Šiame straipsnyje panagrinėsime kelininko futbolo stadiono istoriją, nuo jo klestėjimo laikų iki dabarties, atsigręždami į svarbiausius įvykius ir žmones, kurie formavo šio stadiono ir jame žaidusių komandų likimą.
„Atmosferos“ triumfas ir sunkūs išbandymai
1979 metų rudenį Mažeikių „Atmosfera“ Senamiesčio parko stadione susigrūmė su Kėdainių „Nevėžiu“. Šios rungtynės buvo itin svarbios, nes „Atmosferai“ reikėjo pergalės, kad taptų Lietuvos čempionais. Pasak A. Kaupio, į stadioną susirinko pilnos tribūnos mažeikiškių sirgalių, taip pat atvyko Kauno „Kelininko“ komanda, kuri tikėjosi „Atmosferos“ pralaimėjimo.
A. Kaupys prisiminė, kad sezonas buvo labai sunkus: komanda sužaidė 63 rungtynes, o jo pabaigoje per septynias dienas - net ketverias. Teko žaisti ir Uzbekijoje, kur SSSR „Auksinės varpos“ turnyre atstovavo „Nemuno“ draugijai ir užėmė penktą vietą. Lietuvos futbolo taurės turnyre „Atmosfera“ nužygiavo iki finalo, kur Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadione pralaimėjo vietos „Kelininkui“ rezultatu 0:1.
Anot A. Kaupio, pergales lėmė geras fizinis pasiruošimas, komandos vienybė ir puikus treneris J. Treneris turėjo savo vietą prie aikštės, stebėdavo rungtynes, o per pertrauką ramiai paaiškindavo, ką žaidėjai darė blogai ir ką reikėtų pataisyti. Treneris nevengdavo pasitarti ir su žaidėjais. Prieš rungtynes jis pasikviesdavo A. Kaupį, Algį Barasą ir Zigmą Dvarioną ir klausdavo, kas gins vartus.
Kapitonas Z. Dvarionas mokėjo palaikyti komandos atmosferą: jis turėjo autoritetą, padrąsindavo vyrus, o jei tinginiaudavo, nevengdavo ir subarti. Prie geros atmosferos prisidėjo ir tai, kad net penki žaidėjai buvo beveik vienmečiai ir pradėjo kartu rungtyniauti jaunučių, jaunių, o po to - ir suaugusiųjų komandose.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
A. Kaupys pažymėjo, kad tuometinė Mažeikių aikštė buvo pati blogiausia šalyje, tačiau tai komandos nestabdė - žiemą treniruodavosi ir vadinamojoje „Dramblio būdoje“ parke, ir stadione prie dabartinės Senamiesčio pagrindinės mokyklos.
Po čempionų titulų vykdavo pagerbimai partijos komitete, tačiau didelių premijų nebuvo: rajono įstaigos ar tai švietimo skyrius, ar Elektrotechnikos gamykla, įsteigdavo prizus, kuriuos ir įteikdavo futbolininkams. Visi futbolininkai buvo įforminti kaip darbininkai kompresorių gamykloje, gaudavo algą, tačiau buvo pažadėtos ir premijos, kurių neretai nesulaukdavo.
Nuosmukis ir vilties spinduliai
Po 1979 metų „Atmosferai“ nebepavyko pakilti taip aukštai. Po kelerių metų finansavimas pradėjo strigti, komanda susirinko ir nusprendė, kad veltui žaisti neapsimoka, todėl išsiskirstė. A. Kaupiui buvo siūloma persikelti į Kėdainių „Nevėžį“, tačiau jis atsisakė.
Didžioji dalis „Atmosferos“ žaidėjų pasiliko Mažeikiuose. Futbolo veteranas pažymėjo, kad keli buvę „Atmosferos“ žaidėjai buvo nuėję į dabartinės komandos rungtynes, tačiau nusivylė - žaidžia jaunimas, skaudu buvo žiūrėti, kad rungtyniauja be ugnelės.
Vilijampolės Futbolo Maniežas: Naujas etapas Kauno futbolui
Vilijampolės futbolo maniežas - tai pripučiamu kupolu uždengta futbolo aikštė Kaune, Jovarų gatvėje, buvusio „Kelininko“ stadiono vietoje, šalia Nemuno ir Lampėdžių tilto. Maniežas skirtas „Tauro“ sporto mokyklai, daugiausiai naudojamas kaip treniruočių bazė. Vienu metu uždarame futbolo manieže gali treniruotis keturios grupės arba virš 50 jaunųjų futbolininkų. Rungtynes stebėti gali apie 100 žiūrovų.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
2019 m. vasarą iškilęs 110 m ilgio, 80 m pločio, iki 25 m aukščio pripučiamas kupolas, dengiantis naująjį futbolo maniežą, buvo vienintelė tokia konstrukcija Lietuvoje. Kupolas sudarytas iš 9 atskirų dalių, kurios sujungtos varžtų sistemomis. Viena dalis sveria 2-3 tonas. Neįprastą slėginį kupolą sudaro du vinilinio audinio sluoksniai, tarp kurių kompresoriais tiekiamas suspaustas oras palaiko stogo formą. Futbolo maniežas miestui atsiėjo 1,8 mln. eurų.
Kupolo griūtis ir atstatymo darbai
Futbolo maniežo kupolas subliūško po stiprios vėtros. Iš pradžių atrodė, kad būtent ji yra šio nemalonaus įvykio kaltininkė, tačiau vėliau iškilo daugiau versijų. Maniežą įrengusios bendrovės „HSC Baltic“ vadovybė pareiškė, neva kupolas buvo mechaniškai pažeistas ir būtent tai lėmė jo griūtį. Kauno savivaldybės atstovai kreipėsi į policiją, tačiau atlikus aplinkybių patikrinimą nuspręsta ikiteisminio tyrimo nepradėti.
Maniežo atstatymas užtruko gerokai ilgiau, negu manyta iš pradžių. Iškart po kupolo griūties buvo iškviesti įrenginio gamintojo atstovai iš Slovėnijos įmonės „Duol“. Savivaldybei pateiktose išvadose sakoma, kad plyšimas prasidėjo dėl denginio plėvelėje padarytų mechaninių pažeidimų - pjūvių.
Dalį patirtų nuostolių draudimo bendrovė atlygino. Naujasis maniežo kupolas jau užsakytas ir iki liepos pabaigos turėtų pasiekti Kauną. Per visą stadiono perimetrą išlietas naujas pamatas, kuris skirtas kupolui pritvirtinti. Senąjį denginį ketinama utilizuoti ir dabar ieškoma, kas tai galėtų padaryti.
Maniežo privalumai ir ateities vizijos
Pripučiamais kupolais dengti stadionai turi privalumų - žiemos metu į kupolo vidų pučiamas šiltas oras, todėl šaltaisiais mėnesiais manieže yra šilta. Visas maniežo grindinio plotas padengtas dirbtine danga.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
Tikimasi, kad naujasis futbolo maniežas padės kelti šalies futbolą į naują lygį ir sudarys tinkamas treniruočių sąlygas jauniesiems futbolininkams.
Lietuvos Futbolo Taurės Turnyrai: Istoriniai Faktai ir Įvykiai
Lietuvos futbolo taurės turnyrai turi gilias tradicijas, siekiančias tarpukario laikus. Po karo Lietuvos komandos kovodavo dėl „Tiesos“ taurės.
Marijampolės „Sūduva“ į šių varžybų finalą pirmą kartą pavyko prasibrauti 1962-aisiais. Finale teko susitikti su Kauno „Lima“, kurią treniravo marijampolietis Romualdas Dambrauskas. Lemiamos rungtynės rugpjūčio 26 d. Deja, rungtynes 3:1 (2:0) laimėjo „Lima“, o „Šešupei“ paguodos įvartį prieš pat finalinį teisėjo Juozo Litvino švilpuką pelnė R. Martikaitis.
Finalas su Kauno „Kelininku“ buvo žaidžiamas rugpjūčio 8 d. Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Rungtynes savo švilpuku vėl pradėjo J. Litvinas, tačiau tai buvo tik simbolinis sušvilpimas.
Trečiasis „Sūduvos“ finalas sutapo su Marijampolės futbolo atgimimu, kurio rezultatais džiaugiamės ir dabar. Finalas su FBK „Kaunu“ buvo žaidžiamas gegužės 22 dieną Alytuje, o rungtynėms vadovavo Antanas Rubys. Deja, mačas ir vėl buvo pralaimėtas rezultatu 1:3, o visi įvarčiai krito antrajame kėlinyje.
Žengti paskutinį žingsnį ir pagaliau laimėti Lietuvos taurę „Sūduvai“ pavyko 2006-aisiais. Spalio 21 d. A. Gabrio vadovaujamai komandai finale atstovavo Gytis Padimanskas, Gvidas Grigas, Darius Gvildys, G. Klevinskas (80, Vaidas Slavickas), Tomas Mikuckis, Davidas Čigladzė, Tomas Miklinevičius, D. Maciulevičius (70, Andrius Urbšys), Nerijus Mačiulis (55, V.
Triumfą taurės turnyre netrukus pavyko pakartoti. Tai buvo padaryta 2009-aisiais. Tuomet „Sūduva“ prie turnyro dalyvių prisijungė ketvirtfinalyje ir 7:2 nugalėjo „Šiaulius“. Rungtynėms vadovavo Gediminas Mažeika, o lemtingas buvo ir vėl vienintelis taiklus smūgis, kurį 64 min.
Šeštojo finalo „Sūduvai“ teko laukti iki 2016-ųjų. Ketvirtfinalyje įvyko pirmasis naujųjų laikų Marijampolės derbis, kuriame „Sūduva“ nugalėjo prieš tai jau 4 varžovus eliminavusį „Švyturį“ 10:1. Pusfinalyje marijampoliečiai 2:0 nugalėjo Kauno „Stumbrą“ ir rugsėjo 25-ąją Klaipėdoje finale susikovė su „Žalgiriu“.
Turnyro pusfinalyje burtai marijampoliečius suvedė su principiniu varžovu „Žalgiriu“.