Ispanijos aukščiausioji futbolo lyga, žinoma kaip „La Liga“, yra profesionali futbolo lyga Ispanijoje ir aukščiausias šalies pirmenybių lygmuo. Nuo pat savo įkūrimo, „La Liga“ tapo viena iš prestižiškiausių ir konkurencingiausių lygų pasaulyje, pritraukiančia geriausius žaidėjus ir trenerius.
Lyga gimimas ir ankstyvieji metai
Idėja apie nacionalinę Ispanijos futbolo lygą pirmą kartą buvo iškelta 1927 m. balandį Arenas Getxo klubo direktoriaus Jose Maria Acha. Po ilgų diskusijų dėl lygos dydžio ir dalyvių, Ispanijos futbolo federacija nusprendė, kad lygoje bus 10 komandų. Ją sudarė: FC Barcelona, Real Madrid, Athletic Bilbao, Real Sociedad, Arenas Getxo ir Real Unión, kurie buvo išrinkti kaip Copa del Rey laimėtojai. Athletic Madrid, RCD Español ir CE Europa pateko kaip Copa del Rey finalistai, o Racing Santander - per atkrintamąsias varžybas.
Nuo pat pirmo sezono ir iki šiol tik trys klubai - Real Madrid, FC Barcelona ir Athletic Bilbao - nuolat žaidžia aukščiausioje lygoje ir niekada neiškrito į žemesnę lygą. Pirmąjį sezoną laimėjo FC Barcelona, o Real Madrid savo pirmuosius titulus iškovojo 1932 ir 1933 m. Tačiau pirmaisiais metais dominuojanti jėga buvo Athletic Bilbao, laimėdamas pirmenybes 1930, 1931, 1934 ir 1936 m. bei užimdamas 2-ąją vietą 1932 ir 1933 m. 1935 m. Betis Balompie iškovojo savo pirmąjį titulą.
Ispanijos pilietinis karas ir pokario laikotarpis
La Liga buvo sustabdyta per Ispanijos pilietinį karą, tačiau Ispanijos Respublikos teritorijoje vyko La Liga del Mediterráneo, kurioje nedalyvavo Madrido klubai. Po lygos varžybų atkūrimo 1937 m., Atlético Aviación, Valencia CF ir Sevilla CF buvo stipriausi klubai. Atlético Aviación į lygą pateko tik 1939 m. sezone ir pakeitė Real Oviedo klubą. Debiutiniame sezone Atlético Aviación laimėjo lygą ir 1941 m. sugebėjo apginti čempionų vardus. Valencia FC iškovojo čempionų vardus 1942, 1944 ir 1947 m. bei vicečempionų vardus 1948 ir 1949 m. Sevilla CF galėjo džiaugtis savo trumpa aukso era: vicečempionų titulai 1940 ir 1942 m. bei čempionų titulas 1946 m.
Real Madrid ir FC Barcelona dominavimo pradžia
Nors Atlético Madrid (anksčiau žinomas kaip Atlético Aviación) tapo čempionais 1950 ir 1951 m., šis dešimtmetis žymėjo Real Madrid ir FC Barcelona dominavimo pradžią. Nuo pat pradžių La Liga turėjo 3 užsieniečių taisyklę, kuri reiškė, kad bent 8 aikštėje esantys žaidėjai turi būti ispanai. Tačiau Real Madrid ir FC Barcelona „apėjo“ šią taisyklę natūralizuodami argentinietį Alfredo Di Stefano, vengrą Ferenc Puskás, urugvajietį José Santamaria ir Ladislao Kubala.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Ladislao Kubala padėjo FC Barcelona laimėti titulą 1952 ir 1953 m., o Di Stefano, Puskás ir Raymond Kopa sudarė Real Madrid pagrindą ir padėjo iškovoti titulus 1954, 1955, 1957 ir 1958 m. 1956 m. Real Madrid pergalių seriją nutraukė Atlético Bilbao. 1959 ir 1960 m. Real Madrid 9 kartus tapo stipriausiu Europos klubu, Ispanijos klubai laimėjo 32 Europos taures. Real Madrid iš viso laimėjo 12 titulų, FC Barcelona - 10, Valencia FC prisidėjo dar 6, Real Zaragoza - 2, ir Atlético Madrid su Sevilla CF iškovojo dar po 1. Net ir mažesni La Liga klubai sėkmingai pasirodydavo Europos taurėse.
Alfredo Di Stéfano ir draugai demonstravo savo sugebėjimus Čempionų taurėje padėdami Real Madrid klubui ją iškovoti 5 kartus iš eilės (1956-1960 m.). 1966 m. buvo iškovotas ir šeštasis čempionų titulas. La Liga klubai taip pat dominavo ir Mugių taurėje. 1961-1980 m. Real Madrid klubas dominavo La Liga laimėdamas čempionų titulus 14 kartų. Tarp jų 5 kartus iš eilės (1961-1965 m.) ir 2 kartus po 3 čempionų titulus iš eilės (1967-1969 ir 1978-1980 m.). Per šiuos metus tiktai Atlético Madrid klubas sugebėjo kiek rimčiau pasipriešinti Madrido klubui ir laimėjo čempionų La Liga 4 kartus (1966, 1970, 1973 ir 1977 m.). Valencia CF (1971 m.) ir Johan Cruyff įkvėptas FC Barcelona klubas (1974 m.) sugebėjo šiame tarpe laimėti po vieną čempionų titulą.
Baskų klubų dominavimas ir Cruyffo eros pradžia
Real Madrid klubo dominavimą nutraukė Real Sociedad klubas, laimėjęs pirmąjį savo čempionų titulą 1981 m. ir apgynęs čempionų vardus 1982 m. 1983 ir 1984 m. čempionais tapo taip pat baskų krašto atstovai Athletic Bilbao. Terry Venables atvedė FC Barcelona į 1985 m. pergalę La Liga.
Johan Cruyff grįžo į FC Barcelona kaip treneris 1988 m. ir sukūrė legendinę „svajonių komandą“. Joje buvo tokie žaidėjai kaip Josep Guardiola, José Mari Bakero, Txiki Begiristain, Goikoetxea, Ronald Koeman, Michael Laudrup ir Hristo Stoichkov. Ši komanda laimėjo La Liga 4 kartus iš eilės (1991-1994 m.) ir iškovojo Čempionų taurę 1992 m. Real Madrid klubas su Michael Laudrup komandoje nutraukė jų pergalių seriją ir Madrido klubas laimėjo lygą 1995 ir 1997 m. 1996 m. 9-ąjį kartą La Liga laimėjo Atletico Madrid klubas.
Deportivo La Coruña triumfas ir Valencia CF iškilimas
1993-2004 m. Deportivo La Coruña klubas 10 kartų baigė čempionatą aukščiausiame trejetuke ir 2000 m. vadovaujami trenerio Javier Irureta pirmą kartą klubo istorijoje laimėjo La Liga. Jie tapo 9-uoju klubu, laimėjusiu La Liga. Real Madrid klubas laimėjo dar 2 čempionų titulus 2001 ir 2003 m. ir UEFA Čempionų lygą 2002 m. 2002 ir 2004 m. Valencia CF tapo La Liga čempionais, 2000 ir 2001 m. dalyvavo UEFA Čempionų lygos finale, o 2004 m.
Taip pat skaitykite: Riedlentės priežiūros gidas
Dabartinis „La Liga“ kontekstas
Nuo 2005 m. lygoje vėl dominuoja FC Barcelona ir Real Madrid. Tačiau kiti klubai, tokie kaip Atlético Madrid, Valencia CF ir Sevilla CF, taip pat sugeba konkuruoti ir iškovoti titulus. „La Liga“ išlieka viena iš populiariausių ir žiūrimiausių futbolo lygų pasaulyje, pritraukiančia milijonus gerbėjų ir generuojančia dideles pajamas.
Finansiniai aspektai ir konkurencingumo balansas
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama finansiniams aspektams ir konkurencingumo balansui „La Liga“. Didėjant pajamų kiekiui futbolo rinkoje, ryškėja atskirtis tarp stipriausių ir silpniausių lygos komandų. Stipriausios komandos yra populiaresnės ir gali sukaupti didesnes pajamas nei mažiau populiarios futbolo komandos. Todėl svarbu, kad šiuolaikiniame futbole atsirastų tam tikri mechanizmai, užtikrinantys konkurencingą balansą.
Pajamų šaltiniai ir jų įtaka klubų finansinei sėkmei
Svarbiausi futbolo finansavimo šaltiniai yra pajamos iš rungtynių dienos, rėmėjai ir TV transliacijos teisių pardavimas. Empiriškai išanalizavus Anglijos ir Ispanijos futbolo lygų pajamas iš TV teisių pasiskirstymo tarp klubų, pastebima, kad Anglijoje jos pasiskirsto kur kas tolygiau, tai užtikrina kolektyvinis pajamų iš TV teisių paskirstymo pardavimo modelis.
Šiaurės Amerikos profesionalaus sporto modelis yra kur kas pranašesnis, nes jis sudarytas orientuojantis į konkurencingo balanso užtikrinimą metai iš metų.
Uždaro ir atviro lygų ypatumai
Uždaro sporto lygos komandos yra kur kas labiau užtikrintos savo tęstinumu. Tuo tarpu atviros sporto lygos komandos, kurios atsiduria ties iškritimo riba, negali mąstyti apie tolimus planus ir galimybes kaip sukurti stiprią konkurencingą komandą ateityje, kadangi tokiu atveju jos privalo galvoti tik kaip išlikti lygoje šiame sezone.
Taip pat skaitykite: Futbolo bilietai „Camp Nou“
Šiaurės Amerikos profesionaliose sporto lygose NBA, NHL, MBL, NFL ir kt. komandos dirba tam, kad būtų sukurtas kuo didesnis verslo „produktas“, kuris būtų patrauklus vartotojui. Šiame sporto verslo modelyje vyrauja sporto klubų integracija, ko pasekoje visos komandos yra pavaldžios nacionalinei lygai, o pastaroji atstovauja visus klubus komenciniuose sandoriuose, kaip pavyzdžiui televizijos teisių pardavimas, kurie naudingi tiek klubui, tiek lygai. Kitaip tariant tai leidžia visoms komandoms orientuotis į pelną orientuotą sporto verslo modelį (angl. - „profit-maximization“), kuriuo siekiama klubui uždirbti kuo didesnį pelną.
Tuo tarpu Europoje egzistuoja į pergales orientuotas sporto verslo modelis (angl. - „win-maximization“), kur klubai dažnai išlaidauja tam, kad pasiektų pergales, vėliau tikėdamiesi susigrąžinti skolas.
Pajamų dydis ir jų dalis, skirta sportininkų algoms
Pajamos aukščiausioje Ispanijos lygoje (Isp. - „La liga“) išaugo daugiau nei dešimt kartų, nuo 4,3 mln. eurų 1994 metais iki 59 mln. eurų 2004 metais. Augimas taip pat užfiksuotas ir antroje pagal pajėgumą Ispanijos lygoje (Isp. - „Segunda división“).
Aukščiausiame divizione vidutiniškai 62% pajamų buvo išleidžiama futbolininkų algoms, kaip tuo tarpu Anglijoje 53%. Lyginant antras pagal pajėgumą Ispanijos ir Anglijos lygas, Ispanijoje taip pat didesnis procentas pajamų būdavo išleistas futbolininkų algoms.
Lygos struktūralizavimas ir kolektyvinės sutartys
Monopolistinėse lygose, kokios būdingos Šiaurės Amerikos sporto modeliui, taikoma kolektyvinė sutartis (angl. - „Collective Bargaining Agreement“), kuri apsprendžia viską, kas susiję su žaidėjų apmokėjimu, yra aiškiai nulemtos žaidėjų algos t.y. egzistuoja algų kepurė, prabangos mokestis ir pan., ko pasekoje pradingsta galimybė išbalansuoti žaidėjų rinką (CBA, 2010).
Europos žaidėjų rinką stipriai paveikė „Bosmano“ taisyklė. Futbolo žaidėjas Bosmanas remiamas teisininkų laimėjo bylą Europos Teisingumo Teisme ir išsikovojo galimybę pereiti į kitą komandą vos pasibaigus kontraktui, ir be buvusio klubo sutikimo. Galiausiai nuo 1995 metų ši taisyklė įsigaliojo visiems futbolininkams.