Krepšinis Lietuvoje - tai daugiau nei sportas, tai - dalis tautinės tapatybės. Šis žaidimas, „įaugęs“ į kraują kone kiekvienam piliečiui, per pastarąjį šimtmetį leido Lietuvai tituluotis krepšinio šalimi. Nuo 1922 m., kai laikinojoje sostinėje Kaune surengtos pirmosios krepšinio rungtynės, Lietuva nuėjo ilgą ir permainingą kelią, kupiną skambių pergalių ir skaudžių pralaimėjimų. Šiame straipsnyje panagrinėsime svarbiausius Lietuvos krepšinio istorijos momentus, pradedant pirmaisiais žingsniais ir baigiant dabartinėmis perspektyvomis.
Krepšinio Atsiradimas Lietuvoje: Pirmieji Žingsniai
Krepšinis, kaip sporto šaka, gimė 1891 m., kai J. Naismithas sukūrė jį kaip studentų kūno kultūros pratybų paįvairinimą. Pirmosios oficialios rungtynės įvyko 1892 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvą krepšinis pasiekė apie 1920 m., o 1922 m. birželio 23 d. Kaune įvyko pirmosios krepšinio rungtynės tarp LFLS (Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos) komandos ir laikinosios sostinės rinktinės. Šias rungtynes, rezultatu 8:6, laimėjo LFLS. Tais pačiais metais mūsų šalyje surengtos ir Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės. Šios pirmosios oficialios varžybos davė pamatą ne vienai skambiai pergalei, garsinusiai Lietuvos vardą pasaulyje, ir padėjo stiprinti šalies sportinę dvasią.
Krepšiniui, kaip antrajai Lietuvos religijai, įsitvirtinti neprireikė daug laiko. Pirmieji žingsniai buvo žengti apie 1921 m. Kitais metais pasirodė ir pirmoji knygelė apie krepšinį.
Reikėtų paminėti ir Steponą Darių, legendinį lakūną, kuris kartu su Stasiu Girėnu skrido per Atlantą lėktuvu „Lithuanica“. Tačiau Steponas Darius nusipelnė Lietuvos sportui ir ne tik krepšiniui. Jis buvo pradininkas ne tik krepšinio, bet ir kitų sporto šakų, populiarino futbolą, lengvąją atletiką, ledo ritulį ir kitas sporto šakas.
Steponas Darius gimė 1896 m. Lietuvoje, Rūbiškės vienkiemyje. Kai jam buvo maždaug 11 metų kartu su tėvais emigravo į JAV. Pradžioje porą metų pagyveno Newarke, o vėliau persikėlė ir įsikūrė Čikagoje. 1913 m. įstojo į Harisono universitetą. Į Lietuvą grįžo 1920 m. Po karo tęsė mokslus, domėjosi technika. Išvyko į Lietuvą norėdamas padėti atkuriant valstybę. 1920 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1921 m. baigė Kauno karo mokyklą, 1923 m. tapo karo lakūnu. Dalyvavo Klaipėdos krašto užėmimo operacijoje 1923 metų sausio 10-15 d., vadovavo karių grupei, kuri užėmė Šilutę, dalyvavo puolant Klaipėdos miestą. Nuo 1927 m. - aviacijos kapitonas.
Taip pat skaitykite: Posakio "Lietuva – krepšinio šalis" kilmė
Steponas Darius aktyviai sportavo, užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletiką ir kt. Buvo treneriu, teisėjavo varžybose. Lietuvos futbolo rinktinėje žaidė vartininku, dalyvavo tarptautinėse varžybose. Išleido knygeles apie krepšinio ir beisbolo žaidimą, taip pat pateikė sveikos gyvensenos patarimų. Jis pats nerūkė ir nevartojo alkoholio, jo šūkis buvo „Sveikame kūne sveika siela“.
Apie krepšinį pirmą kartą ji pati sužinojo, kai Lietuvoje svečiavosi futbolininkai iš Latvijos. Išgirdusi apie sporto šaką, kuri moko komandinio darbo ir visapusiškai lavina kūną, tuomet Švietimo ministerijoje dirbusi E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė tuo taip susidomėjo, kad būdama vos 21-erių į lietuvių kalbą išvertė ir išleido taisykles, subūrė moterų krepšinio komandą, už savo pinigus nupirko lanką ir kamuolį, o galiausiai kartu su pagalbininkais Kaune įrengė pirmąją aikštelę.
Aptariamu metu, XX a. trečiajame dešimtmetyje, populiariausios sporto šakos Lietuvoje buvo futbolas, boksas ir lengvoji atletika. Pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė buvo lengvaatletė, kuriai priklausė 60 ir 200 metrų bėgimo, šuolio į tolį ir į aukštį bei rutulio stūmimo Lietuvos rekordai.
Į Lietuvą grįžo jau suaugusi: čia atrado pašaukimą ir meilę E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė gimė 1900 m. rugsėjo 14 d. Totoriškiuose, dab. Švedukalnyje, Rokiškio apskrityje. Pirmojo pasaulinio karo metais jos šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau gyveno Vidurinėje Azijoje, Kryme. Rusijoje mergaitė baigė garsią Pakrovskajos gimnaziją, ten ir susidomėjo sportu, gimnastika, baletu, šokiais - lankė reguliarius užsiėmimus. Būdama 20-ies, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė grįžo į Kauną ir įsidarbino tuometinėje Švietimo ministerijoje, redagavo pirmąjį sporto žurnalą „Lietuvos sportas“, vėliau dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. Visą šį laiką ji aktyviai sportavo: užsiėmė lengvąja atletika, mėgo ir tenisą. E. Kubiliūnaitę-Garbačiauskienę galima pavadinti geriausius rezultatus pasiekusia 20 a. pr. Lietuvos sportininke. Už sportinius pasiekimus ji buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu.
Lietuvoje E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė sutiko ir savo būsimą vyrą Steponą Garbačiauską. Jis taip pat buvo vienas sporto populiarinimo pradininkų Lietuvoje, užsiėmė lengvąja atletika, futbolu, sporto žurnalistika, dirbo ir Užsienio reikalų ministerijoje.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio žvaigždės NBA lygoje
Nebuvo nei sporto statinių, nei priemonių, nei lėšų: kam galėjo ateiti į galvą sportuojanti moteris? „Kartu su Karoliu Dineika, tada dar tik būsimu vyru Steponu Garbačiausku ir kt. ji ėmėsi populiarinti sportą šalyje ir įkūrė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą - pirmąją organizaciją, kuri rūpinosi lengvąja atletika ir futbolu. Elena troško sportu sudominti tautiečius, kurie tada dar buvo įsitikinę, kad sportas yra dykaduonių užsiėmimas. Ji rengė įvairius leidinius, brošiūras ir buvo pirmojo sportui skirto žurnalo „Lietuvos sportas“ redaktorė. Tokių entuziastu kaip ji dėka, sportas šalyje gyvavo ir išpopuliarėjo“, - LRT radijui yra pasakojusi istorikė, mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė.
Iš tiesų, Lietuvoje 1920 m. rugsėjo 16 dieną buvo įkurta Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), po poros metų - ir Lietuvos sporto lyga (LSL) su Moterų komitetu joje. 1922 m. pradėtas leisti ir minėtas žurnalas „Lietuvos sportas“. Svarbu suprasti, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo sudėtinga tiek politinė, tiek ekonominė situacija. Nebuvo nei sporto statinių, nei sporto priemonių, nei lėšų sportui. Be to, Lietuvos gyventojų požiūris į sportą, bei į moteris, kurios aktyviai reiškiasi visuomeniniame gyvenime, buvo negatyvus. Tad ir pačios sportuojančios moterys buvo kuklios, jų skaičius sporte buvo itin mažas.
„Tai buvo Lietuvos atstatymo laikais. Karo nualintoj, svetimų armijų karių batais numindžiotoj tėvynėj tik skurdas ir vargas tebuvo. Kas tada galvojo apie sportą, fizinį auklėjimą mokyklose, o dar labiau, kam galėjo ateiti į galvą sportuojanti moteris?“, - yra rašiusi pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, cituojama sporto istoriko Jono Narbuto knygoje „Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje“.
Darbą atliko pati, tačiau garbę atidavė kitam: lemiamą vaidmenį suvaidino S. Darius Savo atsiminimuose E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė rašė, kad žinia apie krepšinį ją pasiekė 1921-aisiais, kai Kaune apsilankė Rygos latvių YMCA futbolo komanda. Jie ir papasakojo apie „basketball“ vadinamą žaidimą su kamuoliu. Šiuo žaidimu ji taip susižavėjo, kad tuoj paprašė taisyklių, pati jas išvertė ir viešai išspausdino. Tiesa, tai padarė sporto entuziasto, kariškio, o vėliau - ir žinomo lakūno Stepono Dariaus vardu. Greičiausiai taip pasielgė bijodama, kad į moters parengtą leidinį apie sportą bus žvelgiama kreivai, o S. Darius jau turėjo autoritetą visuomenėje. Jis pirmininkavo LFLS, priklausė LSL komitetui, žurnalo „Sportas“ redakcinei komisijai, buvo tik grįžęs iš JAV. S. Darius vėliau žaidė ir pirmose oficialiose rungtynėse Lietuvos vyrų krepšinio istorijoje, įgijo teisėjo kvalifikaciją.
Beje, įdomu tai, kad prieš 100 metų visai kitaip atrodė ir kai kurios krepšinio taisyklės. Pavyzdžiui, komandai kamuolį buvo leidžiama laikyti neribotą laiką, kai dabar vienai atakai skiriamos 24 sekundės, neegzistavo tritaškio zona - visi metimai vertinti 2 taškais, baudos metimai - 1 tašku. Tiesa, Lietuvoje, visų pirma, įsigaliojo taisyklės iš Vokietijos, o ne JAV - su mažesniu kamuoliu, be lentų, tik su krepšiu. Dangą atstojo plūkta žemė, stovą - rąstas, bet „krepšinis moterų tarpe bujojo“
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
„Elena buvo ne tik pirmoji entuziastė išvertusi krepšinio taisykles, bet ir variklis, subūręs moterų komandą bei apmokęs kitas komandas žaidimo taisyklių. Už savo lėšas ji nupirko pirmąjį kamuolį bei lanką, o pagal latvių atsiųstus brėžinius su bendramintėmis įrengė ir pirmąją aikštele. Be to, ji organizavo pirmąjį krepšinio čempionatą. Vyrams tuo metu krepšinis neatrodė rimtas užsiėmimas ir jie šį žaidimą praminė „Bobų zabova“ („Moterų žaidimas“). Taigi krepšinį šalyje pirmosios išpopuliarino moterys“, - yra pasakojusi I. Jakubavičienė.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmoji Lietuvoje krepšinio aikštelė buvo įrengta suorganizavus talką, vadovaujantis latvių atsiųstais brėžiniais. 16 metrų pločio ir 24 metrų ilgio aikštelės danga buvo plūkta žemė, krepšio stovą atstojo rąstas. Merginos treniravosi Kauno miesto Vytauto parke šalia didžiojo tako esamoje erdvėje, pirmoje krepšinio aikštėje. Pirmosios Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės surengtos 1922 m. rudenį tarp LFLS ir Kauno Šaulių Būrio moterų komandų. Pirmasis draugiškas susitikimas baigėsi rezultatu 10:0 LFLS naudai. Pirmasis Lietuvos krepšinio čempionatas vyko spalio mėnesį, į jį buvo užsiregistravusios 4 moterų komandos, tačiau aikštelėje pasirodė tik 2 jų. Pati E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė teigė, kad „1923 metais krepšinis moterų tarpe bujojo“. Savo ruožtu S. Darius „Basketbolo žaidime“ rašė, kad 1923 m. Lietuvoje buvo 18 vyrų ir 24 moterų krepšinio komandos.
Į olimpiadą vyko kaip žurnalistė, gailėjo gerų sportininkių Galima teigti, kad galiausiai E. Kubiliūnaitei-Garbačiauskienei su bendraminčiais pavyko įtikinti visuomenę sporto nauda ir svarba. 1924 m. lietuviai pirmą kartą debiutavo olimpiadoje, ji pati į žaidynes vyko kaip sporto žurnalistė, buvo ir Lietuvos moterų atstovė Tarptautinėje moterų sporto organizacijoje. „Visi mūsų norai virto neišsipildžiusia pasaka, nes nebuvo pinigų ir visuomenės supratimo mus paremti, nors mūsų pajėgumas nesiskyrė nuo kitų valstybių sportininkių moterų, dalyvavusių olimpiadoje“, - kalbėdama apie lietuvių moterų norą dalyvauti 1924 m. olimpiadoje, yra sakiusi ji. 1925 m. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė paskutinį kartą teisėjavo krepšinio varžybose Lietuvoje. Beje, ji tapo pirmąja Lietuvoje krepšinio teisėja moterimi. Pati persikėlė į Šveicariją, o Lietuva tapo krepšinio šalimi
1931 m. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė kartu su vaikais Rita ir Sigitu išvyko gyventi į Šveicariją, kur jos vyras buvo pašauktas atlikti diplomatinę tarnybą. Nors čia galėjo gyventi ramiai bei patogiai, E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė greitai ėmėsi įvairios prasmingos veiklos: lankė užsiėmimus dietinio maitinimosi srityje, dėstė, įgijo kosmetikos žinovės diplomą. Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais ji kartu su vyru įsteigė Pabėgėlių rėmimo fondą, pagelbėjusį daugybei žmonių. E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės gyvybė užgeso jai būnant 96-erių, Ciuriche. Kartu su vyru jie buvo palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Didelį žingsnį į priekį Lietuvos krepšininkai padarė, kai 1936 m. į Lietuvą iš JAV grįžo rinktinės žaidėjas, olimpinis čempionas Pranas Lubinas. Tais pačiais metais Lietuva buvo priimta į tarptautinę krepšinio organizaciją FIBA. „1937 metų vieną dieną Lietuva netikėtai tapo krepšinio šalimi“, - staigų krepšinio populiarumą po pergalės Europos čempionate apibūdino akademikas Algirdas Žukauskas. Beje, nenusileido ir moterys - 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionate mūsų rinktinė iškovojo sidabro medalius. Ilgainiui krepšinis tapo antrąja Lietuvos religija, žaidžiama nuo aikštelių mokykloje iki sporto halių.
Pirmosios Tarpvalstybinės Rungtynės
Pačios pirmosios Lietuvos rinktinės tarpvalstybinės rungtynės įvyko 1925 m. gruodžio 13 d. Rygoje su Latvijos rinktine. Pirmosioms rungtynėms į rinktinę buvo pakviesti viso 7 žaidėjai. Keturi žaidėjai iš Kauno Šančių „Kovo“ tai - V. Balčiūnas, S. Sabaliauskas, M.Bučinskas, A. Heiningas, du iš Šiaulių LFLS tai - S. Kumpis ir B. Norvaiša ir vienas atsarginis Leonas Rakickas. 1925 m. gruodžio 13 d. Rygoje, Lietuva pralaimėjo Latvijai rezultatu 20:41 (8:15). Antrosios rungtynės turėjo įvykti jau Lietuvoje, tačiau Kaune nebuvo sporto salės krepšiniui žaisti tad komandos po metų laiko vėl žaidė Rygoje.
Antrosios Lietuvos rinktinės rungtynės vyko 1926 m. gruodžio 19 d. Rygoje su Latvija, kur Lietuva pralaimėjo rezultatu 12:47 (6:15). Trečiųjų rungtynių reikėjo laukti beveik dešimtmetį. Per tą laiką krepšinis Lietuvoje buvo vos gyvas ir tik pastačius, nors ir primityvią salę vasaros teatro patalpose, krepšinis pradėjo atsigauti. Deja, tas ilgas laiko tarpas matyt buvo reikšmingas, mūsų tobulėjimui neigiamai, o Latviams teigiamai, kadangi jie treniravosi tad trečiosios rungtynės buvo pralaimėtos ir bene didžiausiu istorijoje skirtumu 123-10 kas būtų 113 taškų skirtumu nusileista Latvijai.
Po kelerių metų buvo žengta ir į tarptautinę areną. Pirmaisiais lietuvių varžovais tapo Latvijos vyrų komanda. Deja, jiems buvo pralaimėta 20:41 ir 12:47. Tuo metu taip staiga išaugęs susidomėjimas šia sporto šaka ėmė blėsti, jį užgožė futbolas. Tokia padėtis tęsėsi iki 1934 m., kuomet buvo atidaryti Kūno kultūros rūmai. Juose buvo įrengta daugiafunkcinė sporto salė. Tais pačiais metais Lietuva pasiprašė priimama į FIBA (Tarptautinę mėgėjų krepšinio federaciją). Po truputį krepšinis pradėjo atgauti prarastas pozicijas. Tačiau rezultatai tarptautinėje arenoje (1935 m.
Auksinis Lietuvos Krepšinio Amžius: 1937-1939 Metai
1937 m. paliko ryškų pėdsaką Lietuvos vyrų krepšinio istorijoje. Prieš 85-erius metus Rygoje mūsų šalies atstovai tapo Europos vyrų krepšinio čempionais! To meto ,,auksinėje“ Lietuvos rinktinėje žaidė: Jonas Žukas, Pranas Talzūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Zenonas Puzinauskas ir Leonas Baltrūnas. 1938 m. lietuvaitės senajame žemyne nuskynė ir pirmąją pergalę - iškovojo pirmuosius sidabro medalius Europos moterų krepšinio čempionate.
Padėtį radikaliai pakeitė 1935 m. į Pasaulio lietuvių kongresą atvykę JAV lietuviai ir 1936 m. į šalį atvažiavęs Berlyno olimpiados čempionas (su JAV rinktine) Pranas Lubinas. Amerikos lietuvių įtakoje Lietuvos krepšinis pradėjo ženkliai tobulėti. 1937 m. Latvijos sostinėje Rygoje įvyko antrasis Europos krepšinio čempionatas. Jame pakviesta dalyvauti ir Lietuva, jos galimybės tuo metu buvo labai miglotos. Jau pirmosiose rungtynėse, daug kam netikėtai, rezultatu 22:20 buvo nugalėta viena iš favoričių - Italija. Ši pergalė tapo pirmąja tarptautinėje arenoje - po buvusių penkių iš eilės nesėkmių prieš Latviją. Kartu ji įkvėpė ir tolesniems žygiams: viena po kitos buvo nugalėtos dar trys rinktinės ir finale vėl susitikta su Italija. Šiose varžybose ir vėl geriau sekėsi lietuviams, tačiau varžybų pabaigoje, rezultatui esant 24:23 Lietuvos naudai, italai net tris kartus galėjo baudos metimais išlyginti rezultatą, bet nesugebėjo. Tokiu būdų visiškai netikėtai Europos čempione tapo Lietuva. Negana to, 1938 m. Lietuvos krepšininkės laimėjo Europos sidabrą. Šalis per trumpą laiką tapo krepšinio valstybe.
1939 Metai: Europos Čempionatas Kaune
1939 m.: tribūnos ošia, sirgaliai džiūgauja, o aikštelėje vyrauja įnirtinga kova. Europa svečiuojasi pas mus! Prieš 83-ejus metus Lietuva pirmą kartą gavo teisę rengti Europos krepšinio čempionatą. Būtent šiai progai buvo pastatyti pirmieji mūsų krepšinio namai ir pirmoji specialiai krepšiniui pastatyta arena Europoje - Kauno Sporto Halė.
Paskelbus, kad Lietuva gavo teisę organizuota 1939 m. Europos čempionatą, Kauno sporto halė Ąžuolyno pašonėje buvo pastatyta vos per 6 mėnesius. Halės pamatai buvo pradėti kloti lygiai prieš 86 metus - 1938 m. gruodžio 5-ąją, kaustant 24 laipsnių speigui. Prieš pat čempionato pradžią tuometinis FIBA generalinis sekretorius Williamas Jonesas, kurio garbei vėliau buvo pavadinta Tarpžemyninė Joneso taurė, spaudos konferencijoje pasakė: „Kauno sporto halė - geriausia vieta žaisti krepšinį Europoje.“
Po dvejų metų Lietuvai, kaip nugalėtojai, priklausė teisė rengti Europos čempionatą. Jame norą dalyvauti pareiškė 17 rinktinių (1937 m. dalyvavo vos aštuonios). Čempionato globėju tapo prezidentas Antanas Smetona. Nepaisant sunkios politinės ir ekonominės situacijos, buvo pastatyta brangiai kainavusi Kauno sporto halė. Deja, dėl pasikeitusios Europoje politinės padėties, į čempionatą 1939 m. gegužę atvyko tik aštuonios rinktinės.
1939 m. Europos čempionato auksą Lietuvai paskutinėmis finalo rungtynių sekundėmis atnešė žaidžiančiojo trenerio Prano Lubino metimas (37:36). Tuomet Lietuvos rinktinę į čempionų titulą vedė Amerikos lietuviai - Pranas Lubinas, Feliksas Kriaučiūnas, Leonas Baltrūnas, Mykolas Ruzgys ir kiti. Ilgametis Lietuvos krepšinio istorijos tyrinėtojas Stanislovas Stonkus savo knygoje „Lietuvos krepšinis“ rašė: P. Lubinas, įmetęs lemtingą metimą, vėliau sakė: „Aš meldžiau ir keikiau savo partnerius. Dėl Dievo meilės, duokit man kamuolį. Juk aš buvau prie krepšio“.
Vėliau sekusios nesunkios pergalės dar prieš šešias varžoves tebuvo formalumas. Lietuva apgynė titulą ir antrą kartą tapo Europos čempione. Pirmenybių uždarymą stebėjo net 12 tūkst. žiūrovų. Ši pergalė Lietuvai buvo svarbi ne tik sportiniu, bet ir psichologiniu ayžvilgiu. Tuo metu visuomenėje vyravo įtampa, šalis vos prieš keletą mėnesių buvo priversta atiduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Be to, Europoje vyravo būsimo karo nuojautos, tad ši titulas padėjo lietuvių tautai bent iš dalies atsitiesti, įžiebė optimizmo.
Lietuvos rinktinė pirmoji tapo dukart Europos čempione, o abiejuose auksiniuose turnyruose dalyvavo septyni krepšininkai: Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Leonas Petrauskas ir Zenonas Puzinauskas.
Prezidentas Valdas Adamkus gyvai stebėjo ir 1939, ir 2003 m. Lietuvos triumfą.
Suomijos Pasiekimai 1939 m. Europos Čempionate
Dar 1939 metų gegužės pradžioje Suomijos krepšininkai visai nesiruošė keliauti į trečiąjį Europos čempionatą. Tačiau mėnesio viduryje Helsinkį aplankęs Tarptautinės krepšinio federacijos generalinis sekretorius Williamas Jonesas įkalbėjo juos aplankyti Lietuvą ir išbandyti jėgas su stipriausiomis žemyno komandomis.
Jei suomiai Kaune ir gavo teigiamų emocijų, tai tikrai ne krepšinio aikštėje. Suomijos krepšininkai visiems varžovams buvo lengvas grobis ir kitos komandos per rungtynes su jais galėjo neabejoti, kad į savo sąskaitą įsirašys lengvą pergalę. Varžovai per rungtynes su suomiais galėjo pagalvoti apie kitką - kaip pasiekti sunkiai pagerinamų rekordų.
Pirmieji tai padarė prancūzai. Jie pirmajame čempionato ture (gegužės 22 d.) įveikė šiauriečius 73:11 ir pasiekė Europos čempionatų rezultatyvumo bei didžiausio skirtumo rekordus.
Šie rekordai gyvavo vos dvi dienas - kol latviai įveikė suomius 108:7 ir tapo pirmaisiais, per Europos čempionato rungtynes surinkusiais triženklį taškų skaičių.
Gegužės 27-ąją latvius rekordininkų sąraše pakeitė lietuviai. Jie pelnė dar daugiau taškų ir nugalėjo suomius dar didesniu skirtumu 112:9.
Kitą rekordą - mažiausia praleistų taškų - pasiekė Estijos rinktinė. Ji gegužės 25 dieną nugalėjo Suomijos komandą 91:1. Estams trūko labai nedaug, kad pasiektų nepagerinamą rekordą - varžovai vienintelį tašką įmetė iki rungtynių pabaigos likus žaisti vos 2 minutes.
Per visą turnyrą daugiausia taškų pelnė ir mažiausia praleido Lietuvos rinktinė. Lietuviai pelnė 396 taškus (vid. 56,6), varžovai į lietuvių krepšį - 137 (vid. 19,6).
Priešingame poliuje, suprantama, atsidūrė Suomijos komanda. Ji įmetė vos 70 taškų (vid. 10), praleido - 541 (77,3).
Įdomu tai, kad pirmaisiais metais Lietuvoje krepšinis buvo populiaresnis tarp moterų negu tarp vyrų. Viena iš Lietuvos pergalių 1939 m. čempionate buvo ypatingai įspūdinga, Suomija buvo sutriuškinta net 112:9.