Lietuvos futbolo istorija - tai kelias, kupinas iššūkių, pakilimų ir nuopuolių, tačiau visada išliekantis aistringas ir svarbus šalies sporto gyvenimo elementas. Šiame straipsnyje panagrinėsime svarbiausius Lietuvos futbolo istorijos momentus, pradedant pirmaisiais žingsniais ir baigiant šiuolaikiniais pasiekimais.
Futbolo Pradžia Lietuvoje
Futbolas Lietuvoje pradėjo populiarėti XX amžiaus pradžioje. 1911 m. išvydo dienos šviesą žaidimų knyga, kurioje pirmą kartą buvo supažindinama su futbolo žaidimu. Tų pačių metų rugsėjo 4 d. Kaune įvyko pirmosios futbolo rungtynės. Šie įvykiai žymėjo futbolo atsiradimą Lietuvoje.
Pirmieji Žaidėjai ir Organizacijos
Vienas iš pirmųjų, susijusių su futbolo atsiradimu Lietuvoje, buvo Vincentas Petrauskas, kuris 1919 m. buvo vienas pirmosios nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijos - Lietuvos sporto lygos (LSL) - steigėjų. Jis taip pat inicijavo Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS), turėjusios ir Futbolo skyrių, įsteigimą 1923 m. Steponas Darius, grįžęs į Lietuvą 1920 m., pasinėrė į sporto gyvenimą ir tapo ne tik futbolo žaidėju, bet ir kitų sporto šakų pradininku.
Pirmasis Čempionatas ir Rinktinė
Pirmasis Lietuvos čempionatas startavo 1922 m. Lietuvos futbolo rinktinė pirmąsias oficialias rungtynes sužaidė 1923 m. birželio 24 d., pralaimėdama Estijos rinktinei rezultatu 0:5. Tačiau netrukus, tų pačių metų rugpjūtį, buvo pasiekta pirmoji pergalė prieš tą pačią Estijos rinktinę rezultatu 2:1. 1924 m. Lietuvos olimpinė rinktinė pirmą kartą dalyvavo VIII olimpiados žaidynėse Paryžiuje, tai buvo ir pirmosios žaidynės, kuriose mūsų šaliai atstovavo futbolo komanda.
Tarpukario Futbolas
Tarpukario Lietuvoje futbolas sparčiai populiarėjo, o Lietuvos rinktinė reguliariai dalyvavo tarptautinėse varžybose.
Taip pat skaitykite: Sporto medicinos požiūriai Lietuvoje
Svarbios Asmenybės
Šiame laikotarpyje iškilo daug svarbių asmenybių, įnešusių didelį indėlį į Lietuvos futbolą. Antanas Saunoris 1925 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje futbolo teisėjų kolegiją ir 1926 m. įkūrė Klaipėdos karinės įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjungą (KSS), kuri šešis kartus tapo Lietuvos čempione. Leonas Juozapaitis buvo 1922 ir 1923 m. Lietuvos futbolo čempionas, o Brunonas Štencelis 1930 m. įkūrė Fiziško auklėjimo draugiją.
Romualdas Marcinkus
Romualdas Marcinkus, gimęs 1908 m., buvo vienas ryškiausių tarpukario Lietuvos futbolininkų. Jis buvo pakviestas į Lietuvos futbolo rinktinę 1927 m. ir tapo jos kapitonu. Marcinkus rinktinės spalvas gynė net 41 kartą (1927-1938). Jis taip pat treniravo rinktinę ir dalyvavo karo kovose, o jo atminimas įamžintas knygose ir filmuose.
Steponas Garbačiauskas
Steponas Garbačiauskas, gimęs 1900 m., buvo ne tik futbolininkas, bet ir sporto organizatorius bei visuomenės veikėjas. Jis surengė pirmąją sporto šventę Kaune 1919 m., priklausė įvairiems sporto klubams ir 1922, 1923 ir 1926 m. tapo Lietuvos čempionu. Garbačiauskas taip pat prisidėjo kuriant sportinį judėjimą kariuomenėje ir parašė metodinius leidinius apie futbolą.
Valerijonas Balčiūnas
Valerijonas Balčiūnas, gimęs 1904 m., buvo sportininkas, sporto organizatorius ir visuomenininkas. Jis sudarė Lietuvos futbolo vartininkų elitą 1923-1927 m., žaidė Lietuvos rinktinėje ir buvo vienas iš Kauno „Kovo“ klubo steigėjų. Balčiūnas taip pat buvo vienas geriausių futbolo ir krepšinio teisėjų.
Juozas Eretas
Juozas Eretas, gimęs 1896 m., buvo profesorius ir visuomenės veikėjas, kuris atvyko į Lietuvą 1919 m. ir vadino save futbolininku.
Taip pat skaitykite: Knygos apie Lietuvos krepšinį
Nikodemas Čerekas
Nikodemas Čerekas, gimęs 1905 m., buvo futbolininkas, sporto organizatorius ir žurnalistas. Jis tapo Lietuvos futbolo čempionu 1936 m., atstovavo šalies rinktinei ir buvo LFLS klubo sekretorius bei pirmininkas. Čerekas taip pat buvo atsakingas už sporto klausimus Finansų biudžeto komisariate.
Antanas Lingis
Antanas Lingis, gimęs 1907 m., buvo rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės puolėjas. Jis tris kartus tapo šalies čempionu ir atstovavo Lietuvos rinktinei 34 rungtynėse, įmušdamas 12 įvarčių.
Pokario Futbolas ir „Žalgirio“ Era
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos futbolas patyrė sovietinės sistemos įtaką. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu iškilo Vilniaus „Žalgiris“, kuris tapo svarbiausiu Lietuvos futbolo klubu.
Vilniaus „Žalgiris“
Vilniaus „Žalgirio“ istorija prasidėjo nuo „Dinamo“ susikūrimo 1947 m. Komanda ilgus metus žaidė antrajame divizione, o 1983 m. pirmą kartą pelnė SSRS pirmenybių apdovanojimus. 1987 m. sezonas buvo pats sėkmingiausias klubo istorijoje sovietiniu periodu, kai „Žalgiris“ tapo SSRS pirmenybių 3 vietos laimėtoju.
Žalgiriečiai SSRS Rinktinėse
„Žalgirio“ lyderiai buvo kviečiami į SSRS rinktines. Tarp iškilių Lietuvos futbolininkų - du olimpiniai čempionai. 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse aukso medaliais pasipuošė Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis. Tiesa, žaidynėse jie dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai.
Taip pat skaitykite: Efektyvi mityba sportuojant
Nepriklausomybės Laikotarpis
Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos futbolas pradėjo naują etapą. Buvo įkurtos naujos lygos, o klubai pradėjo dalyvauti Europos turnyruose.
Dabartinis „Žalgiris“
Dėl finansinių problemų FK „Žalgiris“ 2008 metais tapo neveiksnus. Tačiau 2009 metais komandos žaidėjai, treneriai ir aistruoliai įkūrė Vilniaus miesto futbolo draugiją (VMFD) „Žalgiris“. 2010 metais VMFD „Žalgiris“ gavo galimybę rungtis A lygoje.
Šiuolaikiniai Pasiekimai
2013 metais „Žalgiris“ iškovojo LFF taurę, o 2013 metų sezono pradžioje buvo vėl stipresnis už „Ekraną“. Taip pat apginta praėjusiame sezone iškovota LFF taurė. Sezonas buvo ypač įsimintinas ir dėl įspūdingo komandos žygio Europos lygos atrankoje. 2023 m. Vilniaus FK Žalgiris pasiekė istorinę pergalę, įveikdamas Švedijos čempioną „Malmo“ ir užsitikrindamas vietą UEFA Konferencijų lygos grupių etape.
Vilma Venslovaitienė ir Vladimiras Čeburinas
Vilma Venslovaitienė, nuo 2009 metų dirbanti Vilniaus „Žalgirio“ vykdomąja direktore, ir treneris Vladimiras Čeburinas, pasižymėjęs taktika dvejose paskutinėse rungtynėse, visiškai sukaustė Švedijos čempionų „Malmo“ žaidimą, yra svarbūs asmenys, prisidėję prie dabartinių „Žalgirio“ pasiekimų.
Geriausi Lietuvos Futbolininkai
Lietuva išugdė daug talentingų futbolininkų, kurie garsino šalies vardą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Edgaras Jankauskas
Edgaras Jankauskas yra vienas žymiausių Lietuvos futbolininkų. Jo karjeros pasiekimai apima laimėtą UEFA Čempionų lygą su FC Porto 2003-2004 m. sezone. Po karjeros pabaigos jis tapo treneriu ir 2016 metais tapo Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu.
Arvydas Novikovas
Arvydas Novikovas yra žinomas dėl savo techninių įgūdžių ir universalumo. Jis nuolat rungtyniavo tiek klubo, tiek šalies rinktinėje.
Marius Žaliūkas
Marius Žaliūkas sėkmingai rungtyniavo Škotijos “Hearts” komandoje, kurioje atliko svarbų vaidmenį padėdamas “Hearts” laimėti Škotijos taurę 2011-2012 m. sezone. Jis taip pat debiutavo Lietuvos rinktinėje 2005 m.
Fiodoras Černychas
Fiodoras Černychas yra rezultatyvus žaidėjas, pasižymintis greičiu ir sugebėjimu užbaigti atakas.
Tomas Danilevičius
Tomas Danilevičius sėkmingai žaidė Italijoje, kelerius metus rungtyniavo Serie A lygoje.
Futbolo istoriko kelias: Gyvenimo štrichai ir aistra futbolui
Garsus futbolo istorikas G. Kalinauskas, kurio kelias prasidėjo nuo vaikystės Utenos rajone, driekėsi per visą Sovietų Sąjungą, sekant Vilniaus „Žalgirio“ pasirodymus varžovų stadionuose, iki pat 2021-ųjų, kai stebėjo sostinės klubo rungtynes Norvegijoje su Budės „Glimt“ ekipa. Jo gyvenimas - tai ne tik kelionės ir futbolas, bet ir slogios sovietinio gyvenimo realijos, kurioms jis turėjo prisitaikyti.
G. Kalinausko atsiminimai apie archyvų medžiagą
G. Kalinauskas prisimena: „Dabar už jokius pinigus to nekartočiau - peržiūrėti archyvuose visą medžiagą apie futbolą. Pradėjęs tą darbą apgailestavau, matydavau, kad to, ko ieškau, nėra. Netiksli, nepilna statistika, klaidingi protokolai. Kokio velnio man to reikia, klausdavau savęs. Plačiu frontu rinkta informacija, jaunių, moterų, studentų futbolas. Peržiūrėtas kiekvienas laikraštėlis. Jei kažko nebūdavo Vilniaus bibliotekose, važinėjau į kitų miestų bibliotekas.“
Knyga „Mano aistra“
G. Kalinauskas su šypsena kalbėjo apie savo paskutinį darbą - knygą „Mano aistra“: „Dabar ši paskutinė yra jau 11-a mano knyga, visa komanda sukomplektuota, galima ramiai pasitraukti.“ Anot autoriaus, tai nėra autobiografinė apybraiža, o tik kai kurie gyvenimo štrichai. „Vien apie futbolą galėčiau parašyti detektyvinį romaną ar poemą. Noriu tiktai išreikšti buvusio futbolo aistruolio požiūrį ir pasidalinti prisiminimais“, - rašo G. Kalinauskas.
„Buvusio futbolo aistruolio“ požiūris
„Delfi“ klausė futbolo istoriko: „Knygos pradžioje minite, jog norite išreikšti jau “buvusio futbolo aistruolio” požiūrį ir prisiminimus? Kodėl - „buvusio“?“ Lietuvoje dabar jiems nėra lygių, daugiau nejaučiu didesnio susidomėjimo kuriuo nors Lietuvos futbolininku, o ypač nedomina legionieriai. Koks tai Lietuvos futbolas, jei stipriausiose komandose dominuoja legionieriai? Dabar A lygos komandose - bent trijų lietuvių taisyklė, o prieš kelerius metus buvo rungtynių, kuomet startiniame vienuoliktuke - nė vieno lietuvio. Tai patyčios iš Lietuvos futbolo.
Brolio įtaka aistrai futbolui
„Būtent vyresniam broliui liekate skoloje už pažadintą aistrą futbolui?“ - klausė Delfi. „Taip, jis penkeriais metais vyresnis už mane. Vasarą dviračiu iš rajono važinėjome į Uteną stebėti futbolo rungtynių, be to, jis pats jau treniravosi, matė legendinį Stanislovą Ramelį. Sklido kalbos apie jo neįtikėtiną smūgį ir sulaužytą virpstą. Tad kaip nesidomėsi futbolu?“
Apmaudas dėl neįgyvendintos futbolininko karjeros
„Pats knygoje rašote, jog pradėjus mokytis Vilniaus tarybinės prekybos technikume nebuvo galimybių treniruotis. Ar jautėte apmaudą, jog taip ir nepavyko gyvenime rimčiau pažaisti futbolo?“ - klausė Delfi. „Atsikėlus į Vilnių mokytis prekybos technikume, suderinti futbolo treniruotes ir mokslus buvo neįmanoma. Iš dalies buvo apmaudo, bet iš dalies pats kaltas, juk pats rinkausi tokį kelią. Man jau buvo penkiolika, o tokio amžiaus į treniruotes nebepriimdavo, nebent galėjo gelbėti pažymos apie anksčiau lankytas futbolo treniruotes.“
Sovietinio gyvenimo realijos
„Gana detaliai aprašytos sovietinio gyvenimo realijos ir vyravusios santvarkos ydos. Ar asmeniškai sunku buvo prisitaikyti ir susitaikyti su sovietinio gyvenimo principais?“ - klausė Delfi. „Be abejo sunku, kai aplink vyravo sukčiavimas, kyšiai ir melas, ypač dirbant prekybos sektoriuje. Rinkausi kitą blogybę - sovietinę armiją. Buvo juokaujama, jog armija - gera gyvenimo mokykla, bet geriau ją baigti neakivaizdiniu būdu. Tokia santvarka. Reikėjo tarnauti trejus metus. Teko bendrauti su Šiaurės miestelio įvairaus rango kariškiais, kaimynystėje gyveno toks pulkininkas žydelis, mėgėjas išgerti, tad žinojau įvairias plonybes, svarbiausia armijoje - pirmus metus „prastumti“, o vėliau simuliuoti. Daug kam pavykdavo iš jos pabėgti, sugalvodavo kokias nors ligas, kai kas papirkdavo armijos valdžią.“
Tikėjimas Lietuvos laisve
„Ar gūdžiuose 7-ame ar 8-ame dešimtmečiuose tikėjote, kad kažkada Lietuva vėl bus laisva?“ - klausė Delfi. „Visada tikėjau. Domėjausi politine santvarka, skaičiau Lenino raštus, komunistine demagogija, imperialistiniu mąstymu, buvo akivaizdu, kad tokia santvarka anksčiau ar vėliau žlugs. Jei žlugo kolonijinės sistemos, tikėjau, kad toks pat likimas laukia ir Sovietų Sąjungos. Tiek melo, badas valstybėje, o pudruojamos smegenys apie socializmo pergales. Prie stikliuko atsiverdavo aukšto rango veikėjai, supratau, kad žmonės mąstydavo labai įvairiai. Tik buvo sunku įsivaizduoti, kada ir kaip visa tai žlugs. Galima sakyti, įvyko savotiškas sistemos sprogimas, pareikalavęs nedaug aukų.“
Atsisakymas stoti į Komunistų partiją
„Knygoje minima, jog ne kartą jums buvo siūlyta stoti į Komunistų partiją, ar sudėtinga buvo atsisakyti šio kvietimo?“ - klausė Delfi. „Labai lengva. Kaip gi galėjau priklausyti okupantų partijai? Nesuvokiami dalykai. Kaip vienas mano dėdė, dirbęs inžinieriumi, o vėliau ir pedagogu, yra pasakęs - geriau griovius kasiu, o ne partijai priklausysiu.“
Komandiruotės ir futbolo tvarkaraštis
„Kaip pavykdavo suderinti komandiruotes su futbolo tvarkaraščiu? Žiūrėdavote, kada „Žalgiris“ žaidžia, o tada - į kelionę?“ - klausė Delfi. „Panašiai. Rusijoje, Ukrainoje, didžiuosiuose miestuose turėjau pažinčių, tai buvo didelis privalumas. Kartais pats sukurdavau problemą, jog tektų keliauti, kartais fiktyviai įsirašydavau komandiruotę, pavyzdžiui, teoriškai turiu keliauti į Ukrainą, tačiau vykdavau prie Uralo kalnų. Kolegos parinkdavo bilietų. Svarbiausia - Maskvą pasiekti, o vėliau jau traukinių palydovės pagelbėdavo. Derinau, kiek įmanoma.“
Paslaptys iš prekybos sektoriaus
„Vienoje vietoje knygoje užsimenate, jog „daug ko viešinti negaliu, apie mano veiklą nežinojo nei brolis, nei žmona“. Ką turėjote omeny?“ - klausė Delfi. „Kai kurie užsakymai prekybos sektoriuje, mano darbe, buvo susiję su aukšto rango veikėjais. Visko buvo. Reikėjo laviruoti ne tik po Sovietų Sąjungą, bet ir čia. Buvo įvairių schemų, siūlymų ir grasinimų, bet tai jau praeitis, kurios nenoriu viešinti.“
Futbolo taktiniai niuansai
„Kiek pačiam buvo įdomu gilintis į futbolo taktinius niuansus?“ - klausė Delfi. „Žalgiris“ turėjo savo stilių, žaidėjai techniški, susižaidę, primesdavo savo braižą, ilgai kontroliuodavo kamuolį. Jei koks dubleris žengdavo į aikštę, net geriau atrodydavo už pagrindinės komandos veteraną. Buvo į ką pažiūrėti, už tai ir važinėjau.“
Futbolo ir krepšinio populiarumas
„Ar tiesa, kad XX a. 8-am, 9-am dešimtmetyje pagal populiarumą futbolas nenusileisdavo krepšiniui?“ - klausė Delfi. „Vienu metu futbolas ėmė vytis krepšinį ir susilygino. Tačiau svarstykles nusvėrė prasidėjusi Arvydo Sabonio era ir Kauno „Žalgirio“ rezultatai. Kita vertus, rudenį pablogėjus orams „Žalgrio“ stadionas sulaukdavo ne keliolikos, o tik kelių tūkstančių žiūrovų. Jei prastesnis sezonas, iškart ir žiūrovų mažiau. Per metus paprastai būdavo kelios rungtynės, kuomet lūždavo stadionas nuo sirgalių antplūdžio, tai nutikdavo atvykus Kijevo „Dinamo“, Maskvos CSKA, „Spartak“ ar Minsko „Dinamo“ ekipoms.“
Įsimintiniausios kelionės
„Apkeliauta visa Europa, pasiekti tolimiausi buvusios Sovietų Sąjungos kampeliai, ar yra kelionė, kuri labiausiai įsiminė?“ - klausė Delfi. „Kiekviena kelionė - savotiška patirtis, pavyzdžiui, pasiekti Sovietų Sąjungos miestai ir miesteliai, kuriuose žaidė II lygos klubai. Buvo tokių vietų, kur nei viešbučio, nei kur pavalgyt, tikra egzotika. Galiu pasakyti, jog visur gražu, bet gražiausia - Lietuvoje. Nepakeičiamas kraštas kalbant apie gamtos įvairovę.“
Lūkesčiai dėl Lietuvos rinktinės
„Atgavus Nepriklausomybę aktyviai keliavote paskui nacionalinę komandą į užsienio stadionus. Ar buvo lūkesčių, kad štai, dar metai, kiti, ir Lietuvos futbolo rinktinė pasieks Europos ar pasaulio futbolo čempionatą?“ - klausė Delfi. „Tai buvo realu, maždaug apie 2000-uosius, kuomet Lietuvos čempionate nežaidė daug užsieniečių, o iš A lygos žaidėjų sudaryta rinktinė gėdos nepadarė Brazilijoje, Argentinoje. Galime prisiminti, jog pasaulio čempionato atrankoje 1997-aisiais į priekį tašku praleisti airiai užėmė antrą vietą, mes likome treti. Rinktinė rodė charakterį prieš pajėgius varžovus, prisimename lygiąsias Neapolyje prieš pasaulio čempionę Italiją. Dabar nerealu apie tai svajoti. Atrodo, turime perspektyvių vaikinų, tačiau išvykus jiems į užsienį tas progresas sustoja, grįžta prastesni. Toks vaizdas. Lietuvos futbolas turės perspektyvų, jei A lygoje kovos 12 klubų, o komandose pagrindinėse sudėtyse žaistų ne daugiau trijų legionierių.“
Santykiai su futbolininkais ir treneriais
„Santykiai su strategais ir futbolininkais, kiek jie jums buvo svarbūs, gal dalis jų tapo tikrais draugais už stadionų ribų?“ - klausė Delfi. „Pirmiausia, man labai pasisekė pažinoti kone daugiau nei 200 Vilniaus „Žalgirio“ komandos žaidėjų, o visoje Lietuvoje - ne vieną tūkstantį futbolininkų ir trenerių. Su dauguma išlaikydavau gerus santykius, tik sunkiai sekėsi bendrauti su buvusiu „Žalgirio“ vadovu Janušu Lopučiu. Kodėl? Nors esame geri pažįstami, dirbome vienoje sistemoje, bet nepatiko jo veiklos principai, vadovavimo metodika. Žmogus greit rasdavo priešų, labai neprognozuojamas žmogus. Su juo senokai nutrūkę ryšiai.“
Vilniaus „Žalgirio“ stadionas
„Ryškius prisiminimus turėjo palikti Vilniaus „Žalgirio“ stadionas. Buvote dar vaikas, kuomet futbolo sirgalių autobusu iš Utenos keliavote į sostinę stebėti rungtynių. Vėliau tik atvykus mokytis į Vilnių stadionas tapo kone antraisiais namais. Pats aktyviai jungėtės prie piketų bandant išsaugoti „Žalgirio“ stadioną. Ar buvo skaudu matant griaunamą sostinės futbolo meką?“ - klausė Delfi. „Tai tiesiog valstybinis nusikaltimas. Neatsirado žmogaus, institucijos, organizacijos, kuri principingai gintų šį objektą. Stadionas stovėjo istorinėje vietoje, nuo 1922-ųjų, o gal ir anksčiau, nuo caro laikų čia buvo aikštynas, kuriame vyko ir šokiai, ir sportinės varžybos. Vėliau stadionas pastatytas pagal anglų modelį, centrinė tribūna įrengta tiesiog nuostabiai, tik sovietiniais laikais ją plėtė, modifikavo. Kitas dalykas, stadionas - pačiame miesto centre, erdvės pakako visiems. Prisiminkime kitus Europos didmiesčius, daugelis jų savo centrinėse miesto dalyse turi futbolo arenas. Pavyzdžiui, Madridas ir „Santiago Bernabeu“ stadionas. Buvo paruošta įvairių rekonstrukcijos projektų, pagal kuriuos buvo galima įrengti požemines stovėjimo aikšteles, taip vadinamą šalia stovėjusią Marakanos aikštę, buvusio baseino erdves pritaikant stadiono ir verslo poreikiams. Nesu girdėjęs antros tokios valstybės, kuri nugriautų reprezentacinį, istorinį stadioną. Čia tikras nusikaltimas, tačiau tokiems, kurie tą padarė, nieko nėra švento.“
Knygos apie sportą
Su sportu susiduriame įvairiais būdais - vieni patys sportuojame, kiti esame įvairių sporto šakų aistruoliai ar stebėtojai. Šiuo metu ekranuose sekame Europos futbolo čempionatą, netrukus ne vieno mūsų žvilgsnius prikaustys vasaros olimpinės ir paralimpinės žaidynės Paryžiuje.
- Anna Kamińska „Vanda. Pasakojimas apie stiprybę: gyvenimą ir mirtį. Tai biografinė knyga apie iš Plungės kilusią žymią alpinistę Vandą Rutkevič.
- Richis Rollas „Ultra“. Tai pasakojimas apie įspūdingą vidutinio amžiaus žmogaus fizinę transformaciją.
- Grigorijaus Rodčenkovo memuarai. Atskleidžia valstybinio lygio dopingo programą Rusijoje.
- Valdo Valiukevičiaus knyga „Dakaro kariai“ atskleidžia įspūdingą lietuvių lenktynininkų Benedikto Vanago, Antano Juknevičiaus, Vaidoto Žalos ir kitų patirtį Dakaro ralio trasose Afrikoje ir Pietų Amerikoje.
- Paulius Kovas knygoje „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“ dalijasi patirtimi, sukaupta tiek jūroje, tiek verslo pasaulyje.
- Reinhold Messner „Vienas į Everestą. Tai pasakojimas apie Reinholdo Messnerio žygdarbį - pirmąjį solo kopimą į Everestą.
- Knyga pasakoja apie legendinio Lietuvos krepšininko Arvydo Sabonio gyvenimą ir karjerą.
Algirdo Klimkevičiaus indėlis į Lietuvos futbolo istoriją
Algirdas Klimkevičius - nusipelnęs Lietuvos futbolo treneris, pedagogas, mokslinių straipsnių autorius, docentas. Jo dėka išaugintos kelios žymių Lietuvos futbolininkų ir trenerių kartos. Jis yra parengęs 10 svarbių istorijos ir mokslo knygų apie futbolą, daug mokslinių straipsnių, kurie buvo publikuoti periodinėje ir mokslo spaudoje. Jo monografija - paminklas Lietuvos futbolui. Tai pasakojimas apie Lietuvos futbolo aušros, nepriklausomos Lietuvos, išeivijos bei okupuotmečio kūrėjus, eilinius, jam ištikimus žmones.
Autoriaus žvilgsnis į futbolą
Autorius teigia, kad 50 metų gyveno sovietų okupuotoje Lietuvoje, patyrė karo baisumus, mačiau atėjūnų pažemintus ir paniekintus tautiečius, bažnyčios patvory išniekintus partizanų kūnus. Visa tai susipynę su kitu, gražesniu, gyvenimu paauglystėje - sportu, futbolu. Žaisdami, judėdami bent laikinai pajusdavome kitą gyvenimą, laisvę. Per 20 metų dirbo futbolo treneriu, futbolu domėjosi ir vėliau, dirbdamas administracinį ir pedagoginį darbą. Buvau ir eiliniu futbolo kariu - treniravau paauglius ir studentus, iškilau iki karininko - vadovavau meistrų komandoms. Ne tik pats patyriau, kas yra nemigos naktys, džiaugsmo ir skausmo ašaros, mačiau jas riedančias ir iš kitų akių. Atkūrus nepriklausomybę ir atsiradus galimybei prieiti prie tarpukario spaudos, archyvų, kilo mintis užsiimti rimtesniu darbu - patyrinėti futbolo paveldą. Knyga apie Lietuvos futbolo žmones turėjo išeiti jau seniai.