Įvadas
Kūno kultūra ir sportas visais laikais turėjo svarbią vietą kiekvienos valstybės ir bendruomenės gyvenime. Šios sritys nuolat plėtėsi ir augo, todėl valstybėms tapo reikalinga ir aktualiai naudinga kurti kūno kultūros ir sporto politiką, numatant pagrindines gaires ir kryptis, nustatant strateginius uždavinius ir tikslus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šios institucijos turėjo tenkintis antraeiliu planu, tuo tarpu Vakaruose šios sritys buvo gerokai patobulėjusios. Todėl Lietuvos patirtis kūno kultūros ir sporto politikos formavimo procese yra gana skurdi. Stebint kitų valstybių gerąją patirtį ir savo šalies struktūros ydas, galima imtis veiksmingų priemonių tinkamos sporto politikos formavimui ir įgyvendinimui, prisimenant, kad tik gerai parengta ir išanalizuota strategija garantuoja sėkmingą rezultatą. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, buvo būtina iš esmės peržiūrėti kūno kultūros ir sporto politiką.
Kūno kultūros ir sporto samprata
Sporto samprata sugebėjo tapti varomąja žmogaus racionalizmo jėga. Ši samprata apima ne tik fizinį aktyvumą, bet ir socialinius, kultūrinius bei ekonominius aspektus. Sportas ugdo vertybes, tokias kaip atsakingumas, solidarumas, tolerancija, sąžiningas žaidimas, komandinė dvasia ir pagarba kitiems. Šios vertybės gali turėti tiesioginę reikšmę kasdieniam gyvenimui, padeda ugdyti aktyvų pilietiškumą.
Europoje sporto sektorius apibrėžiamas pagal tarptautinį NACE - Europos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių. Šis klasifikatorius vartojamas lyginant šalies ir tarpvalstybinius statistikos duomenis. Pagal šį klasifikatorių, į sportinę veiklą įeina sporto įrenginių eksploatavimas, sporto klubų ir kita sportinė veikla. Sporto sektoriui priskiriama daug veiklos rūšių ir paslaugų grupių: sportininkų rengimas, varžybų organizavimas, fizinio aktyvumo skatinimas, neįgaliųjų integracija.
Lietuvoje buvo imtasi priemonių sušvelninti skirtumus tarp kūno kultūros ir sporto sąvokų. Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatyme, kuris priimtas 2008 m. balandžio 17 d., Nr. reikės atskirti kūno kultūros ir sporto sąvokas, nes jų žinybines funkcijas skirtingu mastu atlieka skirtingos institucijos. Šiuo metu Lietuvoje egzistuojanti sąvokų takoskyra padalija ir už atitinkamas sritis atsakingų institucijų atsakomybes, tokiu būdu apsunkinant atitinkamos politikos formavimą ir įgyvendinimą.
Sportas kaip politinis instrumentas
Sporto funkcijos nuolat plėtėsi, augo jo panaudojimo galimybės. Instrumentiškai sportą galima nagrinėti per realistinę tarptautinių santykių mokyklą, kuri valstybių tarpusavio santykius aiškina kaip kovą dėl galios. Svarbiau ne pati galia ar valstybių kontrolė, kurios praranda reikšmę tarptautinei visuomenei vis mažiau orientuojantis į valstybingumą, o šalies įvaizdis, įgyjamas kitų akyse.
Taip pat skaitykite: Sporto rėmimo fondo veikla
Po II pasaulinio karo Europoje egzistavo du sporto modeliai - Rytų Europos ir Vakarų Europos. Rytų Europos sporto modelis buvo labiau naudojamas kaip propaganda, todėl daugiau orientuotas ideologiškai. Šaltojo karo metais sportas tapo dviejų sistemų priešpriešos įkaitu.
Šiandien ir Europos Sąjungoje sportas tampa politinio spaudimo instrumentu. Pavyzdžiui, buvo raginimų boikotuoti Europos futbolo čempionatą dėl Julijos Timošenko bylos ar pasaulio futbolo čempionatą 2014-aisiais dėl Aleksandro Lukašenkos represijų prieš opoziciją.
ES politika sporto srityje
2007 m. priimtoje Baltojoje knygoje dėl sporto teigiama, kad Europos institucijos pripažįsta, kad savanoriška veikla grindžiamas sportas vaidina ypatingą vaidmenį Europos visuomenėje, visų pirma sveikatos, švietimo, socialinės integracijos ir kultūros srityse. Nors ir neturėdama jokių tiesioginių galių šioje srityje, Bendrija, imdamasi veiksmų pagal įvairias Sutarties nuostatas, turi atsižvelgti į sportui būdingas socialines, švietimo ir kultūros funkcijas, siekdama, kad būtų laikomasi ir paisoma etikos kodekso ir solidarumo, kurie būtini sporto socialiniam vaidmeniui išsaugoti.
Sportas yra augantis sektorius, kurio makroekonominis poveikis bei teikiamos galimybės padėti siekti Lisabonos užimtumo ir darbo vietų kūrimo tikslų yra nepakankamai vertinami. Sportas gali tapti vietos ir regionų vystimosi, miestų atgaivinimo ar kaimo plėtros priemone.
2011-2012 metais Europos Komisijai inicijavus buvo atliktas tyrimas "Sporto indėlio į ekonominį augimą ir užimtumą ES". Tyrimas parodė, kad net 1,76% bendrojo vidaus produkto yra sukuriama sporto. Europos Sąjungos valstybėse sporto srityje samdoma 2,12% visų darbuotojų, joje dirba 4,46 mln. daugiausiai žmonių sporte dirba Vokietijoje. Atliktame tyrime pripažįstama, kad sportas yra svarbus ekonominis sektorius, ir jis gali žymiai prisidėti prie programos "Europa 2020" įgyvendinimo.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Kauno Kultūros ir Sporto Departamentą
Sportas skatina sveiką gyvenseną. Reikia priminti, kad remiant ir skiriant pagrindinius finansinius išteklius profesionaliems sportininkams, modeliuojamos jų pergalės ir tikimasi gauti atitinkamą prestižą. Sportas skatina lygybę ir netgi taiką.
Ateityje sporto reikšmė augs apimant ir pasaulinį lygmenį, įtraukiant į diskusijas ir kitas pasaulio valstybes, todėl sporto srityje reikalingas tarpsektorinis bendradarbiavimas ir jo reikšmė reikšmingai augs.
Lisabonos sutartis ir sportas
2007 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos valstybių narių vadovai Lisabonoje pasirašė sutartį, kuri netgi vadinama reformų sutartimi, kadangi ji dalies pakeitė ES sutartį ir Europos bendrijų steigimo sutartį. Šie instituciniai pakeitimai supaprastino sprendimų priėmimą, praplėtė kai kurių institucijų galias. Po sutarties ratifikavimo institucinė sąranga pakito ir dabar egzistuoja 7 pagrindinės institucijos: Europos Vadovų Taryba, ES Taryba, Komisija, Europos Parlamentas, Europos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis bankas ir Audito rūmai. Svarbiausias institucinis trikampis sudarytas iš ES Tarybos, Komisijos ir Europos Parlamento turi daugiausia įtakos, šios institucijos atsakingos už visos ES politikos formavimą ir įgyvendinimą.
2009 m. gruodžio 01 d. po ilgo ratifikavimo proceso galiausiai įsigaliojo Lisabonos sutartis, kurioje teigiama, kad Europos Sąjunga prisideda prie Europos sporto reikalo skatinimo, kartu atsižvelgdama į jo specifinį pobūdį, savanoriška veikla paremtas struktūras bei jo socialinę ir švietimo funkcijas. Tai reiškia, kad ES pripažįsta sporto svarbą ir siekia jį remti, tačiau gerbia valstybių narių kompetencijas. ES gali naudoti įvairius instrumentus: rekomendacijas ir skatinamąsias priemones (projektai ir pan.). Pagal šį straipsnį ES negalima priimti direktyvų ar reglamentų, sistemizuoti nacionalinę teisę ir įstatymus.
Įsigaliojusia Lisabonos sutartimi Europos Sąjungai buvo suteikta konkreti kompetencija sporto srityje. Iki sutarties pasirašymo ES sporto srityje veikė netiesiogiai, tik naudodamasi suteiktais įgaliojimais socialinės, švietimo, sveikatos srityse, o kartais ir netiesiogiai - taikant vidaus rinkos ir konkurencijos teisės principus. Šias ES sporto srities kompetencijas, valstybių narių bendradarbiavimas, veiksmai koordinavimas ir diskusijos tapo oficialios, tuo tarpu Europos Komisija informavo apie planus parengti ir priimti naują komunikatą, kuriame būtų įvardinti Komisijos siūlomi Europos Sąjungos veiksmų planai ir prioritetinės sritys sporto plėtrai. Tai reiškia, kuriai ES kompetencijai priklauso remti, koordinuoti ir papildyti valstybių narių veiksmus ir jų įgyvendinamas sporto politikos priemones. Jis ir toliau bus įtakojamas ES politikos tokiose srityse kaip švietimas, sveikata, kultūra, socialiniai klausimai, darbas ir vidaus rinka. Sportas taip pat išliks ES teisės subjektu ir Europos Teisingumo Teismo jurisdikcija tiek, kiek jis bus susijęs su ekonomine veikla. Apibendrinant galima teigti, kad 2009 metai, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, tapo lūžio ir atspirties metais visai sporto plėtotei visoje Europoje iš esmės. Reikia pabrėžti, kad valstybėms narėms sporto vaidmuo Europoje ir ES lygmens veiksmai yra laukiami ir siejamos didelės viltys dėl jų.
Taip pat skaitykite: Dziudo treniruotės Jurbarke
ES tikslai ir sportas
Po Antrojo pasaulinio karo sunkumų ES tapo realia politine organizacija. Pagrindiniai ES akcentuojami tikslai yra užtikrinti savo gyventojams taiką, saugumą, stabilumą ir gerovę, jų teises ir laisves, skatinti darnų ekonominį ir socialinį vystimąsi, saugoti ir puoselėti Europos tautinę įvairovę bei ES sutartyse numatytas bendras vertybes. Kai kurių šių tikslų įgyvendinimui buvo pradėta stebėti ir vertinti ir sporto veikla.
Nuo 1974 m. Europos Sąjunga aktyviai skatino sporto ir jo švietėjiškas bei socialines vertybes. Europos sporto visiems chartija buvo ratifikuota dar 1975 metais 10 tuometinių šalių narių ir buvo pirmoji ES iniciatyva sporto politikoje. Vėliau sekė ilga pertrauka ir jokių reikšmingų sprendimų ar veiksmų nebuvo imtasi, buvo priimtos kelios deklaracijos, kurios sąlyginai įtakojo vėliau įvykusius radikalius postūmius.
1997 m. buvo priimta Amsterdamo sutartis, kuri dalies pakeitė ES sutartis, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir atskirus teisės aktus. Amsterdamo sutartyje pirmą kartą paminėtas sportas. Jo vaidmuo kuriant identitetą ir vienijant žmones. Europos Sąjungos institucijų buvo prašoma išklausyti sporto asociacijas, kai yra svarstomi svarbūs klausimai, turintys įtakos sportui. Tai davė ženklą, kad ES lyderiai nori pripažinti sporto atliekamas funkcijas ir jo svarbą.
1999 m. gruodžio 17 d. buvo pateiktas Helsinkio pranešimas dėl sporto, tai buvo ES Taryboje posėdžiavusių Tarybos ir ministrų jaunimo reikalams rezoliucija dėl sportinės veiklos neformalių švietimo dimensijų Europos bendrijos jaunimo programose. Šiuo metu neprarasti savo identiteto ir autonomijos, palaikyti funkcijas, kurias jis atlieka socialinėje, kultūros, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse.
2000 m. gruodžio mėnesį priimama Nicos deklaracija.