Įvadas
Sportas - tai ne tik fizinių pratimų, varžybų, pratybų ir treniruočių organizavimo ir vykdymo sistema, bet ir kūno kultūros priemonė bei metodas. Plačiąja prasme, tai visos fizinio aktyvumo formos, kurios gerina žmonių fizinį parengtumą ir dvasinę būseną. Šiame straipsnyje apžvelgsime sporto istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, atskleidžiant jo raidą, transformacijas ir įtaką visuomenei.
Sporto Užgimimas: Senovės Laikai
Sporto pradžia laikytina laikotarpis, kai savisauga ir buitiniai rūpesčiai nebeužėmė viso žmogaus laiko. Seniausia užuomina apie sportinę veiklą siekia 2750-2600 metus prieš Kristų. Mergaičių žaidimai su kamuoliu pavaizduoti Egipto raižiniuose apie 2050 metus prieš Kristų. Medžioklėje šaudymas iš lanko buvo žinomas jau mezolite (apie 8000 m. pr. Kr.), bet sportu virto apie 1150 m. pr. Kr.
Olimpinės Žaidynės Antikoje
Olimpinės žaidynės buvo rengiamos galingiausio Olimpo dievo Dzeuso garbei nuo 776 m. prieš mūsų erą iki 394 mūsų eros metų. Žaidynėms rengti graikai pirmieji žmonijos istorijoje pradėjo statyti stadionus. Iš pradžių sporto arenos buvo statomos pailgos formos. Kai kurie antikos stadionai buvo pasagos formos. Pirmieji žiūrovai neturėjo specialiai jiems skirtų vietų ir būriuodavosi stadiono kraštuose arba ant kalvų. Vėliau šalia arenų atsirado ir specialių vietų žiūrovams.Pirmieji stadionai buvo skirti tik bėgikams, juose buvo sužymėti lygiagretūs bėgimo takai. Ilgainiui keitėsi stadionų forma, architektūra ir jų paskirtis. Šiuolaikinių stadionų prototipu tapo senovės graikų stadionai Olimpijoje, Atėnuose, Delfuose ir kitose vietovėse. Pavadinimas ,,stadionas“ kilęs iš senovės graikų žodžio ,,stadijas“. Šis terminas reiškė ir ilgio matavimo vienetą bei prilygo beveik 195 metrams.
Marmurinis Olimpijos stadionas - seniausia sporto arena, kurioje vyko olimpinės žaidynės. Jis pastatytas IV a. iki mūsų eros architekto Leonido. Tuo metu Olimpija buvo svarbus senovės Graikijos miestas. Čia VII-IV a. iki mūsų eros buvo pastatyti svarbiausi architektūriniai miesto paminklai, puikios šventovės ir olimpinis stadionas. Šis periodas vadinamas Olimpijos klestėjimo laikotarpiu.
Senovės Olimpijoje atsirado įvairios paskirties pastatų, skirtų atletų treniruotėms ir varžyboms. Vienas jų - palestra. Tai 66×66 m dydžio pastatas, kuriame buvo patalpos fiziniams pratimams atlikti, imtynėms, kamuolio žaidimams, atletų dvikovoms ir buities poreikiams. Kitas pastatas vadinosi gimnazionas ir buvo skirtas palestrą baigusiems diduomenės jaunuoliams, kurie, be žaidimų, gimnastikos ir atletikos, dar buvo mokomi politikos, filosofijos, literatūros. Šalia jo stovėjo namai, kuriuose gyveno atletai. Olimpijos teritorijoje buvo įrengtas hipodromas, kuriame vykdavo žirgų lenktynės.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Olimpinis stadionas buvo perstatytas kelis kartus. Bet tada, kai buvo pasiekęs patį gražumą, jame galėjo sutilpti apie 50 tūkst. žiūrovų. Fizinės kultūros ir atletinių žaidimų senovės Graikijoje plėtrai didelės įtakos turėjo stadionas Atėnuose. Jį pastatė 330 m. prieš mūsų erą. Praėjus beveik dviem šimtams metų stadionas buvo rekonstruotas, bet išlaikė pasagos formą. 1896 m. senasis Atėnų stadionas buvo perstatytas. Jo laiptai ir tribūnos buvo padengtos marmuru. Jau senovės Graikijoje stadionuose buvo įrengiamos tribūnos ne tik paprastiems žiūrovams, bet ir garbingiems svečiams. Beveik visuose senovės Graikijos miestuose stadionai buvo statomi taip, kad saulės spinduliai netrukdytų nei žiūrovams, nei sportininkams.
Romos Imperijos Gladiatorių Kovos ir Vežimų Lenktynės
Kitaip nei senovės graikai, kurie pirmuosius stadionus statė už miesto ribų, romiečiai stadionus ir kitas žiūrovams skirtas patalpas statė miestų teritorijose. Iki šių dienų išlikęs garsusis Romos koliziejus, kurį pradėjo statyti imperatorius Vespasianas, o baigė jo sūnus Titas 80-aisiais mūsų eros metais. Grandiozinio pastato ilgis buvo 187,75 m, plotis 156,6 m. Aukštis siekė 53,6 m. Žiūrovams buvo skirtos 56 eilės ir jame tilpo 50 tūkst. žmonių.
Kitas grandiozinis pastatas senovės Romoje buvo pastatytas mūsų eros pirmojo amžiaus viduryje ir vadinosi Circus Maximus. Tai buvo ir stadionas, ir hipodromas. Jo ilgis 621 m, plotis - 118 m. Per visą gyvavimo laikotarpį patyrė kelis perstatymus, o tribūnose tilpo net iki 250 tūkst. žiūrovų. Čia daugiausia vykdavo kvadrigų - romėnų dviračių vežimų lenktynės.Koliziejus, Circus Maximus ir kiti Romos imperijos amfiteatrai Veronoje, Puloje yra senovės racionalios sportinių statinių statybos pavyzdžiai.
Sporto Nuosmukis ir Atgimimas
394 m. Romos imperatorius Teodosijus išleido dekretą, kuriuo uždraudė olimpines žaidynes. Kitas Romos imperatorius Teodosijus II įsakė sudeginti Olimpijos miestą ir sunaikinti viską, kas turi sąsajų su olimpinėmis žaidynėmis. Tada sustojo ir sporto arenų statybos. Prabėgo šimtmečiai, bet barbarai ne viską sunaikino. Iš senovės Graikijos civilizacijos išliko literatūros ir meno paminklų, šventovių, rūmų ir stadionų.
Senovės antikos tradicijos išliko ir žmonių atmintyje. XIX a. graikai kelis kartus bandė savo jėgomis atgaivinti senovės olimpines žaidynes, bet silpna šalies ekonomika, menkas sporto lygis ir kitos objektyvios priežastys graikams tą padaryti sutrukdė.
Taip pat skaitykite: Riedlentės priežiūros gidas
Šiuolaikinio Sporto Gimimas
19-20 a. daugelyje šalių sportas paplito kaip kūno kultūros priemonė ir metodas. Daugumos pasaulyje paplitusių sporto šakų turinys, programa, oficialios varžybų taisyklės susidarė 19 a. antroje ir 20 a. pirmoje pusėje; pagal jas pradėtos rengti sporto varžybos, įkurta sporto nacionalinių ir tarptautinių organizacijų - sporto klubų, draugijų, federacijų.
Olimpinių Žaidynių Atgaivinimas
1894 m. birželio 23 d. Paryžiuje barono Pierre‘o de Coubertino iniciatyva buvo sušauktas pirmasis Tarptautinis olimpinis kongresas. Į kongresą atvyko 13 šalių delegatai ir 21 šalies stebėtojai. Kongrese buvo nutarta atgaivinti olimpines žaidynes ir jas kas ketveri metai rengti vis kitame mieste. Buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas. 1896 m. Atėnuose įvyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės.
Stadionų Statyba ir Sporto Populiarumas
Susidomėjimas sportu ir ypač olimpinėmis žaidynėmis didėjo. Buvo statoma daug stadionų, sporto arenų. 1908 m. anglai specialiai Londone vykusioms olimpinėms žaidynėms pastatė 60 tūkst. vietų „White City“ stadioną, kurį sujungė su dviračių treku bei plaukimo baseinu. Nuo tada olimpinės plaukimo varžybos vyksta po stogu. 1914 m. Europoje buvo šeši stadionai, talpinantys per 50 tūkst. žiūrovų, o JAV tokių buvo aštuoniolika. Dabar Europoje yra per 60 stadionų, kuriuose gali sutilpti daugiau kaip po 50 tūkst. žiūrovų. Didžiausiame - „Camp Nou“ Barselonoje - gali susėsti beveik 100 tūkst. futbolo gerbėjų.
Sportas Lietuvoje
Pirmieji Žingsniai ir Organizacijos
Lietuvos sporto istorija siekia senovės baltų buitį ir darbą. Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje sportuota mažai. Pirmoji sporto organizacija buvo 1885 Vokietijos valdomoje Klaipėdoje įkurtas irklavimo klubas Neptūnas. 1918 nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje sportinė veikla pradėta organizuoti iš Rusijos, Latvijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) grįžusių ir vietinių lietuvių - S. Garbačiausko, E. Kubiliūnaitės‑Garbačiauskienės, P. Olekos, K. Dineikos, Prano Šližio, J. J. Bulotos, S. Dariaus, J. Ereto ir kitų iniciatyva bei pastangomis. Pradėta steigti sporto organizacijas (sąjungas, klubus). 1919 Kaune įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto organizacija - Lietuvos sporto sąjunga (LSS; pirmininkas Pranas Šližys). 1920 įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), kuri kultivavo beveik visas to meto populiarias sporto šakas (pirmininkas S. Garbačiauskas). 1922 Kaune įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL) - aukščiausioji sporto institucija, kuri vadovavo visam sporto sąjūdžiui ir tvarkė jo veiklą, atstovavo Lietuvai tarptautiniu lygiu.
Kūrėsi ir kitos sporto organizacijos: 1922 - Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija (LGSF), 1923 - Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS), 1923 - Lietuvos futbolo lyga (LFL), 1924 - Kauno teniso klubas (KTK), 1926 - Klaipėdos įgulos ir krašto sporto sąjunga (KSS), 1930 - Akademinis sporto klubas (ASK), 1931 - Jaunalietuvių sporto organizacija (JSO). 1922 pasirodė pirmasis Lietuvoje sporto žurnalas „Lietuvos sportas“ (redaktorė E. Kubiliūnaitė‑Garbačiauskienė). 1932 įsteigta valstybinė institucija - Kūno kultūros rūmai, jos vadovai buvo A. Jurgelionis (1932-34), V. Augustauskas (1934-40), Vincas Petronis (1940), Andrius Keturakis (1941), A. Vokietaitis (1941-43), V. Bakūnas (1943), M. Zaroskis (1943-44). Kūno kultūros rūmų iniciatyva ir pastangomis buvo susistemintas vadovavimas kūno kultūrai ir sportui. 1934-38 veikė Aukštieji kūno kultūros kursai - aukštosios mokyklos statusą turėjusi dvimetė mokykla, kuri rengė aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų kūno kultūros mokytojus.
Taip pat skaitykite: Futbolo bilietai „Camp Nou“
Sporto Bazės ir Čempionatai
Buvo statomos sporto bazės: Kūno kultūros rūmai Kaune (1934), Klaipėdoje (1938), Kauno stadionas (1936), gimnazijų sporto salės, pirmasis statinys Europoje krepšinio varžyboms - Kauno sporto halė (1939). 1935 įsteigtos 7 sporto apygardos: Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Telšių, Ukmergės, Šiaulių, Klaipėdos. 1936 įsteigtas 4 laipsnių Valstybinis kūno kultūros ženklas. 20 a. 3 dešimtmečio pradžioje buvo populiarinamos sporto šakos, kurios Vakarų Europos šalyse kultivuotos jau kelis dešimtmečius. Pradėti rengti įvairių sporto šakų Lietuvos čempionatai: 1921 - lengvosios atletikos, 1922 - futbolo, moterų krepšinio, dviračių sporto, 1924 - vyrų krepšinio, 1925 - bokso, šaudymo, 1927 - stalo teniso, 1929 - teniso, 1931 - plaukimo; nuo 1935 - gimnazijų žaidynės.
Olimpinis Sąjūdis ir Tarptautiniai Ryšiai
1937 įkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), kuris organizavo olimpinį sąjūdį Lietuvoje, rengė sportininkus ir komandas olimpinėms žaidynėms, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame olimpiniame sąjūdyje. Pirmasis LTOK pirmininkas buvo V. Augustauskas. 1938 LTOK pagal olimpinių žaidynių tradicijas surengė Lietuvos tautinę olimpiadą, kurioje dalyvavo daugiau kaip 2000 Lietuvoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Latvijoje gyvenančių lietuvių sportininkų, 17 sporto šakų atstovų. Vienas Lietuvos sporto prioritetų buvo tarptautiniai ryšiai ir tarptautinės varžybos. Pirmoji Lietuvos sporto organizacija, tapusi tarptautinės federacijos nare, buvo Lietuvos futbolo lyga, 1923 priimta į FIFA (Tarptautinę futbolo asociacijų federaciją). 1924 į Tarptautinę federaciją priimta Lietuvos dviratininkų sąjunga, 1928 - Lengvosios atletikos komitetas, 1935 - Šaudymo sąjunga, 1936 - Krepšinio komitetas. Pirmosios tarptautinių klubų rungtynės įvyko 1922, LFLS žaidė su Rygos YMCA futbolo klubu, lietuviai pralaimėjo 0:4. Pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos futbolo rinktinė 1923 žaidė su Estija (0:5), 1924 pirmąją pergalę tarpvalstybinėse rungtynėse pasiekė Lietuvos futbolo rinktinė, 2:1 nugalėjusi Estiją. 1925 pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidė su Latvija ir pralaimėjo 20:41, 1938 moterų rinktinė - su Estija ir nugalėjo 15:7. Pirmasis tarpvalstybinis boksininkų mačas Lietuva-Latvija surengtas 1926 Kaune.
Lietuvos Sportininkai Olimpinėse Žaidynėse ir Pasaulio Čempionatuose
Olimpinėse žaidynėse Lietuvos sportininkai debiutavo 1924. Lietuvos futbolo rinktinė Paryžiuje žaidė su Šveicarija ir pralaimėjo 0:9. Pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs pasaulio čempionate 1928 Davose (Šveicarija), - greitojo čiuožimo atstovas K. Bulota. 500 m rungtyje jis užėmė 25 (50,8 s), 1500 m - 26 (2 min 40,2 s), 5000 m - 28 (9 min 40,1 s), 10 000 m - 22 (19 min 47,2 s) ir daugiakovėje - 21 (221,66 taško) vietą. Pasaulio stalo teniso čempionate Lietuvos vyrų rinktinė (A. Amonas, I. Lipšicas ir Chonė Šimensas) pirmą kartą žaidė 1929 Budapešte, užėmė 10 vietą tarp 10 dalyvavusių rinktinių. 1939 Lietuvos stalo teniso rinktinė (Chaimas Duškesas, V. Dzindziliauskas, Eugenijus Nikolskis, V. M. Variakojis) buvo ketvirta tarp 11 šalių. Pasaulio šachmatų olimpiadoje Lietuvos vyrų rinktinė debiutavo 1930 ir užėmė 14 vietą tarp 18 dalyvavusių šalių. Žaidė Leonardas Abramavičius, Z. Kolodnas, A. Z. Machtas, M. Šembergas, I. Vistaneckis. Pirmuosius pasaulio čempionato medalius Lietuvai 1937 Helsinkyje laimėjo šaudymo meistrai. Šaudant olimpiniais pistoletais greitašauda į siluetus iš 25 m nuotolio Pranas Giedrimas individualiose ir Lietuvos rinktinė (Pranas Giedrimas, Kazys Sruoga, Antanas Mažeika, Vladas Nakutis, Antanas Karčiauskas) komandinėse varžybose buvo apdovanoti sidabro medaliais. 1939 Liucernoje (Šveicarija) Jonas Miliauskas laimėjo bronzos medalį, Lietuvos rinktinė (Jonas Miliauskas, Pranas Giedrimas, Antanas Jelenskas, Antanas Mažeika, Vladas Nakutis) - sidabro medalius. 1938 I Europos moterų krepšinio čempionate Romoje sidabro medalius laimėjo Lietuvos moterų rinktinė: Stefanija Astrauskaitė, Bronė Didžiulytė, Juzė Jazbutienė, Paulina Kalvaitienė, Tatjana Karumnaitė, Juzefa Makūnaitė, Stasė Markevičienė, Genovaitė Miuleraitė, Aldona Vailokaitytė, Eleonora Vaškelytė; treneris F. Kriaučiūnas.
Sovietinis Laikotarpis ir Sporto Pertvarkos
1940 SSRS okupavus Lietuvą tautinės sporto organizacijos buvo uždarytos arba tapo SSRS sporto organizacijų filialais. Daugelis sportininkų ir sporto organizatorių (P. Žižmaras, K. Bulota, V. Dovydaitis ir J. Dovydaitis, V. Augustauskas, J. Vabalas, E. Vaškelytė) buvo ištremti. Per Vokietijos okupaciją (1941-44) atsikūrė nepriklausomybės metais veikę sporto klubai ir organizacijos. Okupantų valdžia nenuolankius sportininkus ir sporto organizatorius (L. Puskunigį, V. Bakūną, A. Vokietaitį, V. Tumėną) suėmė ir išvežė į Vokietiją. 1940-41 ir nuo 1944 kūno kultūros ir sporto sistema buvo pertvarkoma SSRS pavyzdžiu: valstybinę instituciją - Kūno kultūros rūmus - pakeitė Fizinės kultūros ir sporto komitetas prie LSSR liaudies komisarų tarybos (1941 01-06), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR komisarų tarybos (1944-46), Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LSSR Ministrų tarybos (1946-1986), LSSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas (1986-90). Komitetų pirmininkai: Aleksiejus Šimanas (1940-41 ir 1944-46), Jonas Uloza (1946-53), Benediktas Bračas (1954), A. Gudanovičius (1954-61), Vytautas Ostrauskas (1961-72), Algirdas Balčiūnas (1972-76), Z. Motiekaitis (1976-90).
Nuo 1945 aukštosiose mokyklose, įmonėse, gamyklose, kolūkiuose, vidurinėse mokyklose pradėti steigti sporto kolektyvai, nemažai jų vėliau tapo kūno kultūros plėtros, sportininkų ir komandų rengimo centrais. Tai: Vilniaus Statyba, Šviesa, Mokslas, Kibirkštis, Kauno Pluoštas, Banga, Atletas, Pilėnai, Politechnika, Jonavos Azotas, Elektrėnų Energija ir kiti. Mokyklinės kūno kultūros programos rengtos remiantis BPDG (Būk pasirengęs darbui ir gynybai) ir PDG (Pasirengęs darbui ir gynybai) kompleksų reikalavimais. Mokyklinės ir sportininkų rengimo programos buvo bendros visoje SSRS, bet Lietuvoje jos turėjo savitumų, rėmėsi mokslininkų ir pedagogų rekomendacijomis. 1945 įkurtas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas (1999-2012 Kūno kultūros akademija, nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas), nuo 1954 rengiami kūno kultūros specialistai Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas, 1992-2011 Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011-18 Lietuvos edukologijos universitetas), nuo 1949 Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo steigiamos kūno kultūros katedros.
Lietuvos Sportininkų Pasiekimai SSRS Sudėtyje
Po karo SSRS pasisavinus Lietuvos sporto organizacijų tarptautines teises į olimpines žaidynes, į pasaulio ir Europos čempionatus Lietuvos sportininkai galėjo išvykti tik patekę į SSRS rinktinę. 1947 krepšininkai S. Butautas, K. Petkevičius, J. Lagunavičius ir V. Kulakauskas tapo Europos čempionais. 1952 pirmuosius olimpinius (sidabro) medalius į Lietuvą parvežė S. Butautas, K. Petkevičius ir J. Lagunavičius. Boksininkas A. Šocikas pasiekė pergalių SSRS (1950-54, 1956) ir Europos (1953, 1955) čempionatuose. Pirmąja Lietuvos sportininke pasaulio čempione 1956 tapo tinklininkė Liudmila Meščeriakova, olimpiniu čempionu 1968 - boksininkas D. Pozniakas. 1959-90 Lietuvos sportininkai laimėjo 57 pasaulio čempionatų aukso medalius. Pirmoji Lietuvos pasaulio rekordininkė B. Kalėdienė (Zalagaitytė) 1958 numetė ietį 57 m 49 cm, pirmoji pasaulio moteris, nušokusi į tolį daugiau kaip 7 m - V. Bardauskienė (Praha, 1978; 7,09 m). 1963 T. Petreikio iniciatyva surengtas pirmasis pramoginių šokių konkursas.
Didelių pergalių tarptautinėse varžybose pasiekė Lietuvos komandos. 1963, 1965, 1967 Europos čempionėmis tapo Vilniaus Žalgirio aštuonvietės irkluotojos (I. Bačiulytė, S. Bublytė, Sofija Korkutytė, Aldona Margenytė, A. Perevoruchova, L. Semaško, G. Striogaitė, R. Tamašauskaitė; treneris Eugenijus Vaitkevičius). 4 kartus (1951, 1985, 1986, 1987) SSRS čempionais tapo Kauno Žalgirio krepšininkai (Algirdas Brazys, V. Chomičius, Raimundas Čivilis, Virginijus Jankauskas, S. Jovaiša, G. Krapikas, R. Kurtinaitis, Mindaugas Lekarauskas, A. Sabonis, Arūnas Visockas; treneriai V. Garastas ir Henrikas Giedraitis). 1986 Žalgiris laimėjo aukščiausią pasaulio klubinių komandų varžybų apdovanojimą - tarpžemyninę Jones taurę.
Sporto Mokyklos ir Populiarios Varžybos
Sportininkus rengė sporto mokyklos, sporto kolektyvai, kurių geriausiems buvo suteiktas sporto klubų statusas. 1968 Lietuvoje buvo 140 įvairių sporto mokyklų, iš jų 3 aukštojo sportinio meistriškumo, 43 olimpinio rezervo specializuotos vaikų ir jaunių, 93 vaikų ir jaunių, Panevėžio internatinė, Vilniaus respublikinė internatinė sporto mokyklos. Jose veikė 5785 grupės, mokėsi 87 392 jaunieji sportininkai. Reguliariai vyko sporto šakų vaikų, jaunučių, jaunių, jaunimo, suaugusiųjų čempionatai, taurių (Sporto, Tiesos, Lietuvos radijo ir televizijos ir kitų) varžybos, Drąsūs, stiprūs, vikrūs (moksleivių), Odinio kamuolio (futbolo), Auksinio ritulio (ledo ritulio), mažojo krepšinio, vaikų dviračių varžybos. Buvo populiarios kompleksinės varžybos: moksleivių, studentų, suaugusiųjų žiemos ir vasaros spartakiados. Paplito naujos sporto šakos: meninė gimnastika (1950), rankinis (nuo 1954), regbis (1961), mažasis krepšinis (1967), žolės riedulys (1970).
Nepriklausomybės Atkūrimas ir Sporto Reformos
1988 12 11 atkurtas LTOK, kurio prezidentu išrinktas A. Poviliūnas. Atsikūrė žydų sporto draugija Makabi, lenkų - Polonia. 1989 įkurta Lietuvos olimpinė akademija. 1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vietoj LSSR valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Departamentui vadovo: A. Raslanas (1990-93 ir 2005-09), Vytas Nėnius (1993-96 ir 2001-05), R. Kurtinaitis (1997-2001), Klemensas Rimšelis (2010-14), Edis Urbanavičius (2014-18), Vytautas Vainys (2019). 1988 Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Adelaidėje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990) beveik visi sportininkai atsisakė dalyvauti SSRS rinktinėse ir čempionatuose. Daug geriausių žaidėjų (krepšininkų, futbolininkų, rankininkų) nuo 1988 išvažiavo sportuoti į užsienio klubus. Š. Marčiulionis pirmas iš Lietuvos krepšininkų 1989 debiutavo NBA (San Francisko Golden State Warriors komandoje). 1991 vasarą Lietuvoje buvo surengtos IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kuriose dalyvavo apie 2000 lietuvių sportininkų iš Argentinos, Australijos, Baltarusijos, Brazilijos, Čilės, Estijos, JAV, Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Rusijos, Urugvajaus, Vokietijos ir Lietuvos.
Tarptautinis Pripažinimas ir Nauji Pasiekimai
Tarptautinis olimpinis komitetas 1991 08 18 Berlyne atkūrė LTOK tarptautines teises. Savarankiškomis pasiskelbė Lietuvos sporto šakų federacijos, atgavo savo tarptautines teises (pvz., Lietuvos krepšinio federacija 1991 12 20), tapo tarptautinių federacijų narėmis. 1992, po 64 m. pertraukos, savarankiška Lietuvos olimpinė rinktinė - biatlonininkai Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas, slidininkai V. Vencienė ir R. Panavas, dailiojo čiuožimo pora M. Drobiazko ir P. Vanagas vėl dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse Albertville’yje. Tais pačiais metais 47 sportininkų Lietuvos olimpinė rinktinė varžėsi vasaros olimpinėse žaidynėse, kur disko metikas R. Ubartas tapo olimpiniu čempionu, o vyrų krepšinio rinktinė laimėjo bronzos medalius. 1993 įsteigta Lietuvos sporto federacijų sąjunga. V. Vitkauskas 1993 05 10 pirmasis iš Lietuvos įkopė į Everestą. R. Gintautas, Vasilijus Gubanovas, Ignas Miniotas (kapitonas), Tadas Miniotas, Algimantas Patašius, Gintaras Žukauskas - jachta Laisvė rytų kryptimi pro Horno ragą 1993 10-95 01 10 apiplaukė Žemę (startavo ir finišavo Buenos Airėse). Unikalų rekordą 1998 pasiekė P. Silkinas: 1000 mylių (1609 km) nubėgęs per 11 d.
Sporto Struktūros Pokyčiai ir Naujos Iniciatyvos
Pakito sportinės veiklos struktūra, organizavimas. Vietoj sporto draugijų steigiami sporto klubai, žaidimų varžybas ima rengti sporto lygos. Sportininkų ir komandų rengimas sutelktas sporto mokymo įstaigose (SMI) ir klubuose. Atgaivintas Lietuvos kūno kultūros ženklas (1996), praplėstas ir patobulintas jo turinys, ėmė veikti Lietuvos ištvermingųjų sąjūdis (1989), Lietuvos Karolio Dineikos sveikatos sąjunga (1990, nuo 1996 - Lietuvos sveikuolių sąjunga), Bėgimo mėgėjų (1992), Sportas visiems (1991) asociacijos. Kasmet rengiamos moksleivių sporto žaidynės, nuo 2006 - olimpinis festivalis, konkursai Sportiškiausia mokykla, Sportas ir aplinka ir kiti.
#