Šiame straipsnyje panagrinėsime Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos istoriją, kulminaciją pasiekusią triumfu Europos taurėje ir įtvirtinusią sostinės krepšinio legendą.
Stebuklingas sezonas ir lemtinga pergalė
„Tai istorija, nėra ką dabar kalbėti“, - taip apie stebuklingą 2005-ųjų sezoną sakė tuomet Vilniuje rungtyniavęs Gintaras Einikis. Bet legendų apie tą pergalę nei jis, nei kiti čempionai bei aistruoliai nepamiršo. 2005-ųjų balandžio 19-ąją Lietuva meldėsi karštai - bet ne tiek dėl popiežiaus, kiek dėl kitos aistros - krepšinio. Šarlerua mieste Belgijoje „Lietuvos ryto“ krepšininkai 78:74 įveikė Kozanės „Makedonikos“ klubą iš Graikijos ir laimėjo Europos taurę (tada ji vadinosi ULEB taure) bei įgijo teisę žaisti Eurolygoje.
„Kokį finalą mes šiandien išvydome! Kaip viskas gražiai klostėsi pirmuosius tris kėlinius, kiek nervų teko sugadinti ketvirtajame kėlinyje, kol pagaliau atsilaikėme“, - per televizorius visoje Lietuvoje plyšavo komentatorius Linas Kunigėlis.
Čempionų sutiktuvės ir valdžios įvertinimas
„Vilnius pradeda kurti savo krepšinio legendą“, - čempionams sugrįžus sakė tuo metu Vilniaus meru dirbęs Artūras Zuokas ir kvietė „Lietuvos ryto“ trenerį slovėną Tomo Mahoričių drauge paplaukioti nuosava jachta, kurią A.Zuokas laikė viename Slovėnijos uostų. To meto Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas įteikė ekipos kapitonui Robertui Javtokui simbolinį čekį su Vyriausybės skirta premija - 240 tūkst. litų (tai sudarytų 69,5 tūkst. eurų).
Nors per radijo stotis ir internete buvo skelbiama, kad „Lietuvos ryto“ krepšininkai pageidauja, jog jų niekas nesveikintų, kadangi Vilnius buvo pusiau uždarytas dėl tuo metu vykusio NATO viršūnių susitikimo, sirgaliai vis tiek pateko į oro uostą. O Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo krepšininkams buvo nelengva prasibrauti iki scenos per aistruolius, norinčius paspausti ranką nugalėtojams.
Taip pat skaitykite: Krepšinio Perspektyvos
Pergalės įtaka ir žaidėjų prisiminimai
Ši krepšinio fiesta Vilniuje užkūrė pergalių variklį Lietuvos sostinėje ne vienam ir ne dviem sezonams į priekį.
„Kai atvažiavau žaisti į Lietuvą net nežinojau, kokia ji maža. Pagalvojau, kaip būtų gerai padaryti kažką ypatingo. Kai keliavome į Graikiją, Ispaniją, Belgiją jaučiausi kaip kiti komandoje, tarsi pats būčiau iš Lietuvos“, - apie neeilinį sezoną Vilniuje pasakojo T.Nesby.
„Dabar kai prisimenu… To jausmo keliais žodžiais neapibūdinsi. Pergalė Europos taurėje buvo lūžis, nuo kurio mažiausiai penketą metų „Lietuvos rytas“ buvo ne tik priartėjęs prie Kauno „Žalgirio“, bet netgi jį nustelbęs“, - sakė tuometis „Lietuvos ryto“ klubo direktorius Jonas Vainauskas.
Kelionė į finalą: iššūkiai ir įveikti sunkumai
Lietus ir vėjo gūsiai pasitiko „Lietuvos ryto“ komandą, atvykusią į Belgiją pirmą kartą klubo istorijoje kautis Europos taurės finale.
Per dvi savaites iki finalo „Audimo“ parduotuvėse Vilniuje buvo išpirkta tiek „Lietuvos ryto“ marškinėlių, kiek buvo planuota parduoti per visus metus. „Kai manęs klausė, kiek tikitės lietuvių, galvojau bus kažkiek. Bet tada žmonės pradėjo užsakinėti autobusus, lėktuvus - tas jausmas keliais žodžiais neapibūdinamas“, - prisiminė J.Vainauskas.
Taip pat skaitykite: Krepšinis Joniškyje
Kartu su komanda į Šarlerua atskrido ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapelionas Romualdas Ramašauskas. Jis „Lietuvos ryto“ komandą į atsakingas varžybas lydėjo ne vienus metus, kad palaimintų, kad įkvėptų - kartais visą komandą, kartais po vieną. R.Ramašauskas prieš finalo dvikovą prašė aistruolių bent vienam vakarui savo angelus atiduoti krepšininkams, kad jie juos saugotų ir padėtų „Lietuvos rytui“ siekti pergalės.
Sezono pradžia ir naujos arenos atidarymas
Sezono pradžioje retas galėjo nuspėti, kas laukia klubo prezidento Gedvyo Vainausko ir direktoriaus J.Vainausko suburtos komandos - pirmą kartą treneriu pakviestas užsienietis serbas Vlade Djurovičius, įžaidėju - latvis Robertas Štelmaheris, atakuojančiu gynėju - amerikietis Frederickas House’as, o puolėju - bosnis Haris Mujezinovičius.
Tai buvo sezonas, kai Vilniuje pagaliau atsidarė naujutėlaitė „Siemens“ arena - tuo metu ji atrodė moderniausia kone visoje Europoje. Atidarymo rungtynės lapkritį - su „Žalgiriu“. Beveik 11 tūkstančių žmonių plyšavo iš laimės, kai pirmąjį metimą „Siemens“ istorijoje iš toli pataikė T.Delininkaitis.
Kova dėl išlikimo: aštuntfinalis su „Aris“
Prisiminimuose tos dvi kovos su Salonikų „Aris“ nublanksta prieš finalą, bet be pergalės aštuntfinalyje, taurę Vilnius būtų matęs kaip savo ausis. Kova dėl išlikimo vyko kiekvieną savaitę. Salonikuose „Lietuvos rytas“ pralaimėjo dviem taškais, todėl žinojo, kad namų aikštėje reikės palikti visą savo širdį arba viskas baigsis vos prasidėjus.
T.Delininkaitis tą vakarą pataikė 5 tritaškius, visus tris dvitaškius ir pelnė 23 taškus - daugiausia per visą Europos taurės sezoną.
Taip pat skaitykite: Krepšinio klubo „Bronza“ pasiekimai
Ketvirtfinalis su PAOK: revanšas Vilniuje
„Ką atsimenu, tai kad graikai mus apspjaudė, žiūrovai buvo labai nepagarbūs. O rungtynės buvo tokios sunkios, tokios geros, padarėme tai, ką turėjome“, - sakė T.Nesby, atsakomosiose rungtynėse Vilniuje prieš PAOK pataikęs penkis tritaškius ir pelnęs 23 taškus.
Pirmajame mūšyje Salonikuose PAOK išplėšė pergalę su sirena 74:71, ir Vilniuje vėl reikėjo atlošti kelių taškų deficitą. Vienu metu tai atrodė neįmanoma, nes „Lietuvos rytas“ atsiliko 17 taškų.
Pusfinalis su „Pamesa“: patikėjimas po mačo Valensijoje
„Pamesa“ biudžetas tuo metu buvo šešis kartus didesnis nei „Lietuvos ryto“. Bet Valensijoje T.Nesby sumetė 30 taškų, ir lietuviai pralaimėjo vos dviem taškais.
Atsakomosiose rungtynėse Vilniuje iki mačo pabaigos likus pustrečios minutės pirmaujant vienu tašku prasidėjo ilgiausia ir nervingiausia „Lietuvos ryto“ ataka.
Finalas: triumfo akimirkos ir įtampa
„Makedonikos“ komanda atrodė bejėgė iki 33-iosios mačo minutės. Vienu metu „Lietuvos rytas“ pirmavo net 27 taškų skirtumu. Galingai žaidė ir pagrindiniai, ir suolo krepšininkai.
Bet ketvirtajame kėlinyje Graikijos komanda spurtavo 10:0. Svarbius dvitaškius pataikė S.Jasaitis ir R.Javtokas, bet „Makedonikos“ vis labiau mažino skirtumą, o „Lietuvos ryto“ žaidėjams sunkiai sekėsi pataikyti baudas.
Likus žaisti 6,4 sek. R. Javtokas pataikė baudą, po kurios rezultatas nebepasikeitė - 78:74.
Titulas ir jo reikšmė
Šis titulas - nepavogtas ir nenukrito iš dangaus. „Lietuvos ryto“ komanda puikiu žaidimu pati pelnė Europos taurę, o drauge - ir vietą kito sezono Eurolygos varžybose.
Atsarginis įžaidėjas Rolandas Jarutis, sėdėdamas ant A.Šležo pečių, kirpo arenos krepšio tinklelį ir peršokęs per kelias tribūnų eiles įteikė jį mačą stebėjusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui.
G.Einikio indėlis į pergalę
„Jei nebūtume turėję G.Einikio, taurės Vilniuje nebūtų buvę. Finale jis įėjo į aikštę kaip tikras meistras, jo veide - absoliuti ramybė, pasitikėjimas - ir sužaidė nepriekaištingai. Tai buvo vienas lūžių finalo rungtynėse“, - kalbėjo J.Vainauskas.
Dabartinė situacija: iššūkiai ir vizijos
Pastaruoju metu „Ryto“ klubas susiduria su įvairiais iššūkiais, įskaitant jaunų talentų praradimą ir finansinius sunkumus. Klubą kritikavo ir viena iškiliausių šalies krepšinio asmenybių Jonas Kazlauskas.
A.Bužinskas pakeitė plokštelę: „Rytas“ pereina į FIBA Čempionų lygą. Tai yra ilgai svarstytas sprendimas, kuris pradeda kiek užtrukusį klubo pertvarkos procesą.
„Ryto“ jaunieji talentai: Nidas Paulauskas ir Jose Luisas Roberto
Straipsnyje taip pat aptariami du perspektyvūs „Valencia“ klubo jaunieji krepšininkai, turintys lietuviškų šaknų: Nidas Paulauskas ir Jose Luisas Roberto.
Nidas Paulauskas - vos 150 cm ūgio kaunietis, „La Fonteta“ arenos ir „L'Alqueria“ krepšinio komplekso koridoriuose geriau žinomas kaip „Pequeno Lituano“.
Jose Luisas Roberto - 192 cm ūgio Jose Luisas Roberto, žaidžiantis Valensijos klubo priekinėje linijoje. Tiesa, su Lietuva jis turi mažiau sąsajų. Jose Luiso mama yra lietuvė, bet tėvas - iš Valensijos.