Sportas - tai ne tik fizinis aktyvumas, bet ir įvairių formų varžybos, reikalaujančios skirtingų įgūdžių ir fizinių savybių. Nors dažnai sporto šakos asocijuojasi su ilgu pasiruošimu, ištverme ir valandų valandas trunkančiomis varžybomis, egzistuoja ir tokios, kuriose viskas sprendžiasi akimirksniu. Šiame straipsnyje apžvelgsime trumpiausias sporto šakas, kuriose rezultatas priklauso nuo greičio, jėgos ir tikslumo.
Sportininkų kelias: nuo šeimos tradicijų iki asmeninių aukštumų
Obuolys nuo obels toli nerieda, byloja liaudies išmintis. Todėl ir buvusių sportininkų atžalos neretai renkasi tėvų jau pramintą kelią. Lietuvos sporte ne toks retas tandemas, kai duktė ar sūnus vieno iš tėvų patarimų klauso ne tik namie, bet ir per treniruotes. Ledo šokėjas Povilas Vanagas ir jo mama Lilija, 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkas baidarininkas Aurimas Lankas ir jo tėvas Antanas, Lietuvos ieties metimo rekordininkas Edis Matusevičius ir jo tėvas Edmundas, burlentininkas Juozas Bernotas ir jo tėvas Gintautas bei daugybė kitų sporto šakų atstovų, kuriuos sportinės karjeros keliu veda artimiausi žmonės. Augdami sporto salėse, bazėse, maniežuose sportininkų vaikai ir patys panūdo sportuoti, o geriausią trenerį rado šalia. Vaikai sportiniais laimėjimais dažnai lenkia savo tėvus, tačiau šiems nuo to - tik džiugiau.
Baikščių šeimos pavyzdys
Buvusi daugiakovininkė Juzefa Baikštienė 58-ojo gimtadienio proga šiemet vasarį iš savo vaikų sulaukė geriausios dovanos - puikių rezultatų. Šuolininkai į aukštį 23-ejų Juozas ir metais jaunesnė Urtė Baikščiai per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos varžybas Šiauliuose pasirodė puikiai, nepaisant skausmų ir iki tol persekiojusių nesėkmių. U.Baikštytė per pirmąsias sezono varžybas įveikė 185 cm aukštį, nors prieš tai daug laiko turėjo praleisti globojama kineziterapeuto, mat skaudėjo nugarą. „Turiu šiek tiek bėdų su nugara, tad ačiū kineziterapeutui Mantui Lesnickui, kuris mane eilinį kartą išgelbėjo ir šokau nejausdama skausmo“, - po varžybų jai padėjusiam stebukladariui dėkojo U.Baikštytė. J.Baikštys į varžybas grįžo po trejų metų pertraukos, bet pasiekė asmeninį rekordą, įveikdamas 221 cm aukštį. Traumas gydęsis lengvaatletis tikėjosi grįžti anksčiau, tačiau sveiko ne taip greitai, kaip norėjo. Vis dėlto jis nenuleido rankų. „Nėra nė vieno profesionalaus sportininko, kuris būtų visiškai sveikas“, - po puikaus pasirodymo sakė lengvaatletis, kuris dar po dviejų savaičių, vasario 20 d. Klaipėdoje vykusiame šalies uždarųjų patalpų čempionate, peršoko 224 cm ir pasiekė šeštą rezultatą Lietuvos istorijoje. Tai jam lėmė ir kvietimą į Europos uždarųjų patalpų čempionatą. Puikūs rezultatai per pirmąsias sezono varžybas labiausiai džiugino Juozo ir Urtės mamą bei trenerę J.Baikštienę. Ji kone du dešimtmečius stebi, kaip diena po dienos jaunesnieji vaikai sukandę dantis pluša siekdami tobulėti. „Galima sakyti, kad Juozas ir Urtė užaugo lengvosios atletikos manieže, kuriame aš dirbau trenere. Kartais, kai neimdavau jų su savimi į darbą, jie patys atvažiuodavo. Kartą maniau, kad man vaidenasi: vaikus palikau namie, bet jie lyg ir yra. Paskui žiūriu - po garažais slepiasi. Porą kartų taip pasielgė ir nuo tada jau visada veždavausi juos drauge. O kai ūgtelėjo, pradėjo man priekaištauti, kad treniruoju kitus, bet jiems dėmesio neskiriu, tad taip ir pradėjome drauge dirbti“, - pasakoja Šiauliuose lengvosios atletikos trenere dirbanti J.Baikštienė. Vyresnysis Baikščių sūnus, dabar 35-erių Simonas ankstyvoje vaikystėje dėl sveikatos bėdų sportuoti negalėjo. Kai medikai jam pagaliau leido didesnius krūvius, S.Baikštys pasirinko krepšinį. Tačiau per varžybas ore susidūrė su varžovu, susiplėšė meniską ir priekinį kryžminį raištį ir anksti baigė sportininko karjerą. Krepšinį žaisti galėjo ir 202 cm Juozas bei 182 cm ūgio Urtė. Tačiau juos labiau viliojo lengvoji atletika. Pametinukai nuo mažens varžėsi tarpusavyje - jaunėlė Urtė net kūdikystėje nenorėjo nusileisti vyresniajam broliui. Vaikų trenere tapusiai mamai niekada nereikėjo jų skatinti dirbti. Net priešingai - Juzefa savo atžalas kartais stabdo, kad nepersitemptų. „Jie ne iš tų, kurie norėtų patinginiauti. Net dabar kartais pasipykstame, kad per daug dirba. Ir nuo pat mažens tokie, - sako J.Baikštienė, kuri tiki, kad Juozas su Urte pajėgūs siekti aukščiausių rezultatų ir bent jau tapti olimpiečiais. - Abu yra gabūs ir talentingi, tad neabejoju, kad jei ne Tokijuje šiemet, tai 2024 m. Paryžiaus žaidynėse abu tikrai gali būti.“
Matusevičių šeimos sportinis kelias
Sportuodami augo ir broliai Matusevičiai, kuriuos aistra sportui užkrėtė buvęs ieties metikas ir beisbolininkas jų tėvas Edmuntas Matusevičius. Pats 17 metų mėtęs ietį, vėliau Edmuntas Matusevičius daugiau kaip dešimtmetį žaidė beisbolą, tad į šią dažnam lietuviui dar egzotišką sporto šaką buvo įtraukti ir jaunesnieji sūnūs - Edis ir Edvardas, nors abu dar mėtė ir ietį. Ietį svaidė ir vyriausiasis dabar 35-erių Edgaras, bet galiausiai tapo mėgėju krepšininku. Dabar 29 metų Edvardo širdis labiau linko prie beisbolo, tad jis galiausiai išvyko mokytis ir žaisti į JAV, o nuo 2017 m. rungtyniauja Vokietijos beisbolo bundeslygoje. Edis irgi atstovavo Lietuvos vaikų ir jaunučių beisbolo rinktinėms, bet jo širdis labiau linko prie ieties metimo, tad paauglystėje vis daugiau dėmesio skyrė būtent šiai lengvosios atletikos šakai. „Kad Edis turi ypatingą ranką, pajutau tada, kai jam tebuvo pusė metukų: dar gulėdamas vežimėlyje žaisliuką pro mano ausį taip švystelėjo, kad jau tada buvo aišku, jog jo rankytė neeilinė“, - pasakojo 62 metų Edmuntas Matusevičius. Prabėgus mažiau kaip dviem dešimtmečiams tėvas įsitikino, kad buvo teisus. Dabar 24-erių Edis - vienas talentingiausių Lietuvos lengvaatlečių. 2019 m. jis laimėjo Neapolyje vykusią universiadą, o nugalėdamas šalies čempionate pasiekė ne tik asmeninį, bet ir Lietuvos rekordą - 89,17 m. Šiuo metimu ieties metikas užsitikrino ir teisę dalyvauti 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse. Tais itin palankiais 2019-aisiais Edis tapo geriausiu Lietuvos lengvaatlečiu. Sūnaus treneriu tapęs tėvas savo užrašuose yra pasižymėjęs, kad pirmasis Edžio bandymas mesti ietį buvo dešimties metų. Tačiau Edmuntui pasirodė, kad rimčiau treniruotis dar per anksti, tad jaunėlis toliau žaidė beisbolą, o prie ieties metimo grįžo dar po poros metų - 2009-aisiais. Nors kurį laiką dar žaidė ir beisbolą, ieties metimui Edis skyrė vis daugiau dėmesio. Proveržis įvyko 2015 m., kai iš Europos jaunių čempionato grįžo su bronzos medaliu. Nors gerų rezultatų ieties metimo sektoriuje pasiekė ir Edmuntas Matusevičius, sūnus jau pralenkė tėvą. „Manau, tėtis tuo džiaugiasi, nes kiekvieno trenerio užduotis - parengti sportininką taip, kad šis viršytų paties trenerio pasiektus rezultatus. Mane motyvuoja noras tobulėti ir mesti vis toliau. Motyvuoja ir tėtis, kuris nori, kad aš būčiau geriausias“, - sako Edis, kuris dėkingas tėvui ne tik už sportui įskiepytą meilę, bet ir už nuolatinę jo paramą.
Tomo Valčiuko indėlis į dukters sportinę karjerą
Daugkartinis Lietuvos irklavimo čempionas, tarptautinės „Gintarinių irklų“ regatos laimėtojas 47-erių Tomas Valčiukas į valtį priviliojo ir dukterį Mildą. Nors lankė dainų ir šokių ansamblį, vasarą Milda dar rasdavo laiko irklavimui. Mergaitė greitai tobulėjo, tad netrukus irklavimui ėmė skirti vis daugiau dėmesio. Būtent tėvas tapo pirmuoju dukters treneriu ir su ja dirbo aštuonis sezonus. „Jaunesniame amžiuje buvo net privalumas, kad būtent aš buvau dukters treneris, - neslepia T.Valčiukas. - Nors Milda ir pati turėjo daug motyvacijos, stengėmės abu, nuolat kalbėjomės apie irklavimą. Per trumpą laiką pavyko jai daug įdiegti, neatsitiktinai gana anksti Milda pasiekė aukštų rezultatų, nes buvo gana išprususi. Kiti pradedantieji sportininkai gal mažiau domisi arba gauna mažiau teisingos informacijos, o ji daug žinojo, tad net neturėdama idealių fizinių duomenų jauna jau galėjo siekti labai aukštų rezultatų.“ Nors kai kurie pažįstami T.Valčiukui juokais, o kartais ir visai rimtai papriekaištaudavo, kad sporte neįgyvendintas savo svajones perkėlė ant dukters pečių, treneris su tuo kategoriškai nesutinka. Jis nori tikėti, kad niekada neperlenkė lazdos, reikalaudamas Mildos treniruotis. Net priešingai - tėvas dukterį lenkė prie mokslų, grasino, kad jei pažymiai bus prasti, ji negalės irkluoti. „Tėtis nuteikdavo, kad turiu lankyti visas pamokas, o jei nepadarysiu pamokų ar nespėsiu, negalėsiu eiti į treniruotę. Labai stengdavausi, nes būdavo didžiulė gėda kitą dieną pasakyti irklavimo draugams, kad nebuvau treniruotėje, nes kažko nepadariau. Gerai mokiausi ir gerai išlaikiau egzaminus. Džiaugiuosi, kad tėvai man padėjo suderinti mokslus ir treniruotes“, - yra pasakojusi dabar 25-erių M.Valčiukaitė. Kai paauglystėje Milda sėdo į porinę dvivietę su Ieva Adomavičiūte, jų treneris T.Valčiukas siekė būti kiek įmanoma teisingas abiem merginoms, kad tik Ieva nesijaustų nuskriausta. „Nenorėjau, kad Ieva jaustųsi podukra, tad stengiausi ir vienai, ir kitai duoti pastabų, vieną ir kitą pagirti“, - prisipažįsta T.Valčiukas. M.Valčiukaitė ir I.Adomavičiūtė dukart tapo pasaulio jaunių (iki 18 m.) čempionėmis (2011 ir 2012 m.), bet vėliau jų keliai išsiskyrė. 2013 m. Milda sėdo į porinę dvivietę su Donata Vištartaite. Tačiau kaip tik tada T.Valčiukas ėmė svarstyti, ar tikrai geriausia, kad jis treniruoja dukterį. Pagrindinis dueto treneris buvo Donatą iki tol treniravęs Algirdas Arelis. T.Valčiukas jam talkino. 2013-aisiais M.Valčiukaitė ir D.Vištartaitė laimėjo Europos ir pasaulio čempionatus, universiadą. Tačiau treneris A.Arelis atsitraukė. Netrukus apie pasitraukimą ėmė svarstyti ir T.Valčiukas. „Vienoje valtyje sėdėjo dvi merginos-žaibai, mačiau šios komandos potencialą, bet jutau, kad negaliu jo panaudoti. Lietuvos rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione kartą irgi pasakė, kad nėra gerai būti tėvu ir treneriu. Iš pradžių šiuos žodžius praleidau pro ausis, bet paskui ir pats pamačiau, kad srovė teka ne ta kryptimi. Kažkuriuo metu gal ir buvo gerai, kad esu ir tėvas, ir treneris, bet vėliau tai tapo neigiamas veiksnys“, - apnikusias abejones prisimena T.Valčiukas. Tad jis pasitraukė. 2016 m. per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes M.Valčiukaitė ir D.Vištartaitė iškovojo olimpinę bronzą. Nors jau nebuvo dukters treneris, T.Valčiukas teigia, kad po šių žaidynių jį iki šiol kankina dvejopas jausmas. Matydamas, kokios pajėgios buvo Milda su Donata, treneris neabejoja, kad jos galėjo parvežti ir Lietuvos irklavimui pirmąjį olimpinį auksą. Kita vertus, į finalą nepateko ne viena itin pajėgi dvivietė, tad lietuvės galėjo likti ir be medalių. Dabar su dukterimi T.Valčiukas dirba nedaug, bet jo auklėtinis yra Mildos mylimasis S.Ritteris.
Taip pat skaitykite: Rusijos kurčiųjų krepšinio istorija
Aurimo Lanko kelias į sporto aukštumas
Tėvas Antanas Lankas savo sūnų Aurimą išmokė irkluoti baidarę, kai šis per vasaros atostogas mokykloje neturėdavo ką veikti. Buvęs baidarininkas 63-ejų Antanas Lankas pats sportuoti pradėjo dar vaikystėje - gal dvylikos, o šiemet švęs 40 metų trenerio darbo sukaktį. Ir šioje karjeroje nebuvo padaręs net trumpiausios pertraukos. Šiaulių sporto centro „Atžalynas“ treneris norėjo, kad sūnus Aurimas sportuotų, bet rinktis baidarės nevertė. Tačiau važinėdamas su tėvu į treniruočių stovyklas ir net laisvalaikiu nuolat būdamas su juo Aurimas savaime įsėdo į baidarę. „Po metų ar dvejų sportuoti pradėjo mano porininkas Edvinas Ramanauskas, dar keli panašaus amžiaus berniukai, pradėjome dalyvauti varžybose ir jas laimėti, tad atsirado dar daugiau motyvacijos treniruotis“, - rimtesnę pradžią prisimena Aurimas. Tačiau tėvas reikalavo ne tik lieti prakaitą per treniruotes. Antanas Lankas lenkė sūnų ir prie mokslų, tad gerais pažymiais baigęs vidurinę mokyklą Aurimas įstojo studijuoti teisės Vilniaus universitete ir penkeriems metams visiškai metė sportą. „Tada atrodė, kad tik krepšininkai gali iš sporto uždirbti duonai. Ir net minties nebuvo, kad plaukiodamas baidare Talšos ežere gali svajoti apie olimpinį medalį. Todėl, kai įstojau studijuoti, pirmenybę teikiau mokslams“, - sako 2016 m. Rio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas. Po studijų Aurimas grįžo į Šiaulius, įsidarbino kredito unijoje ir vėl pradėjo sportuoti. Kaip pats tvirtina, į treniruotes grįžo iš neturėjimo ką veikti, mat po darbo turėdavo daug laisvo laiko. Prireikė kelių savaičių, kad kelerius metus nesportavęs Aurimas pasivytų jaunesnius tėvo auklėtinius. Netrukus iš užsienio grįžo ir jo porininkas E.Ramanauskas, tad jauni vyrai su nauju užsidegimu kibo į darbą. O po kelerių metų Rio de Žaneire pasiekė didžiausią karjeros pergalę. Aurimas tvirtina, kad sportuodamas pas tėvą niekada nesijautė išskirtinis. „Daugelis mano, kad jei tėtis treneris, tai gauni papildomų patarimų ar esi labiau lepinamas. Tačiau visi dirbome vienodai ir sprendimus priimdavome tardamiesi komandoje. Vienintelis pranašumas, kad tėtis nuveždavo į treniruotę ir iš jos parveždavo“, - patikina Aurimas. Ir šis pranašumas buvo ne toks ir menkas. Aurimo porininkas E.Ramanauskas iki šiol kartais prisimena, kaip sunku būdavo autobusu ar dviračiu keliauti į treniruotes ir po jų pavargusiam dar grįžti namo. Nesvarbu, lyja ar sninga. Pasak Antano Lanko, dėl to, kad yra sūnaus treneris, jam pačiam būdavo tik sunkiau. „Aurimas viską rėždavo į akis ir nebijodavo man pasakyti, kad yra pervargęs. Juolab kad drauge būdavome ir per treniruotes, ir namie. Nors sportuoti norėjo, nesibodėdavo pasakyti, kad jaučiasi pasiekęs ribą. Kažin ar būtų tai prisipažinęs svetimam žmogui, o pasakyti tėčiui buvo paprasčiau“, - sako Antanas Lankas.
Akimirksniu sprendžiasi: trumpiausios sporto šakos
Tarp trumpiausių sporto šakų galima išskirti keletą ryškiausių pavyzdžių, kuriuose sportininkai turi atiduoti visą savo energiją per labai trumpą laiką.
Sprintas
Lengvoji atletika, ypač sprinto rungtys, yra puikus trumpo, bet intensyvaus fizinio krūvio pavyzdys. 100 metrų bėgimas, kuris trunka mažiau nei 10 sekundžių, reikalauja maksimalaus greičio ir staigaus starto. Sportininkai treniruojasi daugybę metų, kad galėtų pasiekti tokį aukštą lygį, nors pati varžybų trukmė yra labai trumpa.
Sunkumų kilnojimas
Sunkumų kilnojimas - tai sporto šaka, kurioje sportininkai varžosi, kas pakels didesnį svorį. Nors pasiruošimas kėlimui gali užtrukti kelias minutes, pats kėlimas trunka vos kelias sekundes. Šioje sporto šakoje svarbu ne tik jėga, bet ir technika, koordinacija bei psichologinis pasiruošimas.
Šuoliai į aukštį ir tolį
Šuoliai į aukštį ir tolį - tai dar vienos lengvosios atletikos rungtys, kuriose viskas sprendžiasi per akimirką. Šuolininkai į aukštį turi įveikti kartelę, o šuolininkai į tolį - nušokti kuo toliau. Šiose rungtyse svarbu greitis, jėga ir technika, o rezultatas priklauso nuo vieno sėkmingo šuolio.
Taip pat skaitykite: Kurčiųjų krepšinio istorija
Smūginės sporto šakos
Smūginės sporto šakos, tokios kaip boksas ar kovos menai, taip pat gali būti labai trumpos. Nors profesionalios kovos gali trukti kelis raundus, nokautas gali įvykti bet kurią akimirką. Tokiu atveju kova baigiasi akimirksniu, o nugalėtojas paaiškėja iš karto.
Formulė 1
Sekmadienį Belgijos Spa trasoje įvyko nestandartinės 12-osios „Formulės 1“ sezono lenktynės, kurios pagerino ne vieną visų laikų rekordą. Dėl smarkaus lietaus lenktynių startas buvo atidėtas, nuvažiavus keletą formavimo ratų paskui saugos automobilį. Belgijoje lietus pliaupė ištisas valandas, o teisėjai vis laukė, kada lietus aprims ir netgi sustabdė lenktynėms skirto laiko skaičiavimą, kad liktų bent 1 valanda lenktynėms. Praėjus 3 valandoms po lenktynių sustabdymo pilotams pranešta, kad jie turėtų ruoštis lenktynių pratęsimui. Bolidai grįžo į trasą, važiavo paskui saugos automobilį vėl grįžo į boksus - parodyta raudona vėliava. Laikas tiksėjo, o teisėjai galiausiai nusprendė nutraukti lenktynes. Pilotai paskui saugos automobilį sugebėjo apsukti 2 ratus, todėl jiems buvo išdalinta 50 proc. įprastai skiriamų taškų, nors tikrųjų lenktynių net nebuvo. Iš viso buvo įveikta vos 14,008 km distancija, todėl tai buvo trumpiausios lenktynės „Formulės 1“ istorijoje. Taip pagerintas nuo 1991 m. Australijos GP gyvavęs rekordas (52,92 km). „Pole“ poziciją iškovojęs olandas Maxas Verstappenas gavo pergalę ir 12,5 tšk. Pirmą kartą vietą ant podiumo pelnė „Williams“ pilotas britas George‘as Russellas, kuriam 9 tšk. tapo dideliu laimėjimu. Čempionato lyderis britas Lewisas Hamiltonas („Mercedes“) surinko 7,5 tšk. Didžiausiu dienos nelaimėliu tapo meksikietis Sergio Perezas („Red Bull“). Jis sudaužė bolidą dar prieš suplanuotą lenktynių startą, todėl, atnaujinus lenktynes, turėjo startuoti paskutinis. Jei ne ši avarija, jis būtų likęs 7-as ir gavęs 3 tšk. L.Hamiltonas su 202,5 taško išliko čempionato lyderiu. Prie jo priartėjo M.Verstappenas (199,5), o trečias liko britas Lando Norrisas („McLaren“, 113). Konstruktorių įskaitoje „Mercedes“ (310,5) pirmauja prieš „Red Bull“ (303,5), o „McLaren“ (169) atitrūko nuo „Ferrari“ (165,5).
Taip pat skaitykite: Kurčiųjų krepšinio taisyklės