aplinka, atmosfera, kurią kuria erdvės, į kurias „ateiname pasižiūrėti meno“. Pavyzdžiui, ypatinga yra teatro aplinka - stiprų įspūdį paliko Italijos Milano La Scala teatro interjeras, taip pat esu neabejingas šiuolaikinio meno galerijoms, jų architektūrai. Labai patiko Abu Dabyje įkurto Luvro muziejaus frančizė: pats muziejus savo kolekcija neprilygsta tikrajam Luvrui, bet muziejaus architektūra - be galo įspūdinga, verta vien ją pamatyti. Mano atradimas - Meksiko miestas, Meksikos sostinė. Nesitikėjau, kiek daug kultūros ten galima rasti. Tai vienas daugiausiai muziejų turinčių miestų pasaulyje, jame rasime ir žymiosios Fridos Kahlo muziejų.
Socialiniai tinklai - galimybė komunikuoti mokslu pagrįstas žinias
Socialiniai tinklai yra labai nauja man apskritai: dar prieš metus neturėjau jokio profilio socialiniuose tinkluose ir nenaudojau jų nei asmeninei, nei profesinei komunikacijai. Su draugais susirašydavome ar susiskambindavome telefonu. Instagram atsiradau tik prieš keik daugiau nei pusmetį ir tai įvyko labai natūraliai: vedant viešus seminarus įvairioms auditorijoms žmonės vis klausdavo, kur gali rasti daugiau informacijos apie mane ir tai, ką pasakoju, kaip su manimi susisiekti. Kai jau kelioliktą kartą teko atsakyti, kad „niekur“, supratau, jog tai manęs paties nebetenkina. Susikūriau profesinei komunikacijai skirtą paskyrą ir sieju ją su jau minėta trečiąja universiteto misija - komunikuoti mokslu pagrįstas žinias apie sritis, kurias išmanau. Būdamas socialiniuose tinkluose turiu galimybę atsakyti į žmonėms kylančius labai konkrečius klausimus, pavyzdžiui, tėvai klausia apie paauglės jėgos treniruotes ir nori gauti „antrąją nuomonę“ bei palyginti ją su trenerio. Tokiais atvejais, atsakęs ir panašaus pobūdžio, atrodo, visai paprastus klausimus, jaučiuosi prisidėjęs prie vieno ar kito žmogaus sveikatos. Žinoma, labai svarbu ir grįžtamasis ryšys: džiaugiuosi, kai žmonės parašo, kad paklausę tinklalaidės, kurioje kalbėjau, ar pažiūrėję Instagram Reels video nutarė eiti iš darbo pėsčiomis.
Ribos ir atsipalaidavimas
Jeigu kūnas serga, t. y. ir taip patiria stresą - karščiuoja, ką nors skauda - tuomet - griežtai atsisakau jį papildomai apkrauti dar ir fiziniu krūviu. Tačiau jeigu patiriu psichologinį stresą, įtampą, tada sportuoju, bet mažiau, atsargiau, lengviau. Žinoma, namų ruoša-tvarkymasis, apibrėžiama kaip buitinis fizinis aktyvumas, taip pat yra naudinga, tik problema, jog ji nyksta: buityje mums padeda daug elektronikos prietaisų (dulkių ar langų valymo įrenginiai - robotai, indaplovės, skalbimo mašinos ir kt.) ir mažėja atliekamų veiklų spektras bei intensyvumas. Naudingiausia pripažinta fiziškai atliekama veikla namų ūkio priežiūroje yra kasimas: kasant su kastuvu žemę ar sniegą yra naudojama daugybė raumenų grupių. Bet kiek žmonių gali pasigirti dažnai ką nors kasantys? Labai stengiuosi vartoti mažiau, bet turiu silpnybę kepiniams, bandelėms, ypač - prancūziškai konditerijai: kruasanams, makarons sausainiams, kanelėms. Čia turiu save pristabdyti ir riboti.
Taip pat skaitykite: Futbolo bilietai „Camp Nou“
Perfekcionizmas - ne visada gerai
Daug veikti man patinka, tačiau siekis atlikti tobulai - ką apibrėžia perfekcionizmas - ne, nes taip visko gali padaryti tik mažiau. Aš renkuosi geriau daugiau, plačiau. Kolega iš Harvardo universiteto, profesorius Ichiro Kawachi, man yra pasakęs kelis dalykus, kurie labai įstrigo visam gyvenimui: ar tikrai verta gludinti kokį mokslinį pranešimą, prezentaciją ir ieškoti nuotraukos pusę valandos, vizuale „stumdyti“ taškelio vietą tik dėl to, kad auditorijai būtų gražiau, kai vietoje to tu gal galėtum savo žinute pasidalinti dar vieną kartą ir padaryti vietoje vieno du pranešimus; o gal per tą laiką pats perskaitytum kitą naudingą straipsnį, pamatytum kitą galimybę, išgirstu…
Krepšinis - gyvenimo aistra: Vaido Indriliūno istorija
Vaidas Indriliūnas jau daugiau kaip aštuonerius metus vadovauja Sostinės krepšinio lygai (GEALAN-SKL), kuri yra tapusi didžiausia mėgėjų krepšinio organizacija Lietuvoje. Pats save vadinantis žmogumi, be galo mylinčiu krepšinį, V. Indriliūnas gyvena krepšiniu dieną-naktį.
Meilė krepšiniui
„Man didžiausias malonumas būti su krepšiniu 24/7“, - šypteli V. Indriliūnas. Tiesa, direktorius priduria: „Aišku, pernelyg didelė meilė krepšiniui turi savo kainą. Nes kai darbas yra tavo hobis, tu niekada nedirbi, tačiau tuo pačiu neturi erdvės, kurioje gali atsipalaiduoti. Dar blogiau, kartais pagalvoju, kad net nelieka laiko normaliam gyvenimui, kurį turi aplinkiniai“. Vaidui darbas SKL sudaro beveik trečdalį viso gyvenimo. Čia specialistas dirba nuo pat 2011 metų, taigi, jau virš 12 metų. Pradžioje V. Indriliūnas darbavosi kaip varžybų direktorius, o ilgai netrukęs pasiekė ir aukštesnį karjeros laiptelį - tapo svarbiausiu žmogumi SKL valdyme - lygos direktoriumi.
Pradžia nebuvo lengva
Dabar tai sėkminga ir kasmet vis dar besiplečianti lyga, tačiau toli gražu ne viskas taip atrodė tada, kai V. Kalbant apie vadovavimo pradžią, tai pirmieji metai buvo nepaprastai sunkūs. Vėliau, tapus lygos vadovu, susidūriau su didžiuliais finansiniais iššūkiais, kuriuos išsprendžiau per keletą sezonų. Tiesa sakant, kuomet valdžia galiausiai leido organizuoti čempionatą buvome ties bankroto riba, turėjome gal 15 tūkst. Akivaizdu, kad per šį laiką lyga pasikeitė, užaugo. Lyginant su tuo, kas buvo prieš man ateinant, man labiausiai džiugu ne tik išaugęs dalyvių skaičius, bet ir išsilyginęs lygų pajėgumas. Kadangi pats į organizaciją atėjau iš komandos vadovo, puikiai supratau, jog komandoms svarbu ne tik dalyvauti, bet ir turėti motyvaciją, žaisti su savo pajėgumo varžovais. Tad šiuo metu džiugina viskas ir labai tikiuosi, kad tuo, ką darome, džiaugiasi ir SKL dalyvės.
Vaikystės svajonės ir realybė
Turbūt vadovauti lygai negali žmogus, pats nemylintis krepšinio. Šiuo gyvenimo momentu tikriausiai visą. Aišku, pernelyg didelė meilė krepšiniui turi savo kainą. Nes kai darbas yra tavo hobis, tu niekada nedirbi, tačiau tuo pačiu neturi erdvės, kurioje gali atsipalaiduoti. Vaikystėje krepšinį lankiau, nes to norėjo mano tėtis. Patį labiau traukė prie futbolo. Kadangi buvau mažo ūgio, fiziškai silpnas, o dar esu gimęs rudenį, tad treniruotes lankiau su pusmečiu vyresniais vaikais, kurie buvo stipresni, talentingesni, kartais užgauliodavo mane. Didesnės naudos iš sporto nebuvo. Kol vėliau neatsitiko gyvenimas.
Lyderio savybės
Visų pirma - jis turi būti lyderis, puikiai žinoti lygos ar organizacijos viziją, kurios siektų nepaisant įvairių kliūčių. Antra, jis privalo prisiimti atsakomybę už organizacijos ar savo asmenines nesėkmes. Niekada nepasiduok. Be lygos dalyvių ir be darbuotojų. Aš atiduodu darbui visą save, bet be kitų pagalbos, tikrai negalėčiau sukurti tokio produkto, kuris yra dabar. Dabar organizacijos dydis man nesudaro jokių sunkumų. Aišku, jei tokį krūvį turėčiau prieš 12 metų, kuomet pradėjau dirbti SKL, su juo man būtų neįmanoma susitvarkyti. Didžiausi sunkumai susiję ne su komandų skaičiumi, o su neprognozuojamumu. Tai ar sezonas bus pelningas, ar liksi „ant nulio“, ar turėsi nuostolio priklauso ne tik nuo bendro komandų skaičiaus, bet ir nuo to, kokie sėkmingi bus Spring ir Summer čempionatai. Esu labai patenkintas dabartiniu dalyvių skaičiumi pagrindiniuose čempionatuose, kol kas viskas eina tiksliai pagal planą, tačiau artėjant pavasariui ir nežinodamas kiek komandų dalyvaus pavasario čempionate, negaliu žinoti, kaip pavyks baigti finansinius metus. O tai sukelia tam tikrą įtampą. Pirma mintis - ilgos vasaros atostogos, bet antra mintis - kad jomis nemoku džiaugtis, nes nuolat galvoju apie darbą. Visgi, žiūrint plačiau turiu ar daug minčių.
Tenisas - nuo Palangos iki Vilniaus: Dominyko Stonkaus istorija
Dominykas Stonkus - talentingas Lietuvos tenisininkas, savo sportinį kelią pradėjęs nuo 5-erių metų. Iš Palangos kilęs žaidėjas būtent pajūryje pajautė meilę tenisui. Vėliau noras tobulėti vaikiną atvedė į Šiaulius, o šią vasarą jis žengė dar vieną naują žingsnį savo gyvenime bei persikėlė gyventi ir sportuoti į Vilnių.
Atsitiktinė pradžia ir meilė tenisui
D. Stonkus tenisu susidomėjo vos pradėjęs jį lankyti. „Tėvai mane norėjo vesti į kokį sportą, nes buvau labai energingas vaikas. Taip ir atsiradau tenise. Jis man nuo pat pradžių patiko ir jau buvau supratęs, kad tai - mano sportas. Šiek tiek sportavau krepšinį ir futbolą, tačiau tenisas buvo mano pagrindas“, - sakė jis. Užsikrėtęs teniso virusu, sportininkas pradėjo savo sportinį kelią. Palangoje išmokęs pirmųjų teniso paslapčių, nuo 8-erių metų jis treniravosi Klaipėdoje, o nuo 12 metų - Šiauliuose. Dominykas daug dėmesio skyrė ir mokslams. Jo pažymių vidurkis siekė net 9,6.
Kryžkelė: sportas ar mokslas?
Galiausiai atėjo tas metas, kai suderinti mokslą ir sportą tapo itin sudėtinga ir visos sportinės svajonės pakibo ant plauko. „Dominykas baigė 10-ą klasę, jam sukako 16 metų ir šeimoje sprendėme, ką daryti toliau. Dėl intensyvaus sporto kentėjo mokslai ir atsidūrėme tokioje situacijoje kai reikėjo rinktis - sportas ar mokslai. Vaikinas turi gerą galvą ir net praleisdavęs keletą pamokų, sugebėdavo viską susitvarkyti ir visus pasivyti“, - kalbėjo tenisininko mama Daiva Stonkuvienė.
Naujos galimybės Vilniuje
Vieną gražią rugpjūčio dieną Palangoje D. Stonkus sutiko Vilniaus teniso akademijos (VTA) trenerę Editą Liachovičiūtę ir staiga sužibo nauja viltis bei naujos galimybės. Jau tą pačią dieną tenisininkas sulaukė pasiūlymo kraustytis į Lietuvos sostinę. „Rugpjūčio pradžioje sutikome trenerę E. Liachovičiūtę. Dominykas pasitreniravo su Patricija Paukštyte, o mes pakalbėjome apie situaciją. Trenerė pasakė, kad taip gaila, kad būdami apie 16 metų amžiaus, sportininkai privalo pasirinkti tarp mokslų ir sporto. Po to pokalbio Dominykui akys labai užsidegė, nes jis labai myli tenisą. Galiu pasakyti, kad labai daug ką lėmė labai gražus pakvietimas iš Vilniaus teniso akademijos“, - pabrėžė D. Stonkuvienė. VTA į savo gretas Dominyką pasikvietė pagal kartu su Lietuvos teniso sąjunga (LTS) vykdomą programą „Mokykis bei siek teniso aukštumų!“. „Persikelti į Vilnių neplanavau. Viskas įvyko per atsitiktinumą ir labai greitai. Atsidėkodamas už treniruotę, pakviečiau E. Liachovičiūtę kavos į namus. Tada ir kilo pokalbis apie Vilnių“, - savo mamai antrino D. Stonkus.
Pirmieji įspūdžiai ir dideli krūviai
D. Stonkus sėkmingai įsikūrė Vilniuje ir iškart pradėjo lankyti treniruotes pas patyrusį trenerį Rimvydą Mugevičių Vilniaus teniso akademijoje. Nuo pat pirmos dienos Vilniuje D. Stonkus pasijuto, kad atsidūrė tinkamoje vietoje. „Pirmi įspūdžiai tikrai geri, nuo seno man Vilnius patiko. Iš pat pradžių reikėjo prie visko priprasti - prie krūvio, naujų sąlygų bei žmonių. Tačiau greitai su viskuo susitvarkiau ir prie visko pripratau“, - teigė D. Stonkus. Nors buvo ir nerimo, po pirmųjų keleto savaičių savo sūnaus pasirinkimu džiaugėsi ir tėvai. Pasak jų, Vilniuje Dominykas gavo viską, ko reikėjo - didelius krūvius ir milžinišką dėmesį iš trenerių. „Kol kas vyksta didžiulė adaptacija. Jis ketverius metus sportavo, važinėjo po varžybas ir negalvojome, kad bus taip sudėtinga. Pradėjęs sportuoti Vilniuje jis pasakė, jog susilaukė tokio dėmesio, prie kurio nebuvo įpratęs. Atsirado didelis dėmesys iš trenerių, iš mokyklos, iš VTA. Nesitikėjome, kad juo taip gerai bus rūpinamasi. Labai pavargsta, nes krūvis didelis, bet jis tą supranta. Visada kartojome, kad bet kada jis gali grįžti namo, bet jis tvirtai apsisprendė likti Vilniuje“, - pabrėžė D. Stonkuvienė. R. Mugevičius praėjusiai metais buvo pripažintas Lietuvos teniso šimtmečio treneriu. Pirmoji pažintis su juo taip pat paliko teigiamas emocijas. „Dirbti su treneriu sekasi tikrai gerai. Treneris tikrai turi daug patirties, suteikia daug labai gerų patarimų. Jis kiekvienu savo auklėtiniu labai rūpinasi ir stengiasi, kad jiems viskas būtų gerai. Tikrai džiaugiuosi treneriu“, - sakė D. Stonkus. Talentingas žaidėjas taip pat pridūrė, kad visi Lietuvos tenisininkai vienas kitam yra gerai žinomi, todėl treniruočių partneriai - geri pažįstami.
Idealios sąlygos mokslui ir sportui
Palangiškis apgyvendintas tame pačiame SEB arenos pastate įsikūrusiame viešbutyje, o Ozo gimnazija yra įsikūrusi visai netoli. Gimnazijoje yra suteikiamos puikios sąlygos suderinti mokslą ir sportą, taip pat ji orientuojasi ir į nuotolinį mokymąsi. „Mes abu tėvai esame pedagogai ir matėme, kaip sudėtinga yra dirbti nuotoliniu būdu, bet Ozo mokykloje ten jau yra atidirbta sistema, ji turi dideles nuotolinio mokymosi tradicijas. Ten sudaromos puikios sąlygos suderinti mokslą ir sportą“, - džiaugėsi D. Stonkuvienė. D. Stonkus prisipažįsta, kad mokslų apleisti jis nenori ir negali. Toks yra jo ir tėvų susitarimas. „Mokslams skiriu nemažai laiko, tiksliai negaliu įvardinti kiek valandų, tačiau kiek reikia ar kiek laiko turiu, visada pasidarau pamokas. Laisvalaikiui dabar skiriu ypač mažai, nes kai sportuoju, tai nei daug laiko, nei jėgų nebelabai turiu“, - pridūrė žaidėjas. Dar daugiau laiko jis skiria tenisui - kasdien apie 3-4 valandas. Dar keliskart savaitėje jis eina į fizinio parengimo salę, kur užsiėmimai trunka 1-1,5 val. Jis išskyrė SEB arenos universalumą ir funkcionalumą. „Sąlygos tikrai puikios. Puiki fizinio rengimo salė, geras viešbutis, mokykla prie pat, o teniso aikštelės - tame pačiame pastate kaip ir viešbutis. Nereikia daug keliauti per miestą, kad pasiekčiau mokyklą. Pamokos Ozo gimnazijoje suderintos su sportu. Kol kas trūksta šiek tiek papildomų pamokų mokykloje, nes buvau varžybų maratone, todėl reikia šiek tiek pasivyti“, - aiškino D. Stonkus.
Didelės svajonės
Dominyko mama neslepia, kad ne tik šeima, bet ir tenisas jam įskiepijo daug gerų savybių. Ji išskyrė sūnaus pareigingumą, drausmingumą bei gerą komunikaciją su žmonėmis. „Tenisas išmokė, kad reikia visada kovoti iki pat galo, nepasiduoti, išlikti kantriam ir išlaukti reikiamo momento“, - pridūrė D. Stonkus. Teniso aikštelėse D. Stonkus turi didelių svajonių. „Svajonės su tenisu tikrai didelės. Žinoma, norėčiau patekti į geriausių pasaulio tenisininkų reitingą ir ten pakilti kuo aukščiau. Šiai dienai mano tikslas yra laimėti savo amžiaus Lietuvos teniso čempionatą vienetuose. Būtų tikrai didelis pasiekimas. Taip pat labai norėčiau laimėti ITF vienetų turnyrą“, - sakė jis.