Vilniaus „Ryto“ krepšinio klubas - vienas garsiausių ir labiausiai tituluotų Lietuvos krepšinio klubų, turintis turtingą ir įvairialypę istoriją. Nors sirgalių gretose kyla daug diskusijų, Vilniaus „Rytas“ savo istoriją skaičiuoja dar nuo 1964-ųjų, kai buvo įkurta „Statyba“. Šiame straipsnyje apžvelgsime klubo raidą nuo pat įkūrimo, prisiminsime svarbiausias pergales, žymiausius žaidėjus ir trenerius, taip pat aptarsime dabartinę klubo situaciją ir ateities perspektyvas.
„Statybos“ laikotarpis (1964-1997)
Vilniaus „Statyba“ buvo įkurta 1964 metais ir ilgą laiką buvo viena stipriausių Lietuvos krepšinio komandų. Didžiausias „Statybos“ pasiekimas istorijoje - trečioji vieta SSRS čempionate 1979-aisiais. Ši komanda išugdė ne vieną žymų krepšininką, kurie vėliau garsino Lietuvos vardą tarptautinėje arenoje.
Tarp žymiausių „Statybos“ žaidėjų galima paminėti:
- Šarūną Marčiulionį: Kaune gimęs, bet oficialiose rungtynėse Lietuvoje tik Vilniaus klubo marškinėlius vilkėjęs krepšininkas. Š. Marčiulionis „Statybai“ atstovavo septynerius metus (1982-1989 m.), kol tapo vienu iš pirmųjų europiečių, pravėrusių NBA duris. Šis įžaidėjas buvo viena ryškiausių žvaigždžių SSRS čempionate, dukart išrinktas geriausiu lygos krepšininku.
- Joną Kazlauską: Šį lietuvį labiausiai garsina pasiekimai trenerio kėdėje, tačiau prieš 40 metų J. Kazlauskas buvo neatsiejama „Statybos“ dalis. Panevėžyje gimęs 191 cm ūgio aikštelės generolas pasižymėjo sumaniu žaidimu, o Vilniaus klubui atstovavo 12 metų, nuo 1973-ųjų iki 1985-ųjų. Tai vienintelis J. Kazlausko kaip krepšininko klubas karjeroje.
- Rimantą Girskį: R. Girskis „Statybai“ atstovavo 15 metų (1968-1983 m.), o vėliau dvejus metus užėmė vyriausiojo šios Vilniaus komandos trenerio vaidmenį (1988-1990 m.). Tai buvo įžūlus ir protingas įžaidėjas, turėjęs gerą metimą.
„Lietuvos ryto“ эпоха (1997-2018)
1997 metais sostinės ekipą įsigijo Lietuvos dienraštis „Lietuvos rytas“, šį klubą valdęs du dešimtmečius iki pat 2017-ųjų, kai per pasaulį nuskambėję rasinio pobūdžio pasisakymai privertė klubo savininką Gedvydą Vainauską parduoti komandą.
1997 metais Marijampolėje krepšinio komandą turėjęs „Lietuvos rytas“ perkėlė savo vardą į sostinę perimdamas legendinę Vilniaus „Statybą“. Pagrindinė Vilniaus komanda didžiąją laiko dalį tūnojo Kauno „Žalgirio“ šešėlyje, bet per savo gyvavimo metus gali pasigirti įsimintinomis pergalėmis, titulais bei visu būriu išaugintų krepšininkų, kurie vertė kalnus ir pasaulinėje scenoje.
Taip pat skaitykite: Krepšinis Joniškyje
Šiuo laikotarpiu klubas iškovojo daug svarbių trofėjų:
- Penki Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų titulai (2000, 2002, 2006, 2009 ir 2010 m.).
- Keturi BBL ar NEBL pirmos vietos apdovanojimai (2002, 2006, 2007 ir 2009 m.).
- Du Europos taurės titulai (2005 ir 2009 m.).
Pirmieji legionieriai
Jau debiutiniame sezone naujai gimęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas Lietuvos krepšinio lygoje iškovojo bronzos medalius ir antrajam sezonui nusprendė pasikviesti pirmuosius legionierius. Pirmuoju tapo iš Kazanės UNIKS atvykęs rusas Romanas Safronovas, o netrukus prie jo prisijungė senegalietis Makhtaras N'Diaye. Pastarojo istorija Lietuvoje yra itin įdomi.
1998 metais Tyusą Edney ir Jiri Zideką prisiviliojęs Kauno „Žalgiris“ buvo užmetęs tinklus ir ant dar vienos buvusios NCAA žvaigždės - 1997 ir 1998 metų finalo ketvertuose su Šiaurės Karolinos universiteto komanda žaidęs M. N'Diaye į Lietuvą atvyko būtent tam, kad apsivilktų „Žalgirio“ marškinėlius. Vis dėlto tuo metu glaudžiai su „Lietuvos rytu“ bendradarbiavę kauniečiai galiausiai perleido senegalietį Vilniaus ekipai.
„Buvo velniškai šalta“, - sako M. N'Diaye, dabar paklaustas, ką geriausiai prisimena apie savo karjeros etapą Lietuvoje. Pokalbio metu 50-metis senegalietis papasakojo, kodėl prieš 25-erius metus Vilniuje jam buvo šalta tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme. Buvęs krepšininkas pabrėžė - Lietuva 1998-aisiais nebuvo tokia, kokia yra dabar. Mičigano ir Šiaurės Karolinos universitetuose su tokiais krepšininkais kaip Jalenas Rose'as, Juwanas Howardas, Vince'as Carteris, Antawnas Jamesas ar Edas Cota rungtyniavusio M. N'Diaye karjera Vilniuje truko tik du mėnesius. Prisijungęs prie komandos lapkritį, afrikietis metų pabaigoje jau krovėsi lagaminus.
„Atvykau į Lietuvą, nes turėjau žaisti „Žalgiryje“ kartu su Tyusu Edney, Jiri Zideku ir kitais puikiais žaidėjais, tačiau man nepavyko laiku gauti prancūziško paso, todėl galiausiai man teko vykti į Vilnių. Džiaugiuosi, kad ten susipažinau su Šarūnu Jasikevičiumi, deja, toje komandoje man viskas nesiklostė taip, kaip to norėjau“, - prisimena M. N'Diaye.
Taip pat skaitykite: Krepšinio klubo „Bronza“ pasiekimai
2005 m. Europos taurės triumfas
Viena įsimintiniausių „Lietuvos ryto“ pergalių - 2005 metais iškovota Europos taurė. „Tai istorija, nėra ką dabar kalbėti“, - apie stebuklingą 2005-ųjų sezoną sakė tuo metu Vilniuje rungtyniavęs Gintaras Einikis. Antradienio vakarą, 2005-ųjų balandžio 19-ąją iš Siksto koplyčios kamino kylantys balti dūmai paskelbė, kad naujuoju Romos popiežiumi tapo vokietis Josephas Ratzingeris, kuris pasirinko Benedikto XVI vardą. Tą patį vakarą Lietuva meldėsi karštai - bet ne tiek dėl popiežiaus, kiek dėl kitos aistros - krepšinio.
Šarlerua mieste Belgijoje „Lietuvos ryto“ krepšininkai 78:74 įveikė Kozanės „Makedonikos“ klubą iš Graikijos ir laimėjo Europos taurę (tada ji vadinosi ULEB taure) bei įgijo teisę žaisti Eurolygoje. „Vilnius pradeda kurti savo krepšinio legendą“, - čempionams sugrįžus sakė tuo metu Vilniaus meru dirbęs Artūras Zuokas.
Ši pergalė tapo lūžiu, užkūrusiu pergalių variklį Lietuvos sostinėje ne vienam ir ne dviem sezonams į priekį. „Dabar kai prisimenu… To jausmo keliais žodžiais neapibūdinsi. Kartu su komanda į Šarlerua atskrido ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionas Romualdas Ramašauskas, kuris „Lietuvos ryto“ komandą į atsakingas varžybas lydėjo ne vienus metus, kad palaimintų, kad įkvėptų - kartais visą komandą, kartais po vieną.
Iš tiesų, sezono pradžioje retas galėjo nuspėti, kas laukia klubo prezidento Gedvyo Vainausko ir direktoriaus J. Vainausko suburtos komandos - pirmą kartą treneriu pakviestas užsienietis serbas Vlade Djurovičius, įžaidėju - latvis Robertas Štelmaheris, atakuojančiu gynėju - amerikietis Frederickas House’as, o puolėju - bosnis Haris Mujezinovičius.
Tai buvo sezonas, kai Vilniuje pagaliau atsidarė naujutėlaitė „Siemens“ arena - tuo metu ji atrodė moderniausia kone visoje Europoje.
Taip pat skaitykite: Prienų krepšinio klubo kelias
Europos taurės varžybose „Lietuvos rytas“ savo grupėje užėmė pirmąją vietą, prie komandos prisijungė amerikietis T. Nesby, sudėtį papildė ir Lietuvos krepšinio legenda G. Einikis, o trenerį V. Djurovičių pakeitė jaunas specialistas T. Mahoričius - likus vos kelioms dienoms iki pirmojo mačo atkrintamosiose varžybose.
Prieš rungtynes labiausiai stresavo T. Delininkaitis, nors tuo metu jis ne visada gaudavo daug žaisti. Ne tiek dėl rungtynių, o todėl, kad drauge su G. Einikiu vėlavo į areną.
Atsakomosiose rungtynėse Vilniuje prieš PAOK T. Nesby pataikė penkis tritaškius ir pelnė 23 taškus.
Atsakomosiose rungtynėse Vilniuje iki mačo pabaigos likus pustrečios minutės pirmaujant vienu tašku prasidėjo ilgiausia ir nervingiausia „Lietuvos ryto“ ataka.
Likus žaisti 6,4 sek. R. Javtokas pataikė baudą, po kurios rezultatas nebepasikeitė - 78:74.
Šis titulas - nepavogtas ir nenukrito iš dangaus. „Lietuvos ryto“ komanda puikiu žaidimu pati pelnė Europos taurę, o drauge - ir vietą kito sezono Eurolygos varžybose.
Atsarginis įžaidėjas Rolandas Jarutis, sėdėdamas ant A. Šležo pečių, kirpo arenos krepšio tinklelį ir peršokęs per kelias tribūnų eiles įteikė jį mačą stebėjusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui.
„Jei nebūtume turėję G. Einikio, taurės Vilniuje nebūtų buvę. Finale jis įėjo į aikštę kaip tikras meistras, jo veide - absoliuti ramybė, pasitikėjimas - ir sužaidė nepriekaištingai. Tai buvo vienas lūžių finalo rungtynėse“, - kalbėjo J. Vainauskas.
Žymūs žaidėjai ir treneriai
Per „Lietuvos ryto“ istoriją klube žaidė daug žymių krepšininkų, kurie paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Europos krepšinyje:
- Arvydas Macijauskas: Auksinės Vilniaus „Lietuvos ryto“ kartos atstovas. A. Macijauskas itin prisidėjo prie pirmųjų dviejų LKL titulų 2000-aisiais ir 2002-aisiais.
- Ramūnas Šiškauskas: „Baltų Pippenu“ vadintas R. Šiškauskas šioje Vilniaus ekipoje žaidė šešis sezonus (1998-2004 m.) ir tapo viena ryškiausių figūrų klubo istorijoje.
- Robertas Javtokas: Ilgametis „Lietuvos ryto“ kapitonas per karjeros etapą Vilniuje iškovojo tris LKL titulus.
- Chuckas Eidsonas: Vienas geriausių legionierių ne tik „Lietuvos ryto“, bet ir Lietuvos krepšinio lygos istorijoje.
- Matthew Nielsenas: Krepšininkas pasižymėjo australams būdingu kovingumu, plačiu įgūdžių arsenalu ir solidžia gynyba.
- Robertas Štelmaheris: Latvijos rinktinės atakų organizatorius stipriai prisidėjo prie pirmojo „Lietuvos ryto“ iškovoto Europos taurės titulo.
- Frederickas House'as: Amerikietis iškart tapo „Lietuvos ryto“ lyderiu.
Prie klubo sėkmės prisidėjo ir talentingi treneriai, tokie kaip:
- Šarūnas Sakalauskas: Pirmasis treneris LKL istorijoje, kuriam pavyko nuo sosto nuversti „Žalgirį“.
- Rimas Kurtinaitis: Vilniaus „Lietuvos rytui“ vadovavo dvejus titulais apkrautais metus.
„Ryto“ klubas (nuo 2018 m.)
2018-aisiais sostinės klubas tapo „Rytu“.
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos
2009-aisiais „Lietuvos rytas“ laimėjo ir antrąją Europos taurę ir vėl sportiniu keliu pateko į Eurolygą.
Vis tik „Sporto istorijų“ kalbintas vienas iš Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) įkūrėjų Andrius Čerškus, kuris augo ir brendo kartu su „Lietuvos ryto“ pergalėmis, teigia, kad būtent 2005 m. pergalė įtvirtino „Ryto“ klubo statusą visoje Europoje.
Pašnekovas neslepia, kad būtent 2000 ir 2005 m. „Ryto“ iškovoti titulai paskatino dar didesnę jo meilę krepšiniui, kuri vėliau išsivystė į siekį sukurti savo krepšinio mokyklą, kuri šiandien yra Vilniaus „Ryto“ dalininkė ir stabiliai demonstruoja geriausius sportinius rezultatus tarp vaikinų visoje Lietuvoje nuo 2019 m.
A. Čerškus teigia, kad istorija gali įkvėpti ir „Rytas“ kažkada vėl galėtų žaisti Eurolygoje.
Kelias į Eurolygą
Daugiau nei prieš du dešimtmečius įsikūręs Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas susidūrė su pasirinkimo dilema: dalyvauti FIBA organizuojamoje Suprolygoje ar Eurolygoje. 2000 metais „Lietuvos rytas“ pasirinko Suprolygą, kurią FIBA skubotai sukūrė kaip atsvarą Eurolygai. Tąkart Suprolyga patraukė ne tik naujoką „Lietuvos rytą“, bet ir tokius grandus kaip Maskvos CSKA, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“ ir Stambulo „Efes Pilsen“. Tačiau Suprolyga gyvavo tik vieną sezoną, o vėliau visi klubai grįžo į Eurolygą.
Buvusiems „Lietuvos ryto“ klubo vadovams teko įdėti daug pastangų, kad Eurolyga priimtų Vilniaus krepšinį į savo šeimą. Tam reikėjo nuolat gerėjančių rezultatų aikštėje ir sumanios krepšinio diplomatijos. Eurolyga su Jordi Bertomeu priešakyje buvo itin palanki Kauno „Žalgiriui“, o antroji komanda iš Lietuvos elitiniame turnyre atrodė nepageidaujama. Daugybė skrydžių, susitikimai su Eurolygos vadovais ir nesuskaičiuojamos valandos pokalbių - „Lietuvos ryto“ savininkų pastangos nustelbė aktyvų Kauno klubo lobizmą Eurolygos koridoriuose.
Pasiekimai Eurolygoje ir Europos taurėje
„Lietuvos rytas“ pasiekė tikslą: įsitvirtino Eurolygos sistemoje ir įrodė, kad to buvo vertas. Klubas šešis sezonus žaidė Eurolygoje, iš jų triskart pateko į „Top 16“. Europos taurę, kurioje debiutavo 2003-iaisiais, „Lietuvos rytas“ laimėjo du kartus, dar po sykį užėmė antrąją ir trečiąją vietas.
Buvo sunku surinkti konkurencingą biudžetą ir privilioti ryškius žaidėjus, bet atlygis už tai Vilniaus krepšinio sirgaliams buvo saldus: po „Lietuvos ryto“ kojomis krito tokie grandai kaip Stambulo „Fenerbahce“, „Barcelona“, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“, Vitorijos „Tau Ceramica“.
Aukso amžius: triumfas Europos taurėje
„Lietuvos ryto“ vardas yra tapęs Vilniaus krepšinio aukso amžiaus sinonimu. 2009-aisiais iškovota Europos taurė „Lietuvos ryto“ komandai buvo antroji - pirmąsyk šį trofėjų vilniečiai laimėjo 2005-aisiais, o 2007-aisiais tik finale suklupo prieš Madrido „Real“.
Legendinį 2008-2009 m. sezoną „Lietuvos rytas“ laimėjo visus penkis turnyrus, kuriuose dalyvavo: Europos taurę, Lietuvos krepšinio lygą, Lietuvos taurę, Baltijos krepšinio lygą ir Baltijos lygos Prezidentų taurę.
Kai prieš dešimtmetį „Lietuvos ryto“ krepšininkai iškėlė Europos taurę, aplinkui skambėjo žodis „stebuklas“. Būtent tuo laiku Lietuvoje siautė krizė. Tad „Lietuvos ryto“ pergalė buvo lyg gaivaus pavasarinio vėjo gūsis, kuris nušlavė krizės sustiprintus žiemos šalčius ir ištraukė žmones į gatves - džiaugtis.
Istorinė pergalė Turine
Šiemet balandį sukako lygiai 10 metų nuo istorinės „Lietuvos ryto“ komandos pergalės - Italijos mieste Turine vilniečiai antrą kartą iškovojo Europos taurę, finale parklupdę vieną turtingiausių to meto Europos komandų „Chimki“, kurioje bene pusė žaidėjų turėjo NBA patirties.
Europos taurės finalo aštuoneto varžybose „Lietuvos ryto“ krepšininkams tikrai nebūtų užtekę vien taiklių tritaškių. Vilniečiai, atrodo, prisiminė tris milijonus namuose: „Juk mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti.“ Jie papurtė galvas, atsimerkė ir padarė tai, ką daro čempionai: kovojo, daužėsi, sukando dantis ir vėl kovojo. Kitą vakarą tūkstančiai sirgalių Vilniuje pagerbė trofėjų iš Turino parvežusius „Lietuvos ryto“ komandos krepšininkus. Į V. Kudirkos aikštę šalia Vyriausybės rūmų „Lietuvos ryto“ krepšininkai nuo Katedros per Gedimino prospektą atvažiavo atviru autobusu, iš kurio mojavo jų pasveikinti susirinkusiems gerbėjams.
#