Įvadas
Kalnų slidinėjimas - tai ne tik populiarus žiemos sportas, bet ir aktyvus laisvalaikio praleidimo būdas. Šis straipsnis apžvelgia kalnų slidinėjimo istoriją Lietuvoje, nuo pirmųjų varžybų iki dabartinių pasiekimų tarptautinėje arenoje. Straipsnyje aptariama sporto šakos raida, žymiausi sportininkai ir jų indėlis į Lietuvos kalnų slidinėjimo istoriją.
Kalnų slidinėjimo ištakos pasaulyje
Slidinėjimas, kaip judėjimo būdas sniegu, atsirado prieš kelis tūkstančius metų Skandinavijoje. Iš pradžių tai buvo praktinis būdas keliauti snieguotomis vietovėmis. Tačiau laikui bėgant slidinėjimas tapo laisvalaikio forma ir sportu. Jau XVI amžiuje buvo aprašoma slidinėjimo įranga, kilimo į kalną ir nusileidimo technika bei varžybos. Nuo 1767 metų Norvegijos kareiviai varžydavosi, kas sugebės neparkritęs ir nesulaužęs slidžių nusileisti nuo kalno, o gal kuriam nors dalyviui tai pavyks padaryti netgi be lazdų. Tokios rungtynės vykdavo kasmet, stebint būriui žiūrovų.
XIX amžiaus viduryje norvegas Sondre Norheimas sugalvojo kulno tvirtiklį, kuris leidžiantis nuo kalno arba pašokus vis vien išlaikydavo kojas pritvirtintas prie slidžių. Kita naujovė buvo slidės su tvirtinimo detalėmis. Vėliau Norheimas sukūrė pirmąsias siauresnes slides, kuriomis buvo paprasčiau čiuožti ir lengviau pasisukti minkštame sniege.
1930-aisiais kalnuose pastatyti pirmieji keltuvai, o netrukus kalnų slidinėjimas atskirtas nuo lygumų slidinėjimo. Pradžioje nuo kalno leistasi naudojant vadinamąją Telemarko techniką: kojos buvo maždaug trijų pėdų atstumu viena nuo kitos, kūnas stačias, rankos ištiestos į šalis pusiausvyrai palaikyti.
Slidžių gamybos technologija ilgą laiką nekito. Bėgant laikui, visgi imta naudoti kietesnę medieną, daugiau dėmesio kreipta į slidžių išlinkimą, slidžių priekis ir galas tapo kiek platesni nei vidurys, bet tai iš esmės buvo viskas. Vieną gražią 1947 metų dieną amerikietis sklandytuvų dizaineris Howardas Headas sugalvojo pirmą kartą gyvenime paslidinėti - ir jį apėmė baisus nusivylimas. Užuot linksmai čiuožus, jam teko kovoti su sunkiomis ir nepaslankiomis slidinėjimo priemonėmis. Juk turi būti koks nors būdas palengvinti slides, padaryti taip, kad jos čiuožtų greičiau ir būtų patogesnės, tikėjo Headas. Todėl metė visus darbus ir atsidavė savo svajonei - sukurti naujas slides. Trejus metus jis gamino vieną porą po kitos, ir žingsnis po žingsnio atsirado garsiosios „Head“. Šių slidžių vidus buvo pagamintas iš faneros, jos padengtos aliuminiu, šonai padaryti iš plastiko su nelūžtančia plieno briauna - tai buvo tikra revoliucija!
Taip pat skaitykite: Tinkama avalynė kalnų žygiams
1950-aisiais slides pradėta gaminti ne iš medžio, o iš metalo ir plastiko. Jos pasidarė daug stabilesnės ir lengviau valdomos. Svarbiausias posūkis įvyko 1980 metų pradžioje. Kalnų slidžių gamintojui „K2“ įdiegus naujoves, rinkoje atsirado tokios slidės, kurių kraštai buvo labiau išlinkę, dėl to čiuožiant tapo daug lengviau manevruoti ar pasisukti. Paskui atsirado įvairūs kalnų slidinėjimo stiliai, pavyzdžiui: slalomas - klasikinis čiuožimas prižiūrima trasa, freestyle - akrobatinis slidinėjimas, freeride - čiuožimas nuo laukinių kalnų, tai yra visai nevalyta trasa, padengta storu sniego sluoksniu, backcountry - čiuožimas ratu, tai yra į kalną kylama slidėmis be jokios pagalbos, kad leidžiantis būtų pajustas absoliutus malonumas. Čiuožiant carving stiliumi svarbiausia - suktukų technika, pagrindiniai sukiniai atliekami slidėmis, kelius sukant į vidų ir išorę. Pagal kiekvieną slidinėjimo stilių pritaikyta ir atitinkama įranga. Paprastai skiriasi slidžių forma ir sandara. 1990-2000 metais populiarios buvo palyginti siauros slidės, kuriomis patogu čiuožti prižiūrimomis trasomis.
Modernusis slidinėjimo sportas susiformavo Skandinavijoje, bet slidžių istorija skaičiuoja mažiausiai 5000 metų. Iki mūsų laikų išliko primityvūs akmens amžiaus piešiniai ant uolų, vaizduojantys medžiotojus su slidėmis. Archeologiniai radiniai atskleidžia, kad priešistoriniai medžiotojai sekė elnių kaimenes iš centrinės Azijos Altajaus regiono į šiaurės rytus ir šiaurės vakarus. Rašytiniuose šaltiniuose slidės pirmą kartą paminėtos VI a. Gotų istorikas Jordanas jas aprašė 552 m. knygoje „Getica“. 770 m. šv. Paulius Diakonas savo „Historia gentis langobardorum“ detaliai papasakojo, kaip Šiaurės tautos naudoja slides žiemos medžioklėje. Skandinavų sagose minimas Norvegijos karalius Olafas Trigvasonas garsėjo gerais slidinėjimo įgūdžiais, o nuo 960 m. Dėl atšiauraus klimato ir ilgų žiemų Skandinavijoje viduramžiais slides turėjo visi - žemdirbiai, medžiotojai ir kariai, o nuo XVIII a. šis žiemos sporto inventorius tapo privalomu Švedijos kariuomenėje. Išgaubtos formos slides pirmieji pradėjo gaminti Norvegijos Telemarko provincijos meistrai 1850 m. Iki pat XIX a. vidurio slidės buvo tiesios, todėl maksimali apkrova tekdavo jų centrinei daliai. Dėl šių trūkumų slidininkas lengvai įklimpdavo giliame sniege, o slydimo greitis buvo gana nedidelis.
Kariškiai įžvelgė slidžių naudą jau nuo senų laikų. Prieš 1200 m. Oslo mūšį į priešo teritoriją buvo išsiųsti norvegų žvalgai su slidėmis, nuo XV iki XVII a. slidės plačiai naudotos Suomijos, Norvegijos, Rusijos, Lenkijos ir Švedijos karinėse kampanijose. 1733 m. kapitonas Jensas Emmahuzenas sudarė pirmąjį slidinėjimo vadovą norvegų kariams, 1767 m. organizuotos pirmosios kariškių slidinėjimo varžybos su piniginiais prizais. 1862-1863 m. Trondheime surengta slidžių ir slidinėjimo inventoriaus paroda, o 1877 m. įkurta slidžių sporto sąjunga. Ilgaamžes tradicijas turinčioje Skandinavijoje kasmet vyksta ypatingos ekstremaliojo žiemos sporto šventės: Holmenkoleno žaidynės Norvegijoje nuo 1883 m., Lahčio žaidynės Suomijoje nuo 1922 m. XIX a. pabaigoje slidžių sporto turnyrai jau vyko visuose pasaulio kampeliuose. Slidžių sporto specializacija skirtingose šalyse skyrėsi. Norvegijoje išpopuliarėjo krosas, šuoliai ir dvikovė, Švedijoje - krosas, Suomijoje - maratonas.
Dar prieš kelis šimtus metų slidžių sportas nebuvo toks įvairialypis. 1910 m. Osle įvyko tarptautinis slidžių sporto kongresas, kuriame dalyvavo dešimt valstybių. Jo pagrindu įsteigta Tarptautinė slidžių komisija, kuri 1924 m. Tuo pat laiku labai išpopuliarėjo kalnų slidės, kurios gerokai evoliucionavo iki mūsų dienų. Pirmųjų žiemos olimpinių žaidynių, vykusių 1924 m. Prancūzijos Šamoni kurorte, programoje buvo vos šešios sporto šakos, tarp kurių lygumų slidinėjimas, šuoliai su slidėmis ir šiaurės dvikovė. Slalomas ir greitasis nusileidimas atsirado sukūrus kalnų slidinėjimo inventorių. Kalnų slidžių kraštai buvo padengti 4-5 mm pločio metaliniais apvadais, kurie saugojo medį nuo nudilimo. Ilgainiui pakito ir apkaustai - jie tvirtai fiksavo pėdą. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kalnų slidinėjimas virto bene populiariausiu europiečių laisvalaikio leidimo būdu. Tuo laikotarpiu išrandami keltuvai, todėl užkariauti kalnų viršūnes tapo lengva kaip niekada. Didžiajam slalomui reikia dviejų dalykų - keltuvo ir manevringumo, tad ši sporto šaka galėjo debiutuoti jau 1952 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Osle. Penktoji kalnų slidinėjimo rungtis - slalomas milžinas pristatytas 1988 m.
Kalnų slidinėjimo istorija Lietuvoje
Pirmieji žingsniai ir varžybos
Kalnų slidinėjimo istorija Lietuvoje prasidėjo XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Pirmosios kalnų slidinėjimo varžybos Lietuvoje įvyko 1937 m. Kaune, o pirmasis Lietuvos slidinėjimo čempionatas surengtas Zarasuose. 1938-1940 m. Lietuvos slidininkai dalyvavo Baltijos valstybių studentų slidinėjimo žiemos olimpiadose. 1938-1939 m. Kaune veikė nedidelis tramplinas šuolininkams.
Taip pat skaitykite: Patarimai renkantis slidinėjimo batus
Pokario laikotarpis ir specialistų rengimas
Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m., Lietuvos kūno kultūros institute (LKKI) pradėta rengti kalnų slidinėjimo specialistus, katedros vedėju paskirtas Antanas Naujokas. Šiuo laikotarpiu išryškėjo pirmieji Lietuvos čempionai, tokie kaip J. Žilevičius (1940), K. Vokietaitis (1941), O. Kelmas (1945, 1946), B. Zaremba (1947), Oskaras Gaidamovičius (1949, 1951-1953, 1955, 1963-1969), V. Liaugminas (1954, 1958, 1960), R. Milašius (1956, 1962, 1965), V. Jaremčiukas (1970). Moterų tarpe šią sporto šaką kultivavo S. Vietrinienė (1945), M. Izotova (1946, 1947), G. Kovalevskaja (1949), E. Majers-Gaidamovičienė (1954, 1956, 1958), E. Kolesnikova (1951, 1953), P. Kuprevičiūtė (1952, 1955), J. Valionytė (1960, 1962), A. Junevičiūtė, B. Žitkevičienė, J. Valskytė, A. Kreivienė (1963-1965), O. Artiomenko (1965), I. Daugvilaitė (1966-1969), B. Saunorytė (1970).
Pertrauka ir atgimimas
1970-1981 m. Lietuvos čempionatai nevyko. Tačiau 1980 m., po ilgos pertraukos, vėl pradėtos rengti kalnų slidinėjimo varžybos. Vilniaus vaikų ir jaunių sporto mokykloje buvo sudarytos vaikų grupės, kuriose treniravo J. Dementjevas, S. ir F. Milcevičiai, A. Orlovas.
Nepriklausomybės laikotarpis ir federacijos įkūrimas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. įkurta Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija (LKSF). Kasmet vyksta Lietuvos kalnų slidinėjimo čempionatai (nuo 1988 m. rengiami Europos šalių kalnuose), taurės varžybos, Žalgirio draugijos žiemos sporto varžybos. Kalnų slidinėjimas Lietuvoje labai išpopuliarėjo kaip aktyvusis poilsis.
Algimantas Juozas Kepežėnas - kalnų slidinėjimo patriarchas
Didelį indėlį į kalnų slidinėjimo plėtrą Lietuvoje įnešė Algimantas Juozas Kepežėnas. Birželio 10 dieną, eidamas 84 metus, po sunkios ligos mirė Lietuvos kalnų slidinėjimo patriarchas, buvęs ilgametis šios sporto šakos federacijos prezidentas (1989-2006 m.), Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos prezidentas, biologijos mokslų daktaras Algimantas Juozas Kepežėnas.
A.Kepežėnas kalnų slidinėjimu susidomėjo ne iš karto. Nuo 1962 m. A. Kepežėnas susižavėjo alpinizmu bei kalnų slidinėjimu. „Kalnų slidinėjimą Lietuvoje nebuvo lengva plėtoti. Svajonė sukviesti kalnų slidinėjimą mėgstančius lietuvius iš visų pasaulio kampelių į vieną vietą pirmą kartą išsipildė 1991 m. Kaip Elbrusas, ant kurio vyko pirmosios bendros visų Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynės, yra tapęs neatsiejama lietuvių kalnų slidinėjimo istorijos dalimi, taip ir A. Kepežėnas visam laikui įėjo į Elbruso slidinėjimo istoriją. Būtent jis buvo tarp pirmųjų lietuvių, dar 1971 m.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: kalnų sportas Lietuvoje
1989 m., artėjant atgimimui, po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo Algimantui su bendraminčiais kilo mintis J.
Dalyvavimas Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse
1991 m. kalnų slidinėjimas įtrauktas į IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių (PLSŽ) programą; varžybos vyko Kaukazo kalnuose. Vėliau šios varžybos vyko tose šalyse, kuriose vyko ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynės: V Pasaulio lietuvių sporto žaidynės (1995) - Kanadoje, VI (1997) - Australijoje, VII (2001) - Jungtinėse Amerikos Valstijose, VIII (2004) - Prancūzijoje, IX (2007) - Italijoje.
Žymūs kalnų slidininkai
Per ilgą kalnų slidinėjimo istoriją Lietuvoje išryškėjo nemažai žymių sportininkų, tokių kaip D. Žymantienė, Rūta Dadelienė, N. Švecova, Dž. Virškus, I. Gaška, A. Aleksandravičienė, M. Lajūtė, Paulius Augūnas, R. Stankevičius, M. Urbonavičius, R. Seliukas, V. Rumiancevas, T. Endriukaitis, R. Dičius, N. Mauragis, M. Freimanas, L. Vaitkus, A. Grigaras, M. Švabas, A.
Dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Pirmasis olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavęs kalnų slidininkas buvo Amerikos lietuvis Linas Vaitkus. Čikagoje gimęs, bet kalnuotoje Kolorado valstijoje užaugęs L.Vaitkus dalyvavo 1998 metų Nagano žaidynėse. Jis greitojo nusileidimo varžybose užėmė 25-ąją vietą tarp 28 finišo liniją kirtusių sportininkų, o per dvikovės varžybas pasitraukė iš kovos nebaigęs antrosios slalomo trasos.
Dar praėjusiame amžiuje L.Vaitkaus užimta 25-oji vieta iki šiol yra geriausias Lietuvos kalnų slidininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse. Nuo 2006 metų Lietuvos kalnų slidininkai nepraleido nė vienerių olimpinių žaidynių. Slalomo ir slalomo milžino rungtyse varžėsi Vitalijus Rumiancevas (2006 ir 2010 m.), Rokas Zaveckas (2014 m.), Andrejus Drukarovas (2018 m.) ir Ieva Januškevičiūtė (2014 ir 2018 m.).
Paprastai per olimpines slalomo varžybas iki finišo nušliuožia apie pusė iš maždaug šimto startuojančių sportininkų, tad vien kirtus finišo liniją galima užimti vietą lentelės viduryje. Tarp Lietuvos sportininkų geriausius rezultatus slalomo rungtyje pasiekė A.Drukarovas ir I.Januškevičiūtė.
Dabartinė situacija ir perspektyvos
2022 metų Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovaus du kalnų slidininkai. Tai rodo, kad kalnų slidinėjimas Lietuvoje išlieka gyvybingu ir perspektyviu sportu.
Kalnų slidinėjimas kaip aktyvus laisvalaikis
Kalnų slidinėjimas Lietuvoje labai išpopuliarėjo kaip aktyvusis poilsis. Nors Lietuva neturi aukštų kalnų, tačiau įrengti slidinėjimo centrai leidžia mėgautis šiuo sportu. Be to, daugelis lietuvių keliauja į kalnus kitose šalyse, kur gali slidinėti aukštesniuose kalnuose ir sudėtingesnėse trasose.
tags: #kalnu #slidinejimas #lietuviai