Senovės Graikijos olimpinės žaidynės - tai daugiau nei tik sporto varžybos. Tai buvo svarbi religinė šventė, skirta galingiausiam graikų dievui, dievų ir deivių tėvui Dzeusui pagerbti. Šventovė, kurioje vykdavo žaidynės, buvo pavadinta Olimpo kalno vardu, kuris buvo aukščiausias kalnas žemyninėje Graikijoje. Šios žaidynės turėjo gilias šaknis senovės graikų kultūroje ir tradicijose.
Žaidynių Istorija ir Raida
Senovės olimpinės žaidynės prasidėjo dar 776 m. pr. Kr. Olimpijoje, kur kas ketverius metus beveik 12-a amžių buvo rengiamos šios žaidynės. Žaidynių trukmė galėdavo siekti iki šešių mėnesių. Tačiau 393 m. Romos imperatorius Teodosijus I uždraudė Graikijos olimpines žaidynes, motyvuodamas tai religiniu šventės elementu, kuris prieštaravo krikščionybei, kuri tuo metu tapo dominuojančia religija Romos imperijoje.
Dalyvavimas ir Apribojimai
Varžybose dalyvauti teisę turėjo tik laisvi, garbės nesuteršę graikų kilmės vyrai, vėliau - ir makedonai bei romėnai. Moterims ne tik dalyvauti, bet ir stebėti varžybas buvo draudžiama. Moterų žaidynės buvo rengtos atskirai ir skirtos deivei Herai.
Sporto Šakos ir Varžybos
Iki 472 m. pr. Kr. olimpinės žaidynės vykdavo vieną dieną, kurioje rungdavosi bėgikai ir imtynininkai. Vėliau žaidynių programa išsiplėtė, įtraukiant ir kitas sporto šakas. Atletai kovodavo bėgimo, šuolių į tolį, imtynių, bokso, disko metimo, pankrationo (dažnai mirtimi pasibaigdavusios imtynės su bokso elementais) rungtyse. Žaidynių klestėjimo laikotarpiu jos trukdavo 5 dienas.
Olimpijos žaidynių era truko dvylika šimtmečių. Iš viso surengtos 293 Olimpijos žaidynės. 1-13 žaidynių programoje buvo vieno stadijaus (192,27 m) bėgimas, vėliau dviejų (384,54 m), galiausiai - 8-24 stadijų bėgimas, pentatlonas (penkiakovė: 1 stadijo bėgimas, disko ir ieties metimas, šuoliai į tolį, imtynės), kumštynės, pankrationas (imtynių ir kumštynių junginys), keturkinkių vežimų lenktynės.
Taip pat skaitykite: Nuo Alytaus iki tarptautinių arenų
Pasirengimas Varžyboms
Olimpiečiai prieš žaidynes 10 mėnesių treniruodavosi namuose ir dar 1-2 mėnesius rengdavosi pačioje Olimpijoje, prižiūrimi paskirtų Dzeuso šventyklos žynių. Olimpijos stadione tilpdavo iki 50 tūkst. žiūrovų. Žaidynėms vadovaudavo teisėjai (helanodikai) - garbūs žmonės, išrinkti prieš metus.
Nugalėtojai ir Apdovanojimai
Nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai. Olimpionikai buvo nepaprastai gerbiami.
Ekecheiria - Taikos Laikas
Žaidynių laikotarpiu (apie 3 mėn.) Graikijoje būdavo ekechirija (gr. ekecheiria), tradicija, draudžianti visiems miestams-valstybėms kariauti žaidynių metu, kai taikiai varžosi geriausi Graikijos atletai. Tai buvo taikos ir susitaikymo metas, leidžiantis sportininkams ir žiūrovams saugiai keliauti į Olimpiją ir dalyvauti žaidynėse.
Olimpinės Ugnies Tradicija
Ugnis - vienas svarbiausių olimpinių atributų. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla.
Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. Tačiau pamažu žaidynes rengiančios valstybės ėmė varžytis tarpusavyje, kuri tai padarys originaliau.
Taip pat skaitykite: Modernios teniso technologijos
Meno Konkursai
Nuo 444 m. pr. Kr. į žaidynių programą įėjo meno konkursai, kuriuose dalyvaudavo įžymiausi sen. Graikijos kultūros šviesuoliai: Herodotas, Sokratas, Demostenas, Pitagoras. Tai rodo, kad olimpinės žaidynės buvo ne tik sporto, bet ir kultūros šventė.
Olimpiniai Stadionai
Žaidynėms rengti graikai pirmieji žmonijos istorijoje pradėjo statyti stadionus. Iš pradžių sporto arenos buvo statomos pailgos formos. Kai kurie antikos stadionai buvo pasagos formos. Pirmieji žiūrovai neturėjo specialiai jiems skirtų vietų ir būriuodavosi stadiono kraštuose arba ant kalvų. Vėliau šalia arenų atsirado ir specialių vietų žiūrovams.Pirmieji stadionai buvo skirti tik bėgikams, juose buvo sužymėti lygiagretūs bėgimo takai. Ilgainiui keitėsi stadionų forma, architektūra ir jų paskirtis. Šiuolaikinių stadionų prototipu tapo senovės graikų stadionai Olimpijoje, Atėnuose, Delfuose ir kitose vietovėse.
Marmurinis Olimpijos stadionas - seniausia sporto arena, kurioje vyko olimpinės žaidynės. Jis pastatytas IV a. iki mūsų eros architekto Leonido.
Senovės Olimpijoje atsirado įvairios paskirties pastatų, skirtų atletų treniruotėms ir varžyboms. Vienas jų - palestra. Tai 66×66 m dydžio pastatas, kuriame buvo patalpos fiziniams pratimams atlikti, imtynėms, kamuolio žaidimams, atletų dvikovoms ir buities poreikiams. Kitas pastatas vadinosi gimnazionas ir buvo skirtas palestrą baigusiems diduomenės jaunuoliams, kurie, be žaidimų, gimnastikos ir atletikos, dar buvo mokomi politikos, filosofijos, literatūros. Šalia jo stovėjo namai, kuriuose gyveno atletai. Olimpijos teritorijoje buvo įrengtas hipodromas, kuriame vykdavo žirgų lenktynės.
Olimpinės Žaidynės ir Laiko Skaičiavimas
Olimpiados buvo naudojamos kaip laiko skaičiavimo vienetas. Žinomas sicilietis Timajas (346-250 m. pr. Kr.), sukūręs Italijos istoriją, ilgą laiką gyvendamas Atėnuose pastebėjo, kad olimpiados yra pastoviausias laiko matavimo vienetas. Radęs rašytinį liudijimą, kad 776 m. pr. Kr. Olimpijoje švenčiamose žaidynėse nugalėjo bėgikas iš Elidės Koroibas, istorikas šias olimpines žaidynes pavadino pirmosiomis ir visus Graikijos istorinius įvykius sugrupavo pagal olimpiadas.
Taip pat skaitykite: Butauto kelias: Kuba - Lietuva
Paskutinės Žaidynės ir Tradicijos Atgaivinimas
393 m. po Kr. surengtos paskutinės olimpinės žaidynės. Tačiau senovės antikos tradicijos išliko ir žmonių atmintyje. XIX a. graikai kelis kartus bandė savo jėgomis atgaivinti senovės olimpines žaidynes, bet silpna šalies ekonomika, menkas sporto lygis ir kitos objektyvios priežastys graikams tą padaryti sutrukdė.
1894 m. birželio 23 d. Paryžiuje barono Pierre‘o de Coubertino iniciatyva buvo sušauktas pirmasis Tarptautinis olimpinis kongresas. Į kongresą atvyko 13 šalių delegatai ir 21 šalies stebėtojai. Kongrese buvo nutarta atgaivinti olimpines žaidynes ir jas kas ketveri metai rengti vis kitame mieste. Buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas. 1896 m. Atėnuose įvyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės.
Pirmosios Moderniosios Žaidynės ir Simbolika
Pirmoji moderni olimpiada surengta 1896 m. Graikijoje. Olimpinių žaidynių tėvas - prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas, įkūręs Tarptautinį olimpinį komitetą. Pirmosiose vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik 14 šalių.
Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau.).
Kuriozai ir Žymūs Įvykiai
Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų. 1968 m. spalio 16-ąją du juodaodžiai JAV atletai - Tomis Smitas ir Džonas Karlosas - stovėjo ant Meksikos olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos, nuleidę galvas. Jie mūvėjo juodas kojines be batų. Smitas ant kaklo užsirišo juodą skarelę. T. Smitas, iškovojęs auksą 200 m. Bronzos medalininkas Karlosas, dėvėjęs karoliukų vėrinį, simbolizuojantį juodaodžių amerikiečių linčiavimą, iškėlė kairį kumštį - vienybės ženklą. Mažiau žinoma, kad sidabro medalio laimėtojas tą dieną buvo baltaodis australas Peteris Normanas. Juos iš karto pasmerkė Tarptautinis olimpinis komitetas. Po protesto Smitas ir Karlosas apjuodinti didžiosios žiniasklaidos, o JAV sporto institucijos jų ėmė vengti. Atletai nustumti į paraštes. Kai Smitas turėjo būti savo karjeros viršūnėje, JAV olimpinis komitetas jam apskritai uždraudė dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose.
Nepaisant patirtų sunkumų, T. Smitas ir toliau pasisakė už socialinį teisingumą ir lygybę. 1974 m. jis baigė sociologijos magistrantūros studijas ir ėmėsi lengvosios atletikos trenerio darbo. Visgi 2008 m. T. Smitas prezidento Barako Obamos apdovanotas pomirtiniu ordinu „Už nuopelnus“. O dar 2006 m. baltaodžio atleto P. Normano, palaikiusio juodąjį olimpinį protestą, laidotuvėse Karlosas ir Smitas nešė karstą.
Japonijos vyrų gimnastų komanda iškovojo auksą visose olimpinėse žaidynėse nuo 1960 iki 1972 metų. Deja, tokios svajonės ėmė byrėti, kai gimnastas Šunas Fudžimotas per apšilimą išgirdo pokštelėjimą. Žinodamas, jog komandai gyvybiškai svarbi kiekviena dešimtoji taško dalis, Fudžimotas lyg niekur nieko patraukė prie arklio. Nors nuo skausmo gimnastui temo akyse, teisėjai jo pasirodymą įvertino 9,5 balo. Po to sekė rungtis, kurioje Fudžimotas jautėsi stipriausias - žiedai. Gimnastas vėl pasirodė puikiai ir, po trigubo salto ore, atliko kone tobulą nusileidimą.
Abebe Bikila net ir po mirties laikomas vienu geriausių visų laikų maratono bėgikų, tačiau 1960 m. Romos olimpinėse jis pasirodė tik dėl visiško atsitiktinumo. Atvykęs į Romą A. Bikila nerado tinkamų batų. Iš pradžių bandė bėgti su ne visai tinkamo dydžio avalyne, bet galiausiai jos visai atsisakė. Sporto žurnalistai netruko užsiminti, kad Etiopijos komanda yra per daug nuskurdusi, kad aprūpintų bėgikus specialiais batais. Maratono dieną A. Bikilos treneris liepė jam sutelkti dėmesį į Maroko bėgiką Radį Beną Abdeselamą, kuris, jo teigimu, vilkės marškinėlius su 26 numeriu. Bet Radis pasipuošė 185 numeriu pažymėtu antkrūtiniu, o tai supainiojo Bikilą. Vis dėlto jaudulio ir dramos netrūko - basas Bikila nuo Radžio atsiplėšė tik paskutiniuose 500 metrų. Ši A. Bikilos pergalė reiškė, kad jis tapo pirmuoju atletu iš Afrikos, laimėjusiu olimpinį aukso medalį.
A. Vamis Biratu vargu ar žinomas už savo tėvynės Etiopijos ribų. 1964 m. Tokijo olimpinės žaidynės. Vyksta bėgimo maratono rungtis. A. Bikila užima pirmąją vietą. A. Bikila atrodė galingas varžovas, tačiau nuolat likdavo antras po V. Biratu. Būtent tada A. Bikila basomis kojomis nugalėjo 1960 m. Praėjus ketveriems metams, prieš 1964 m. Tokijo olimpines žaidynes, du draugai pakviesti varžytis maratone Osakoje. Tik A. Bikila jau avėjo batus, o V. Karštas grindinys svilino V. Biratu padus. Galiausiai jis mostelėjo A. V. 1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse A. Vienintelis kartas, kai V. Biratu tikrai sulėtino tempą ir nustojo bėgti, buvo tada, kai būdamas 41 metų jo geriausias draugas A. Bikila mirė. Atsigavęs V. Nors yra beveik aklas ir kurčias, V. Biratu vis dar gyvas. Šiuo metu jis skaičiuoja 107 metus - dukart daugiau nei įprasta Etiopijos vyrams. Jis vis dar kartais apsivelka Etiopijos rinktinės sportinį kostiumą ir visais laimėtais medaliais, kurie sveria apie du kilogramus, apsiveja kaklą.
Olimpija - Žaidynių Gimtinė
Olimpija - istorinis Graikijos miestas, įsikūręs vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Būtent šiame mieste surengtos pirmosios olimpinės žaidynės, čia kadaise stovėjo ir Dzeuso šventykla, o joje - milžiniška galingiausio Olimpo dievo skulptūra - vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų.
Dzeuso Šventykla Olimpijoje
Jau minėta Dzeuso šventykla Olimpijoje iškilo V amžiuje prieš Kristų. Įspūdingas statinys tapo svarbiausiu to meto kultūros, religiniu ir sporto centru Graikijoje. Skulptūra siekė 13 metrų aukštį, buvo padengta dramblio kaulo plokštėmis ir aukso lakštais, o sostas, ant kurio sėdėjo dievų valdovas, buvo inkrustuotas brangakmeniais. Deja, skulptūros, kaip ir Dzeuso šventyklos, šiandien pamatyti nebeįmanoma - ji sudegė Konstantinopolio gaisro metu.
Muziejus Olimpijoje
Olimpijoje esančiame muziejuje galima rasti ne tik Olimpiados istoriją bylojančių radinių, bet, svarbiausia, ypač gausią meno ir kultūros artefaktų iš priešistorinio, klasikinio ir romėninio laikotarpio kolekciją, įskaitant ir jau aprašytos šventyklos liudijimų. Vienas žymesnių iš jų - marmuro skulptūros fragmentas, datuojamas 470-460 m. pr.