Įvadas
Keistuolių teatras - unikalus fenomenas Lietuvos kultūros padangėje, įkurtas 1989 metais Vilniuje. Tai buvo pirmasis privatus profesionalus teatras Lietuvoje, įkurtas aktorių, baigusių Lietuvos konservatoriją, ir jų specialybės pedagogo, režisieriaus Romualdo Vikšraičio. Šis teatras išsiskyrė savo originalumu, kūrybiškumu ir novatorišku požiūriu į teatro meną, nuolat ieškodamas naujų bendravimo su žiūrovais būdų ir žaidybinės spektaklių formos. Keistuolių teatras - tai ne tik spektakliai, bet ir gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas, kuriame svarbiausia - kūrybinis procesas ir aktorių improvizacija.
Spektaklio gimimas: užkulisiai ir kūrybinis procesas
Ar kada nors pagalvojote, kaip gimsta spektaklis? Už uždarų durų tolimiausiuose teatro užkaboriuose tekstą it mantras kartojantys aktoriai, autoritetingas režisieriaus balsas, magiškai susidygsniuojantys kostiumai ir mąslus kompozitorius, kuriantis garso takelį? Keistuolių teatro atveju - nieko panašaus. Trys aktoriai, vienas dramaturgas, vienas stalas ir trys kėdės - štai ir visas spektaklio kūrimo procesas.
Režisieriaus Lino Jurkšto spektaklis pagal paties sukurtą pjesę „Apie nieką” - tai komiškas, absurdiškas ir chuliganiškas meno šaržas, autoironijos prožektorių atgręžiantis į pačius kūrėjus. Nuo pirmojo pjesės skaitymo iki premjeros dienos aktorius palydintys žiūrovai vienu metu regi ir spektaklio kūrimo procesą, ir su itališkojo commedia dell’arte žanro prieskoniu suręstą istoriją apie jaunuolį, bandžiusį nugalėti Mirtį. Spektaklis „Apie nieką” - kūrybos užkulisiai, persikėlę į sceną, žaisminga provokacija bei miklus balansavimas tarp nonsenso ir klausimų apie egzistenciją.
Spektaklio kūrybinė grupė:
- Režisierius ir dramaturgas: Linas Jurkštas
- Vaidina: Danas Kamarauskas, Jurgis Marčėnas, Gabrielius Zapalskis, Birutė Belada Tauterytė/ Viola Klimčiauskaitė
- Dailininkė: Ramunė Skrebūnaitė
- Kompozitorius: Gabrielius Zapalskis
- Spektaklio trukmė: 2 val. 15 min. (1 pertrauka)
- Premjera: 2019 m. sausio 25 d.
- N-12
Spektaklio metu draudžiama fotografuoti ir filmuoti, į salę įsinešti maistą ir gėrimus draudžiama, o vėluojantys žiūrovai į salę neįleidžiami.
Taip pat skaitykite: „Domino“ teatro „Maša ir Lokys“
Istorija ir kūrybinis kelias
Keistuolių teatras įkurtas 1989 m. sausio 6 d. kaip kooperatyvas Teatras. Pirmasis privatus profesionalus teatras Lietuvoje veikė Spaudos rūmuose Vilniuje (Laisvės pr. 60). 2019-21 m. teatras buvo rekonstruotas (rekonstrukcijos autoriai Aurimas Syrusas, Greta Šidlauskaitė, Eglė Gečaitė, Viktoras Gricius): pertvarkytos vidaus erdvės, įrengta nauja apšvietimo, vėdinimo sistema, suprojektuota ir įdiegta moderni garso įranga, įkurta Mažoji salė.
Teatrą 1989 m. Vilniuje įkūrė 1986 m. Lietuvos konservatoriją baigę aktoriai I. Balsytė, A. Giniotis, S. Jačėnas (kurso vadovė I. Vaišytė) ir jų specialybės pedagogas režisierius Romualdas Vikšraitis. Spektaklius kūrė ir vaidino šie aktoriai, taip pat Robertas Aleksaitis, Darius Auželis, Andrius Kaniava ir kiti (1988 m. baigė I. Vaišytės kursą). Šiuo laikotarpiu sukurti bendros kūrybos spektakliai Kitą kartą (1989), Aukštyn kojom (1991, abu pagal D. Bissetą), Zuikio paveikslėliai (1997, pagal lietuvių tautosaką), Dūkstantmečio Kurmis (1999, pagal Zdanĕko Milero piešinius). Daugiausia režisavo A. Giniotis (Smaragdo miesto burtininkas 1992, pagal Lymaną Franką Baumą, Jonas kareivis 1993, pagal lietuvių liaudies pasakas, Laimingasis Hansas 1995, su Andriumi Kaniava, pagal J.
2006 m. teatro trupę papildė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai (kurso vadovai V. Bagdonas, A. Giniotis) Eimantas Bareikis, Agnė Kaktaitė, Giedrius Kiela, Marija Korenkaitė, Vytautas Leistrumas, Ieva Stundžytė, Jonas Šarkus, Vesta Šumilovaitė, Justas Tertelis, Judita Urnikytė, Benita Vasauskaitė ir kiti. 21 a. Įvairaus žanro muzikinius spektaklius režisavo A. Giniotis (Taisyklė nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama! 2001, pagal Volkerio Ludwigo ir Birgerio Heymanno muzikinį reviu Linija 1, Paskutiniai Brėmeno muzikantai 2002, K. Antanėlio roko opera Meilė ir mirtis Veronoje 2005, libretas S. Gedos, miuziklas Juozapas ir jo svajonių apsiaustas 2007, Geltonų plytų kelias 2009, pagal Lymaną Franką Baumą, Pyp Pyp! 2015, Hop! Kiti režisieriai: V. V. Landsbergis (V. V. Landsbergio Kalėdų bobutės pasaka 2000, Persikūnijimai 2014 ir Diagnozė: visiškas Rudnosiukas 2015, Pelytė Zita 2005, pagal V. V. Landsbergį, Išėjau aš stotin 2008, su A. Giniočiu), S. Mykolaitis (Mikė Pūkuotukas 2002, pagal A. A. Milne’ą), A. Latėnas (S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac… 2004, pagal S. Šaltenį), Antanas Gluskinas (Mano senelis buvo vyšnia 2004, pagal Angelą Nanetti, Vaikystės etiudai 2007, pagal L. Aškenazį), Andrius Kaniava (Penktas veiksmas 2006, pagal Aleksandrą Stroganovą, Pinokio kronikos 2009), G. Beinoriūtė (Meilė iš paskutinio žvilgsnio 2006, pagal D. Čepauskaitę), Agnė Sunklodaitė (Atsargiai - Žiurkius!). Nuo 21 a. Daugumoje spektaklių ieškoma naujų bendravimo su žiūrovais būdų (publika įtraukiama į spektaklio veiksmą, tiesiogiai su ja bendraujama), išbandoma įvairios žaidybinės spektaklių formos, improvizuojama. Daugiausia scenografijos ir kostiumų spektakliams sukūrė Ramunė Skrebūnaitė, muzikos - Sigitas Mickis.
"Aukštyn kojom": muzika ir žaismė
Aukštyn kojom. Jūs gyvenat taip, kaip norit, -Mes gyvenam aukštyn kojom. Ir svajojam, ir dainuojamAukštyn kojom! - Linksmas, stebuklingas ir labai keistas istorijas dainomis pasakoja Darius Auželis, Robertas Aleksaitis, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis ir Andrius Kaniava. Tai originalių dainų, skambėjusių pagal Donaldo Biseto pasakas sukurtame spektaklyje (premjera 1991 m.) fragmentai. Knygelės lapai kartoniniai, todėl kuo keisčiausiai vartyti, klausyti ir dainuoti galės net patys mažiausi keistuoliai.
Šioje knygoje rasite šešias legendinio muzikinio spektaklio „Aukštyn kojom“ dainas:
Taip pat skaitykite: Futbolo akademijų vertinimas
- Aukštyn kojom
- Dviračių daina
- Varna Albertina
- Afrika
- Stebuklingas medis
- Svetainėje naudojami slapukai. Norėdami pagerinti svetainės funkcionalumą ir Jūsų patirtį, mes naudojame slapukus prisijungimo duomenims įsiminti, siekiant užtikrinti saugų prisijungimą, rinkdami statistiką ir optimizuodami svetainę.
Andriaus Kaniavos žvilgsnis į teatrą ir kūrybą
„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus - žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, - juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava. Juoku užkrėsdamas ir kitus, jis trykšte trykšta gera nuotaika, nors, kaip pats juokais sako, optimistu tampa tik artėjant vakarui.
A. Kaniava gimė Kaune, bet augo Vilniuje. Tą didingumą, apie kurį dainuoja, pradėjo atrasti gerokai vėliau. Gyveno Senamiestyje, buvusioje Muziejaus, dabar - Vokiečių gatvėje, ilgame lyg traukinys name. Čia ir praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, tik prieš devynerius metus išsikraustė atokiau miesto. Neseniai rado seną nuotrauką, kurioje esu užfiksuotas su savo vaikystės draugu didžiajame kieme, dabar kimšte prikimštame automobilių. O nuotraukoje iš vaikystės - tik dideli topoliai ir visiškai tuščias kiemas… Tai neįtikėtina. Dabar net sunku suvokti, kad buvo toks laikas. Tiesa, jo vaikystės kieme judėjimas taip pat vyko gan nemažas - kaip tik šalia, Rotušės link, buvo statomi namai, tad ne vienus metus kieme buvo prikrauta blokų, kuriais mėgo karstytis. Paskui buvo bandoma įrengti aikštelę, bet viskas pasibaigė be jokių rezultatų. Tas pat nutiko ir su požeminiais garažais… Bet mes turėjome savo milžinišką kiemą, iš kurio galėjai eiti visomis kryptimis ir visada likdavai Senamiestyje.
Apie 1975-uosius ėmė trintis gatvėse, o visas Senamiestis buvo susiskirstęs gaujomis. Dabar tai gal ir skamba baisiai, tačiau jo gaujos nieko neprilygo šiandienėms. Nežino, kodėl, bet jiems tuo metu buvo be galo brangios jų teritorijos, kuriose tiesiog malėsi, ir tiek. Kažkada pats bandė surasti motyvą, kas juos tose gatvėse laikė, ir niekaip nesurado. Jo mama dirbo Teatro sąjungoje, ir jie gyveno gana normalų gyvenimą, tad, rodos, ir nebuvo jokio pagrindo trintis gatvėse. O trynėsi… Toks, tiesą sakant, ir buvo jo Vilnius. Beje, į Karoliniškes pirmą kartą nuvažiavo 1982-aisiais, būdamas aštuoniolikos. Štai koks buvo ribotas jo gyvenimas. Pirmame kurse susipažino su žmogumi, kuris gyveno jam absoliučiai nesuvokiamoje teritorijoje - Karoliniškėse. Jis pasikvietė jį į svečius, ir jis nuvyko į šį „tolimą“ rajoną. Būdamas aštuoniolikos… Kai dabar pasakoja, net negali patikėti, kad tai buvo įmanoma…
Polinkis į kūrybą atsirado paprasčiausiai iš pavydo. Į Konservatoriją stojo todėl, kad neturėjo kur kitur stoti, mat mokyklą baigė labai blogai - humanitariniai dalykai sekėsi gerai, bet tikslieji - košmaras. Dėl šių mokslų jau devintoje klasėje strigo ir nebepajudėjo iš vietos. Bet laikai buvo tokie, kad jį turėjo kažkaip ištempti iki vienuoliktos klasės. Su fizikos mokytoju jie buvome vyriškai susitarę - aš jam netrukdau per pamokas, jis man rašo trejetą. Tiesa, nuo vaikystės rimtai užsiiminėjo žirgų sportu, svajojau su tuo savo tolesnį gyvenimą ir sieti. Tačiau paauglystėje jam atrado stiprią trumparegystę, ir visi sportai baigėsi, todėl po mokyklos liko lyg pakibęs ore. Metus buvo visiškai sutrikęs, o tada nuėjo ten, kur kai ką išmanė - į teatrą. Jo tėvas dirbo teatre, vaikystėje ir jis pats nemažai laiko praleisdavo jame, o mama dirbo anuometinėje Teatro draugijoje, tad teatras jam buvo lyg savaime suprantamas dalykas.
Jo atsiminimai susiję su spektakliu „Sevilijos kirpėjas“, jame vaidino jo tėtis. Daugybę kartų žiūrėjo šį spektaklį, ir dabar atsimena beveik visas scenas. Kaip dabar supranta, tais laikais tai turėjo būti išskirtinis operos pastatymas. Tiesiog pats teatras buvo jaunas ir kūrybingas, todėl ir pastatymas jaunatviškas - scenoje aktoriai net improvizuodavo, kas dabar net neįsivaizduojama. Visa tai jam padarė neišdildomą įspūdį.
Taip pat skaitykite: Mitybos ir sporto svarba
Kai įstojo į Konservatoriją, susidūrė su žmonėmis, kokių gyvenime nebuvo matęs. Turi galvoje Aidą Giniotį, Iloną Balsytę, Darių Auželį. Jie visi atvažiavo iš Šiaulių ir buvo jau tiesiogine prasme susigiedojęs kolektyvas, mat Darius su Ilona buvo klasės draugai, o kiti mokėsi toje pačioje muzikos mokykloje. Jie dainavo, grojo gitaromis… Pirmą kartą gyvenime sutiko tikrai meniškos prigimties savo bendraamžių. Ir patyrė didžiulį šoką, nes pats savęs menišku nelaikė. Štai čia ir atsirado pavydas, apie kurį kalbėjo. Jis tiesiog norėjo tapti panašus į juos. Tai ir vedė jį į priekį.
Po studijų buvo išsiųstas į Kapsuko (dabar Marijampolės) teatrą, kur dirbo beveik dvejus metus, o paskui pabėgo. Visada buvo labai tolerantiškas provincijai, ir dabar toks yra, bet, matyt, lengva tokiam būti iš toli, kai negyveni ten… Kaip sakė vienas užsibaliavojęs tuometinio Kapsuko menininkas: „Sėdžiu Kapsuke, žiūriu pro langą - nieko nematau…“ Geniali mintis, puikiai atspindinti ir jo tuometinę savijautą. Jam tai buvo siaubingai tuščias laikotarpis, kai nežinojo, ko griebtis. Net baliavoti buvo praėjęs noras - ant durų buvo užsikabinęs lentelę su užrašu: „Manęs nėra namie“. Taip ir pradėjo po truputį groti, kažkokius tekstus užsirašinėti. Iš neturėjimo kur save padėti… Juk buvau tik baigęs mokslus, ir kaip visi tik baigusieji maniau, kad esu genijus, galintis pasaulį pakeisti.
Jų kurso dėstytoja buvo profesorė Irena Vaišytė. Nežino, ką ji kiekviename iš jų rado, bet ji kaip niekas kitas sugebėdavo išjudinti žmones. Kažkas yra rašęs, jog dėstytoja atimdavo pasitikėjimą iš žmonių. Nežino, gal tai buvo jos jaunystėje, tačiau kai jie susitiko, atvirkščiai, ji itin skatino kiekvieno pasitikėjimą savo jėgomis, kiekvienam pabrėždavo, kad jis yra vienintelis toks pasaulyje, ir kito tokio nėra. Nuo pat studijų pradžios mokė savarankiško gyvenimo tiesiai šviesiai sakydama, jog baigę studijas jie niekam nebus įdomūs ir reikalingi. Taip pat pažymėjo teorinę galimybę, jei jiems pasisektų ir patektų pas įdomų režisierių… Ir ji buvo visiškai teisi, o teorinė galimybė ir liko tik teorija. Visada pabrėždavo, kad jie turi patys galvoti, ieškoti, kapstytis, nenusivilti, jei šią akimirką niekas jų kūryba nesidomi, tiesiog daryti tai, ką jauti privaląs daryti. O su kurso draugais viskas gan paprasta - juk visada kolektyve atsiranda žmogus, su kuriuo randi bendrą kalbą, pajauti dvasinį bendrumą, išsikalbėjus pamatai, kad skaitėte tas pačias knygas, panašia muzika domitės… Taip nutiko ir jų kurse - atsirado žmonės, kurie vėliau ir sudarė „Keistuolių“ branduolį. Tiesa, jų kursas buvo pirmasis, brutaliai išskirtas po pirmųjų metų, mat vaikinus surinko į privalomąją karinę tarnybą, o po dvejų metų bjaurūs ir ciniški grįžo jau į kitą kursą. Savo kolegoms, išvengusiems armijos, kėlė šiurpą, nes iš pašaknių kirtome per jų dvasingumą. Tačiau netrukus patys suvokėme, kad kažkas ne taip su mumis pačiais, todėl skubėjome kuo greičiau pasinerti į kūrybą. Tad ir kabinomės vienas į kitą, kūrėme spektaklius, rengėme pasirodymus pačiomis įvairiausiomis progomis.
A. Kaniava yra minėjęs, kad kūrėjui būtinas „chuliganiškas agresyvumas“. Jam nėra priimtinas teatras, kuris užsiima vien tuo, kad šokiruoja žiūrovą. Vis dėlto chuliganišką agresyvumą labiau taikytų savo muzikinėje kūryboje. Jį labai erzina mūsų pramogų pasaulis, popmuzikos scena, tiesiog negali to ištverti. Nežino, kaip artistui, kuris vaidina kito medžiagą, - jis turi turėti poziciją, suvokimą, kas jis yra tame vyksme, spektaklyje, kuriame dalyvauja. Tačiau jei žmogus pats kuria dainas, lipa į sceną ir jas dainuoja klausytojams, tuomet, jo galva, jis privalo turėti poziciją. Kitu atveju, kam apskritai lipti į sceną? Juk menas yra socialus, jis turi paliesti žmones. O kaip tu paliesi, jei nežinai, apie ką kalbi. Žinoma, nekalba apie politiką, nes jei liptų į sceną ir dainuotų apie tai, kas vyksta mūsų politiniame gyvenime, būtų klaikiai neįdomu.
Apie 1998 metus manė, kad tos dainos, kurias groja, - niekam neįdomios. Nežino, kodėl taip galvojo, bet buvo apėmęs kažkoks beviltiškumo jausmas. Tačiau kai Gediminas Storpirštis pakalbino dalyvauti Mokytojų namų dainuojamosios poezijos svetainėje, tada pamatė, jog yra žmonių, kuriems tai įdomu, kad jie ištempę ausis klauso. Ir štai tada suprato, jog yra dėl ko stengtis ir lipti į sceną. O jei tavęs klauso, privalai ką nors pasakyti. Dainuojamoji poezija mūsų platumose tapo savotišku išsigelbėjimo ratu tiems, kurie nekūrė dainų pagal savo tekstus ar negalėjo pasakyti to, už ką anuomet sodindavo. Todėl jie ėmė žinomų poetų eilėraščius ir juos dainavo. Ir tai šiandien tapo mūsų tradicija. Tačiau laikai pasikeitė, o mes vis dar esame pamiršę, kas yra bardas.
A. Kaniavai dainose svarbu, kas ir kaip išsakoma. Tačiau tas kalbėjimas per muziką nereiškia, kad lipi į sceną ir imi kumščiu mosikuoti revoliucinius šūkius šaukdamas… Ne. Tiesiog dainuoji tai, ką išgyveni pats, ir viliesi, kad kažką panašaus yra patyręs ir kitas. Gal tai ir yra socialumas per muziką. Nekalba apie tokias radikalias dainas kaip „Našlaičiai“ ar „Internautas“. Tai visai kas kita… Tai savotiškas daužymas į sieną. Bičiuliai jam neretai priekaištauja, kad jo dainose kupletai nesisieja su priedainiais… Sykį pasižiūrėjo - tikrai, jie visiškai teisūs. Bet tai logiška - priedainis jam gimsta spontaniškai, o kupletai yra tai, ką aš išties galvoju viena ar kita tema. Kas mane nervina.
Grįžtant prie teatro - neatrodo, kad „Keistuolių“ kūryba gimsta iš to nervo. Taip, jie skirtingi ir kartu papildo viena skitą. Pavyzdžiui, „Vogtos dainos“ taip pat gimė iš nervo. Juokinga, bet šiandien niekas neatsimena, kad tai buvo parodija, kurią A. Valinskas per savo neapsižiūrėjimą įleido į Nidos festivalį. Bet tai kaip tik ir buvo visų tų atlikėjų parodija. Jie jokiu būdu nesiekė jų įžeisti, tiesiog dainomis parodė, jog tie patys atlikėjai, tos pačios jų melodijos, atliekamos kiekviena proga, jau stringa gerklėje. Taip jiems ir gimė „Vogtos dainos“, absoliučiai visos pagal idiotiškus žodžius. Kažkas klausė, kur slypi šių dainų prasmė? Nėra jose jokios prasmės, tai baika, pokštas.
Kalbant apie teatrą, jų spektaklis „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“ yra akivaizdus socialinio teatro pavyzdys. Kad ir kaip keista, tačiau pradžioje jam šis spektaklis buvo visiškai nepriimtinas. Teatras jam turi turėti paslaptį, jame negali kalbėti tiesiai šviesiai, kitaip viskas tampa lėkšta ir banalu. Tačiau kai pamatė, kad Vokietijoje šis spektaklis yra ypač mėgstamas, suprato, jog ir toks teatras gali egzistuoti. Beje, šis spektaklis buvo vienas pirmųjų Jūsų teatro žingsnių, orientuojantis į jaunimo publiką.
Spektakliai vaikams atsirado iš keisto ir nesuvokiamo stiliaus, kuris gimė jų studijų metais. Pradžioje tai buvo atskiri etiudai, kuriuos vėliau pamėginome sujungti į bendrą visumą. Tuo metu būtent taip jie įsivaizdavo teatrą vaikams. Dabar niekaip nesuvaidintų Kaliausės iš „Geltonų plytų kelio“. Tada jie buvo jauni, nesugadinti ir galėjome suvaidinti tokius naivius, gaivališkus ir nesavanaudiškus personažus. Šiandien tokio spektaklio nepastatytų. O jei statytų, tai būtų dirbtina. Todėl visiškai natūraliai, augant jiems patiems, augo ir jų auditorija.
A. Kaniava teigia, kad „Keistuolių“ atsiradimas buvo priimtas kaip įžeidimas, ir teatro bendruomenė nutarė juos visiškai ignoruoti. Grigorijus Gorinas vienoje savo pjesėje apie Swiftą rašė: „Reiškinius, kurių nemokame paaiškinti, laikyti neegzistuojančiais“. Taip pradžioje ir buvo su „Keistuoliais“. Kai pradėjo aktyviai reikštis ir lįsti į akiratį, buvo pamėginta juos kritikuoti, o paskui vėl juos paliko ramybėje. Faktas, kad jie buvo pirmasis privatus teatras Lietuvoje, tikrai turėjo reikšmės tokiam požiūriui. Bet jiems visada sekasi. Kai 2005-aisiais pastatė filmą „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, gavo antrą antausį už tai, kad drįso tai rodyti kino teatre.
A. Kaniavos nuomone, vaikams kurti gerokai sudėtingiau. Vaikų neapgausi - jei jiems neįdomu, tai jie ir nesėdės ramiai, kad ir kiek tėvai juos tildytų. Dabar spektakliai vaikams sutrumpėjo iki kokių 45 minučių… O kažkada jie rodė 2 valandų spektaklius, ir vaikai juose išsėdėdavo. Tiesa, ir šiuose spektakliuose buvo vietų, per kurias mažieji žiūrovai imdavo žiovauti, bet jos būtinos pačiam spektaklio veiksmui, tad niekaip negalėjome jų atsisakyti. Ilgą laiką manė, jog panašiai reaguoja ir jaunimas. Nekalba apie tą ieškantį, kūrybingą, smalsų žmogų. Tačiau šiandien mato, kad teatre yra daug atsitiktinių žiūrovų. Jie nėra savaime blogi, tačiau jų nelabai domina teatras. Nemėgsta tų „organizuotų gaujų“, kurias į teatrą atveža iš mokyklų. Jie sėdi, visą laiką garsiai žvengia, ir tau pačiam nuo to ima darytis bloga, imi nebesuprasti, ką čia veiki. Taip, šito negali nei pamatuoti, nei įvertinti. Gali būti, kad išties kažkas įsirašo.
Žinoma, kartais jie yra priversti sukurti ką nors smagaus ir komercinio tam, kad galėtume statyti spektaklius mažesniam žiūrovų skaičiui. Taip nutiko ir su jo režisuotu „Penktu veiksmu“ bei „Pinokio kronikomis“. Tai išties svarbus dalykas. Juk suaugęs tėvas, kalbėdamas su savo vaikais, galvoja, ką pasakys, nes vaikas jo klauso. Ir tiki. Kodėl „Keistuoliai“ niekada nereklamavo alaus, loterijos bilietų ar vamzdžių? Nes jie žino, kad neturi tam teisės. Visų pirma dėl vaikų.
A. Kaniavos nuomone, teatre, kaip jau minėjau, turi būti paslapties, o ne tik linksmybių. Jame turi rasti mįslę, kurią norėtųsi įminti. Taip jam buvo su „Penktu veiksmu“ pagal Aleksandro Stroganovo kūrinį. Perskaitęs jį nieko nesuprato, bet ten buvo kažkas tokio, kas skatino žengti šiuo keliu. Mirties baimė, vienatvė, noras būti kartu - visa tai spektaklyje atsiskleidžia per, rodos, beprasmius, buitinius pasišnekėjimus.
Teatras - lyg džiazas, niekada nebūna toks pat, koks buvo vakar. Kiekvienas spektaklis yra skirtingas, nes ir kiekvienas aktorius šiandien yra kitoks nei buvo vakar. Tik išėjęs į sceną imi gaudyti kitų aktorių emocijas, ir tada viskas ima judėti, vystytis… Nesako, kad kiekvieno spektaklio kitoniškumas garantuoja tai, jog spektaklis bus vykęs. Anaiptol. Tačiau jam įdomiausia yra tas gyvas žaidimas, kuriam atsidavęs niekada nežinai, kur nukeliausi. Mūsų teatre tai ypač svarbu, tai yra visa ko pagrindas. Liūdna, kai teatre užsiciklinama, pasiduodama rutinai. Jam nieko nėra baisesnio kaip artistas, dirbantis lyg kompiuteris. Gali būti, kad savo darbą jis atlieka gerai. Bet kokia tuomet viso to prasmė?
Jų dažnai klausia, kodėl nustojo vaidinti spektaklius „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“ ar „Karalius elnias“, į kuriuos publika mielai ėjo. Todėl, kad jie tapo nebegyvi. Jie gra…
tags: #keistuoliu #teatras #daimele #apie #sporta