Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir istorija, emocijos, netikėtumai bei atkakli kova. Tai arena, kurioje susiduria skirtingų šalių ambicijos, o pergalės tampa nacionalinio pasididžiavimo simboliais. Šiame straipsnyje panagrinėsime Rusijos ledo ritulio komandos pasirodymus olimpinėse žaidynėse.
Ledo ritulio istorija olimpinėse žaidynėse
Ledo ritulys pirmą kartą į olimpinių žaidynių programą buvo įtrauktas 1920 m. Antverpene. Nuo to laiko jis tapo viena populiariausių žiemos sporto šakų, pritraukiančia milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Iš pradžių Kanada dominavo ledo ritulio turnyruose, tačiau vėliau į kovą įsitraukė ir kitos šalys, tokios kaip Sovietų Sąjunga (dabar Rusija), Čekoslovakija (dabar Čekija ir Slovakija), Švedija ir Jungtinės Amerikos Valstijos.
Senovės Graikijoje olimpinių žaidynių laikotarpis buvo skirtas pagerbti dievams ir neįtikėtinų jėgų turintiems atletams, kurie varžėsi įvairių sporto šakų rungtyse. Daugiau nei prieš 2500 metų (maždaug 776 m. Tokia buvo ir modernių žaidynių pradininko prancūzų pedagogo ir istoriko Pierre`o de Coubertino idėja - viena didele sporto švente suvienyti visas tautas. Vienas kertinių sporto varžybų aspektų - visi turi laikytis taisyklių. XX a. valstybės neperėmė senovės graikų palikimo - užuot per olimpiadą nutraukus karą, daroma atvirkščiai - dėl karo nerengiamos žaidynės. Taip nutiko 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau, tankams sustojus ir suskaičiavus nuostolius bei aukas, konfliktai nesibaigdavo - Pirmasis pasaulinis turėjo įtakos 1920 m. Antverpene (Belgijoje) vykusioms žaidynėms. 1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, Europai stengiantis atsilaikyti prieš Hitlerio ir jo sąjungininkų kariuomenę, olimpinės žaidynės nevyko tiek 1940 m., tiek 1944 m., karui besitęsiant. Tradicija buvo atnaujinta dar po ketverių metų Londone. Dviem svarbiausioms Ašies šalims - Vokietijai ir Japonijai - buvo uždrausta dalyvauti. Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos. 1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. Šis konfliktas persikėlė ir į sportines varžybas - vykstant vandensvydžio rungtynėms tarp abiejų šalių, sportininkai nesivaržydami liejo savo įtūžį vienas kito atžvilgiu. 1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje. Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos. 1989 m. Australijos senato pateiktoje ataskaitoje buvo pareikšta, kad olimpinės žaidynės Maskvoje gali būti vadinamos Chemikų žaidynėmis, nes vargu ar bent vienas medalį laimėjęs sportininkas nevartojo dopingo preparatų. Per šias žaidynes užfiksuoti „kraujo dopingo“ atvejai - prieš startą medalius laimėjusiems bėgikams būdavo perpilama daugiau nei litras kraujo. XXI a. Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų. 2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą. 2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko. Dopingo skandalas lydi ir penktadienį prasidėjusias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange, Pietų Korėjoje. Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė dalyvauti žaidynėse visai Rusijos delegacijai. Kadangi šių metų olimpinės žaidynės vyksta Pietų Korėjoje, šalies įtempti santykiai su Šiaurės Korėja taip pat atsidūrė dėmesio centre. Po ilgų derybų nuspręsta, kad Šiaurės Korėjos delegacija vis dėlto atvyks į Pjongčangą. Pietų Korėjos vyriausybė uždraudė 36 tūkst. užsieniečių įvažiuoti į šalį. Imtasi ir papildomų saugumo priemonių - visoje šalyje atliekamos pratybos, turinčios paruošti visiems įmanomiems scenarijams - nuo sportininkų paėmimo į nelaisvę iki cheminio ginklo panaudojimo. Ketvirtadienį Šiaurės Korėja surengė įspūdingą karinį paradą. Jis skirtas 70-osioms valstybės kariuomenės įkūrimo metinėms. Paprastai paradas vyksta balandį, bet šiemet jis buvo atkeltas į dieną prieš olimpines žaidynes. Nors pastaruoju metu įtampa padidėjusi, žaidynėse dalyvaus 22 Šiaurės Korėjos sportininkai, įskaitant ir bendrą Korėjos moterų ledo ritulio komandą.
NHL žaidėjų nedalyvavimas 2018 m. olimpiadoje
2018 m. Pjongčango olimpinės žaidynės buvo išskirtinės tuo, kad jose nedalyvavo stipriausios pasaulio lygos NHL žaidėjai. Tai lėmė nesutarimai tarp NHL, Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) ir Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) dėl finansavimo ir draudimo. Dėl to komandos turėjo verstis be savo ryškiausių žvaigždžių, o tai suteikė šansą atsiskleisti mažiau žinomiems žaidėjams.
NHL žaidėjų nedalyvavimas atvėrė duris naujoms istorijoms. Daugiau nei pusė žaidėjų iš 300 atrinktų galėjo sukurti savo princesės istoriją. Ar žvaigždžių trūkumas sumažins šio turnyro gerbėjų ratą? Greičiausiai, kad ne. Daugelis sporto sirgalių Rio de Žaneiro vasaros olimpinėse žaidynės stebėjo nežinomus atletus šaudyme iš lanko, baidarių plaukime ar rankinio varžybose, todėl vieną iš nedaugelio žiemos olimpinių žaidynių sporto šakų, kurioje nėra pavojingų kalnų ir žaidžiamas komandinis žaidimas, taip pat turėtų stebėti milijonai žmonių visame pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Rusijos triumfas 2018 m. olimpiadoje
Neįtikėtina, bet visada favoritais laikomi Rusijos ledo ritulininkai į olimpiados finalą prasibrovė po 20 metų pertraukos - paskutinį kartą rungtynes dėl aukso rusai žaidė 1998 m. Rusijos ledo ritulininkai olimpinius medalius iškovojo pirmą kartą nuo 2002 metų, kuomet pelnė bronzą.
2018 m. Pjongčango olimpinėse žaidynėse Rusijos rinktinė, varžydamasi po neutralia vėliava dėl dopingo skandalo, sugebėjo iškovoti aukso medalius. Finale jie po atkaklios kovos pratęsime įveikė Vokietijos rinktinę. Šis triumfas buvo ypač svarbus Rusijai, nes tai buvo pirmasis jų aukso medalis ledo ritulyje nuo 1992 m. Albervilio žaidynių, kuomet jie varžėsi kaip Jungtinė komanda.
Dramatiškas finalas su Vokietija
Olimpiniame ledo ritulio turnyre vokiečių pasaka galėjo suspindėti olimpiniu auksu ir juos nuo aukščiausio apdovanojimo skyrė mažiau nei minutė. Tikra drama vyko trečiajame kėlinyje. 54-ąją min. Nikita Gusevas vėl sugrąžino rusams minimalią persvarą, bet vos po 10 sek. 57-ąją min. vokietis Jonas Mulleris išvedė savo komandą į priekį, o po akimirkos rusas Sergejus Kalininas buvo nubaustas 2 min. Žaisdami mažumoje rusai pakeitė vartininką penktu aikštės žaidėju ir, vos prasidėjus paskutinei trečiojo kėlinio minutei, N. 10-ąją pratęsimo minutę vokietis Patrickas Reimeris už žaidimą aukštai pakelta lazda buvo 2 min. Vokietijos rinktinė olimpine vicečempione tapo pirmąjį kartą. Vokietijos rinktinei jau patekimas į Pjongčango žiemos žaidynių pusfinalį buvo sensacija.
Konfliktas Pekino olimpiadoje dėl COVID-19 testų
Ilga priešpriešos istorija tarp Kanados ir Rusijos ledo ritulio komandų įgavo naujų spalvų pirmadienį. Kanados ledo ritulininkės atrodė nesustabdomos turnyre Pekine, laimėjo dviženkliu skirtumu ir prieš Šveicariją, ir prieš Suomiją. Tačiau pirmadienį prieš dvikovą su Rusijos olimpinio komiteto komanda kanadietės nusprendė nežengti ant ledo, nors prieš tai atliko apšilimą aikštėje. Anot CBC, Kanada taip nusprendė, nes nebuvo sulaukta Rusijos komandos COVID-19 testų rezultatų rungtynių dieną. Rusijos komanda patyrė daug bėdų dėl pozityvių COVID-19 testų per turnyrą Pekine, be to, rinktinei trūksta žaidėjų dėl izoliacijos. Testai buvo atlikti sekmadienio vakarą, bet pirmadienį žaidynių rengėjai nepatikrino ledo ritulininkių. Vis dėlto rusės norėjo žaisti. Jos laukė apie 50 minučių, kol galiausiai buvo rastas sprendimas. Buvo sutarta, kad abiejų komandų žaidėjos dėvės veido kaukes ir per apšilimą, ir per rungtynes. Pasak CBC, Kanada pareikalavo, kad rusės dėvėtų N95 kaukes. Rusijos rinktinė sutiko ir pareikalavo, kad ir kanadietės padarytų taip pat. Rungtynių pradžia vėlavo kone valandą, bet galiausiai mačas įvyko, kai ledo ritulininkės pirmą kartą per šio žaidimo istoriją pasirodė ant ledo su kaukėmis. Kanados komanda pasiekė pergalę 6:1 ir liko grupės viršūnėje. Rusijos ledo ritulininkės rikiuojasi trečios.
Skirtumai tarp olimpinio ledo ritulio turnyro ir NHL
Per pastaruosius du dešimtmečius olimpinis ledo ritulio turnyras buvo laikomas tiesiog NHL „Visų žvaigždžių“ turnyru. Tačiau kas nutiko dabar? Buvo keletas veiksnių, tačiau svarbiausias punktas buvo pinigai. Ankstesniuose metuose tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) duodavo milijonus kelionėms, apgyvendinimui ir draudimui nuo traumų, tačiau IOC nusprendė, kad tokių dovanų nebereikia vyrų ledo ritulio turnyro žaidėjams. Nors praėjusių metų kovo mėnesį IIHF pranešė, kad sutinka apmokėti NHL žaidėjų išlaikymą olimpinėse žaidynėse, tačiau NHL vadovybė nusprendė atsisakyti tokios malonės.
Taip pat skaitykite: Riedlentės priežiūros gidas
- Didesnis ledas: Olimpinis ledas yra 17,6 proc. didesnis. Be to, linijos yra skirtingose vietose. NHL vartai yra 3,35 m nuo galinio borto, tuo tarpu olimpiadoje - 3,96 m.
- Muštynės: NHL turnyre muštynės - įprastas dalykas. Abu žaidėjai gauna penkių minučių baudą, po kurių sugrįžta ant ledo. Tuo tarpu olimpinėse žaidynėse jūs greičiausiai neišvysite jokių muštynių, nes už tai žaidėjai būna pašalinami iš rungtynių ir būna diskvalifikuoti. Žaidėjai turi turėti neįtikėtinai gerų priežasčių, kad sugalvotų nusimesti pirštines ir taip save nubausti.
- Baudos smūgiai ir baudinių serija: Baudos smūgį galės atlikti bet kuris žaidėjas, tuo tarpu NHL tai gali daryti tik tas, prieš kurį buvo prasižengta. Jeigu NHL yra žaidžiamas 5 minučių pratęsimas ir reguliariame sezone tada mušami baudiniai, tuo tarpu atkrintamosiose išviso nevyksta baudinių serija, tai olimpinėse žaidynėse bus 10 minučių pratęsimas ir jeigu niekas nepelnys auksinio įvarčio, bus žaidžiama baudinių serija. Jeigu po pirmų trijų baudinių rezultatas vis dar lygus, bet kuris žaidėjas gali smūgiuoti tiek, kiek tik nori.
Vic Wild istorija
Nelaiko išdaviku V. Wildas gimė Vait Salmono miestelyje Vašingtono valstijoje, tačiau kuomet šeštadienį jis nuskynė savo antrą Sočio žaidynių aukso medalį, euforijoje paskendusi publika skandavo Rusijos vardą. Dar niekas snieglenčių sporte vienoje olimpiadoje nebuvo laimėjęs tiek paralelinio slalomo, tiek slalomo milžino rungčių. Tačiau V. Wildas savo pavardę įrašė į istoriją ne tik dėl šio fakto. Būtent jo pergalė priešpaskutinę olimpinių žaidynių dieną leido Rusijos olimpinei rinktinei pasivyti Norvegiją, ilgą laiką pirmavusią daugiausiai apdovanojimų susišlavusių valstybių rikiuotėje. O sekmadienį olimpiados šeimininkų triumfą įtvirtino bobslėjaus kvartetas bei visas tris prizines vietas 50 km masinio starto lenktynėse išsidalinę slidininkai. „Tai neturi nieko bendro su mano jausmais JAV atžvilgiu. Kalbėkime tik apie JAV slidinėjimo ir snieglenčių asociaciją (USSA - DELFI). Jie nedavė man to, ko reikėjo. Bet aš neturiu jokių pretenzijų, viskas gerai. Šiose žaidynėse jie puikiai pasirodė, tikrai šauniai. Bet ne visi gali būti laimingi. Turėjau priimti sprendimą, ir džiaugiuosi, kad tai padariau“, - gyvenimo vingį, atvedusį į Rusiją, komentavo V. Wildas. „Vicas nėra išdavikas, net jei du jo aukso medaliai padėjo Rusijai aplenkti JAV medalių lentelėje. Tiesą sakant, labiausiai stereotipiška amerikietiškos svajonės istorija šioje olimpiadoje turbūt yra apie snieglentininką, iškeliavusį ten, kur buvo laukiamas, susikūrusį naują gyvenimą ir pavertusį jį triuškinančia sėkme“, - sportininko nesmerkė sports.yahoo.com svetainės apžvalgininkas Jeffas Passanas.
Santuoka iš išskaičiavimo
Vietos tėvynėje V. Wildas pasijuto netekęs po 2010 metų Vankuverio žaidynių, kuomet USSA drastiškai apkarpė paralelinio slalomo finansavimą. Nors ir olimpinė, ši rungtis atsidūrė pačioje prioritetų sąrašo uodegoje - po šuolių ant rampos, akrobatinio nusileidimo ir snieglenčių kroso. Jei visas USSA biudžetas siekė 24 mln. JAV dolerių, sporto šakai, kurioje aukštumų norėjo siekti V. Wildas, teskirta 135 tūkst. dolerių. „Tokiomis sąlygomis aš nebūčiau galėjęs sportuoti. Būčiau stojęs į koledžią, kardinaliai keitęs savo gyvenimą. O vienintelė galimybė išlikti snieglenčių sporte buvo bilietas į Rusiją. Žinau, kad jos atsisakęs būčiau ilgai gailėjęsis“, - pasakojo amerikietis. Į Rusiją jis iškeliavo 2011 metais. Tuo metu V. Wildas sporte neturėjo jokių rimtesnių pasiekimų, todėl Rusijos įstatymai neleido jam pretenduoti į dvigubą pilietybę. Tačiau išeitis buvo rasta. Sportininkas draugavo su Aliona Zavarzina - taip pat snieglentininke, taip pat paralelinio slalomo atstove. Pastarosios treneriai žinojo V. Wilde'o situaciją ir pasiūlė sprendimą - vestuves. „Tai buvo šiek tiek beprotiška, bet aš dėl to nesijaudinau. Aliona man jau tada buvo brangi. Be to, santuoka man suteikė vienintelį šansą siekti tikslų sporte“, - prisiminė snieglentininkas. Amerikietis ir trejais metais jaunesnė rusė sumainė žiedus 2011-ųjų vasarą A. Zavarzinos gimtajame Novosibirske, o gyventi persikėlė į Maskvą. Nenorėdama prisidaryti gėdos pirmą kartą šalyje vyksiančiose žiemos olimpinėse žaidynėse, Rusija negailėdama bėrė pinigus visoms sporto šakoms, todėl V. Wildas gavo tai, ko neturėjo kitoje Atlanto pusėje: visapusišką aprūpinimą ir garantuotą finansinį užnugarį. O kai atėjo jo šlovės valanda, dusyk olimpinis čempionas neužmiršo nusilenkti tiems, kurie jam ištiesė ranką. „Tikėjau, kad galiu nuveikti šį tą ypatingo, norėjau įsitikinti, ar galiu būti geriausias. Todėl ir likau snieglenčių sporte, todėl dabar ir esu rusas“, - pergalingai įveikęs Roza Chutoro trasas džiūgavo snieglentininkas. Džiaugėsi ir jo žmona: Sočyje A. Zavarzina pelnė bronzą paralelinio slalomo milžino rungtyje.
Viktoras Ahnas
Atviliojo pinigai ir senos nuoskaudos Snieglentininkų pora į Rusijos taupyklę įnešė tris medalius, tačiau dar daugiau jų nušlavė greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovas Viktoras Ahnas. Anksčiau pasaulis jį žinojo kaip Hyun-soo Ahną - vieną tituluočiausių ir ryškiausių savo sporto šakos žvaigždžių iš Pietų Korėjos. Rusijos pasą daugkartinis olimpinis ir pasaulio čempionas gavo tais pačiais metais kaip ir V. Wildas. 28-erių korėjiečio istorija - ir panaši, ir skirtinga. Sprendimą pakeisti pilietybę V. Ahnas paaiškino noru „treniruotis pačiomis geriausiomis sąlygomis pasaulyje“. Neabejojama, kad iš tiesų čiuožėją į Rusiją atvedė pasiūlyti milžiniški pinigai ir senas konfliktas su gimtosios šalies federacija. Po 2006 metų pasaulio pirmenybių V. Ahnas grįžo namo širsdamas ant Pietų Korėjos komandos trenerių ir tautiečių sportininkų, kurie, kaip įtarė pats čempionas, susimokė prieš jį ir mėgino sutrukdyti tapti nugalėtoju bendroje įskaitoje. Vėliau sekė trauma, sukliudžiusi čiuožėjui patekti į 2010 metų Vankuverio žaidynes, bei priesaika Rusijos Federacijai. O Sočio žaidynės rusų investiciją atpirko su kaupu. Raudona Rusijos atstovo plaukų kupeta ilgam įsirėžė į istoriją, kadangi iškovojęs tris aukso ir vieną bronzos apdovanojimą, V. Ahnas tapo sėkmingiausiu olimpiados sportininku. Lygiai tokią pačią medalių kolekciją jis parsivežė iš 2006 metų Turino žaidynių - tik tuomet čiuožėjo trofėjai krito į Pietų Korėjos sąskaitą.
Komandų sudėtys ir žaidimo stilius
Kanados rinktinė tradiciškai pasižymi stipriu puolimu ir fiziniu žaidimu, o Rusijos rinktinė garsėja technišku žaidimu ir individualiais žaidėjų įgūdžiais. Šių dviejų komandų susidūrimai dažnai būna taktiniai ir emociniai, o rungtynių rezultatas priklauso nuo to, kuri komanda sugebės geriau išnaudoti savo stipriąsias puses ir neutralizuoti varžovo pranašumus.
Taip pat skaitykite: Futbolo bilietai „Camp Nou“