Įvadas
Klaipėda, įsikūrusi prie Baltijos jūros, Kuršių marių ir Dangės upės, yra miestas, kurio istorija ir geografija neatsiejamai susijusios su plaukimu. Šimtmečius vandens keliai lėmė miesto gyventojų išlikimą ir klestėjimą. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip gamta, geografija ir istorija formavo klaipėdiečių santykį su vandeniu, pradedant senovės laikais ir baigiant šiais laikais.
Klaipėda - miestas prie vandenų
Klaipėda - miestas prie vandenų: Baltijos jūros, Kuršių marių ir Dangės upės. Gamta, geografija ir istorija vertė klaipėdietį lipti į laivą. Šimtmečius vandens kryptis buvo išgyvenimo ar klestėjimo pasirinkimas.
Totalitarizmo įtaka uostamiesčio raidai
Ne taip seniai Klaipėda neatpažįstamai pasikeitė. Seniesiems atsitraukus atsikėlė nauji gyventojai. Totalitarinis režimas pertraukė natūralią uostamiesčio raidą. Radosi keistas darinys, kai miesto santykis su jūra buvo griežtai kontroliuojamas iš didžiosios komunistinės valstybės centro. Jūrų uostas ir laivyba valdyta iš Maskvos. Prieš ne pilnus 50 metų Klaipėdos savivaldos ir pačių klaipėdiečių santykis su vandeniu (ypač jūra ir mariomis) buvo sukaustytas ir fragmentiškas. Absoliuti dauguma klaipėdiečių netapatino savęs su jūra nei kultūriškai, nei istoriškai.
Naujakurių klaipėdiečių tapatumo formavimasis
1970-1990 m. sąlyginio „atšilimo“ metu - švelnėjant rėžimui, stiprėjant vietos savivaldai, gręžiantis į vietos kultūrą ir Klaipėdos krašto istoriją - formavosi unikalus naujakurių klaipėdiečių tapatumas. Ordino pilies, Prūsijos karalystės, kaizerinės imperijos ir tarpukario Lietuvos istorinių laikotarpių palikimo laisvas pažinimas ir vertinimas, prasidėjęs 1990 m., skatino atrasti ir miesto jūrinės kultūros elementus. Savivalda irgi gręžiasi į jūrinę kultūrą.
"Burių miestas" - kelionė į jūrinę kultūrą
Programa „Burių miestas“ siūlo pažinti keliavimą burlaiviais. Pirmoji kurėno SüD.1 kelionė į Juodkrantę, 2001 m. Kurėnas „SüD.1“ yra istorikų Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio ir laivybos istorijos skyriaus vedėjo Romaldo Adomavičiaus iniciatyva 2001 m. atstatyta tradicinių Kuršių marių plokščiadugnių žvejų burvalčių replika (kopija). Atstatymo mintis - plaukiant/buriuojant išsaugoti ir garsinti unikalaus pamario krašto paveldą. Daugiau nei du dešimtmečius „SüD.1“ lanko uostus Kuršių marių ir Nemuno pakrantėse.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Klaipėdos uosto klestėjimas XIX amžiuje
XIX a. viduryje Klaipėda buvo gyvas tarptautinis uostas, kurio gyvybę palaikė sieliais atplukdomos medienos pramonė, jūrinių burlaivių statyba ir medienos eksportas į užjūrius. Nuo XVII a. prekybos tikslais Klaipėdoje kūrėsi pirkliai iš Vakarų - Nyderlandų, Škotijos, Anglijos, Norvegijos. Jie mokė klaipėdiečius ne tik verslo ir jūrinės prekybos paslapčių.
Buriavimo tradicijų atsiradimas Klaipėdoje
Devynioliktas šimtmetis - laikai, kai jūra atrandama nuotykių ir iššūkių ieškančių keliautojų. Populiarėja pramoginių laivų tipas - jachtos, ir su jomis siejama veikla - buriavimas. Ką ir pradėjo Klaipėdoje apie 1835 m. propaguoti škotų pirklys Džonas Maisonas (John Mason), pastatęs sūnums burinę jachtą „Bill&Bob“. Panašiu metu į Klaipėdą atsikėlęs norvegas Henrikas Skogardas (Henrik Skougaard) aktyviai ėmėsi buriavimo veiklos. Pagrindinė pirmųjų Klaipėdos buriuotojų kryptis buvo Juodkrantės žvejų kaimelis, kuris tuo metu evoliucionavo į kurortinį vilų ir gydyklų miestelį pamaryje.
Buriuotojų draugijos įkūrimas ir regatos
1869 m. įvyko pirmoji klaipėdiečių buriuotojų regata, 1884 m. buvo įkurta Klaipėdos buriuotojų draugija (Memeler Segelverein). Pasiturinčių Klaipėdos buriuotojų bendruomenėje susiformavo tradicija organizuoti bendrą plaukimą (pvz. per Sekmines) į Juodkrantę. Nuo buriuotojų aristokratų neatsiliko marių žvejai su kurėnais. Tikėtina, kad Kuršių marių žvejai į buriavimo varžytuves pradėjo rinktis XIX a. pabaigoje. Tikslas - praskaidrindami nelengvą žvejišką buitį ir papramogauti lenktyniaujant po burėmis. Tikslesnės žinios apie žvejų regatas mus pasiekia iš vėlesnių (tarpukario) laikų.
Žvejų regatos tarpukariu
Klaipėdos dienraštis Memeler Dampfboot („Klaipėdos garlaivis“) aprašo 1927 m. vasarą prieš Klaipėdos buriuotojų draugijos buriavimo varžybas Nidoje vykusią žvejų regatą, kurioje varžėsi 49 burvaltės, suskirstytos į 3 klases. Klaipėdos buriuotojai prisidėjo ir prie žvejų regatos organizavimo 1928 m. Juodkrantėje. 1930 m. liepos 14 d. pavakarę vykusi žvejų regata Juodkrantėje pristatyta jau kaip tradicinis renginys. Dalyvių skaičius - mažiausiai 43 burvaltės. Pažymima, kad stebėti plaukimų Juodkrantės prieplaukoje susirinko apie 100 žiūrovų. Iš Klaipėdos su karinės įgulos kapela atplaukęs garlaivis papildė poilsiautojų gretas. Startavo žvejai trijose grupėse trikampėje 8 jūrmylių distancijoje, pradedant nuo mažiausių - venterinių valčių. Grupės startavo kas dešimt minučių. Medinis burinis laivynas, genamas lengvo vėjo, distancijoje užtruko 2-3 valandas. Pirmąjį prizą (pereinamąjį) laimėjo absoliučiai greičiausio laivo šiporius Mikelis Schillbachas. Vakare vyko apdovanojimų teikimo ceremonija Juodkrantės viešbutyje „Po ąžuolu“. Vietos žvejų sąjungos atstovas padėkojo buriuotojams, padėjus surengti regatą. Klaipėdietis Ernstas Scharffetteris įteikė regatos prizus. Tarpukariu regatose stengtasi parinkti praktiškus žvejo amate prizus. Juodkrantės regatoje už pirmą vietą įteiktas barometras ar laikrodis, už antrą - neperšlampamas švarkas, už trečią - 50 litų. Po ceremonijos dalyviai vaišinti alumi, skambėjo dainos ir vyko šokiai. Spaudoje regata apibūdinta kaip ypatingai pasisekusi (Pagal: Segelregatta der Fischerkähne vor Schwarzort, Memeler Dampfboot, 1930-07-15, Nr. 82/163, S.
Klaipėdos jachtklubų veikla tarpukariu
Tarpukario metais Klaipėdos vokiečių ir lietuvių jachtklubų jachtos navigacinio sezono (gegužės-spalio mėnesiai) savaitgaliais pasklisdavo po Kuršių marias. Dvi pagrindinės kryptys buvo Nidos ir Juodkrantės uosteliai. 1937 m. birželio 6 d. atidarytas buriavimo sezonas vimpelo (gairelė, trikampė vėliava) pakėlimu lietuvių Klaipėdos jachtklube. Ta proga surengta regata Klaipėda-Juodkrantė, kurioje dalyvavo 9-ios jachtos. Pirmos finišavo „Vytis“ (mišri klasė) ir „Rūta“ (Hai klasė). Pastaroji gavo jachtklubo komandoro ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pereinamuosius prizus (Pagal: Buriavimo sezonas atidarytas VI. 6 d. Jūra, 1937, Nr. 6 (22), p.
Taip pat skaitykite: Riedlentės priežiūros gidas
Kelionė į Juodkrantę šiais laikais
Šiais laikais sumanius pramogine burine jachta plaukti iš Klaipėdos į Juodkrantę kelionę galima dalinti į dvi iš esmės skirtingas savo kraštovaizdžiais dalis - plaukimą Klaipėdos uostu ir plaukimą atviromis Kuršių mariomis. „Laidai“ (elektros linija tarp Kuršių nerijos ir Kiaulės nugaros salos) yra daugiau simbolinė, bet logiška riba, skirianti uostą nuo atvirų marių. Reiktų skaičiuoti, kad jachtai, priklausomai nuo vėjo ir motoro (ne)naudojimo praplaukti pro uostą iki „tinklų“ užtrunka maždaug pusvalandį, kurėnu tas pats atstumas įveikiamas per valandą. Plaukimas jachta atviromis mariomis iki Juodkrantės gali trukti pusantros ar dvi valandas, kurėnui - dvi-tris valandas. XX a. pradžios žemėlapyje atvaizduotas garlaivio „Schwarzort“ maršrutas Klaipėda-Juodkrantė, kuris trukdavo 1 val. Kelionė vandeniu į Juodkrantę pradedama kurėnui „SüD.1“ išplaukiant iš buvusiame pilies griovyje įsikūrusios pramoginių laivų marinos „Pilies uosto“.
Pilies uostas - seniausio uosto vieta
Kampe, kuriame dabar plūduriuoja motorinės ir burinės jachtos, anksčiau glaudėsi į turgų suplaukę kurėnai ir venterinės valtys su baidokais ir reisinėmis (kroviniai marių burlaiviai). Pastarieji čia likdavo ir žiemoti. Piliavietė ir Dangės upės atkarpa šalia pilies yra seniausio XIII a. uosto vieta. Suderinę savo išplaukimo laiką su „tiltininku“ išlendame į Dangės upę pro pasukamą, 1855 m pastatytą, Grandinių tiltą. Atsiduriame visai netoli upės žiočių. XVIII a. pabaigoje Klaipėdos senamiestį dar juosė ir senoji Dangės upės žiočių atšaka, tekėjusi dabartinės Didžiojo vandens gatvės vietoje.
Kelionė Kuršių mariomis
Likusia vienintele vaga, pasroviui praplaukdami pietinį ir šiaurinį žiočių ragus, pasiekiame Kuršių marias. Šiauriniame rage - keleivinio kelto į Smiltynę švartavimosi vieta. Taigi, išplaukėm į Kuršių marių siauriausią vietą. Ties Klaipėdos uostu marios dar vadinamos Klaipėdos sąsiauriu, kuris vis siaurėja į šiaurę ir įsiliejimo į Baltijos jūrą vietoje atsiveria „jūros vartais“. Kurėnas nėra jūrinis laivas, todėl mes sukam į pietus, už nugaros palikdami perkėlą Klaipėda-Smiltynė. Šioje vietoje keltai kursuoja nuo viduramžių ir pačios Klaipėdos pradžios. Iki XIX a. perkėla buvo svarbi Europos pašto kelio tarp Vakarų ir Rytų, jungusio Berlyną ir Sankt Peterburgą, dalis. Ne veltui šiai perkėlai prigijo „senosios“ vardas. Dangės upės žiočių šiaurinis ragas, kuriame dabar švartuojasi Smiltynės perkėlos keltai. Piečiau perkėlos plaukiame arčiau Kuršių nerijos kranto, kad netrukdytume pagrindiniu uosto farvateriu judantiems didiesiems jūriniams laivams. Dešiniau veriasi kurortinio Klaipėdos priemiesčio - Smiltynės - vaizdai. Plaukiant į pietus uosto akvatorija platėja. Marių dalis, apsupta krovos krantinių infrastruktūrai ir pritaikyta intensyvios laivybos poreikiams dar vadinama Klaipėdos uosto akvatorija.
Uosto panorama plaukiant į pietus
Tuo metu, kai plaukiame pro XX a. pradžioje statytas Smiltynės vilas ir jachtklubą, kairėje regime laivų statyklą ir pagrindines uosto krantines - trąšų, kitos birios produkcijos ir konteinerių terminalus. XX a. pradžia. Iš tolo savo grožiu atsiveria 1919 m. įkurtos „Lindenau“ laivų statyklos „elingas“ - ažūrinė kranų aptarnavimo konstrukcija. Ir dabar čia veikia Vakarų Baltijos laivų statykla. Kur dabar šiuolaikinių krovos terminalų kranai ir sandėliai, XVIII-XIX a. Gintaro pelkės ir Smeltės priemiesčiuose sukosi vėjo malūnų sparnai. Paplaukus apie kilometrą nuo „senosios“ perkėlos uosto terminalus kerta „naujoji“ perkėla, įrengta gausėjančiam transportui per marias į neriją perkelti. 1986-1989 m. ką tik praplauktoje „Baltijos“ laivų statykloje „naujajai“ perkėlai buvo pastatyti keturi keltai - „Baltija“, „Nemunas“, „Palanga“ ir „Žalgiris“. Visi jie jau nurašyti, dabar mums pro akis zuja bulgariški įpėdiniai ir naujausias 2021 m. „Baltijos“ laivų statykloje statomas keltas „Baltija“, 1985 m. B. Praplaukus „naująją“ perkėlą, už nedidelio iškyšulio dešinėje nerijos pusėje, pamatome „laivų kapinių“ įlanką. Sovietmečiu į ją buvo sutempiami atitarnavę mediniai žvejybiniai motorlaiviai ir paliekami sutrūnyti. Taip savo diena čia baigė kelios dešimtys laivų. Jau po 2000 m. įlanka buvo išvalyti, čia savo laivus ir kitą įrangą sustato uosto techninio aptarnavimo įmonės. Kasmet šalimais atsiranda ir paliekamų sunykimui laivų, „laivų kapinės“ pateisina savo vardą.
Smeltės konteinerių terminalas
Priešingoje marių pusėje krantinėje stūkso kalnai tvarkingai sudėliotų spalvotų dėžių - tai didžiausias Klaipėdos uoste „Smeltės“ konteinerių terminalas. Tarpukariu čia buvo įsikūręs Lietuvos bendrovės „Maistas“ mėsos apdirbimo fabrikas ir eksporto krantinės. Taip apie 1935 m. atrodė Smeltės priemiesčio marių pakrantė, kur „Lietuvos eksportas” pastatė fabriką-skerdyklą ruošti išplukdymui į Vakarų Europą bekoną, o bendrovė „Maistas” - mėsos ir sviesto šaldytuvus. Sovietmečiu čia įsikūrė žvejybos uostas su tralerių laivynu. Klaipėdos žvejybos uostas, 1985 m. B. Dabar aukščiausi portaliniai kranai, panašūs į žirafas, čia krauna šimtus tūkstančių konteinerių per metus. Konteineriais gabenama faktiškai viskas, juos lengva sukrauti į laivą, perkrauti į antžeminį transportą (sunkvežimius ar vagonus) ir pristatyti užsakovui. O mes kurėnu „SüD.1“ gabenam keleivius toliau į pietus - link atvirų marių. Už mūsų nugaros liko ir šalia konteinerių uosto įsikūrusi tarptautinė jūrinių keltų perkėla - Centrinis Klaipėdos terminalas. Iš čia „DFDS“ ir „TT-Line“ keltais kroviniai ir žmonės plukdomi į Vokietiją ir Švediją. Čia kraunasi ir laivai su NATO karine technika.
Taip pat skaitykite: Futbolo bilietai „Camp Nou“
Malkų įlanka ir Karinių jūrų pajėgų flotilė
Kairėje, piečiau didžiojo konteinerių terminalo, atsiveria Malkų įlankos (Miško uosto) žiotys. XIX a. iškasus Vilhelmo kanalą galutinai suformuotoje plačioje ir ilgoje įlankoje buvo rūšiuojami sieliais kanalu atplukdyti rąstai. Pietinis Klaipėdos uosto pakraštys - Malkų įlanka - XX a. pradžioje. Krovininiai buriniai baidokai plaukia link Karaliaus Vilhelmo kanalo, vedusio 25 km link Minijos ir Nemuno, įplaukos. Dešiniau matomos dalbomis sužymėti uosto pirklių vandens plotai, į kuriuos kanalu XIX a. ir XX a. pr. Dabar čia veikia keli krovos terminalai, čia įkurta bazė Karinių jūrų pajėgų flotilei, o didžioje įlankos dalyje yra įsikūrusi Vakarų laivų gamykla. Bene stambiausia uosto įmonė pagal darbuotojų skaičių. Ji specializuojasi laivų remonte ir eksploatuoja didžiausius Baltijos jūros regione plaukiojančius dokus. 1966-1969 m. kuriantis įmonei reikėjo gerokai pagilinti Malkų įlanką. Malkų įlanka 1960 - 1970 m. buvo išplėsta, pagilinta bei pritaikyta Vakarų laivų remonto įmonės poreikiams. Sovietmečiu įmonės aptarnavo LTSR ir kitų sovietinių respublikų žvejybinius laivus. Ji ir dabar yra viena didžiausių laivų remonto įmonių Baltijos jūros regione. Apie 1980 m. B. Aleknavičiaus nuotrauka. Ji - paskutinė „kliūtis“ išplaukiant iš uosto į marias.
Kiaulės nugara ir SGD terminalas
Poetas keturvėjininkas ir buriuotojas Salys Šemerys (1898-1981), tarpukariu Klaipėdoje turėjęs jachtą „Tegu“, Kiaulės nugarą aprašo 1935 m. plaukimų atsiminimuose: „Tai [R.A. - Kiaulės nugara] yra pastovus smilčių slenkstis mariose lygiagrečiai Kuršių Neringos, apie 1 km ilgio ir 100 m pločio, vos vos kyšantis iš po vandens…Senoviškas to smilčių slenksčio pavadinimas buvo Šventa-rikė…Tai yra kuršiškas žodis su melodinga galūne „ė“ (iš knygos Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse (atsiminimai), 2016). S. Šemerys tvirtino, kad vokiečiai „Šventa-rikę“ neteisingai išvertė į „Schweinrücken“ ir, galop, pavadinimas buvo sulietuvintas į „Kiaulės nugarą“. Abu pavadinimai fiksuojami XIX a. antros pusės ir XX a. pirmos pusės žemėlapiuose. Su Kiaulės nugaros etimologija siejami ir dar ankstyvesni vokiečių buriuotojų palikti pasakojimai apie buriavimą Klaipėdos uosto ir Kuršių marių paribyje. Remiantis jais Kiaulės nugara buvo plati ir ilga sekluma išplaukiant į marių farvaterį ir jos kliudymas jachtos kiliu kartais pasibaigdavo „užsėdimu“ ant sėkliaus. Kas nepridėdavo buriuotojų tarpe garbės ir buvo vertinama kaip ištikusi nesėkmė arba kiaulystė (vok. „Schweinerei“). Visai gali būti, kad terminas Kiaulės nugara yra unikalus vietos buriuotojų kultūrinių tradicijų padiktuotas pavadinimas. Nepakitęs ir keičiantis kraštovaizdžiui, kai gilinant Malkų įlanką suformuota nuolatinė sala. Klaipėdos ir apylinkių žemėlapis, 1906 m. Jame matome Malkų įlanką ir Karaliaus Vilhelmo kanalo nedidelę atkarpą. Klaipėdos uosto prieigų žemėlapis su Miško uostu (Malkų įlanka) ir Kiaulės nugaros sekluma. Ties vakarine seklumos riba išdėstyti farvaterio plūdurai. Nuo Kiaulės nugaros šiaurinio krašto pastatytas hidrotechninis įrenginys pirsas, prie kurio glaudžiasi suskystintųjų gamtinių dujų laivas-saugykla „Independence“ (liet. „Nepriklausomybė“). Prieš 10 metų suskystintųjų dujų terminalas čia atsirado su tikslu Lietuvai atsikratyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos. „Terminalą sudaro laivas „Independence“ su išdujinimo įrenginiu ir krantinė su dujų tiekimo įranga. Skysto pavidalo suslėgtosios dujos laivu dujovežiu (specialu tanklaivius) iki Klaipėdos gabenamos -161 0C temperatūroje, tokios būsenos užima 600 kartų mažiau vietos nei dujiniu pavidalu. Terminale suskystintos gamtinės dujos yra išdujinamos ir 18 km ilgio vamzdynu pristatomos į Lietuvos dujų tinklą. SGD terminalas faktiškai panaikino Lietuvos priklausomybę nuo vienintelio importuojamų dujų šaltinio sausuma - Rusijos. Jis visiškai aprūpina Lietuvos dujų importo poreikį ir prireikus dujas gali tiekti kaimyninėms Baltijos jūros šalims“. Farvateris iš Klaipėdos link Juodkrantės mus veda tarp Kiaulės nugaros ir nerijos.
tags: #kaip #plaukimas #susijes #su #geografija